------------------------------------
------------------------------------

Dovanos idėja!!!

190px
------------------------------------

Dalį „Suvalkiečio“ žinių ir naujienų galima skaityti naujienų dalijimosi platformoje etaplius.lt, pasirinkus Marijampolės regioną.

Keli štrichai apie šeimą

Remigijus Gulbinas – Petro Klimo vyriausio brolio Sergijaus vaikaitis: mokslininkas, Vasario 16-osios akto klubo, jungiančio signatarų gimines ir artimuosius, besirūpinančio jų veiklos, palikimo ir atminties įamžinimu, informacijos sklaida, pirmininkas. Jis maloniai sutiko pasidalinti savo žiniomis ir įspūdžiais, betarpiškai bendraujant su P. Klimu.

Remigijus Gulbinas rūpinasi ne tik P. Klimo, bet ir visų sig­natarų atminimo įamžinimu, jų veiklos sklaida.

Remigijus Gulbinas rūpinasi ne tik P. Klimo, bet ir visų sig­natarų atminimo įamžinimu, jų veiklos sklaida.

Šiais laikais surasti bent kiek įžymesnių asmenybių gyvenimo ir darbų aprašymus, svarbiausias biografijos datas internete sugeba netgi pradinių klasių mokiniai. Stengdamasis nekartoti žinomų faktų, noriu paryškinti rečiau aptinkamus įvykius, apie kuriuos pasakojo mano senelė, P. Klimo vyriausiojo brolio, agronomo Sergijaus žmona Konstancija, mama Aldona Klimaitė-Gulbinienė ir pats Petras Klimas, su kuriuo teko bendrauti nuo jo grįžimo iš tremties Sibire iki paskutiniųjų gyvenimo akimirkų…
Senelio tėvai Bernardas Klimas (1858–1901) ir Elena Rašytinaitė (1866–1937) buvo laikomi pasiturinčiais ir išsilavinusiais Suvalkijos ūkininkais: netoli Kalvarijos turėjo apie 150 ha žemės, gerus arklius, susikalbėjo rusiškai ir vokiškai, tėvas buvo baigęs keturias gimnazijos klases (Elena tik pradinę mokyklą Liudvinave). Ne tik jie, bet ir daug kitų Suvalkijos ūkininkų tais laikais vykdavo į Prūsiją, kartu su ten pirktais padargais ar sėklomis parsiveždami ir draudžiamų lietuviškų knygų. Vėliau vaikai – Sergijus (1886–1941), Adolfas (1889–1985) ir Petras (1891–1969) – šias knygas, mokinio maišeliuose atnešę, perduodavo Kalvarijos klebonui, savo mokytojams ar patikimiems kaimynams. Jauniausiai seseriai Marijai (1899–1931) tokių darbų jau neteko, bet iš vyresniųjų išklausinėdavo, apie ką šiose knygose rašo.
Ši idilė pasibaigė vos prasidėjusi: šeimos galva mirė džiova 1901 metais, palikęs 35 metų našlę su trimis paaugliais bernais ir dukrele ant rankų. O dar toks ūkis su visomis negandomis, darbais, gyvuliais… Daug kas palūžtų, o Elena Klimienė ne tik nesugniužo, neištekėjo už kito, bet ir toliau buvo knygnešė ir šventai vykdė mirštančio vyro priesaką: „Daryk viską, kad vaikai baigtų mokslus“. Vaikai ne tik dirbo ūkio darbus, bet ir mokėsi Marijampolės gimnazijoje, kurioje, be pagrindinės rusų, buvo mokoma ir lietuvių kalba, vyravo liberalios, prieš caro politiką nukreiptos nuotaikos. Šios gimnazijos įtaka visiems trims Klimų vaikams buvo esminė: visi įsitraukė į anticarinę mokinių veiklą, spaudinių lietuvių kalba redagavimą ir platinimą. Šios patirtys labai pravertė jų tolimesniame gyvenime: Sergijus (mokėsi Vilniaus ir Peterburgo gimnazijose) jau 1905 metais buvo išrinktas deputatu į Didįjį Vilniaus Seimą, tėviškėje skleidė jo nutarimus. Vėliau dėl įtartos džiovos atsitraukė nuo politikos, baigė Petrapilio agronomijos institutą ir išvyko dirbti ir gydytis į Daniją, Olandiją, Švediją ir Vokietiją. Periodiškai grįždamas kartu su mama tvarkė savo ūkį, vedė ūkininkaitę Konstanciją Aleksiūtę iš gretimo Kumetiškių kaimo. Susilaukė sūnaus Gedimino ir dukros Aldonos, mano mamos. Pirmojo pasaulinio karo metu pasitraukė į Peterburgą, buvo veiklus Lietuvių draugijos nukentėjusiems nuo karo šelpti narys, vadovavo Agronomijos sekcijai, o jaunesnis brolis Adolfas darbavosi Kultūros ir švietimo sekcijoje. Petras Klimas taip pat aktyviai reiškėsi šios draugijos veikloje, tik Maskvoje. Praūžus karo audroms, Sergijus nuo 1918 metų rudens iki mirties dirbo Žemės ūkio ministerijoje. Vienas pirmųjų Kaune, kur persikėlė su šeima ir mama Elena 1925 metais, nusipirko motociklą, su draugais įkūrė Lietuvos motociklininkų klubą ir buvo jo pirmininkas, priklausė Lietuvos aeroklubo valdybai, dalyvaudavo vykusiose automobilių ir motociklų lenktynėse, renginiuose užsienyje.
Adolfas Klimas dar gimnazijoje pasižymėjo literatūriniais gabumais, nuo 1906 m. bendradarbiavo pirmuosiuose lietuviškuose laikraščiuose „Naujoji gadynė“, „Lietuvos ūkininkas“, vėliau studijavo teisę ir pedagogikos dalykus Maskvoje. Nuo 1918 metų dirbo lietuviškoje spaudoje („Lietuvos aido“, „Lietuvos ūkininko“, „Darbo“, „Saulėtekio“, „Varpo“, „Trimito“, „Šiandien“ redakcijose), kartu su kun. J. Tumu-Vaižgantu įsteigė Lietuvos žurnalistų sąjungą, rašė įvairios tematikos straipsnius. Dirbdamas Lietuvių mokslo draugijos Vadovėlių komisijoje parašė keletą geografijos, esperanto vadovėlį. Persikėlus iš Vilniaus į Kauną kurį laiką dirbo Ministrų kabineto spaudos biure, redagavo Lietuvos Seimų stenogramas, dirbo redaktoriumi Švietimo ministerijoje. Su žmona Elena Klimanskaite susilaukė sūnaus Laimučio Petro ir dukros Gailutės Elenos. 1944 metais šeima emigravo į JAV. Čia Adolfas bendradarbiavo laikraštyje „Naujienos“, Lietuvių enciklopedijoje, kituose JAV lietuvių leidiniuose. Mirė 1985 metais Klivlande.
Jauniausia ir mylimiausia šeimoje buvo sesuo Marijona, visada tik Maryte vadinta. Ji taip pat mokėsi Marijampolės mergaičių gimnazijoje, mokytojų seminarijoje. Baigusi dirbo mokytoja Kybartuose, Pilviškiuose. Deja, 1931 metais staigiai mirė Kaune, nespėjusi atlikti daugelio numatytų darbų.
Apie Petrą Klimą yra labai daug ir įvairios informacijos rašytiniuose ir internetiniuose šaltiniuose, jo paties parašytose ir išspausdintose knygose. Mano nuomone, plačiausiai apie valstybininko, diplomato, Vokietijos ir SSSR lagerių kalinio Petro Klimo odisėjas aprašyta visai neseniai išėjusioje Vilmos Bukaitės knygoje „Nepriklausomybės Akto signataras Petras Klimas“.

Dalį „Suvalkiečio“ žinių ir naujienų galima skaityti naujienų dalijimosi platformoje etaplius.lt, pasirinkus Marijampolės regioną.