------------------------------------
------------------------------------

Dovanos idėja!!!

190px
------------------------------------

Dalį „Suvalkiečio“ žinių ir naujienų galima skaityti naujienų dalijimosi platformoje etaplius.lt, pasirinkus Marijampolės regioną.

Automatiškai išsaugotas juodraštis

Savanoris Motiejus Vosylius.

Savanoris Motiejus Vosylius.

Apie savo senelį, savanorį Motiejų Vosylių, „Suvalkiečiui“ sutiko papasakoti marijampolietis atsargos pulkininkas Eugenijus Vosylius.
Pasak jo, senelis kilęs iš Kvietiškio valsčiaus Kumelionių kaimo. Savanoriu į kariuomenę išėjo 1919 metų vasario mėnesį. Kovojo su lenkais ir bermontininkais, buvo papuolęs į lenkų nelaisvę. Dviese pabėgo, naktimis keliaudavo į Lietuvą.
Eugenijus girdėjęs pasakojimų, kad grįžimas į Lietuvą buvęs labai sunkus: vandenį bėgliai gerdavo iš balų, maitinosi žolėmis ir daržuose rastomis daržovėmis. Senelis susirgo šiltine, bet pulką šiaip ne taip pasiekė. Kariuomenėje jis ištarnavo iki 1921 metų lapkričio 25-osios. Demobilizavosi atitarnavęs 2,5 metų, turėdamas puskarininkio laipsnį.
Grįžęs į Marijampolę savanoris gavo 6 hektarus Mikalinės dvaro žemės. Dabar ten įsikūręs Skaisčiūnų kaimas. Tuo metu Mikalinės dvaro žemės gavo daug savanorių. Eugenijui dėdė minėjęs tokias savanorių pavardes: Kučinskas, Leicmonas, Kižys, Pačėsa, Akelis, Vėlyvis, Sidabra ir Klišys. Savanoriai ėmėsi ūkininkauti, pasistatė namus.
Eugenijus Vosylius atsiuntė mums dėdės Antano, jo tėvo brolio, užrašytus atsiminimus. E. Vosylius planuoja šiuos atsiminimus išleisti knygoje.
Savanorio sūnus Antanas prisimena, kad apie savo tarnybą kariuomenėje tėvas pasakodavo labai kukliai, nes, jo įsitikinimu, tik atlikęs savo pareigą, ką tuo metu turėjo daryti kiekvienas lietuvis, kuriam Lietuvos Nepriklausomybė, pareiga tėvų žemei nebuvo tušti žodžiai.
„Tėtis nedaug kalbėdavo, visada išklausydavo kaimynų diskusijose dalyvaujančius vyrus, tačiau priimtus sprendimus stengdavosi įgyvendinti. Kaip jis sakydavo – reikia dirbti, tačiau žinoti, ką tu nori padaryti. Labai pykdavo ant kaimynų ir ant mūsų, vaikų, jeigu pradėtų paprastų, elementarių darbų nebaigdavome iki reikiamo rezultato. Sakydavo: „Peckelis esi, jeigu nežinai, ko nori, arba nemoki, geriau ir nepradėk“.

Savanorio anūkas, atsargos pulkininkas Eugenijus Vosylius.

Savanorio anūkas, atsargos pulkininkas Eugenijus Vosylius.

Pasak Antano, tėtis buvo geras ūkininkas, apsiskaitęs pagal to laiko galimybes, sugebėdavo susikalbėti rusų ir vokiečių kalbomis, mokėjo dirbti žemę, auginti ir prižiūrėti gyvulius.
„Apskritai tėtis buvo visų galų meistras. Kai prieš Antrąjį pasaulinį karą jis nutarė pasistatyti vietoj seno molinio tvarto mūrinius daug didesnius tvartus, kaimynai netikėjo, kad tėvas tai sugebės padaryti. Kaimynų nuostabai tvarto sienos išaugo visai gražios, tiesios. O darbų kokybę patvirtina faktas, kad tvartas stovi ir šiandien“, – pasakojo Antanas.
Pokario metais Motiejus savo name, po grindimis, buvo įrengęs partizanų bunkerį, kad partizanai turėtų kur slėptis. Artėjant žiemai ir atšalus orams, vis dažniau jo namuose apsistodavo partizanai. Eugenijaus senelis ir močiutė buvo partizanų rėmėjai. Senelio slapyvardis buvo Daunoras, o močiutės – Audronė.

 
Nuotraukos Kęstučio DIJOKO ir iš E. Vosyliaus albumo

 

Dalį „Suvalkiečio“ žinių ir naujienų galima skaityti naujienų dalijimosi platformoje etaplius.lt, pasirinkus Marijampolės regioną.