------------------------------------
------------------------------------

Dovanos idėja!!!

190px
------------------------------------

Dalį „Suvalkiečio“ žinių ir naujienų galima skaityti naujienų dalijimosi platformoje etaplius.lt, pasirinkus Marijampolės regioną.

Vytauto parkas: primena praeitį, džiugina šiandien...

Miesto sodas, Vytauto Didžiojo sodas, Vytauto parkas… Kaip bepavadintum, vyresniems marijampoliečiams, iš šio miesto kilusiems ar iš svetur atvykusiems ir čia jaunystėje mokslus ėjusiems, dirbusiems, šios vietos įvardijimas pažeria pluoštą prisiminimų bei kelia nostalgiją. Nes ši vieta, ar tai būtų klestėjimo metas, ar atvirkščiai, mieste ilgai buvo vienintelė tokia: seniausias ir vienintelis parkas. Dabar, kai parkų Marijampolėje priskaičiuojama ne du ar trys, Vytauto parkas tebelieka išskirtinis ir dėl savo istorijos, ir dėl… naujumo. Marijampolės kraštotyros muziejaus muziejininkai, o konkrečiai – Jurgita Jasevičienė ir Rasa Gražytė-Bernotienė Lietuvos valstybingumo šimtmečio metais nutarė atgaivinti atmintį ir pakviesti miestelėnus prisiminti ir galbūt sužinoti daugiau, naujai pažvelgti į šią vietą. „Vytauto Didžiojo parkas – paroda po atviru dangumi su papildyta realybe“ – taip vadinasi projektas, prie kurio intensyviai dirbama.

 

Praėjusio amžiaus pirmoji pusė... Gal turite parko nuotraukų ir jūs?Ilgai buvo vienintelis
Seniausias Marijampolėje ir ilgai buvęs vienintelis parkas atsirado ir ėmė formuotis maždaug tuo pat metu (XIX a. viduryje) kaip ir kitur Europoje, taip pat ir Lietuvoje: miestuose imta kurti bei formuoti viešąsias erdves, prieinamas visuomenei, nes dvarų ar pilių parkai ir sodai turėjo kitą statusą. Caro valdomoje Lietuvoje maždaug 1875–1890 metais klasicizmo stiliumi (kaip teigia šaltiniai) sukurtas Karališkasis sodas, skirtas kariškių ir miestelėnų poilsiui. Buvo aptvertas, žiūrima tvarkos, pakliūti galėjo ne visi. I pasaulinio karo metais perkrikštytas maršalo P. Hinderburgo vardu, vėliau atgavo senąjį pavadinimą. Kaip ir žmogaus ar miesto, taip ir šio parko istorijoje keitėsi ir vardai, ir priežiūra bei būklė, ir populiarumas.
Laiką iki praėjusio amžiaus ketvirtojo dešimtmečio pabaigos galima vadinti klestėjimo laikotarpiu, ypač aktyvus gyvenimas parke virė atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, minint Vytauto Didžiojo metus parkas pavadintas jo vardu, nors plačiai buvo vadinamas ir miesto sodu – tai išliko ir iki mūsų dienų. 1923 metais čia pastatyta salė, vadinta savininko Pilypo pavarde, čia buvo rodomas kinas, salė tapo viso miesto kultūrinio gyvenimo centru: vykdavo paskaitos, įvairių organizacijų renginiai. Tapo tradicija eiti pasivaikščioti po parką, spaudoje rašoma, kad parkas nuolat gyvas, pilnas žmonių, daug moksleivių, studentų.
Marijampoliečių dėka muziejinikai gavo vertingų fotografijų. 1930–1933 metais vyko rekonstrukcija. 1932 m. liepą „Lietuvos žinios“ rašo, kad Marijampolėje tvarkomas miesto sodas: „Jau sodno takeliui beliko uždėti tik atramos, o svarbiausią taką, kuris buvo pakeltas išpilant žemėmis, sulygint. Dar šiemet manoma baigti tvoros tvėrimą. Reiškia, 1933 m. belieka pastatyti koks nors kioskas, kuriame būtų galima gauti ledų, limonado ir pastatyti sodne salę, nes senokai jos jau nebėra“ (čia ir kitur cituojant kalba netaisyta). Įrengta teniso aikštelė, buvo šachmatų stalelis, atsirado vasaros kavinė: grojo patefonas, buvo šokama. Populiarus gėrimas – oranžadas. Atsirado tvora, puošnūs vartai su monograma viršuje, meniški bareljefai. Pagal skulptoriaus Petro Rimšos projektą pastatytas tiltelis per Javonį, jis išlaikė 45 metus… Buvo sodinami vardiniai medžiai – kaip sako muziejininkės, „pats sodas virto paminklu. Tačiau nėra jokio patvirtinimo, kad Vytauto Didžiojo metais ketinta čia pastatyti paminklą – ši mintis (gal mitas?) vis dar gyvuoja“.
Miesto sodas dažnai minimas spaudoje – ir ne tik vietinėje. Štai 1931 m. gegužę „Lietuvos žinios“ rašo, kad sodas atgijo, „kai kurie piliečiai suolelius naudoja ne tik sėdėti, bet ir gulėti“. 1932 m. balandį šiame laikraštyje ne kartą rašyta apie Pilypo salę. „Vytauto Didžiojo sodne esanti salė gyvena paskutinę dieną. Jos savininkas p. Pilypas neišėmė iš miesto savivaldybės pratęsimo ir mano ją nusigriauti. Naujos salės tame sodne pastatymu labai susirūpinusi miesto savivaldybė“. Mąstoma ir apie tai, kad reikėtų pastatyti tikrą salę, o ne „lentų balaganą“. Po trejeto metų, 1935-ųjų rugpjūtį, „Lietuvos aidas“ peikia Marijampolę, kad tvarkant miestą pati gražiausia Vytauto Didžiojo gatvė likusi kaip nuoga, nes iškirstos liepaitės, o atnaujintas miesto sodas kol kas atrodantis gana apleistas… Pažįstamos intonacijos?

Ne kartą Vytauto parke būta smagių susibūrimų, švenčių, paminėjimų.Ne tik žmonių gyvenimus keitė…
Istorijos vingiai ir lūžiai paliečia viską: šalių likimus, žmonių gyvenimus, net miestų ir gatvių pavadinimus… Karas, okupacijos, santvarkų virsmas, po vilčių kupinų Nepriklausomybės metų užgriuvusi nevilties banga ir keli dešimtmečiai vėl slapčia viltingai tikintis… Miesto sodas (nuo 1950 m. vadinamas kultūros ir poilsio parku) šių virsmų metu išliko, bet nebebuvo nuosekliai tvarkomas, supaprastėjo ir suprastėjo, sunyko grožis, neliko puošmenų ir istorijos liudytojų. Tačiau gyvybė liko: nuo 1947 m. žmones traukė šokių aikštelė, čia grojo estradinė muzika, buvo mėgiama jaunimo susitikimų vieta. Ne vienas vyresniųjų marijampoliečių prisimena būtent tokį parką.
Rekonstravus parką vėl džiugina Javonio upelis.Iki mūsų dienų mieste vyko kelios didesnės ir mažesnės rekonstrukcijos – jos palietė ir parką. Labai stipriai, kai buvo rengiama vieta Vinco Mickevičiaus-Kapsuko paminklui, pastatytam 1980 metais. Parko vaizdas pasikeitė, kaip vieną didesnių praradimų žmonės minėjo „į vamzdžius sukištą Javonio upelį“, dingusį tiltelį… Atkūrus nepriklausomybę Kapsuko paminklas iškeliavo į Grūtą, o parke, atgavusiame vardą, atsirado paminklas Tauro apygardos partizanams, Kančių koplytėlė, 2010 metais iškilo ir paminklas Vytautui Didžiajam. Tiesa, senų medžių tankmėje, nesant jokios infrastruktūros, be oficialių minėjimų išskirtinėmis progomis čia nebuvo nuolatinio vyksmo.

Jis atsirado tik prieš keletą metų, kai dar viena rekonstrukcijos banga mieste pasiekė ir Vytauto parką. Tiesa, vertinta tai (ypač kol nebaigta) nevienareikšmiai, gailėta senųjų medžių, po kuriais porelės kažkada skirdavo pasimatymus, gailėta ir liepų prie Vytauto gatvės – kaip ir 1935-aisiais…

Paskutinė parko rekonstrukcija, o ypač medžių kirtimas, sukėlė daug aistrų...Atgimusios erdvės: šeimininkai džiaugiasi, svečiai stebisi
Vytautų klubo iniciatyva parke pastatytas paminklas Vytautui Didžiajam.Pradėjusios domėtis parko istorija bei rinkti medžiagą muziejininkės Jurgita ir Rasa sako taip pat išgirdusios įvairių nuomonių. „Be to, ką galėjome aptikti savo muziejuje, archyvuose, spaudoje, maloniai padedant Petro Kriaučiūno bibliotekos, Kauno regioninio valstybės archyvo Marijampolės filialo ir kitų institucijų darbuotojams, norėjome surinkti kuo daugiau gyvų prisiminimų. Lankėmės pas žmones, reakcijų, išgirdus, ko norime, buvo įvairių. Vis dėlto dauguma maloniai dalijosi tuo, ką turėjo, pasakojo… Daug kas džiaugėsi, kad dabar parke – ir fontanas, ir daug suolelių, yra kur žaisti vaikams. Labai visiems dėkojame. Pasinaudodamos proga norėtume visų, turinčių kokios nors informacijos apie Vytauto parką ankstesniais laikotarpiais, kreiptis į muziejų. Ypač, jei turite kokių nors (visi kalba apie populiarųjį „gardą“, bet nuotraukų nelabai yra) nuotraukų ar šiaip įdomesnės informacijos“.
Paaiškėjo nemažai įdomių dalykų. Štai dabar jau keletą metų patys gėrimės neatsigėrime ir svečius stebinome Vytauto parko gėlynais – pasirodo, anuomet jų čia nebuvo, išskyrus vienintelį prie paviljono. (Beje, unikalūs gėlynai, atrodo, irgi gali tapti atsiminimu: pamažėjo jiems skirtų plotų, o augalų asortimentas bei stilistika pernai irgi buvo jau nebe tokie, kaip anksčiau…) Po rekonstrukcijos parke vyksta daugiau, kartais labai netikėtų ir nebūtinai gausių, renginių. Tačiau muziejininkės sako, kad vienas jų dar pernai pradėto ir bebaigiamo projekto tikslų – ne tik priminti istoriją, bet ir paskatinti domėtis patiems, labiau panaudoti turimas gražias erdves. „Norėtųsi, kad ateityje čia būtų dar gyviau, nežiūrint to, kad Vytauto parkas nebėra vienintelis. Bet jis istorinis, seniausias“.
Gegužės mėnesį parke atsiras ne tik ilgalaikė lauko paroda su įdomiais stendais, kurių kiekvienas žymės buvusį objektą. Mobiliosios programėlės dėka apie kiekvieną dominantį dalyką bus galima sužinoti daugiau, paklausyti ir muzikos.
O rugpjūčiui baigiantis jau tradiciškai Vytauto parke vėl skambės džiazas. Lietuvos kultūros sostinėje vyks klasikinės ir džiazo muzikos festivalis „Marijampole Music Park 2018“.

Nijolė LINIONIENĖ Nuotraukos iš asmeninių archyvų, Ričardo PASILIAUSKO ir autorės

Dalį „Suvalkiečio“ žinių ir naujienų galima skaityti naujienų dalijimosi platformoje etaplius.lt, pasirinkus Marijampolės regioną.