------------------------------------

Naujos knygos

------------------------------------

Dovanos idėja!!!

190px
------------------------------------

Dalį „Suvalkiečio“ žinių ir naujienų galima skaityti naujienų dalijimosi platformoje etaplius.lt, pasirinkus Marijampolės regioną.

Asmenybė, kurios įžvalgos ir darbai tebestebina...

M. Krupavičius 1920–1923 metais: krikščionių demokratų partijos lyderis, seimų narys.

M. Krupavičius 1920–1923 metais: krikščionių demokratų partijos lyderis, seimų narys.

Mykolo Krupavičiaus knygos „Atsiminimai“ (išleista 1972 m. Čikagoje jau po autoriaus mirties) įvade leidėjai apžvelgia visos jo veiklos esmę, nors knygoje – jo prisiminimai iki 1919 metų: gyvenimo pažinimo, mokslų, asmenybės, pažiūrų formavimosi tarpsnis.
„Atsiminimai yra tik įvadas į plačios ir gilios Krupavičiaus veiklos studijas. (…) Jas tektų dalinti į tris savitas dalis. Pirmąją dalį sudarytų jo veikla Lietuvos nepriklausomybės kūrimo baruose. Čia įeitų jo veikla seimuose, žiedžiant Lietuvos konstituciją, formuojant pagrindinius įstatymus ir pravedant žemės ūkio reformą.
Antrąją jo veiklos dalį apimtų laikotarpis, jam pasitraukus iš valdžios. Čia įeitų jo klebonavimai, jo santykiai su Lietuvos valdžia, kovos už ūkininką, santykiai su vienu ar kitu okupantu.
Trečiąją dalį sudaro jo veikla išeivijoje.“ (Čia ir kitur citatų kalba netaisyta – N. L.).
Jo veikla dalijama ir kitaip: kaip kunigo, rašto žmogaus, politiko ir valstybininko, visuomenės veikėjo. Šiandien daugelis mūsų, pernelyg nesigilindami į visumą, Mykolą Krupavičių žinome kaip kunigą ir vieną nepriklausomos Lietuvos kūrėjų, žemės reformos architektą…

Šaknys – Suvalkijoje
Mykolas Krupavičius gimė 1885 metų spalio 1 dieną Balbieriškyje, tuometėje Marijampolės apskrityje. Tėvas dvare, kaip rašoma „Atsiminimuose“, „buvo aludaris ir spirito varyklų mechanikas. Anų laikų sąlygomis darbas buvo gerai apmokamas. (…) Motina Rozalija Malinauskaitė – Balbieriškio miestelio ūkininkaitė. Motinos tėvas sakydavo, kad jis esąs amžinas dzūkas ir jo tėvai čia nuo amžių gyvenę. Mano motina buvo baigusi pradžios mokyklą, šviesi ir sumani moteris: manau, kad ji turėjo būti prasilavinusi. Su mumis, vaikais, nuo mažų dienų ji kalbėdavo tik lietuviškai. Bet turėdavo didelio noro išmokyti ir lenkiškai. Motinos argumentas: kiekvienam žmogui naudinga mokėti kelias kalbas.“
Šeima iš Balbieriškio persikėlė į Ūtą, dar po poros metų ilgesniam laikui apsigyveno Igliškėliuose. Tėvas svajojo apie savo ūkį, visaip kaupė pinigus, vėliau išvyko į Ameriką, bet buvo jau nejaunas, nesisekė su darbais – ten liūd­nai baigė gyvenimą. Likusiai su vaikais (be Mykolo buvo dar trys dukros) motinai buvo sunku.
M. Krupavičius vaizdingai ir smulkiai aprašo ir mokslus Igliškėliuose (mokyk­la buvo vienintelė visame valsčiuje), akcentuodamas, kad „Jasaitis (mokytojas) vertas gero atminimo ir pagarbos, nes pačiame lietuvybės persekiojimo įkarštyje, nepaisydamas didelių skiriamų bausmių, mokydavo mus iš maldaknygių lietuviškai.“ Jau buvo atsiradę lietuviškų knygelių ir laikraščių – juos slapčiomis platindavo ir Mykolas… Su lietuvybe susijusi veikla tęsėsi ir Veiverių mokytojų seminarijoje, į kurią įstojo 1900 metais ir kur buvo dėstoma lietuvių kalba. Ją baigdamas (vertėsi labai kukliai) susirgo plaučių džiova, gydytojas pasiūlė važiuoti į Šveicariją, pinigų nebuvo, tad teko laikytis kaimo „daktarkų“ prisakytos disciplinos. Pasveiko ir nors sveikata nebuvo labai stipri, nugyveno 85 metus…
Mokytojavo dvejus metus Lenkijoje, vienus – Papilėje, Žemaitijoje. Visur aktyviai reiškėsi propaguodamas lietuvybę, buvo žinomas kaip maištininkas, už tai grėsė represijos.

 

Mykolo Krupavičiaus motina Rozalija Malinauskaitė-Krupavičienė ir tėvas Pranas Krupavičius.

Mykolo Krupavičiaus motina Rozalija Malinauskaitė-Krupavičienė ir tėvas Pranas Krupavičius.

Kitas kelias
Ėmė galvoti apie kitokį darbą, gyvenimo kelią. Su kunigais buvo daug bendravęs, vertino jų veiklą žmonių ir lietuvybės labui… Bet – „labai mėgau miškus. Gal dėl to ir miškininko karjera traukė. Pasiryžau pradėti nuo aukštesniosios miškų mokyklos, bet nemečiau minties ir apie kunigų seminariją. Kunigų seminarija man žadėjo vieną dalyką, kurio aš ypatingai troškau – darbą Lietuvoje“.
Pasirinko miškininkystę, įstojo, bet pasitikslinęs, kur galėsiąs dirbti baigęs, išgirdo, kad Archangelske, Vologdos srityje, gal dar Pavislyje, o apie lietuviškas gubernijas pasiūlė nesvajoti… Seinų kunigų seminarija buvo „naujas pasaulis“, po to – studijos Peterburgo dvasinėje akademijoje. 1914 m. birželio 13 d. buvo įšventintas į kunigus, primicijos vyko Marijampolės šv. arkangelo Mykolo bažnyčioje. Buvo matęs gyvenimo, daug ką patyręs, brandus.

1917 m. paskirtas į Voronežą, kur buvo keliolika tūkstančių lietuvių karo pabėgėlių, dirbti gimnazijos kapelionu; porevoliuciniame chaose suprato, kad svarbiausia – vienybė ir sutelktumas bendram labui. Būtent čia pirmiausia išryškėjo jo, kaip oratoriaus, gabumai, čia jis savo gyvenimą susiejo su krikščionių demokratų partija (teigiama, kad atstovavo kairesnei jos srovei), čia dirbdamas su jaunimu ir ne tik išsakė savo gyvenimo kredo: „Reikia, kad Lietuva, Lietuvos reikalai, Lietuvių tauta ir jos kalba visur būtų pirmoje eilėje, ir kad mūsų „aš“ sektų paskui juos. „Man“ yra tai, kas atlieka nuo Lietuvos“. Tai nėra skambūs žodžiai – visa vėlesnė veikla liudija, kad pats tuo vadovavosi. Budri Rusijos valdžios akis sekė maištingą veiklą – M. Krupavičius turėjo slapčia trauktis iš Voronežo. Jis čia buvo nemažai nuveikęs, ragindamas ne griauti, o kurti, dvasiškai atgimti, vienytis.

Įšventinus kunigu 1914 m. birželio 13 d. tarp savųjų: motina, sesuo Marija su vyru Antanu Astramsku, sesuo Veronika su vyru Jonu Jarumbavičiumi, dukrelėmis Stase ir Aldona.

Įšventinus kunigu 1914 m. birželio 13 d. tarp savųjų: motina, sesuo Marija su vyru Antanu Astramsku, sesuo Veronika su vyru Jonu Jarumbavičiumi, dukrelėmis Stase ir Aldona.

Kai grįžo, Lietuva jau buvo paskelbusi nepriklausomybę (kai kas klaidingai mano, kad M. Krupavičius yra tarp pasirašiusiųjų Nepriklausomybės aktą, bet jo tuo metu Lietuvoje dar nebuvo), laukė daug darbų, ir „vyskupo liepiamas tapau politiku“. Buvo paskirtas į darbą Valstybės Taryboje, nors prašė skirti vikaru į Griškabūdį… Jaunai valstybei reikėjo protingų, atsidavusių, mokančių sutelkti kitus žmonių. Ir M. Krupavičius telkė. Vienas radikaliausių jo siūlomų dalykų buvo žemės reforma. Ne visiems patiko: jis net buvo apšauktas bolševiku…
M. Krupavičius dirbo trijuose Lietuvos seimuose ir keturiose vyriausybėse, buvo žemės ūkio ministru (1923–1926), bet po 1926 metų valdžios perversmo ne tik persekiotas, bet ir priverstas išvykti iš Lietuvos: gavęs J. Vailokaičio stipendiją Prancūzijoje studijavo politinę ekonomiją, sociologiją, žurnalistiką.
Į Lietuvą grįžo 1930 m., paskirtas vikaru Garliavoje. Daug kas manė, kad tokiam veikėjui pareigos per menkos, bet jis sugebėjo atgaivinti parapiją ir klusniai vykdė kunigo pareigas. Vėliau buvo leista dėstyti Vilkaviškio vyskupijos kunigų seminarijoje, klebonavo Veiveriuose iki 1935 metų, iš čia paskirtas į Kalvariją – klebonu ir dekanu.

 

Visą gyvenimą, be kitų darbų, šis žmogus rašė, kviesdamas dirbti Lietuvos labui, aiškindamas žmonėms esminius dalykus, mokydamas... Kalvarijos viešojoje bibliotekoje sukaupta daugybė paties M. Krupavičiaus raštų, jo redaguotų leidinių, literatūros apie jį.

Visą gyvenimą, be kitų darbų, šis žmogus rašė, kviesdamas dirbti Lietuvos labui, aiškindamas žmonėms esminius dalykus, mokydamas… Kalvarijos viešojoje bibliotekoje sukaupta daugybė paties M. Krupavičiaus raštų, jo redaguotų leidinių, literatūros apie jį.

Okupacijos, tremtis, užsienis
Gyvenimą sudrumstė okupacijos, karas. Naujoji santvarka įnešė sumaištį į visų gyvenimą. Kaip reikėjo laikytis, elgtis tikintiesiems? M. Krupavičius buvo tarp pirmųjų, bandžiusių vienaip ar kitaip paveikti tuos, nuo kurių priklausė ne tik atskiro žmogaus, bet ir visos tautos gyvenimas. Jis parengė memorandumą, kreipdamasis į rusų, vėliau kitą – ir į vokiečių okupantų valdžią, gindamas tikinčiuosius ir smerkdamas užkariautojų elgesį kitų tautų atžvilgiu. 1942 m. prelatas gestapo suimtas, įkalintas tą patį memorandumą pasirašęs Jonas Aleksa, o prezidentas Kazys Grinius apgyvendintas Sasnavos valsčiuje. Amerikiečių kariuomenė išvadavo 1945 metais. Kilo dilema: palikti vėl tarybine tapusią Lietuvą ar pasilikus laukti, kol bus ištremtas į Sibirą ar bus dar blogiau…
Emigracijoje – Vokietijoje, o nuo 1956 m. Amerikoje – išgyveno 25 metus. Visi jie skirti darbui Lietuvos labui. Tai būtų jau atskira, plati ir turtinga tema.
Mirė Mykolas Krupavičius 1970 m. gruodžio 4 d. Čikagoje, palaikai į Lietuvą sugrįžo 2006-aisiais. Savo testamente rašė: „Nei pamoksle, nei kalbose mano asmens neliesti. Pamokslininkai ir kalbėtojai teprimena lietuviškajai išeivijai tuos idealus, kuriems aš visą gyvenimą tarnavau ir skelbiau kiekviena proga: laisva nepriklausoma Lietuva, nenuilstama ir nenutraukiama kova dėl jos išlaisvinimo, rėmimas tų institucijų darbu ir finansais, kurios vadovauja tam išlaisvinimui…“

Dalį „Suvalkiečio“ žinių ir naujienų galima skaityti naujienų dalijimosi platformoje etaplius.lt, pasirinkus Marijampolės regioną.