------------------------------------
------------------------------------

Dovanos idėja!!!

190px
------------------------------------

Dalį „Suvalkiečio“ žinių ir naujienų galima skaityti naujienų dalijimosi platformoje etaplius.lt, pasirinkus Marijampolės regioną.

Akmenorius Juozas Adomaitis: prakalbinti akmenį ir išlikti...

2015-ųjų birželį sukako 110 metų, kai mūsų krašte, Igliškėlių kaime ūkininko šeimoje gimė unikalaus talento žmogus akmenorius Juozas Adomaitis. O rudenį buvo 25-osios mirties metinės: išėjo, kaip pats yra sakęs, „namo“… Jubiliejinė sukaktis nenuskambėjo plačiau, tik gausi giminė tradiciškai susirinko į jo sodybą, kur tebegyvena kūrėjo dvasia: tiek paties įamžinta akmens darbuose, tiek laukuose, iš kur tie akmenys atkeliavo, didžiųjų medžių apsuptoje sodyboje, kur svečių visada laukia čia nuolat gyvenanti vyriausioji meistro dukra. Neužmiršo jo ir kažkada bendravę, visokių reikalų turėję aplinkinių kaimų žmonės – per gyvenimą yra visokių darbų daręs, daug reikalų išrišęs, tad ir jį pažinojusių buvo daug. Tik jų, deja, irgi vis mažiau…

 

Brangi nuotrauka: Juozas Adomaitis 1925 metais, sukakus dvidešimčiai...

Brangi nuotrauka: Juozas Adomaitis 1925 metais, sukakus dvidešimčiai…

Pažintis ir įspūdis
Rašant kultūros temomis ir konkrečiai apie savamokslius, liaudies menininkais ar tautodailininkais tituluojamus, kūrėjus, retai kas benustebindavo. Tačiau kai pirmą kartą susitikau su Juozu Adomaičiu ir tarp jo iškalinėtų, reljefais išraižytų akmenų, kuriuose buvo ir vaizdai, ir tekstai – tik tema nusakyta, o kitur – ir visas posmas išrašytas, klausiausi vaizdingos, taiklių pastebėjimų kupinos kalbos, tai tikrai buvo unikalu. Žmogus pasakojo apie savo akmenis ir gyvenimą, kuris atrodė net kažkuo netikras: prasidėjęs šimtmečio pradžioje, kupinas istorijos virsmų ir visokiausios veiklos, į kurią įsitraukdavo pats, o daug ką buvo priverstas daryti, pasikeitimų, rūpesčių auginant gausią šeimą… Vien to būtų galėję užtekti ne tik vieno, bet ir kelių žmonių gyvenimams – o čia dar ir toks saviraiškos proveržis, ne vienam iš šalies, be abejo, atrodęs keistoku. Vis dėlto: kaime, kur nuo darbų neatsigini, dar imk ir eikvok sveikatą ir laiką ne tik gabendamas namo akmenis, bet ir aplink juos tupinėdamas! Nei kieno prašytas, nei už pinigus. Vienas esminių klausimų (kaip turbūt ir daugelio) tąsyk buvo toks: kodėl akmenys? Ar ne paprasčiau būtų buvę imtis medžio – juk kalė jis tuos akmenis, gremžė ne kažin kokiais (bent jau ilgą laiką) įrankiais. Paprastu kaltu, plaktuku… Kiek pamenu, pašnekovas aiškino, kad sunkumo čia nėra jokio, pats akmuo lyg prašosi, kad jame įrėžtum tą ar kitą dalyką, jis, su akmeniu savaip pabendravęs, jau viską lyg matydavęs, tik va, su įrankiais buvę sunkiau, kol Julius Narušis neatvežęs tikrų. Su jais, sakė, tai jau vienas juokas dirbti ir gerų žodžių dovanotojui negailėjo…
Būtent skulptorius Julius Narušis ir buvo pasiūlęs apsilankyti čia. Sakė: toks unikalus meistras netoli miesto gyvena, kad „kažin, ar Lietuvoje dar kitas toks yra“. Apie jį išgirdęs, užsukęs – ir likęs išsižiojęs tikrąja prasme… Padovanojo jam tikrų skulptoriaus įrankių, o paskui dar ne kartą su artimais bičiuliais ar garbiais svečiais jis vis sukdavo keleliu link Adomaičių sodybos, kad supažindintų su meistru ir jo darbais.
…O tąsyk, pirmą kartą apžiūrėjus darbus ir išgirdus kiekvieno jų istoriją, šeimininkas dar nustebino: buvo surinkęs nemažai visokių senų daiktų – nuo ūkio, buities rakandų iki radinių iš praėjusių karų ir dar senesnių laikų. Parodė kai ką iš savo jaunystės (apie dokumentus ar „anos Lietuvos“ apdovanojimus tuomet dauguma bevelijo tylėti, o Adomaitis didžiavosi tuo, ką pelnė, tuo, ką veikė). Ir apskritai, prisimenant ir pirmąjį, ir dar pora susitikimų galima sakyti, kad iš jo sklido tikrumas, pasitikėjimas savimi ir tuo, ką daro – anaiptol ne paikas išdidumas, bet žinojimas, kad yra teisus ir kad tik toks jo kelias.

 
Kelias per gyvenimą – lyg per laukus
XX amžiaus pradžios Lietuvos kaime nelabai kas svarstė, ką vaikai rinksis: „paskyrė“ kurį kunigu ar daktaru, jei buvo iš ko, o kiti dirbo ir gyvenimus kaip išmanydami kūrėsi… Domininko ir Onos Adomaičių šeimoje augo trys broliai ir aštuonios seserys. Po to, kai tėvas dėl sužeistos rankos nelabai begalėjo dirbti prie žemės, Juozą, kaip vyrą ir iš vyresniųjų, „paskyrė būti prie namų“. Šeima daug dirbo, vaikai nuo mažumės irgi triūsė ūkyje. Jei sąlygos būtų buvusios kitos, Adomaičių Juozukas veikiausiai būtų didelius mokslus išėjęs, kokiu plačiai žinomu žmogumi būtų tapęs. Buvo gabus, smalsus, be galo aktyvus: kai Lietuva 1918 metais paskelbė nepriklausomybę, jis buvo tarp pirmųjų, kurie stojo į įvairias organizacijas – būdamas šešiolikos į pavasarininkų, paskui šaulių (vadovavo kuopai), dalyvavo įvairiuose renginiuose. „Visa Adomaičių giminė tokia – visur jų buvo pilna, kiti nelabai prasisuks. Jo tėvas nuo kelių hektarų ūkelio prasigyveno, paskui turėjo plytinę, plytas dovanojo ir Igliaukos bažnyčios statybai, – dukra Joana sako dabar, kai apmąstanti savo tėvų ar senelių gyvenimą, daug dalykų iš to, kas iš nuotrupų susidėlioja, suprantanti ir vertinanti kitaip. – Dabar aš suprantu, kad tėtė daug ką numatė į priekį, pamatydavo tai, ko nematė kiti, apskaičiuodavo, kaip tvarkyti ūkį. Jo tėvas irgi toks buvo.“
1931 metais Juozas Adomaitis vedė Elzbietą Vaičiūnaitę ir atėjo į žentus į Pamargių kaimą. Užsiėmė statybomis – ir čia buvo, kaip sakė pats, pirmoji pažintis su akmenimis. Grynai praktinė: rinko juos, skaldė, mūrijo pamatus. Etnologas Juozas Kudirka, nemažai bendravęs su J. Adomaičiu, patvirtina: „Pirmą kartą su akmens panaudojimu susidūrė statydamas savo namus Pamargių kaime. Vėliau Marijampolėje, pas paminklų dirbėją Jurkšą pamatė, kaip apdorojamas akmuo. Prieš Antrąjį pasaulinį karą per Pamargius vedę plentą darbininkai – akmen­skaldžiai supažindino J. Adomaitį su akmenų ypatumais.“ Tačiau iki tol, kol ėmė juos kalbinti, praėjo dar nemažai laiko.
…Bėgo metai, šeima gausėjo, o istorija negailestingai rašė juodomis ir raudonomis raidėmis. Karas ir prieštaringas pokaris, kolektyvizacija ir tremtys. „Užėjus vokiečiams buvau areštuotas pusantro mėnesio, pusmetį registravausi policijoje. Grįžusi sovietų valdžia vėl areštavo, buvau Dambavos miške bunkeryje, du kartus – Marijampolės saugumo sklepuose. Visur buvo provokatorių – šnipų…“ Bet buvo nemažai žmonių, kurie žinojo, koks jis iš tiesų, kurie padėjo, pasitikėjo. Kaip aktyvų žmogų buvo išrinkę ir pirmojo „Palių“ kolūkio pirmininku – net kolūkiečių suvažiavime Vilniuje dalyvavo… Bet buvo tai jam svetima, nepritarė šiai politikai, tad nutarė tapti veterinaru, lankė kursus ir šiuo darbu labai džiaugėsi: mylėjo gyvulius, ypač – arklius, sakė juos suprantantis. Tai buvo ir papildomos pajamos, nes šeimoje augo, į mokslus tiesėsi aštuonetas…

 
Akmenis prakalbino skausmas…
Nors akmenys J. Adomaitį visą laiką traukė (rinko juos, dar nė nesusimąstydamas, kur panaudos), bet atėjo diena, kai ėmė su jais „kalbėtis“. Ir ne todėl, kad staiga būtų atsiradę laisvo laiko: dukros sako, kad stebino tėvo užsispyrimas, nepaisant nuovargio, po darbų nors valandėlę kitą padirbėti su kaltu… Lūžis atėjo, kai 1959-aisiais mirė vienintelis sūnus Algirdas. Grįžo iš kariuomenės paliegęs, keletą metų bandė atgauti sveikatą. Jam tebuvo 26 metai.
Tėvas, netekties skausmo, o gal suvokimo, kad būties trapumas nenugalimas, bet akmuo – amžinas, paskatintas pradėjo akmenyse kalti, raižyti tai, kas aplink. Savo skausmą irgi. Įamžino ir išėjusį į Amžinybę sūnų, ir kitus šeimos narius, ir svarbius Lietuvos įvykius. Tarsi dienoraštį rašė (beje, yra kai ką užrašęs, Lietuvoje prasidėjus Atgimimui yra parašęs ir eilėraščių…). Iš pradžių – ir tai labiausiai stebino darbus pamačiusius – akmenyje tiesiog raižė vaizdus, žodžius, dainų posmus, kaip tai daro grafikai. Taip, kaip kitas būtų piešęs popieriuje ar kalęs medyje. Jo šie darbai norom nenorom susišaukia su kito ryškaus šio krašto kūrėjo Romano Krasninkevičiaus grafika (beje, grafikas akmenorių yra įamžinęs savo raižinyje 1983 metais). Daug darbų skirta Lietuvai, jos istorijai. Buvo daug skaitęs apie didžiuosius kunigaikščius – juos, ypač Vytautą, raižė akmenyje ne kartą. Apie darbus kalba jų pavadinimai: „Gedimino sapnas“, „Birutės kalnas“, „Užaugau Lietuvoj…“, „Vytautas prie žemėlapio“, „Prie kapo“, kai kur – dainos eilutė… Vėliau, jau tobulesniais įrankiais dirbdamas, ėmė kurti ir figūrinius darbus, nedideles skulptūras. Dažnai tai buvo gyvūnai, bet ne vien. Atsirado įvairesnių technikos požiūriu darbų.
Ne viename akmenų meistras įamžino kokį svarbų šeimos gyvenimo įvykį, nes jų aplink buvo daugybė. Vis didėjantis pulkelis anūkų stebėjo ir stebėjosi, kaip paprastas akmuo pavirsta žvėreliu ar kuo kitu. Jų, tų žvėrelių, nemažai sodyboje apgyvendino…



Elzbietos ir Juozo Adomaičių vestuvinė nuotrauka.
Igliaukos pavasarininkų kuopa prie pačių pastatyto kryžiaus. Akmenys, išgarsinę šį suvalkietį... ...ir laukai, iš kurių jie atkeliavo į sodybą.

Dalį „Suvalkiečio“ žinių ir naujienų galima skaityti naujienų dalijimosi platformoje etaplius.lt, pasirinkus Marijampolės regioną.