------------------------------------
------------------------------------

Dovanos idėja!!!

190px
------------------------------------

Dalį „Suvalkiečio“ žinių ir naujienų galima skaityti naujienų dalijimosi platformoje etaplius.lt, pasirinkus Marijampolės regioną.

Kazys Grinius – Prezidentas, gydytojas, Pasaulio tautų teisuolis...

Marijampolei ir Lietuvai Kazys Grinius davė ne tik demokratijos, bet ir visuomenės sveikatos bei žmogiškos užuojautos pagrindus.

Marijampolei ir Lietuvai Kazys Grinius davė ne tik demokratijos, bet ir visuomenės sveikatos bei žmogiškos užuojautos pagrindus.

…demokratijos Lietuvoje pradininkas, steigiamojo Seimo komiteto, rengusio Lietuvos Konstituciją, pirmininkas, švietėjas. Prezidento nuveiktus darbus ir jo nuopelnus Lietuvai galima būtų vardinti ir vardinti. Ne veltui 2016-uosius, 150-ąsias K. Griniaus gimimo metines, LR Seimas nusprendė paskelbti Prezidento Kazio Griniaus metais. Be to, šiemet sausio mėnesį Prezidentui ir jo žmonai Kristinai Griniuviniei suteikti Pasaulio tautų teisuolių vardai už nuopelnus gelbstint žydus nuo holokausto.

Į aktyvią visuomeninę veiklą įsitraukė studijų metais
Kazio Griniaus vardas dažniausiai tapatinamas su Prezidentu. Iš tiesų tai – didelio ir ilgo politinio, visuomeninio ir kultūrinio darbo įprasminimas. K. Griniaus kelias link prezidento posto prasidėjo dar studijuojant mediciną Maskvos universitete. Studentas ne tik gerai mokėsi, bet ir dalyvavo visuomeninėje, Lietuvą palaikančioje veikloje. Jis rašė į J. Šliūpo „Lietuvišką balsą“, dalyvavo „Varpo“ steigiamajame suvažiavime Marijampolėje, ėjo slaptos lietuvių studentų draugijos pirmininko pareigas Maskvoje, rašė korespondencijas į „Varpą“, „Ūkininką“, prisidėjo prie „Trumpos Lietuvos istorijos“ rašymo. Baigęs studijas dirbo gydytoju laive Kaspijos jūroje, po metų grįžęs į Marijampolę vertėsi laisvo gydytojo praktika ir tuo pat metu aktyviai dalyvavo lietuvių kultūrinėje veik­loje, už kurią net keletą kartų buvo patekęs į kalėjimą.
Savo namuose Marijampolėje be valdžios leidimo buvo įsteigęs „Šviesos“ draugiją, kurios tikslas buvo steigti mokyklas, pedagoginius bei vakarinius kursus, knygynus, platinti lietuviškus spaudinius, šelpti besimokantį jaunimą. Vėliau draugija įsteigė filialus visame Marijampolės regione. Aktyvi draugijos veikla kėlė susirūpinimą carinei žvalgybai, todėl Griniai buvo išvežti į Kalvarijos kalėjimą be teisės grįžti į Marijampolę. Tuomet K. Grinius išvyko į Vilnių.

 
Politinė karjera
Suprasdamas, kad Lietuvai su Rusijos caro valdžia ne pakeliui ir kad vis dėlto turi būti paskelbta Lietuvos Respublikos nepriklausomybė, Kazys Grinius aktyviai dalyvavo lietuviškų politinių partijų kūrime. Kadangi demokratijos idėja K. Grinius vadovavosi kone visose gyvenimo srityse, politikoje taip pat rėmėsi demokratiniais principais. Taigi, varpininkų idėjomis susikūrusiai Lietuvos socialdemokratų partijai programą iš lenkų į lietuvių kalbą išvertė, o įstatus paties įsteigtai Lietuvos demokratų partijai parašė pats.
Deja, prasidėjus I pasauliniam karui (1914–1918) ir vokiečių armijai priartėjus prie Marijampolės, vietos caro žandarų nurodymu K. Griniui nespėjus baigti pradėtų darbų teko pasitraukti į Rusiją. 1919 metais pavyko grįžti į Lietuvą, kur 1918 m. vasario 16 d. jau buvo pasirašytas Lietuvos nepriklausomybės aktas, tačiau realių veiksmų įtvirtinant valstybės autonomiją dar nebuvo imtasi. K. Grinius suprasdamas, jog laukti nėra ko, siekė, kad kuo greičiau būtų sušauktas akte numatytas Steigiamasis Seimas, turėjęs nustatyti Lietuvos santvarkos pobūdį, ragino tuometį Prezidentą Antaną Smetoną kuo greičiau rengti rinkimus.
1920 metais pagaliau įvykus rinkimams, K. Grinius buvo išrinktas Steigiamojo Seimo nariu nuo Marijampolės apygardos. Būdamas Seime jis stebėjo, kad būtų laikomasi demokratijos principų, ragino įstatymus rengti atidžiai, ne paskubomis, gynė tautinių mažumų interesus, siūlė į komisijų sąrašus įtraukti ir lenkų atstovus, o žydams leisti kalbėti ta kalba, kurią jie patys pasirinks.
1920 m. K. Grinius buvo paskirtas vadovauti vyriausybei ir tapo premjeru. Jo vadovaujama vyriausybė baigė derybas su Sovietų Rusija ir pasirašė su ja taikos sutartį, Lietuva buvo priimta į Tautų sąjungą. Po poros metų K. Grinius atsistatydino, tačiau toliau dirbo Seime ir rengė Lietuvos Konstituciją, kurią Seimas priėmė 1922 m. rugpjūtį. Pastatęs teisinį valstybės pamatą, K. Grinius tapo Kauno miesto savivaldybės Medicinos ir sanitarijos skyriaus vedėju ir politiniame gyvenime dalyvavo ne taip ryškiai, nors buvo išrinktas į Pirmąjį, Antrąjį ir Trečiąjį seimus.

Kazio Griniaus memorialinio muziejaus direktorius Vytautas Grinius sako, kad glausdamas žydus savo namuose Prezidentas rizikavo ne tik būti smerkiamas visuomenės, bet ir savo gyvybe. Už žydų globojimą ir saugojimą jis galėjo būti sušaudytas.

Kazio Griniaus memorialinio muziejaus direktorius Vytautas Grinius sako, kad glausdamas žydus savo namuose Prezidentas rizikavo ne tik būti smerkiamas visuomenės, bet ir savo gyvybe. Už žydų globojimą ir saugojimą jis galėjo būti sušaudytas.

 
Prezidento postas
1926 m. birželį K. Grinius į politinį gyvenimą grįžo su trenksmu – tapo trečiuoju Lietuvos Respublikos prezidentu. Už tai, kad jis taptų prezidentu balsavo 50 iš 79 Seimo atstovų. K. Griniaus prezidentavimo metu buvo pasirašyta nepuolimo sutartis su Sovietų sąjunga, pradėtos derybos dėl prekybos sutarčių su Rusija ir Vokietija, valstybės administracijoje imtasi taupymo priemonių, santaupos buvo skiriamos kelių statybai, pramonės, švietimo ir kultūros reikalams, panaikinta karo padėtis ir demokratinių laisvių varžymai, cenzūra.
K. Griniaus demokratinių idėjų populiarinimas buvo savotiška naujiena Lietuvai – plačios demokratinės reformos sukėlė dešiniųjų konservatyvių jėgų nepasitenkinimą, o karinės padėties atšaukimas, prarandamos privilegijos, kariuomenės pertvarka ir apie 10 aukštų karininkų paleidimas į atsargą – dalies karininkų pasipiktinimą. Tačiau viską K. Grinius darė tik tam, kad Lietuvoje gyvenimas bent kiek pagerėtų. Pats Prezidentas nesinaudojo tarnybiniu transportu – sakydavo, kad Lietuvoje žmonės pernelyg vargingai gyvena, ir tik tada, kai kiekvienas pradės taupyti, galima tikėtis geresnio gyvenimo. Deja, K. Griniaus kaip Prezidento, vedusio Lietuvą į geresnį gyvenimą, karjera tęsėsi neilgai. 1926 m. gruodį įvykdyto karinio perversmo metu K. Grinius buvo nušalintas nuo prezidento posto, o iškart po to šalyje buvo įvestas autoritarinis režimas. Demokratija Lietuvoje atstatyta buvo tik atkūrus nepriklausomybę 1990 kovo 11 dieną. Taigi, nors K. Griniaus prezidentavimo laikas buvo trumpas, tačiau labai prasmingas – jis pastatė demokratijos pamatą Lietuvoje.

 
Rūpinosi gyventojų ir visuomenės sveikata
Netekęs prezidento posto K. Grinius toliau dirbo Kauno savivaldybės Medicinos ir sanitarijos skyriuje, kur įnešė didelį indėlį į sveikatos apsaugos sistemą.
Gydytojo, visuomenės sveikatos gerintojo K. Griniaus karjera prasidėjo iškart po studijų, dar užsiimant laisvo gydytojo praktika Marijampolėje. Čia jis gydė ne tik daugybę ligonių, bet ir parašė daugiau nei 200 straipsnių medicininėmis temomis. Vėliau grįžęs iš Rusijos, kur buvo ištremtas I pasaulinio karo metais, K. Grinius leido visuomenei skirtus sveikatos žurnalus, rūpinosi tuberkuliozės gydymu, motinų ir vaikų sveikata, kūrė lietuviškus medicininius terminus. Taip pat redagavo „Lietuvos ūkininko“ priedą „Sveikata“, į kurį žmonės galėdavo kreiptis sveikatos klausimais. Leidinyje jis rašė ir informavo gyventojus, kaip apsisaugoti nuo užkrečiamų ligų ir palaikyti švarą. Rašė patarimus, kaip atstatinėti po karo sugriautus namus – patarė įrenginėti prausimosi kambarius, skatino žmones rūpintis kūno švara. Leidinyje „Sveikata“ K. Grinius atkreipė dėmesį ne tik į gyventojų, bet ir savivaldos atstovų švietimą sveikatos temomis. Jis ragino valdžią kovoti su epidemijomis ir užkrečiamomis ligomis, ypač tuberkulioze, kuri Lietuvoje buvo itin paplitusi. Tuberkuliozės ligoninėse nuolat būdavo ankšta – gydymas Lietuvoje buvo mokamas, o dauguma gyventojų gyveno skurde, todėl galimybę patekti net ir į ankštą ligoninę turėjo tik vienetai. K. Griniui dirbant Kauno savivaldybės Medicinos ir sanitarijos skyriuje tuberkuliozės sukeltų mirčių skaičius Lietuvoje sumažėjo, nes miestai modernėjo higienos prasme – nevėdinamose ir švaros stokojančiose mokyklose K. Griniaus iniciatyva buvo pradėti įrenginėti praustuvai, orlaidės, plėtėsi vandentiekio ir kanalizacijos tinklas.
Deja, tuberkuliozė buvo ne vienintelė pavojų gyventojų sveikatai kėlusi liga. Didžiulė problema buvo moterų išsekimai po gimdymo ir vaikų mirtingumas. Siekiant išspręsti šią problemą buvo įkurta K. Griniaus vadovaujama „Pieno lašo“ draugija, kuri teikė neturtingų moterų kūdikiams pieną ir maistą. K. Grinius visą gyvenimą rūpinosi visuomenės sveikatos gerinimu, gyventojų švietimu sveikatos klausimais, todėl jam yra suteiktas Medicinos garbės daktaro vardas.

 
Prezidento ir žydų santykių ištakos
K. Griniui verta dėkoti ir jį prisiminti ne tik dėl nuopelnų sveikatos sistemai ar Lietuvai kaip valstybei. Demokratinių principų laikymasis K. Griniaus gyvenime užėmė labai svarbią vietą, todėl jis niekada nediskriminavo, neskirstė žmonių pagal rasę, tautybę ar išsilavinimą, pirmiausia jis žmogų vertino už jo žmogiškąsias savybes. Vokiečių okupacijos metais, kai buvo naikinami žydai, K. Grinius su žmona Kristina glaudė ir saugojo ne vieną žydą – jiems tai galėjo kainuoti ne tik neigiamą visuomenės požiūrį, bet ir gyvybę. Negana to 1942-ųjų lapkričio 14-ąją Prezidentas ir buvę Lietuvos ministrai Jonas Pranas Aleksa ir kunigas Mykolas Krupavičius lietuvių tautos vardu pasirašė ir įteikė okupacinės vokiečių kariuomenės generaliniam komisarui Lietuvoje Adrianui fon Rentelnui memorandumą dėl vokiečių kolonizacijos, lietuvių, lenkų, rusų represijų ir žydų naikinimo. Tuo metu tai reiškė savanorišką kelią į mirtį: sušaudymą nedelsiant arba kankinamą žūtį konclageryje. Tuometė užsienio spauda stebėjosi, kaip trys lietuviai drįso atvirai mesti iššūkį naciams, kai daugelis bijojo net pašnibždomis ištarti priešišką žodį.
Nors lietuvių ketinimai ir buvo kilnūs, J. P. Aleksa ir M. Krupavičius gestapo buvo ištremti į Vokietiją, o Prezidentui Kaziui Griniui buvo skirtas namų areštas ir tremtis iš Kauno į gimtąjį Selemos Būdos kaimą. Tai nesustabdė K. Griniaus demokratiškų įsitikinimų ir noro padėti nekaltiems žmonėms. Priešingai, Prezidento kova su naciais tik dar labiau suaktyvėjo. Kazys Grinius dalyvavo pogrindžio veik­loje, bendradarbiavo rezistencinėje spaudoje, nevengė ir toliau užtarti naikinamus Lietuvos žydus ir garsiai įvardinti šlykščius nacių darbus Lietuvoje.

 
Žydų vaikus slėpė savo namuose
Tuomet, kai prasidėjo masinės žydų žudynės, K. Grinius su žmona Kristina Griniuviene (Arsaite) pradėjo slėpti žydų vaikus. Vienas iš žydų vaikų, kurį slėpė Grinių šeima savo namuose, buvo Dmitrijus Gelpernas. Kelią į Grinių šeimą D. Gelpernas, jau būdamas profesoriumi, Gedimino Ilgūno knygoje „Kazys Grinius“, nupasakoja taip: „Ateiti pas juos gyventi mane kvietė pati Griniuvienė. Vieną dieną vis dėlto ryžausi pabėgti iš geto ir atėjau pas juos į namus. Atėjau anksti ryte, kai Griniai dar miegojo, tačiau viskas man jau buvo paruošta. Čia galėjau nusiprausti, pavalgyti, pasilikau pas juos keliems mėnesiams“, – prisiminimuose rašo D. Gelpernas.
Vėliau profesorius D. Gelpernas toje pačioje Gedimino Ilgūno knygoje Prezidentą apibūdino kaip neeilinę asmenybę, gilų demokratą ir eruditą. Jo atsiminimuose įstrigęs įvykis, kai kartą į Grinių namus kažkam atėjus jis ketino slėptis, tačiau Prezidentas jam liepė būti ten, kur esąs, ir pasakė: „Ne, nesislėpk. Pas mane ateina tik sąžiningi ir teisingi žmonės. Gali kiekvieną pasitikti ramiai“. Pasak D. Gelperno, vėliau visada taip ir buvo: žmonės ateidavo, jis su visais kartu sėdėdavo prie stalo, gerdavo arbatą, kalbėdavosi apie visokiausius dalykus.

 
Kai inteligentija priešinosi, K. Grinius palaikė
XIX a. pabaigos lietuvių inteligentija žydus laikė sukčiais, lietuvių engėjais, katalikų tikėjimo priešais. Vienas iš jų – Vincas Kudirka. Jo kūryboje atsispindi rasistiniai, antižydiški motyvai. „Pagal „Varpo“ redaktorių, žydai skiriasi nuo krikščionių ne tik tikybos, kultūros atžvilgiu, bet ir fiziškai, ir to nepakeis jokia integracija, asimiliacija. Žydas buvo ir liks nešvarus, amoralus žydas“, – rašoma Liudo Truskos knygoje „Lietuviai ir žydai nuo XIX a. pabaigos iki 1941 m. birželio“.
Tuo tarpu Prezidentas K. Grinius apie žydų bendruomenę visada atsiliepdavo gerai, nė vieno nediskriminavo, priimdavo kaip visavertį visuomenės narį. Savo atsiminimuose jis rašo, jog XX a. pabaigoje „žydai buvo visiški Lietuvos ekonominio gyvenimo viešpačiai: nė viena javų sauja nepasiekdavo užsienių nepersijota per žydo rankas. Per žydų šventes iš Marijampolės negalėdavai nuvažiuoti į Vilkaviškio geležinkelio stotį, nes visi vežėjai buvo žydai. Pinigų pasiskolinti (už didelius procentus) gaudavai tik iš žydo“.
Priešingai nei V. Kudirka, K. Grinius atviru antisemitizmu prieš žydus neužsiiminėjo. Minėtoje L. Truskos knygoje teigiama, kad K. Grinius yra sakęs, jog iki to, kol nelaimėta spauda, eiti už, o ne prieš žydus yra išmintingiau – jie gali padėti lietuviams eiti į prekybą, amatus ir įsikurti miestuose, nes buvo manyta, kad nesulietuvinus miestų, lietuviai liks pastumdėliais.

 
Skatino lietuvius tvirtintis miestuose
K. Griniaus memorialinio muziejaus direktorius Vytautas Grinius pastebi, kad Prezidentas, nors glaudė ir palaikė žydus, vis dėlto tam tikra prasme prieš juos buvo nusiteikęs šiek tiek priešiškai. „Muziejus jau yra išleidęs du tomus paties Prezidento išeivijoje užrašytų atsiminimų. Šiuo metu šifruojame trečią atsiminimų tomą, kurį netrukus žadame išleisti. Šifruodamas užrašus pastebėjau, kad nors Grinius ir palaikė žydus, jų buvimo miestuose klausimu jo požiūris buvo neigiamas. Prezidentas atsiminimuose rašo, kad jam būnant Marijampolėje ir jos apylinkėse, visos karčiamos ir aludės buvo žydų. Jei tik lietuvis įsteigdavo kokią parduotuvę, tai žydai numušdavo kainas perpus, visi pirkėjai eidavo tik pas žydą. Kai tik lietuvis netekdavo verslo, kainas savo parduotuvėje žydas pakeldavo dvigubai, taigi, lietuviams miestuose įsitvirtinti buvo sunku.
Tiesa, žydai buvo ne tik didžiausi prekybininkai miestuose, jiems taip pat priklausė valdžia. Pavyzdžiui, Vilkaviškio savivaldybėje iš 40 narių 35 buvo žydai. Kodėl? Todėl, kad žydai buvo verslūs, jie turėjo pinigų ir galėdavo vaikus išleisti į mokslus. Tuo tarpu lietuviai tokių pinigų neturėjo, todėl ir į valdžią sunkiai patekdavo. Todėl K. Grinius ir skatino lietuvių kėlimąsi į miestus. Siekiant užtikrinti valstybės stabilumą ne tik kaimuose turėjo būti stiprios lietuvių bendruomenės“, – pasakojo K. Griniaus memorialinio muziejaus direktorius Vytautas Grinius.

Dalį „Suvalkiečio“ žinių ir naujienų galima skaityti naujienų dalijimosi platformoje etaplius.lt, pasirinkus Marijampolės regioną.