------------------------------------
------------------------------------

Dovanos idėja!!!

190px
------------------------------------

Dalį „Suvalkiečio“ žinių ir naujienų galima skaityti naujienų dalijimosi platformoje etaplius.lt, pasirinkus Marijampolės regioną.

Ir sovietmečiu palydėdavo su giesmėmis...

Laimutei Vilčinskienei  senosios tradicinės giesmės pažįstamos nuo vaikystės: be jų buvo sunku įsivaizduoti doro žmogaus laidotuves...

Laimutei Vilčinskienei senosios tradicinės giesmės pažįstamos nuo vaikystės: be jų buvo sunku įsivaizduoti doro žmogaus laidotuves…

Tradicija palydėti mirusįjį su giesmėmis, muzika, skambant varpams labai sena. Kai kuriose tautose tai mušamieji, kitur – pučiamieji instrumentai, matome ir ritualinių šokių, ir, mūsų supratimu, kitų, visai negedulingų, papročių. Kiekviename krašte ar žemyne šie dalykai šimtmečių ar net tūkstant­mečių senumo ir tai vertinama kaip nematerialusis kultūros paveldas. Faktų apie giedojimo tradicijas Suvalkijoje aptikti buvo sunku: etnologų labiau užfiksuoti, nagrinėti dzūkų ar žemaičių papročiai. Nemažą darbą šia tema yra parengusi Šunskų laisvalaikio salės kultūrinio darbo organizatorė Eglė Alenskaitė: ji ne tik nagrinėja savo krašto tradicijas, bet ir pati dalyvauja giedant tradicinį rožinį…

Pastaruoju metu apsižiūrėta, kad kartu su tradiciškai giedančiais, senąsias giesmes iš kartos į kartą perduodančiais žmonėmis iškeliauja į nebūtį ir šie lobiai. Kita vertus, prie jų nykimo prisideda ir besikeičiančios mados: ne vienas bevelija palydėti artimąjį skambant iš įrašų klasikai, vargonų muzikai ar įrašytoms giesmėms. Iš tiesų, giedojimas prie mirusiojo nėra privalomas – tai ne šv. Mišios. Tai išlikę nuo senųjų laikų, kai buvo susitelkiama: tikint, kad taip nubaidysime piktąsias dvasias (tyrinėtojai teigia, kad dzūkai ir suvalkiečiai tikėję, jog neapraudojus, neapgiedojus gali vėlė vaidentis…), suteiksime stiprybės artimiesiems savo bendruomeniškumu. Net ir sovietmečiu lydėdavo su giesmėmis (o ypač nusipelniusius – su pučiamųjų orkestru), ir tai buvo savotiškas pasipriešinimas draudimams, įtvirtinimas to, kas perimta iš senelių, tėvų. Žmonės išsaugojo senąsias maldaknyges, giesmynus, iš jų vieni kitus mokė.

Plutiškių giedotojai irgi turi tokių brangių relikvijų. Laimutė Vilčinskienė parodė itin branginamus unikalius leidinius. Tai tradicinių giesmių, perrašytų ranka, knygelė, kuria ir šiandien naudojasi, padovanota seno giesmininko, ir vyskupo Motiejaus Valančiaus „Kantičkos“: jo surinktų, į lietuvių kalbą išverstų giesmių rinkinys, gautas iš močiutės… Beje, M. Valančius šiuo bei kitais panašiais leidiniais skleidė lietuvišką žodį ir raštą, jis paskelbė ir kito vyskupo – Antano Baranausko giesmių.

Dar viena brangi relikvija, kurią ji saugo – vyskupo Motiejaus Valančiaus giesmių knyga.

Dar viena brangi relikvija, kurią ji saugo – vyskupo Motiejaus Valančiaus giesmių knyga.

Šiuose leidiniuose ne vien šermenų giesmės – jos buvo giedamos įvairiomis progomis, aukštinant tai, kas kilnu ir dorybinga…

Dalį „Suvalkiečio“ žinių ir naujienų galima skaityti naujienų dalijimosi platformoje etaplius.lt, pasirinkus Marijampolės regioną.