------------------------------------
------------------------------------

Dovanos idėja!!!

190px
------------------------------------

Dalį „Suvalkiečio“ žinių ir naujienų galima skaityti naujienų dalijimosi platformoje etaplius.lt, pasirinkus Marijampolės regioną.

Praeitis visada šalia

Rimantas Kulikauskas, 1958 m. gimęs Vorkutoje, į Lietuvą sugrįžo 1971-aisiais. Augęs politinio kalinio šeimoje jis savęs nevadina tremtiniu. „Tremtinys ne aš, o mano tėvai, aš tik ten gimiau…“ – apie tremtinio statusą savo nuomonę turi Marijampolės ligoninės gydytojas ortopedas-traumatologas. 

Rimanto Kulikausko svajonėse visada buvo Nepriklausoma Lietuva.

Rimanto Kulikausko svajonėse visada buvo Nepriklausoma Lietuva.

Į tremtį – savo noru
1921 m. gimęs Rimanto tėtis Anatolijus buvo Lietuvos karininko sūnus. Vėliau pats tapo šauliu, dalyvavo pasipriešinimo kovose. 1948 m. suimtas Utenos apylinkėse ir nuteistas 8 metams kalėjimo. Išvežtas į Intą, paskui perkeltas į Vorkutą, Juršorą, į garsiąją 29-ąją šachtą, kur 1953 m. vasarą įvyko kruvinas susidorojimas su sukilusiais kaliniais.
Po aštuonerių metų kalėjimo grįžti namo jam buvo uždrausta: iš pradžių įvažiuoti į Pabaltijį, vėliau – į Lietuvą, o kai gavo leidimą sugrįžti, neleido apsistoti Vilniuje. Tuos ilgus laukimo metus į Sibirą skriejo Lietuvoje likusios mylimosios Bronislavos laiškai, keliavo siuntiniai su maistu, tabaku, būtiniausiais daiktais. Sužinojusi, kad Anatolijus paliktas tremtyje, mergina į Sibirą, nemokėdama rusų kalbos, išvažiavo pati ir pasiliko iki pat grįžimo namo.

 

Kulikauskų šeima Vorkutos sniegynuose. Rimantas – dešinėje.

Kulikauskų šeima Vorkutos sniegynuose. Rimantas – dešinėje.

Lietuviams kiti pavydėjo draugiškumo
Tremtinių vaikai augo kartu su kitais įvairių tautybių vaikais, bet tautinio piktumo niekas neturėjo, visi draugavo: lakstė po stepę, statė sniego pilis, poliarinėmis naktimis ant laužo kepė bulves, žaidė su tarakonais. Netgi kai sprogo šachta ir žuvo žmonės, vaikai ėjo pasižiūrėti į sumaitotus kūnus, lydėjo į spyg­liuota viela aptvertas kapines, visai prie pat šachtos. Pasak Rimanto, lietuviai su visais stengėsi sutarti, rusai netgi pavydėdavo jiems draugiškumo. Kadangi vaikinas buvo sportiškas, lankė aštuonias sporto šakas, sako jam draugų netrūkę, netgi atrodė, kad pagal jį vietiniai sprendžia apie visus lietuvius. Nors buvę ir taip, kad lietuviai ir su savo vaikais rusiškai kalbėjosi.
– Vaiko akimis nemačiau to siaubo, kurį pergyveno tėvai, atrodė, kad nieko netrūksta. Mums nelabai rūpėjo, iš kur duonytė ar mėsytė. Tik vėliau supratome, ko mama verkia, kai pasakoja, kaip Lietuvoje žydi sodai, ant medžių auga obuoliai, kriaušės. Prisimenu siuntinius iš Lietuvos. Giminės atsiųsdavo ne tik lašinių, dešrų, bet ir kiaušinių, į laikraščius suvyniotų, šiauduose sudėtų. Tėvai bandė auginti kiaules, laikė vištas. Vasaromis grybaudavome, uogaudavome. Nuo uogų, „morožka“ vadinamų, tundra raudonuodavo, mama uogienių privirus ir į Lietuvą siųsdavo.
Labiausiai baugino šaltis. Lauke užšaldavo blakstienos, o prieš vėją reikėdavo eiti atbulomis arba susilenkus, nes žvarba užspausdavo kvėpavimą. Naktimis tėvai vaikus guldydavosi į vidurį, kad savo kūnais sušildytų.

 

Kelias į šachtą.

Kelias į šachtą.

Ir sugrįžę nesijautė laisvi
Kaune ketverius metus mokęsis medicinos, A. Kulikauskas Sibire norėjo tęsti mokslus, bet mokytis jam neleido, vyras turėjo sunkiai dirbti šachtoje. „Buvo nusiteikęs prieš tarybų valdžią, kalbėjo apie Lietuvos nepriklausomybę, vylėsi, kad bent mes, jo vaikai, sugrįšime į Lietuvą. Netikėjo, kad pats parvažiuos ir sulauks Nepriklausomybės, bus reabilituotas.“
Iš Sibiro B. Kulikauskienė atostogų parvažiuodavo į Lietuvą, į savo gimtąją Alantą, Aukštaitijoje, į Kauną pas vyro gimines. Specialiai išsiruošė, kad Kaune ir dukra gimtų.
– Todėl sesuo niekam ir neužkliūdavo, o mano gimimas Vorkutoje visur atkreipdavo dėmesį, netgi su sportininkų rinktine į Lenkiją neišleido, – skriaudą prisimena Rimantas.
Mama su sūnumi ir dukra į Kauną parvažiavo 1971 m. ir vaikus iškart perspėjo niekam nieko nepasakoti, nekalbėti nei apie tėtį, nei gyvenimą Sibire. Nors Kaune moteris savo vardu buvo įsigijusi namą, tačiau jos čia nenorėjo priregistruoti, liepė išsiskirti su vyru. „Tokius tautos priešus mes šaudėme“, – neapykantą liejo pareigūnas. Tačiau Bronislava, žinodama savo teises (ji juk nebuvo tremtinė, o savo noru išvažiavusi), nepasidavė, ir ją su vaikais priregistruoti nurodė Maskva. Po metų į Kauną leido grįžti ir Anatolijui.
Kaune pradėjęs lankyti rusų mokyklą aštuntokas Rimantas sako labiausiai pasigedęs sibirietiško draugiškumo. „Dvejus metus neturėjau draugų. Sibire draugystė buvo be išskaičiavimų, visi buvome lygūs, o Lietuvoje – kitaip. Tikrų draugų suradau tik sporte, lankydamas sambo ir dziudo treniruotes.“

Ne visi norai pildėsi
Viltį apie galimus pasikeitimus pakurstė 1972 m. įvykiai Kaune, Romo Kalantos protestas prieš tarybinį režimą. „Ėjau ne į mokyklą, o į Laisvės alėją. Buvo ir pagavę, bet pagąsdino ir paleido. Žinojome, kad saugumiečiai po mokyklas vaikšto, mokinius tardo.“
Baigęs vidurinę mokyklą Rimantas nutarė studijuoti Kauno kūno kultūros institute (dabar – Lietuvos sporto universitetas). Buvo geras sportininkas, įstoti, atrodė, kliūčių nebus, tačiau pirmas priėmimo komisijos klausimas – kodėl gimei Vorkutoj? – svajonę sudaužė į šipulius. Dėl to, kad tėtis buvo politinis kalinys, vaikino nepriėmė ir į Lietuvos vidaus kariuomenę.
Po karinės tarnybos Leningrade (Sankt Peterburge) Rimantas pasirinko medicinos studijas, įstojo į arčiausiai Kauno esantį Gardino medicinos institutą. Pasirinkimą lėmė ir neįgyvendinta tėčio svajonė, ir pavyzdžiu buvęs Vorkutoje dirbęs gydytojas Stonys.
Jaunas gydytojas chirurgas, metus padirbęs Gomelio greitosios pagalbos ligoninėje, po Černobylio katastrofos sugrįžo į Lietuvą, įsidarbino Ukmergėje.

 

Sukilimo aukos palaidotos čia pat, prie 29-os šachtos.

Sukilimo aukos palaidotos čia pat, prie 29-os šachtos.

Lieka tik prisiminimai…
Į Marijampolę Rimantą atviliojo meilė. „Ištekėjau už suvalkietės“, – juokiasi gydytojas, su žmona gydytoja Daivute, kurios šeimos kelias taip pat pažymėtas tremties, užauginęs keturis vaikus.
– Visada mano svajonėse buvo nepriklausoma Lietuva. Visada domėjausi Lietuvos istorija, visada kalbėjau lietuviškai, šiek tiek aukštaitišku, iš mamos paveldėtu, akcentu. Kai mokiausi Gardine, kiti net stebėjosi, kad lietuviai kalba lietuviškai, sakydavo: juk yra rusų kalba, – sako Rimantas.
Nuo pirmų dienų gydytojas R. Kulikauskas įsijungė į Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo sąjūdį, buvo Marijampolės ligoninės iniciatyvinės grupės narys, įstojo į Lietuvos kariuomenę, kaip karo gydytojas dalyvavo tarptautinėse pagalbos misijose.
Ir Sibirą Rimantas prisimena dažnai. „Norėjau nuvažiuoti ir suaugusio vyro akimis pamatyti, įvertinti. Tačiau iš buvusių klasiokų sužinojau, kad uždarius šachtą sunaikinta ir gyvenvietė“. Liko tik vaikystės prisiminimai. Apie tai jis kalbasi su savo vaikais, atsiminimais dalijosi ir su Amerikos lietuviais.

Dalį „Suvalkiečio“ žinių ir naujienų galima skaityti naujienų dalijimosi platformoje etaplius.lt, pasirinkus Marijampolės regioną.