------------------------------------
------------------------------------

Dovanos idėja!!!

190px
------------------------------------

Dalį „Suvalkiečio“ žinių ir naujienų galima skaityti naujienų dalijimosi platformoje etaplius.lt, pasirinkus Marijampolės regioną.

Opšrūtuose – ginkluotas atkirtis kolonistams

Tauro apygardos vado Antano Baltūsio-Žvejo įsakymu likviduotas atsparos punktas Opšrūtuose, Vilkaviškio r., sustabdė masinį rusų kolonistų apgyvendinimą Lietuvoje.

Opšrūtų operaciją vykdė Vinco Štrimo-Šturmo vadovaujama Žalgirio rinktinė.

Opšrūtų operaciją vykdė Vinco Štrimo-Šturmo vadovaujama Žalgirio rinktinė.

Po karo Rusijoje buvo daug sugriautų miestų, sunaikintų kaimų, minios alkanų žmonių, ieškančių vietos, kur galima būtų prasimaitinti. Ypatingo dėmesio susilaukė Baltijos šalys, nes čia dar nebuvo kolūkių, o pas ūkininkus visada buvo duonos. Okupacinė valdžia palaikė rusakalbius atvykėlius, jais buvo labiau pasitikima, negu vietiniais gyventojais, remiančiais laisvės kovotojus. Kolonistai turėjo visokių lengvatų, jiems nereikėjo atlikti prievolių, kurias privalėjo atlikti vietos gyventojai. Atvykėliai iš valdžios gaudavo ir negrąžinamas pinigines paskolas, ir gyvulių, ir miško.
Ne viename Suvalkijos valsčiuje atsirado tokių „naujakurių“, kurie buvo apgyvendinami išvežtų arba pabėgusių lietuvių sodybose. Opšrūtuose, Pilviškių valsčiuje, iš 94 kaimo ūkių 34 priklausė prūsams, taip juos vadino vietos gyventojai. Artėjant frontui 1944 m. jie patraukė į Vokietiją, o jų ir ištuštėjusias lietuvių sodybas vietos okupacinė valdžia atidavė rusakalbiams kolonistams.
„1945 m. Opšrūtų rusai kolonistai susibūrė į kooperatinį ūkį (kolchozo kūrimo pradžia). Jie susitelkė į ginkluotą būrį, iš sovietinio saugumo gavo šautuvų, automatų, pistoletų, lengvųjų kulkosvaidžių ir granatų. Kolonistai be gailesčio terorizavo aplinkinius gyventojus. Pagal jų įskundimus žmonės buvo MGB suimami, tardomi, kankinami ir tremiami. Mokykloje viena klasė buvo atsikėlusiųjų. Jų vaikų buvo daugiau ir didesnių. Jie mušdavo mažesnius lietuviukus“, – knygoje „Trečioji vėliavos spalva“ (Vilnius, 1996) rašo Aldona Vilutienė.

Opšrūtų operacijai atminti prie kelių sankryžos pastatytas paminklas.

Opšrūtų operacijai atminti prie kelių sankryžos pastatytas paminklas.

Vilkaviškietis mokytojas K. Janulaitis prisiminė: „Karo ir pokario metais Lietuvos gyventojai labai sunkiai gyveno. Kai kurie net badavo. Kazlų Rūdos, Jankų, Višakio Rūdos gyventojai retindavo jaunuolynus, medieną veždavo į Vilkaviškį, o už gautus pinigus nusipirkdavo rugių duonai. Prie Opšrūtų jų laukdavo ginkluoti vyrai, atimdavo pinigus, sumušdavo. Po kelių tokių apiplėšimų „girininkai“ (taip vadino tuos vyrus, kurie dirbo girioje) turėjo ties Starkais bristi per Šešupę (tilto ten nėra) ir važiuoti į Vilkaviškį blogais smėlėtais keliais“.
Šaulys A. Lelešius pasakoja: „Vietos gyventojai prašė partizanų sutramdyti suįžūlėjusius kolonistus. Ir jų prašymas buvo patenkintas. Tauro apygardos vadovybės posėdyje buvo nutarta imtis griežtesnių priemonių bolševikų prievarta vykdomai kolonizacijai ir kolektyvizacijai sukliudyti. Apygardos vadui A. Baltūsiui-Žvejui pasiūlius, kolonistai buvo kelis kartus perspėti, buvo išmėtyti ir perspėjimų atsišaukimai, tačiau tai rezultatų nedavė. Rusakalbiai įsibrovėliai pasitikėjo savo jėgomis ir NKVD pagalba (Vilkaviškyje buvo okupantų batalionas, Pilviškiuose – kuopa).
Partizanai nutarė veikti. 1946 m. rudenį buvo likviduotas vienas aršus MGB agentas iš Opšrūtų kaimo. 1947 m. vasario mėn. trys ginkluoti kolonistai atvyko į Paežerių mišką malkų. Juos sučiupo Jono Brazio-Klajūno vyrai. Bet ir tai nepadėjo. Tada buvo nutarta likviduoti kolonistų „širšių lizdą“.
Operaciją turėjo vykdyti Vinco Štrimo-Šturmo vadovaujama Žalgirio rinktinė. Jis sutelkė Kazlų Rūdos miške apie 70 vyrų. Kad suklaidintų priešą, naktį iš 1947 m. lapkričio 11-os į 12-ąją partizanai užėmė priešingoje Pilviškių pusėje esančią Antanavo spirito varyklą. Ginkluota apsauga be pasipriešinimo atidavė ginklus. Partizanai nutraukė telefono ryšį, tad niekas į Pilviškius ar į Vilkaviškį apie partizanų užpuolimą nepranešė. Pilviškių kryptimi partizanai nutaikė vienuolika lengvųjų kulkosvaidžių.
Opšrūtų puolimas įvyko naktį iš lapkričio 15-os į 16-ąją. Ankstų sek­madienio rytą partizanai grupėmis išėjo iš Paežerių miško ir apsistojo pas patikimus ūkininkus. Po derliaus šventės kolonistai nebuvo pačios geriausios kovinės parengties. Jų atsparos punktai buvo apsupti ir smarkiai apšaudyti. Bandymas atsišaudyti buvo greitai nuslopintas. Žuvo 36 kolonistai. Kaimas suliepsnojo. Partizanai pasitraukė į Paežerių mišką. Paežerių pamiškėje budėjo rezervinė partizanų grupė. Prireikus ji būtų atėjusi į pagalbą atsitraukiantiems partizanams. Operacija truko apie pusvalandį, bet buvo labai efektyvi. Į Opšrūtus netrukus atskubėjo kuopa kareivių iš Pilviškių ir kareivių garnizonas iš Vilkaviškio, bet partizanų jau nerado.
Po šio puolimo dalis išlikusių kolonistų apsigyveno Pilviškiuose ir Vilkaviškyje. Atėjus pavasariui dauguma jų išvyko į Baltarusiją. Šis įvykis sukėlė paniką tarp „veteranų“ ir sulaikė rusų kolonistų plūdimą ne tik į Suvalkiją, bet ir į visą Lietuvą. Laikraštyje „Pravda“ buvo paskelbtas straipsnis, kaip lietuviški buržuaziniai nacionalistai susidorojo su taikiais tarybiniais žmonėmis. Perskaitę rusai padarė išvadą: geriau į Lietuvą nekišti nosies.“

Dalį „Suvalkiečio“ žinių ir naujienų galima skaityti naujienų dalijimosi platformoje etaplius.lt, pasirinkus Marijampolės regioną.