------------------------------------
------------------------------------

Dovanos idėja!!!

190px
------------------------------------

Dalį „Suvalkiečio“ žinių ir naujienų galima skaityti naujienų dalijimosi platformoje etaplius.lt, pasirinkus Marijampolės regioną.

Tautinio banko kūrėjai – Nepriklausomybės akto signataras Jonas Vailokaitis ir jo brolis Juozas

Vienas kunigas, kitas – aktyvus politikas. Nepaisant šių skirtybių, broliai Vailokaičiai buvo ir daug kuo panašūs. Juos vienijo Lietuvos kaip nepriklausomos  ir ekonomiškai stiprios valstybės ateities, joje gyvenančių žmonių gyvenimo kokybės bei visuotinos santaikos klausimai. Nors Jono ir Juozo siekiai buvo kilnūs, būtent dėl jų nepriklausomos Lietuvos priešininkų buvo kalinami, žeminami ir persekiojami. Visgi brolius Vailokaičius galima apibūdinti kaip tarpukario Lietuvos ekonominio, politinio bei visuomeninio elito atstovus.

 

Be to, kad buvo puikus ekonomistas, jaunėlis Jonas žinomas ir kaip Nepriklausomybės akto signataras.

Vyresnysis Juozas buvo žinomas kaip geras kunigas, tačiau neretai buvo smerkiamas, kad pašaukimą kuriam laikui iškeitė į verslą.

Vyresnysis Juozas buvo žinomas kaip geras kunigas, tačiau neretai buvo smerkiamas, kad pašaukimą kuriam laikui iškeitė į verslą.

Tikėjimą derino su lietuvybe
Broliai Jonas ir Juozas gimė Šakių apskrities Pikžirnių kaime. Augo jie pasiturinčių ūkininkų šeimoje, kur, be Jono ir Juozo, augo dar du broliai ir trys seserys. Visi Vailokaičių vaikai buvo mokyti, tačiau labiausiai žinomais tapo broliai Juozas ir Jonas. Vyresnysis Juozas rinkosi kunigo kelią ir 1897 metais įstojo į Seinų kunigų seminariją, kur pradėjo skleistis jo tikybiniai bei tautinio sąmoningumo gebėjimai.
Baigęs seminariją Juozas mokslus tęsė Peterburgo dvasinėje akademijoje, tuo pat metu rašė į lietuviškus laikraščius, vėliau buvo paskirtas Seinuose leisto, tikėjimą bei lietuvybę skatinančio žurnalo „Šaltinis“ redaktoriumi. Dėl žurnale spausdintos ne kartą carinę politiką kritikuojančios informacijos buvo persekiojamas carinės administracijos, baustas piniginėmis baudomis, kalėjimu.
Tapęs kunigu Juozas Vailokaitis įsitraukė į daugybę kitų lietuvišką tautiškumą puoselėjančių veiklų. Redagavo ne tik „Šaltinį“, bet ir kitus katalikiškus leidinius, į juos rašė, buvo įvairių organizacijų, draugijų, vaidinimo būrelio, lietuvių mokslo draugijos narys.
Kovojo tol, kol pasiekė savo
Jaunėlis Jonas nuo brolio tautinio sąmoningumo bei išsilavinimo prasme nė kiek neatsiliko. 1908 m. baigęs Peterburgo pramonės institutą jis grįžo į Lietuvą ir pradėjo dirbti buhalteriu Marijampolėje, prekybos kooperatyve „Žagrė“. Vėliau persikėlė į Kauną, rašė dienoraštį ir jame fiksavo kaizerinių okupantų gyventojams daromas skriaudas. Kažkokiu būdu Jono užrašai pateko į vokiečių rankas – už tai buvo kalinamas, persekiojamas kaip politinis nusikaltėlis.
Vokiečių persekiojimai ir bausmės Jono norą kovoti su okupantų valdžia, matyt, tik paaštrino. 1917 metais jis dalyvavo Vilniaus konferencijoje, kurioje surinkęs reikiamą balsų skaičių buvo išrinktas į Lietuvos Tarybą, o nepraėjus nei pusei metų kartu su kitais Tarybos nariais pasirašė Nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimo aktą.

 

Tai, kad Marijampolėje atsirado cukraus fabrikas, yra tam tikras brolių Vailokaičių nuopelnas.

Tai, kad Marijampolėje atsirado cukraus fabrikas, yra tam tikras brolių Vailokaičių nuopelnas.

Siekė sustiprinti ekonomiškai
Jonui būnant Kaune jį keliai suvedė su broliu Juozu. 1912 m. Vailokaičiai, norėdami padėti lietuviams nusipirkti parceliuojamų dvarų žemės, įkūrė „Brolių Vailokaičių ir bendrovės prekybos ir pramonijos draugiją“. Siekdami žemę perleisti į lietuvių rankas Juozas ir Jonas tikėjosi Lietuvą ir jos žmones sustiprinti ekonomiškai. Dėl tos pačios priežasties Jonas, dalyvaudamas Steigiamojo Seimo posėdžiuose, siūlė stiprinti pramonę, steigti verslo įmones. Tokia brolių idėja tuomet buvo sunkiai suprantama. Mat buvo vis dar tikima, kad valstybės pažangą ir vystymąsi gali užtikrinti tik sėkminga žemės ūkio veikla. Stengdamasis įrodyti, jog visuomenė mąsto klaidingai, Jonas nuolat atstovavo pramonininkams Prekybos ir pramonės rūmuose, buvo išrinktas komiteto, sudaryto Tautinei pramonei kelti, pirmininku.
Padėjo išsaugoti auksą
Vis daugiau skirdamas laiko pramonės vystymo idėjoms bei verslui Jonas pasitraukė iš politinio gyvenimo, o jo brolis Juozas dėl verslo nusprendė nebekunigauti. Visą dėmesį ir laiką skyrę mėgstamai veiklai broliai įkūrė net keletą pramoninių įmonių: „Palemonas“, „Metalas“, „Maistas“, „Medus“, „Eksimportas“, „Urmas“, o taip pat ir Ūkio banką. Reikia paminėti, kad cukraus fabriko atsiradimas Marijampolėje taip pat yra nemaža dalis Vailokaičių nuopelno. Būtent jie pradėjo organizuoti cukrinių runkelių auginimą Lietuvoje – iš užsienio atvežė sėklų, įsteigė runkelių tyrimo laboratoriją.
Vailokaičių veiklos centras buvo Ūkio bankas. Jis nuo 1922 m. buvo didžiausias Lietuvos komercinis bankas. Vlado Terlecko knygoje „Lietuvos bankininkai. Gyvenimų ir darbų pėdsakai“, rašoma, kad Ūkio bankas buvo antras bankas, įkurtas lietuvių kapitalu ir antras Lietuvoje pagal įkūrimo laiką. Knygos autorius pastebi, kad banką Vailokaičiai įkūrė Lietuvai pavojingu laiku, todėl galima manyti, jog jį steigdami broliai tikėjo valstybės ateitimi. Priešingu atveju savo sukauptą kapitalą būtų galėję slėpti užsienyje.
Vailokaičių Ūkio bankas pasižymėjo ne tik savo dydžiu, bet ir tapo svarbus Vyriausybei padedant išsaugoti iš Sovietų Rusijos gautą auksą. Mat kilus finansų krizei Vyriausybė dalį turimo aukso buvo sumaniusi parduoti į užsienį ir padengti biudžeto trūkumą. Broliai Juozas ir Jonas Vyriausybei tuomet pasisiūlė paskolinti reikiamą sumą pinigų, už tai įkeičiant Vyriausybės turimą auksą. Šitaip auksas buvo išsaugotas ir liko Lietuvoje.

 

 Marijampolės „Žagrė“ – pirmoji Jono Vailokaičio darbovietė.

Marijampolės „Žagrė“ – pirmoji Jono Vailokaičio darbovietė.

Buvo kritikuojamas
Nepaisant gerų brolių ketinimų Ūkio bankas, kiti jų verslai buvo šmeižiami ir puldinėjami. Tačiau V. Terlecko knygos žodžiais, pakelti vietinę gamybą ir išvengti importo iš užsienio padėjo būtent Ūkio bankas. „Juk banko pinigais buvo nupirktos arba įsteigtos Lietuvos rinkai tuo metu taip reikalingos plytas ir metalo dirbinius gaminančios įmonės. Išvengiant importo, įmonių pelnas pasiliko Lietuvoje. Dėl to žemės ūkio parodose bankas buvo apdovanotas už nuopelnus Lietuvos pramonei“, – rašoma „Lietuvos bankininkai. Gyvenimų ir darbų pėdsakai“.
Mokėsi iš gyvenimo
V. Terlecko cituojamas M. Vaitkus apie Juozą Vailokaitį yra pasakęs: „Jis iš nieko sugebėjo sukurti didelę ir galingą finansų įstaigą, Amerikos sąlygomis būtų tapęs milijardieriumi, o Lietuvoje tapo tik multimilijonieriumi“. Kaip ekonomikos mokslus baigęs Jonas Vailokaitis sugebėjo priimti tinkamus sprendimus valdant ir steigiant įmones bei verslus, daug klausimų nekyla – jis juk turėjo ekonominį išsilavinimą. Tuo tarpu jo brolio, kunigo Juozo, sugebėjimai ir ekonominės įžvalgos verčia nustebti. Tokį fenomeną V. Terleckas paaiškinti bandė cituodamas V. Jurgučio laiško M. Vaitkui eilutes: „Ekonomikos jį mokė ne profesoriai, ne knygos, bet pats gyvenimas, kurio reiškinius jis sugebėjo stebėti, analizuoti, lyginti ir iš jų daryti išvadas“. Iš tiesų tai liudija ir faktas, kad būdamas jaunas verslą Juozas pradėjo rinkdamas grybus ir uogas, kuriuos neturėdamas jokių lėšų sugebėjo eksportuoti į Vakarų Europą.
„Susirgo“ Vailokaičiais
Vailokaičių darbais, neeiliniu ekonominiu talentu ir gebėjimu puoselėti bei skatinti patriotizmą kybartietė Irena Bacevičienė susižavėjo 1991 metais. Tuomet dirbdama Paežerių dvare, kuris kadaise priklausė Jonui Vailokaičiui, ji susitiko su jo dukromis Birute ir Ramute. Pažintis moterį taip sujaudino, jog ši ėmė Vailokaičių gimine domėtis plačiau. Moteris taip įniko į knygas, straipsnius, kitokią istorinę medžiagą, kad šiandien žino beveik visas šios giminės gyvenimo smulkmenas.
– Reikia pripažinti, kad esu Vailokaičių giminės gerbėja, sirgalė ir fanė. Labiausiai mane žavi, žinoma, Jono ir Juozo asmenybės. Lietuvoje tokių žmonių, kurie šitaip atsiduotų, gyventų ir dirbtų Lietuvos labui nėra buvę. Jų tikslas buvo šalį paversti stipria tiek ekonomiškai, tiek politiškai, tiek socialiai. Dėl to broliai dalyvavo švietėjiškoje veikloje, steigė įmones, jaunimą skatino mokytis, dirbti, – kalbėjo I. Bacevičienė.
Anot moters, brolių noras mokytis, tobulėti ir dirbti ne vien savo, o ir kitų labui atėjo iš šeimos. I. Bacevičienė žavisi, o tuo pačiu ir stebisi kaip Lietuvai itin sunkiu okupacijų metu ūkininkai Vailokaičiai sugebėjo visus 7 vaikus užauginti dorais, mokytais žmonėmis. „Matyt, jų prioritetai buvo kitokie. Svarbiausia buvo ne materialinės, o dvasinės vertybės“, – svarstė moteris.
Buvo vieni turtingiausių
Broliai Vailokaičiai, dirbdami valstybės ir jos žmonių labui, prasigyveno ir patys. Turtu broliai nesididžiavo, bet pro visuomenės akis tai nepraslydo. I. Bacevičienė sutiko, kad verslas Vailokaičiams uždirbo nemažus pinigus, todėl jie buvo laikomi vienais turtingiausių tarpukario Lietuvos žmonėmis. Daug kas jiems pavydėdavo, todėl broliai buvo dažnai kritikuojami, buvo kalbama, kad turtus jie kraunasi įmonių darbininkų sąskaita.
– Viską, ką jie turėjo, uždirbo patys. Ilgai mokėsi, dirbo, o jei dirbo, tai ir užsidirbo. Bet nepamiršo jie ir skurstančiųjų – nuolat remdavo labdaringas organizacijas, studentus, nors to galėjo ir nedaryti“, – sakė I. Bacevičienė.

Dalį „Suvalkiečio“ žinių ir naujienų galima skaityti naujienų dalijimosi platformoje etaplius.lt, pasirinkus Marijampolės regioną.