------------------------------------

Prenumerata 2020!

------------------------------------

Dovanos idėja!!!

190px
------------------------------------

Dalį „Suvalkiečio“ žinių ir naujienų galima skaityti naujienų dalijimosi platformoje etaplius.lt, pasirinkus Marijampolės regioną.

„Esu čia, gimtine“

Česlova JAKŠTYTĖ – poetė, Marijampolės kraštotyros muziejaus darbuotoja, surengusi nemažai literatūros vakarų, skirtų ne tik savo, bet ir kitų iškilių meno žmonių kūrybai pristatyti:
Muzikų, o vaizdžiau tariant – šios srities menininkų miške, Maestro Kazimieras Knoras buvo aukštas, tvirtas ir daugiašakis medis. Daug metų reikliai ir oriai muzikos meno paslapčių mokė jaunimą, reiškėsi kaip solistas, turintis pavydėtinai gražų balsą, buvo puikus chorvedys. Turėjo ir ryškų kompozitoriaus – melodisto talentą. Kadangi kūrė ne tik instrumentinę muziką, bet ir giesmes, balades, įvairaus žanro dainas, Maestro tekstų kūrybai ieškojo ir tarp vietos literatų – taip teko susipažinti ir mums. Iš šių dienų žvelgiant – prieš 36-erius metus… Kaip nenumaldomai lekia laikas… Bet pirmosios bendros dainos užgimimo istorija atmintin yra įstrigusi ryškiai – taip, tarytum tai vyko visai neseniai. Atmenu, buvo 1980-ųjų ankstyvas pavasaris, berods – kovo pabaiga. Su naujų eilėraščių pluoštu vieną gražią saulėtą dieną nuėjau į anuometinę „Naujojo kelio“ redakciją. Pasitiko mane poetas Juozas Andriuškevičius, dirbęs tuomet redaktoriaus pavaduotoju; šnektelėjome apie kūrybą, pasiteiravo, kaip šiaip sekasi, paskui sako: jums palikta dvasinė dovana – dainos jūsų žodžiais gaidos; K. Knoras prašė perduoti, kai pasirodysite. Ir paduoda man gaidų primargintą popierių. Aš, aišku, nustembu ir, žinoma, apsidžiaugiu, nes nuo vaikystės puoselėjau savy slaptą svajonę rašyti tekstus ir dainoms. Tai nebuvo specialiai dainai sukurtas tekstas – tiesiog vienas iš eilėraščių, išspausdintų laikraštyje anksčiau. Maestro akis spaudoje tada užkliuvo už eilėraščio „Bičiulystė“ ir kompozitorius sukūrė dainą duetui (kūrinėlis, kaip vėliau sužinojau, jau buvo ir atliktas ne viename koncerte). Nutariau mandagiai padėkoti už perduotas gaidas trumpu korektišku laiškeliu ir tai padariau. Praėjo šiek tiek laiko ir Maestro paskambino, pasiūlė paieškoti daugiau poezijos tekstų, kurie galbūt galėtų tikti dainoms. Taip ir prasidėjo kūrybinis bendradarbiavimas, trukęs 24-erius metus – iki pat kompozitoriaus mirties.
Jau nepamenu, kokia buvo antroji bendrai sukurta daina, tik, bėgant metams, jų gimė nemažai ir įvairaus muzikinio žanro: duetų, solinių, chorinių, skirtų ansambliams, taip pat dainų vaikams bei giesmių ir romansų. Iš viso parašėme gal per keturiasdešimt kūrinių. Žinoma, ne visus juos ir patys vertinome vienodai, dalis buvo proginių, užsakytų. Vieni kūriniai plačiau ir dažniau skleidė savo sparnus, kiti – tarsi tyliai, kantriai dar laukia savos valandos… Giesmės ir dainos (kaip ir žmonės) turi atskirus savo likimus – tuo esu visiškai įsitikinusi. Akivaizdesniam įrodymui – kad ir toks pavyzdys. Maestro pats nuoširdžiai mėgo vieną dainą Salomėjos Nėries tekstu „Vasara buvo“; skambindavo ir dainuodavo – ne plačiai publikai – šiaip, draugams. Tai buvo nuostabus tango – „nešantis“, užvedantis klausytoją savo žavinčia melodija, tiesiog tobula muzikos ir teksto organika. Kai vienąsyk per radiją išgirdau kito kompozitoriaus dainą pagal minėtą eilėraštį, tai buvo taip nepataisomai nyku… Tos melodijos skyrėsi kaip gruodis ir gegužė. Bet… Maestro, kiek man žinoma, šios nuostabios dainos net neužrašė gaidomis… Kodėl – taip ir nesupratau.
Į K. Knoro 1996-aisiais išleistą muzikos gaidų rinktinę įtraukta 60 kūrinių. Beje, ruošdamas spaudai šį leidinį, Maestro labai daug dirbo, svarstė, derino. Knygą nutarė pavadinti „Esu čia, gimtine“ – taip, kaip vadinosi viena iš mūsų dainų. Aš tam pritariau: juk net ir kai praeina gyvenimas, net ir jau mirus žmogui, tam tikra prasme jis lieka čia… Kai muzikos kūrinių rinktinė po visų leidybinių rūpesčių pagaliau pasirodė, Maestro nuoširdžiai džiaugėsi, šypsojosi, sakė: „Na, va, gal neliksiu be ženklo, kad žmogumi buvęs“… Leidinys tikrai išėjo vertas pasidžiaugimo ir pagarbos. Reikliai ir kruopščiai paruoštas, dailininko Juozo Davainio subtiliai meniškai apipavidalintas, jis, pamenu, anuomet taip tauriai ir gražiai atrodė centrinio knygyno lange…
Kas dėl dainų kūrimo, tai jos gimsta įvairiai: vienos tarsi savaime, lengvai, kitos – sunkokai, vienąkart tekstas tarsi „sudiktuoja“ muziką, kitą – jau sukurtai muzikai privalai rasti tinkamus žodžius. Atsimenu, rašydama vieną kūrinį – baladę dramatiška karo tema, prie teksto prasėdėjau iki pat ryto, nė minutės nenusnūdusi, tiesiai į darbą išėjau ir nė kiek nebuvo gaila dėl bemiegės nakties – svarbiausia buvo ne poilsis, o tai, kad kūrybinį uždavinį (širdimi jaučiau) išspręsti pavyko ir beveik neabejojau, kad kompozitoriui patiks.
Apskritai, meninė bendraautorystė įmanoma tik tada, kai kuriantieji supranta ir girdi vienas kitą. Jei vienas lyrikas, o kitas, tarkim, siela savąja „sausas“ žmogus, skeptikas ar komikas, jautraus romanso tokie žmonės nesukurs.
K. Knoro dainos, kaip minėjau, žanrų požiūriu įvairios, be to, melodingos – tai šio talento išskirtinai patrauklus bruožas. Beje, tų žavių žmogiškų bruožų Maestro turėjo ir kaip asmenybė apskritai: labai gražiai diriguodavo, na, o kuomet scenoje dainuodavo pats, įgimta artistinė charizma tiesiog žaižaruodavo. Bendraudamas su žmonėmis niekuomet nebūdavo niūrus, mėgo humorą. Visada elgėsi galantiškai; retas vyras turbūt taip būtų sugebėjęs nukelti nuo galvos skrybėlę (ar kepurę), kaip tai mokėjo Maestro.
Nors ir būdamas lyrinės prigimties, drąsiai ėjo gyvenimo keliu, dirbo daug ir atkakliai. Jau sulaukęs garbingo amžiaus, pradėjęs vargonininkauti Šv. Vincento bažnyčioje, ir čia greitai persiėmė savita skirtinga specifika, jautėsi tvirtai, kūrė sak­ralinę muziką. Beje, skamba gal kažkiek mistiškai ir fatališkai, bet paskutinis kompozitoriaus parašytas kūrinys buvo gedulingos Mišios. Užsukęs darban kartą mįslingai tarė: „Mišias parašiau, kai mirsiu galės atlikti“. Nors ramiai, bet liūdnokai ištarė šiuos žodžius, gal intuityviai jautė artėjantį atsisveikinimą su šiuo pasauliu? Sunku pasakyti, bet nelabai daug laiko praslinkus tai ir įvyko – netikėtai, staiga. Ir šv. Vincento bažnyčioje, prie gėlėmis apstatyto karsto iš tiesų skambėjo Maestro sukurtos Mišios… Gražiai skambėjo ir giesmė „Dėkoju Tau, Dieve“. Kolegos muzikai pasistengė – puikiai atidavė paskutinę pagarbą.
Liūdna, žinoma, kai išeina mūsų bendraminčiai, bendražygiai, bičiuliai. Nebeuždainuos Maestro taip mėgstamų „Kur bakūžė samanota“ arba „Kaip man jaunystės neminėt“. Neprisės ir prie senojo kompozitoriaus J. Bendoriaus pianino kada nors rudenį, kai visur tylu, lašnoja lietus, o aplink viskas geltona geltona, ir nebeimprovizuos (esant tinkamai nuotaikai improvizuoti mokėjo nepaprastai įdomiai, subtiliai ir giliai – galima būdavo tik stebėtis.) Yra dangiškų dalykų, kurie nesikartoja. Gerai, kad yra daug užrašytų gaidomis kūrinių: tos gaidos – tai tarsi paliktos pėdos, kurios veda į pravirus Žmogaus – Pedagogo – Kompozitoriaus sielos vartus. O toji siela sako – guodžiančiai ir ramiai: „Esu čia, gimtine“.

Dalį „Suvalkiečio“ žinių ir naujienų galima skaityti naujienų dalijimosi platformoje etaplius.lt, pasirinkus Marijampolės regioną.