------------------------------------
------------------------------------

Dovanos idėja!!!

190px
------------------------------------

Dalį „Suvalkiečio“ žinių ir naujienų galima skaityti naujienų dalijimosi platformoje etaplius.lt, pasirinkus Marijampolės regioną.

Juozas Ambrazevičius-Brazaitis: intelektualiu laisvės keliu Tėvynėje ir išeivijoje

Juozas Ambrazevičius-Brazaitis gimė 1903 m. gruodžio 9 d. Marijampolės valsčiuje, Trakiškių kaime, ūkininkų Simono ir Jievos Ambrazevičių šeimoje.

 

 

Suvalkijos ūkininkų sūnus tapo Lietuvos laikinosios vyriausybės vadovu (1925 m. nuotrauka).

Suvalkijos ūkininkų sūnus tapo Lietuvos laikinosios vyriausybės vadovu (1925 m. nuotrauka).

Uolus mokinys, aktyvus visuomenininkas
1916 m. pradėjęs mokytis Marijampolės gimnazijoje dalyvavo moksleivių ateitininkų veikloje, kurią tęsė ir studijuodamas Lietuvos universiteto Teologijos-filosofijos fakultete. Studijuodamas taip pat dirbo laikraščio „Lietuva“ redakcijoje.
Diplominio darbo tema pasirinkęs Vaižganto kūrybą universitetą baigė 1927 m. su pagyrimu ir įsidarbino „Aušros“ mergaičių gimnazijos lietuvių kalbos mokytoju. Nuo 1934 m. dirbo ir Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Visuotinės literatūros istorijos katedros vyresniuoju asistentu. Bedirbdamas 1931–1932 m. tobulino žinias Bonos universitete.
Šiuo laikotarpiu paskelbė keletą savo studijų. Iš pradžių vienas, o vėliau drauge su kitais parengė literatūros teorijos, lietuvių literatūros ir pasaulio literatūros vadovėlius gimnazijoms. Drauge dalyvavo ateitininkų sendraugių veikloje, rūpinosi visuomenės ugdymo prob­lemomis.
J. Ambrazevičiui nepatiko autoritarinis Lietuvos prezidento Antano Smetonos režimas. Jis buvo vienas iš pagrindinių organizatorių 1936 m. „Naujojoje Romuvoje“ paskelbtos deklaracijos „Į organišką valstybę“, kuri sukėlė aštrią diskusiją dėl valstybinės santvarkos ir valdymo principų.
1940 m. prasidėjus sovietinei okupacijai, įsitraukė į pasipriešinimo judėjimą, buvo Lietuvių aktyvistų fronto (LAF), kurio tikslas – atkurti Lietuvos valstybę, patariamosios grupės narys, buvo numatytas švietimo ministru Laikinojoje vyriausybėje ir pradėjo rengti švietimo sistemos atkūrimo planus.

 

Birželio sukilimu siekta nepriklausomybės
Valstybės atkūrimas buvo siejamas su Vokietijos ir Sovietų Sąjungos karu. LAF tikėjosi, kad vokiečiai pripažins Lietuvos Nepriklausomybę.
1941 m. birželio 22 d. nacių kariuomenė įsiveržė į Lietuvą. Birželio 23-osios rytą per Kauno radiją paskelbta Nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimo deklaracija ir Lietuvos laikinosios vyriausybės, vadovaujamos ministro pirmininko J. Ambrazevičiaus, sudėtis. Per radiją nuskambėjęs Lietuvos himnas buvo ženklas pradėti sukilimą, kuris į istoriją įėjo kaip Birželio sukilimas, vienas ryškiausių ir dramatiškiausių Antrojo pasaulinio karo epizodų Lietuvoje. Jame dalyvavo iki 20 tūkst. žmonių.

Posėdžiauja Laikinoji vyriausybė.

Posėdžiauja Laikinoji vyriausybė.

Deja, nesulaukęs okupacinės kariuomenės palaikymo birželio 28 d. bandymas atkurti nepriklausomybę užgniaužtas, vokiečių nurodymu partizanai ir aktyvistai nuginkluoti. Po šešių savaičių, rugpjūčio 5 d., žlugo ir Laikinoji vyriausybė. J. Ambrazevičius pasitraukė į pogrindinę veiklą.
Apie savo įsijungimą į politiką J. Ambrazevičius yra sakęs: „Politinis valstybinis gyvenimas manęs niekados nedomino ir niekados netraukė. Bet jeigu teko į jį įsileisti, tai ne dėl pamėgimo, bet dėl reikalo. Kada buvo likviduoti tie draugai, kurie turėjo imtis politinio ir valstybinio gyvenimo ir jį vykdyti, teko kam nors juos pavaduoti. Pavadavau juos atlikdamas draugiškumo pareigą ir atlikdamas pareigą, kurią turėjo imti tie, kurie dar liko gyvi. Tą pareigą teko imti ne iš malonumo, bet teko imti daugiau kaip naštą, kurią kas nors turėjo nešti.“ (Vidmantas Valiušaitis. „Kalbėkime patys, girdėkime kitus. Tragiškieji istorijos 1940–1941 metai“.)

 

J. Ambrazevičiaus-Brazaičio gatvė Mokolų mikrorajone.

J. Ambrazevičiaus-Brazaičio gatvė Mokolų mikrorajone.

Nepagrįsti kaltinimai persekiojo visą gyvenimą
Sustabdžius Laikinosios vyriausybės veiklą, 1941 m. spalio mėn. J. Ambrazevičius įkūrė pogrindinę antinacistinio pasipriešinimo organizaciją – Lietuvių frontą su kariniu padaliniu „Kęstutis“. 1943 m. įsikūrus Vyriausiajam Lietuvos išlaisvinimo komitetui (VLIK), vadovavo politiniam jo komitetui. 1944 m. gegužės–birželio mėnesiais vokiečiams suėmus dalį VLIK-o žmonių, J. Ambrazevičius pakeitė dokumentus ir toliau jau gyveno ir veikė Juozo Brazaičio pavarde.
Gresiant antrai sovietų okupacijai, tais pačiais metais J. Brazaitis pasitraukė į Vokietiją, kur toliau tęsė kovą už tautos teises. 1946–1951 m. dirbo VLIK-o Tarybų tarnyboje. Nesutarus dėl VLIK-o veiklos principų, 1952 m. persikėlė į JAV.
Juozui Brazaičiui buvo skirta gyventi nepaprastai sunkų mūsų istorijos metą. Tuomet reikėjo ne vien ištvermės, bet ir šviesos, į kurią nebuvo lengva išeiti, nebuvo lengva joje ir stovėti. Nepaprastai sunki našta buvo nepagrįsti kaltinimai dėl žydų holokausto, kuris prasidėjo Birželio sukilimo metu. Vokiečių gestapo ir politinės saugumo tarnybos sukurtas vokiečių būrys, skirtas naikinti nacizmo priešus, pirmomis karo dienomis pradėjo masines žydų žudynes. Į Laikinosios vyriausybės protestus prieš žudynes naciai nereagavo. Daugiausia, ką galėjo padaryti Laikinoji vyriausybė, įspėti visuomenę nesiimti keršto akcijų ir nebandyti suvedinėti sąskaitų be teismo. Ir nors „žydų klausimas“ buvo nacių politikos reikalas, tačiau šie, suprasdami vykdomą siaubingą nusikaltimą, stengėsi prisidengti vietiniais žmonėms.
Sovietinės propagandos inkriminuojami nusikaltimai J. Ambrazevičių-Brazaitį persekiojo visą gyvenimą. Šmeižtas nesiliovė net tada, kai JAV Kongreso komisija nustatė, kad kaltinimai jam nepagrįsti. JAV Kongreso Teismų komiteto Imigracijos, pilietybės ir tarptautinės teisės pakomitečio pirmininkas Jošua Eilbergas 1975 metų sausio 13 dieną pranešė: „Siunčiu nukopijuotą Imigracijos ir natūralizacijos tarnybos raštą, kuriame konstatuojama, kad J. Brazaitis ir J. Šlepetys buvo išbraukti iš Jungtinėse Valstijose gyvenančių nacių karo nusikaltimais įtariamųjų sąrašo ir kad jų atžvilgiu vykdyti tyrimai buvo sustabdyti. Tai padaryta remiantis Imigracijos ir natūralizacijos tarnybos sprendimu, kad nėra šių asmenų antisemitinės arba pronacistinės veiklos įrodymų. Tikiuosi, kad šis dokumentas padės dviem minėtiems vyrams ir jų draugams išsivaduoti iš suspaudimo ir nevilties dėl jiems iškeltų kaltinimų.“
Deja, J. Brazaitis tos išvados nebesulaukė…
Žinomas verslininkas, filantropas, artimas J. Brazaičio draugas Juozas Kazickas savo bičiulį, su kuriuo artimai bendravo Amerikoje, vadino neeiline asmenybe, kuri atliko milžiniškos įtampos, pasiaukojimo pareikalavusį istorinį darbą. „Reikia matyti žmogaus intelektą, visą jo vadinamąjį orumą. Jis buvo būtent tas, kuris buvo laisvės simbolis. Bekompromisis laisvės simbolis. Ir dėl to jį reikėjo sunaikinti. Visiems. Ir vokiečiams, ir bolševikams“, – rašė J. Kazickas.

 

2012 m. gegužę J. Brazaičio palaikai perlaidoti Nepriklausomoje Lietuvoje, Kaune.

2012 m. gegužę J. Brazaičio palaikai perlaidoti Nepriklausomoje Lietuvoje, Kaune.

Kūrybinis palikimas
Kūrybinį kelią pradėjęs 1930 m. išleistu vadovėliu „Literatūros teorija“ J. Ambrazevičius-Brazaitis iki 1940-ųjų išspausdino apie 35 studijinius straipsnius leidiniuose „Židinys“, „Naujoji Romuva“, „Tiesos kelias“, „Athenaeum“, po vieną straipsnį lenkų, latvių ir estų spaudoje ir kt. Studija „Vaižgantas“, straipsnių rinkinys „Lietuvių rašytojai“, monografija apie Maironį, keletas lietuvių literatūros klasikų kūrinių leidimų: Vinco Pietario pasakų „Lapės gyvenimas ir mirtis“, romano „Algimantas“, Lazdynų Pelėdos apysakos „Klaida“, Maironio „Pavasario balsų“ VII–IX leidimus, Adomo Dambrausko-Jakšto laiškų Juozui Tumui-Vaižgantui rinkinio, naujo Kristijono Donelaičio „Metų“ leidimo.
Gyvendamas Amerikoje parašė knygą apie Birželio sukilimą „Vienui vieni“, suredagavo ir papildė Juozo Lukšos-Daumanto knygos „Partizanai“ antrą leidimą (1960 m.), išleido kelias knygas vokiečių kalba. Dirbo laikraščio „Darbininkas“ redakcijoje, redagavo žurnalą „Į laisvę“.
Mirė Juozas Brazaitis 1974 m. spalio 28 d. Naujajame Džersyje, JAV, palaidotas Putnamo vienuolyno kapinėse (Konektikuto valstija).
2012 m. gegužės 20 d. Vytauto Didžiojo universiteto profesoriaus, literatūrologo, žurnalisto ir publicisto, rezistencijos ideologo, Lietuvos laikinosios vyriausybės švietimo ministro ir Ministro Pirmininko palaikai sugrįžo į Lietuvą, perlaidoti Kauno Kristaus Prisikėlimo bažnyčios šventoriuje. Perlaidojimo ceremonijoje šv. Mišias aukojo arkivyskupas metropolitas Sigitas Tamkevičius.
Jo bendražygis Jonas Grinius rašė: „Yra žmonių, kurių neišsemia tik jų darbai. Ir Brazaitis yra daugiau, negu jo visi raštai ir visos veiklos. Tai žmogus reto idealizmo, reto taurumo, reto pareigingumo. Jo žmogiškoji asmenybė didžiau už viską, ką jis nuveikė.“
2009 m. J. Brazaitis apdovanotas Vyčio Kryžiaus ordino Didžiuoju kryžiumi (po mirties).
Marijampoliečiai savo kraštiečio atminimą įamžino 1998 m. birželio 1 d. – Marijampolės savivaldybės 1994 m. kovo 11 d. sprendimu Nr. 15 jo vardu pavadinta gatvė Mokolų mikrorajone.

Dalį „Suvalkiečio“ žinių ir naujienų galima skaityti naujienų dalijimosi platformoje etaplius.lt, pasirinkus Marijampolės regioną.