------------------------------------

Naujos knygos

------------------------------------

Dovanos idėja!!!

190px
------------------------------------

Dalį „Suvalkiečio“ žinių ir naujienų galima skaityti naujienų dalijimosi platformoje etaplius.lt, pasirinkus Marijampolės regioną.

Ir nuvilnijo garsas... (jį išgirdo ir Vytautas Ciplijauskas, ir Henrikas Šablevičius)

Tapytojas Vytautas Ciplijauskas susidomėjo akmenoriaus asmenybe ir ėmė tapyti jo portretą. Tinkamas akimirkas sugauti ne taip jau lengva...

Tapytojas Vytautas Ciplijauskas susidomėjo akmenoriaus asmenybe ir ėmė tapyti jo portretą. Tinkamas akimirkas sugauti ne taip jau lengva…

Nežinia, kaip būtų susiklostęs Juozo Adomaičio, unikalaus talento kūrėjo, darbų likimas, jei skulptorius Julius Narušis, o paskui jau ir kiti, nebūtų ėmę skleisti žinios apie juos. Juk dešimtmečius tuos akmenis kalė, kai kas pagirdavo, kai kas stebėjosi, bet pagal kitų norus ar užsakymus nedirbo ir pinigų nesiekė užsidirbti. Koks bebuvo racionalus, apskaičiuojantis, antkapinių pamink­lų nesiruošė kalti, nors kryžiaus, nukryžiuotojo motyvais darbų ir sukurta. (Beje, pasitaikė atvejų, kai koks kūrinys „prisišaukdavo“ kitą žmogų: štai Višakio Rūdos kapinėse J. Adomaičio darbas žymi devynerių metų mergaitės amžinojo poilsio vietą…)

Etnologas Juozas Kudirka yra rašęs: „J. Adomaitis šiandien mums įdomus tuo, kad būdamas natūraliai izoliuotas nuo meninės aplinkos, tuo labiau – nematydamas darbų iš akmens, savo sumanymus išreiškė savitai, primityviomis, apibendrintomis priemonėmis. Jis, skirtingai nuo ankstesnių akmens meistrų, savo darbams neteikė pritaikomosios vertės, neskyrė jų parodoms, o jais stichiškai, intuityviai išsakė savo dvasinį gyvenimą, pasaulėvaizdį. (…) Jo kūryba – reikšmingas mūsų dienų liaudies kultūros fenomenas.“ Tarsi paslaptingą jėgą spinduliuojanti planeta traukė prašaliečius į sodybą Pamargiuose šis kūrybos fenomenalumas.

Tai prasidėjo 1982-aisiais. Kitais metais, tradicinių dailės dienų tuomečiame Kapsuke metu, garsių tapytojų būrelis irgi apsilankė pas akmenorių. Buvo nustebę ir sužavėti, o Vytautas Ciplijauskas ėmėsi tapyti J. Adomaičio portretą (turėjome progos jį pamatyti ir pas mus). Tais pačiais metais akmenys pajudėjo iš sodybos: „Pergalės“ (dabar „Spindulio“) kino teatre buvo eksponuota keletas darbų. Sudėtinga buvo juos transportuoti, tad, tyrinėtojų nuomone, būtent dėl to ėmė kalti mažesnius darbus – daugiausia figūras.
Itin ryškūs 1985 metai. J. Adomaičio darbai buvo pristatyti Vilniuje, respublikinėje parodoje, jis pripažintas liaudies dailės parodos laureatu, apdovanotas Kultūros ministerijos pirmo laipsnio diplomu. Visus savo apdovanojimus vertino, nes jie buvo gauti už sunkų darbą. Dar viena reikšminga pažintis šiais metais – su vienu garsiausių lietuviškos kino dokumentikos kūrėjų Henriku Šablevičiumi. Apsilankęs sodyboje, pabendravęs su šeimininku, jis buvo suintriguotas ir nutarė sukurti filmą.

„Žmogus, einantis namo“ – taip vadinasi ši juosta, su kuria 1987 metais H. Šablevičius dalyvavo 33-ajame tarptautiniame Oberhauzeno (Vokietija) dokumentinių filmų festivalyje ir tapo laureatu. Taip pat filmas pelnė Tarptautinio katalikų kino centro prizą. Šio filmo gimimą (o jei dar teisingiau – dviejų išskirtinių asmenybių susitikimą) galima vadinti lemtingu. Nes gimė kūrinys, kuris, kaip ir visi šio režisieriaus filmai, nėra tik paprasta dokumentika. H. Šablevičius visada ieškojo unikalių, išskirtinių žmonių, kurie gyvenantiems paprastus, į rėmus sudėliotus gyvenimus neretai atrodė nesuprantami, keisti ar net nevykėliai: nesusikrovę turtų, nežinia į kokius darbus ir apmąstymus panirę… Kino kritikė Živilė Pipinytė rašė: „Filme gausu simboliškų stambių planų: daug darbų gyvenime padariusios rankos ir grubus, gruoblėtas akmens paviršius; rankos, glostančios akmenį; tiesiai į kamerą žiūrinčios seno žmogaus akys; vešlūs jo ūsai; galandami įrankiai… (…) Tema, prie kurios Šablevičius prisiliečia beveik visuose savo filmuose – vertybių tema. Režisierius poetizuoja iš pirmo žvilgsnio gal net beprasmišką savo herojaus pasiryžimą, sunkų darbą. Viena vertus, skulptorius tarsi įkūnija archajines lietuviškas vertybes – darbštumą, prisirišimą prie žemės, susiliejimą su gamta. Kita vertus, Šablevičius kuria ir savotišką etiudą apie nacionalinį charakterį. (…) Jo vertybės paprastos, bet kartu ir amžinos. Filmo herojus atvirai prisipažįsta tiesiai į kamerą: „Kam man tie pinigai. Ateis laikas – ir eik namo“. Taip filme atsiranda dar viena, iki tol Šablevičiaus kine negirdėta, bet vėlesniuose labiau išplėtota mirties namų, kelionės į juos tema.“

Intensyvūs buvo paskutinieji Juozo Adomaičio gyvenimo metai. Jau būdamas 81-erių (!) sėkmingai išlaikė vairavimo teises ir važinėjo iki gyvenimo pabaigos. Silpstant sveikatai nenorėjo pasiduoti, kaip žuvis vandenyje jautėsi veiklos sūkuryje: juk atėjo Atgimimas, buvo atstatomi nepriklausomos Lietuvos paminklai, o ir bendravimas su įvairiais žmonėmis, taip vertinančiais jo kūrybą, kėlė kaip ant sparnų. 1989 metais dar dalyvavo „Atikos“ klubo parodoje, vėliau darbų buvo eksponuota parodose Vilniuje. „Namo“ išėjo 1990 metų rugsėjo 14 dieną, palaidotas Igliaukos kapinėse šalia sūnaus ir žmonos.

Atgimimas tarsi suteikė sparnus: Juozas Adomaitis aktyviai dalyvavo mitinguose, atstatant paminklus.Tėvų ir sūnaus kapą Igliaukos kapinėse žymi ir paties meistro kūriniai.

Dalį „Suvalkiečio“ žinių ir naujienų galima skaityti naujienų dalijimosi platformoje etaplius.lt, pasirinkus Marijampolės regioną.