------------------------------------

Naujos knygos

------------------------------------

Dovanos idėja!!!

190px
------------------------------------

Dalį „Suvalkiečio“ žinių ir naujienų galima skaityti naujienų dalijimosi platformoje etaplius.lt, pasirinkus Marijampolės regioną.

Asta Vandytė: „Marijampoliečiai neabejotinai pirmauja“

Kiekvienas siūlelis, kiekviena nėrinio akis suskaičiuojama – Asta Vandytė dirba kruopščiai ir profesionaliai.

Kiekvienas siūlelis, kiekviena nėrinio akis suskaičiuojama – Asta Vandytė dirba kruopščiai ir profesionaliai.

Rengiant visus tekstilės katalogus viena sudarytojų, lydėjusi leidinius visu keliu, buvo Asta Vandytė – tautodailininkė, tautinio kostiumo ekspertė, įmonės „Tautinio kostiumo studija“ Kaune vadovė, pati surinkusi, atgaivinusi daug tradicinės tekstilės pavyzdžių, išleidusi leidinių. Paprašėme išsakyti savo minčių apie sritį, į kurią yra giliai panirusi.

„Kiek prisimenu, vaikystėje ir paauglystėje vartant namuose buvusį Mikalinos Glemžaitės tautinių kostiumų leidinį, vis pagalvodavau, kad norėčiau kada nors taip apsirengti… Buvo gražu žiūrėti į plačius, „kaip karalaitės“, sijonus, liemenes ir švarkelius. Vaikystės noras išsipildė vėliau, baigus studijas Šiaulių pedagoginiame institute, Kaune pradėjus lankyti folkloro ansamblį. Iškilo būtinybė pasisiūti kostiumą, pradėjau giliau domėtis – ir panirau…
Kostiumuose man, pirmiausia, viskas labai gražu. Įdomu suprasti, kaip sukirpta ir pasiūta kiekviena detalė, žavi papuošimai, kanteliai, siūlelės. Malonu atrasti ir išbandyti naujas technikas, audimo būdus. Per praėjusius dvidešimt metų Lietuvoje tautinio kostiumo kūrimas grįžo arčiau ištakų, XIX a. vidurio nešiosenos tradicijos. Pirmaisiais Nepriklausomybės metais vyravo nuomonė, kad folkloro ansambliai būtinai turi remtis muziejiniais drabužių pavyzdžiais, o kuriant liaudiškų šokių kolektyvų kostiumus galima duoti daugiau laisvės vaizduotei. Lietuvos liaudies kultūros centro tautodailės skyriaus vadovės Teresės Jurkuvienės sukurta tautinių kostiumų kolekcija ir albumas buvo gražus postūmis platesnei visuomenei iš naujo atrasti kostiumų grožį. Valstybinė tautinių kostiumų gamybos dalinio finansavimo programa sudarė sąlygas atsirasti ir specializuotiems gamintojams. Labai svarbu, kad muziejai pradėjo įsileisti lankytojus į savo saugyklas, suteikia galimybę besidomintiems iš arti pamatyti reikiamus daiktus. Tokioje švietėjiškoje veikloje ypatingai padeda eksponatų katalogai, ir čia Marijampolės kraštotyros muziejus neabejotinai pirmauja. Didieji muziejai turi gausesnius rinkinius, jų katalogai būtų storesni, bet jų – vos vienas kitas. Šiandieninis gyvenimo ritmas ir technologijos pripratino žmogų, kad informacija lengvai pasiekiama. Kai greitai nerandi, susidaro įspūdis, kad ir nieko nėra. Tikėkimės, kad kitais metais pasirodys daugiau leidinių, parodų ir galėsime patenkinti naujos informacijos alkį.
Kalbant apie tradicinės tekstilės išlikimą, reikia būti realistais. Nenorėkime grįžti į praeitį, kai viską moteris turėjo mokėti pasigaminti pati. Audimas, siuvinėjimas, pynimas yra labai laikui imlūs užsiėmimai, todėl retam tokia veikla, ypač kaip pragyvenimo šaltinis, įdomi. Veikia verslo dėsniai, bet, manau, visos audėjos tikrai neišmirs, tikrai atsiras viena kita, kuriai tradicinė tekstilė bus įdomi. Kasdieniame gyvenime, aprangos detalėse norėtųsi matyti daugiau tautiškumo ženklų. Smagu, kad į nešioseną sugrįžo riešinės – patogi ir labai graži detalė.
Drabužiu prisistatome visuomenei, todėl kiekvienas sprendžiame, ką norime apie save pasakyti. Čia neturi būti griežtų taisyklių. Tradicinės tekstilės paveldas gali ir turi tapti įkvėpimo šaltiniu mūsų tapatybei išreikšti. Ir čia vėl grįžtame prie žinių poreikio…“

Katalogo „Suvalkiečių prijuostės“ pristatyme 2008 metais. Sudarytojos Asta Vandytė ir Danutė Katkuvienė, pasipuošusios tautiniais kostiumais.

 

 

 

 

 

 

Dalį „Suvalkiečio“ žinių ir naujienų galima skaityti naujienų dalijimosi platformoje etaplius.lt, pasirinkus Marijampolės regioną.