------------------------------------

Naujos knygos

------------------------------------

Dovanos idėja!!!

190px
------------------------------------

Dalį „Suvalkiečio“ žinių ir naujienų galima skaityti naujienų dalijimosi platformoje etaplius.lt, pasirinkus Marijampolės regioną.

Gandrai nepalieka meistro sodybos

Vyriausia dukra Joana visą gyvenimą buvo šalia tėvų ir dabar gyvena gimtojoje sodyboje.

Vyriausia dukra Joana visą gyvenimą buvo šalia tėvų ir dabar gyvena gimtojoje sodyboje.

Sunku įvertinti žmogaus gyvenimo turtus: gali suskaičiuoti pastatus, hektarus ar galvijus (dabar – jau ir mašinas ar net jachtas su lėktuvais, vilas užsieniuose), įmantrių drapanų pilnas spintas ir brangius papuošalus, bet… „Raktai iškris iš rankos – ir viskas liks. Kai prisimenu, mano vyro senelis ir jo tėvas nieko „tokio“ neturėjo, o kokie jie buvo laimingi! Aš labiausiai patenkinta, kad tėtis išmokė darbštumo – visko, visų darbų išmokė. Ir perdavė tą darbštumą – be vyro likus kaip sunku buvo, bet nieko, neprapuoliau…“ Tai Juozo Adomaičio vyriausios dukros Joanos Matulevičienės žodžiai. Ji visą laiką gyvena tėvų sodyboje – taigi natūraliai tenka ir palikimo saugotojos vaidmuo. Gal reikėtų pasakyti tiksliau: Joana yra tarsi centras, aplink kurį sukasi visos giminės platus ratas. O tėvo palikimu, ypač daiktais, kurie buvo sename kluone, rūpinasi visos septynios seserys (kaip toje pasakoje). 1997 metais J. Adomaičio dukros savo lėšomis pastatė klėtelę, į kurią ir perkėlė tuos daiktus, taip apsaugodamos nuo sunykimo ir sukurdamos įdomų muziejėlį. 2005 metais Juozui Adomaičiui būtų sukakę 100 metų.
Šio jubiliejaus proga sodyboje buvo surengta didžiulė šventė, dukros išleido informatyvų ir poligrafiškai gražų katalogą „Juozas Adomaitis. Akmenorius“. Čia ir tekstai, ir tėvo gyvenimą atspindinčios nuotraukos, ir 75 akmens darbų nuotraukos, pateiktos su visais privalomais duomenimis (iš viso darbų suskaičiuota daugiau nei šimtas, dauguma sodyboje). Dirbo prie šio leidinio ilgai, ne tik dukros, bet ir meistro anūkai. O apie pačią šventę, kurioje buvo keli klodai, galima pasakyti tiek: sodybos šeimininkas būtų buvęs ja patenkintas. Buvo ir solidžių kalbų, ir jautrių prisiminimų, skambių dainų ir paroda, pasakojanti apie Juozą Adomaitį…

Prisimindama tėvą Joana Matulevičienė (beje, jos vyras Romualdas buvo poeto Anzelmo Matučio brolis) sako, kad dažnai pagalvojanti: kaip jis viską ir spėdavo? Ir dar vis labiau suvokianti, kad spausdamas dukras ne tik prie darbų, bet ir stumdamas į mokslus, tarsi numatė ateitį. Beveik visos baigė aukštuosius mokslus, dirbo mėgiamus darbus. Pati Joana taip pat buvo linkusi į mokslą, bet likusi namuose gailėdama mamos: ne visus darbus ji po traumos galėjo dirbti, o dar pulkas mergaičių… Bet, sako pašnekovė, niekada nesigailėjusi: vidurinę-vakarinę baigė dirbdama, o darbas jos buvo ypatingas – daug metų buvo kolūkio bitininkė, bičių laiko ir dabar. Ir tai esą dėl to, kad vaikystėje baisiai norėdavosi medaus, bet už šaukštą kitą reikėdavę pas ūkininką visą dieną ravėti. Tėvas bičių nelaikė – visas gudrybes ji perėmė iš vyro šeimos. „Pradėjome bendrą gyvenimą su bičių aviliu ir gandralizdžiu medyje – ir buvome laimingi. Tas gandralizdis čia jau apie 55 metus, neįsivaizduoju šios sodybos be gandrų… Ką sau manote: padovanojo man dar vieną anūkutį – Jonuką, dabar trejų metų. Važiuoja tokia mašinyte – akmenukus į priekabą krauna, ne bet koks dar ir tinka. Kas čia, jūs man pasakykit?“ Panašiai, sako, visi kažkada nustebę, kai jaunėlė Matulevičių dukra, Jonuko mama, pasirinko veterinariją, nors iki tol apie tai nė nekalbėjo… Mergaitė vis būdavusi prie senelio, jie daug bendravo – gal iš tiesų Juozo Adomaičio dvasia, o moksliškiau – genai – vaikaičius ir provaikaičius kažkur pakreipia?
…Su Joana galėtum kalbėti be galo: taip jos šnekoje sušvyti koks netikėtas palyginimas, minties šuolis ar skambus žodelis – kaip tie jos tėvo akmenyse įamžinti dekoratyviniai elementai… Moteris džiaugiasi, kad sodyba neištuštėjo: jauniausios dukros (turi keturias) šeima baigia įsikurti tame pačiame kieme, šalia senojo namo. Džiaugiasi ji pavasario gražumu – žiūrėtum neatsižiūrėdamas, viskas kas dieną keičiasi. „Tik kodėl kiti šito tarsi nemato, kodėl jiems nerūpi? Apie ką kalba susirinkę – apie mašinas, mašinų numerius… Ir dar man gaila, kai išvažiuoja į užsienius, pačios trys anūkai Norvegijoje. Buvo laikas, kai vežė, kai šviesiausi protai turėjo bėgti iš Lietuvos, dabar patys išvažiuoja. Kaip čia mes dar iš viso išlikome per visus sunkmečius?“ Ir čia pat vėl džiaugiasi gražia pavasario diena ir pasaulio grožiu…

Skulptorius Julius Narušis užsukdavo pas Juozą Adomaitį ir jam esant, ir vėliau, dalyvaudavo jam skirtuose renginiuose.Minint 100-ąsias akmenoriaus gimimo metines sodyboje vyko didžiulė šventė. Dukrų pastatytoje klėtelėje įkurtas muziejėlis.

Dalį „Suvalkiečio“ žinių ir naujienų galima skaityti naujienų dalijimosi platformoje etaplius.lt, pasirinkus Marijampolės regioną.