------------------------------------
------------------------------------

Dovanos idėja!!!

190px
------------------------------------

Dalį „Suvalkiečio“ žinių ir naujienų galima skaityti naujienų dalijimosi platformoje etaplius.lt, pasirinkus Marijampolės regioną.

Kraštotyrininkė T. Vizbarienė: ieškoti, atrasti, kaupti, pasidalinti

Teresė Vizbarienė sklaido rankraščius, kurie, tikėtina, kada nors suguls į knygą.

Teresė Vizbarienė sklaido rankraščius, kurie, tikėtina, kada nors suguls į knygą.

Knygos apie Liudvinavą, pavadintos „Prie Šešupės, Dovinės ir Sūduonios“ su paantrašte „Liudvinavo kraštas, įvykiai ir žmonės“, kurios sudarytoja yra Teresė Marijona Vizbarienė, ištraukas „Suvalkietis“ spausdino praėjusią vasarą. Šį kartą domėjomės, kaip sekasi autorei įgyvendinti savo svajonę – išleisti knygą, prie kurios rašymo ji sugaišo daug laiko ir įdėjo nemažai pastangų ieškodama istorinės medžiagos, rinkdama ją. Kraštotyrininkės klausėme, kodėl ji ėmėsi tyrinėti gimtojo karšto istoriją. Ar tai pomėgis, ar tiesiog pareiga neleisti užmarštin nugrimzti svarbiems įvykiams, kaupti ir kitiems perduoti žinias apie savo gimtinę?

Knyga leidybai paruošta
Pasak Teresės Vizbarienės, knyga leidybai jau paruošta. Nuotraukos ir medžiaga atrinkta, peržiūrėti rankraščiai, sudėlioti skyriai. Iš pradžių manyta, kad knyga bus apie 300 puslapių. O dabar, kai jau viskas paruošta, galvojama ką atmesti, ko neįdėti į tą knygą, kad medžiaga sutilptų į keturis šimtus puslapių.
„Noriu pavadinti knygą „Prie Šešupės, Dovinės ir Sūduonios“, nes visos šios trys upės įeina į tą aprašomą arealą“, – sako autorė. Ji bendradarbiauja su leidykla „Idėjų dirbtuvės“, džiaugiasi jos vadovo Roberto Dumšos geranoriškumu, supratingumu.
Knyga apims Liudvinavo valsčiaus istoriją, geografinę padėtį, amatus, kultūrinį gyvenimą, švietimą, asmenybes, įvykius nuo pačių seniausių laikų iki 1990 m., kai Lietuva vėl tapo nepriklausoma. Atskiruose skyriuose bus pasakojama apie mokyklas ir švietimą nuo 19730 metų, lietuviškumo dvasios ugdymą, žymius žmones, pavyzdžiui, mokytoją Mariją Kazlauskaitę, monsinjoro Vytauto Kazlausko seserį, mokytoją Antaniną Zabielienę.
Antroje dalyje atsispindi Liudvinavo valsčiaus valdymas po 1918 metų. Knygoje rasime medžiagos apie visus tuo laikotarpiu buvusius seniūnus, sužinosime, kaip atrodė pirmasis lietuviškas pasas, kurį, paslėptą tarp sienojų, surado Tūrupių kaime, kai griovė seną namą. Knygos autorė surinko istorinės medžiagos apie žemės reformą ir Liudvinavo, Liucinavo, Bukto dvarų išparceliavimą. Taip pat yra pateikta žinių apie pirmą Liudvinavo valsčiaus policininką, apie visus Vyčio kryžiaus kavalierius ir savanorius.
Užrašyti pasakojimai apie verslą ir amatus nuo 1918 m. iki 1940 m. T. Vizbarienė pasakoja apie Abraičio metalo liejimo įmonę. Šis pastatas ir dabar išlikęs. Pasakojama apie duonos kepyklėlę. Ir apie 1925–1926 metais statytą gelžbetoninį tiltą per Šešupę, kuriuo galėjo važiuoti mašinos. Važiavo ir karinė technika. Net tankai yra važiavę. 1944 metais jį susprogdino. „Aš mačiau, kaip lėkė į orą tas tiltas, o gelžgaliai pas mus įkrito į kiemą. Mes su broliu per langą stebėjome“, – prisimena T. Vizbarienė.
Pasakojama apie žydų verslą, žydų bendruomenę, išsamiai pateikiama Liudvinavo bažnyčios istorija, užrašyti pasakojimai apie prie bažnyčios veikusią Pavasarininkų kuopą, jos aktyviausius narius. Analizuojami 1940–1941 metais vykę gyventojų mainai tarp Lietuvos ir Vokietijos. Istoriniai faktai grindžiami nuotraukomis, kurių knygoje daug, užrašytais gyventojų atsiminimais.
„Apie vokiečių okupaciją nėra nieko, nes tai buvo lyg sustojęs gyvenimas. Paskui pokaris, kolektyvizacija. Tragiškiausių metų tvarka, kaip baisus viesulas tėviškę siautęs, o gyventi reikėjo, nežinojai, ką atneš rytojus“, – pasakojo T. Vizbarienė. Atskiras skyrius knygoje skirtas medicinos paslaugoms nuo seniausių laikų. Atskirai pasakojama ir apie kultūrinį gyvenimą, ir mokyklą, ir naująją tvarką, tradicijas, suvalkiečių valgius.

 
Džiaugiasi gražiu bendravimu
Rašydama knygą T. Vizbarienė susipažino su daugybe žmonių, kurie geranoriškai bendradarbiavo, padėjo rinkti medžiagą. Mokytoja sakosi esanti dėkinga Kęstučiui Subačiui, kuris daug patarė, leido naudotis savo knyga. Taip pat profesoriui Vitui Labučiui. Geru žodžiu ji mini „Versmės“ leidyklą Vilniuje, kuri surinko tekstus. Dėkinga daug nuotraukų davusiam ir įdomiu pasakojimu knygą praturtinusiam žymiam gydytojui urologui, chirurgui Steponui Algimantui Tulabai, kilusiam iš Liudvinavo seniūnijos. Renkant medžiagą kraštotyrininkei padėjo ir viename Vilniaus archyve dirbantis liudvinaviškis Gintautas Šalaševičius, kuris parinkdavo leidinių apie Liudvinavo istoriją.
Anot kraštotyrininkės, daugiausia medžiagos ji ir rasdavo archyvuose, taip pat važinėdavo pas žmones, užrašydavo atsiminimus. Jis atmintyje daug išsaugota ir savų prisiminimų, istorijų.
Rinkti medžiagą paskatino žurnalistas V. Kavaliauskas
Rinkti istorinę medžiagą apie Liudvinavo seniūniją, įvykius ir žmones T. Vizbarienę pirmiausia paskatino žurnalistas, istorikas Vilius Kavaliauskas. Pasak kraštotyrininkės, jis į seniūniją atsiuntė sąrašą Vyčio kryžiaus kavalierių, kilusių iš šito karšto. Liudvinavo valsčiuje gyveno arba buvo kilę iš šio krašto 23 Vyčio kryžiaus kavalieriai, 1919–1921 metų savanoriai, Lietuvos kariuomenės kūrėjai.
Tą sąrašą seniūnija perdavė T. Vizbarienei, kadangi ji šiame krašte gyvenusi nuo gimimo, daugiausia galėjo žinoti. Anot kraštotyrininkės, ji iš tikrųjų kai kuriuos žmones arba jų artimuosius pažinojo, tad pradėjo apie juos rinkti medžiagą. Ją persiuntė V. Kavaliauskui. Suradęs archyvuose žinių apie savanorius, jis irgi siuntė jas mokytojai. Taip jie pradėjo bendradarbiauti.
Apie Liudvinavo krašto savanorius buvo surinkta nemažai medžiagos. Išėjo visas ciklas pasakojimų. Jį autorė pasiūlė „Suvalkiečiui“. Apie knygą tuomet T. Vizbarienė sako dar negalvojusi. „Žinojau, kad aš neturiu šiam reikalui pinigų, bet atsirado susidomėjimas“, – pasakoja kraštotyrininkė.
Beje, istorinės medžiagos rinkimas T. Vizbarienei nebuvo naujiena. Dirbdama Daukšių mokykloje lietuvių kalbos mokytoja ir gyvendama ten, ji rinko medžiagą apie to krašto šviesuolius: apie mokytoją Lazauską, kilusį iš Amalviškių kaimo, apie Teofilį Zubavičių, kuris dirbo Žuvinto rezervate. „Galima sakyti, kad jis buvo vienas iš rezervato įkūrėjų, ne tik Tado Ivanausko patikėtinis, bet ir dešinioji ranka “, – pasakojo mokytoja. Taip pat apie istoriką, profesorių Juozą Žiugždą.

 
Tyrinėti ragino smalsumas
Kraštotyrininkė pasakoja, kad tyrinėti, žinoti ją nuo mažens skatino smalsumas. „Aš buvau labai smalsus vaikas. Ir daug atsimenu. Labai gerai atsimenu netgi pirmąją karo dieną 1941 metais. Nors tuomet man buvo tik treji metai. Atsimenu, kai į mūsų kiemą važiavo vokiečių mašinos. Atsimenu netgi vairuotojų vardus. Vienas buvo Rūde vadinamas, turbūt Rudolfas, kitas lyg ir Hansas. Tada aš pirmą kartą savo gyvenime pamačiau mašinas ir turbūt todėl įsiminiau. Tai buvo tokie įspūdžiai, kurių pamiršti negalima. Ir tų įspūdžių buvo be galo daug“, – sako T. Vizbarienė.
Ji prisimena ir kitą atvejį, nutikusį jau karui persiritus į antrą pusę. Tėvų namuose buvo senas baterinis radijo imtuvas. Pas juos apsistoję vokiečių karininkai aparatą susitvarkė, įdėjo baterijas ir klausydavo radijo. Kambarys, kur gyveno karininkas ir tie du vairuotojai, buvo nerakintas. Teresė su broliu, kai vokiečių nebūdavo, slapta įlįsdavo į tą kambarį. „Mano tėviškė buvo Liudvinave, V. Kudirkos gatvėje, visai netoli upės. Vieną kartą mes su broliu, įslinkę į vokiečių kambarį, pasukiojome radijo bangas. Pasigirdo toks ypatingas balsas. Vokiečių ir rusų kalbos mes nemokėjome, nesupratome, ką kalba. Užtat mūsų paleistą radiją išgirdo per kelią nuo namų vokiečių štabe buvę kareiviai. Pamatę, kad jie bėga link mūsų, puolėme su broliu slėptis. Kilo triukšmas. Atbėgę į tą kambarį jie nieko nerado, radiją išjungė kuo greičiausiai ir dar ilgai tarpusavyje aiškinosi, ginčijosi. Tik vėliau sužinojau, kad mes girdėjome legendinio rusų diktoriaus Levitano balsą.“

 
Prisiminimai apie pokarį neišdildomi
Pasak T. Vizbarienės, karas, o paskui pokaris buvo ir labai sunkus, ir smalsus laikas vaikui. Jai teko matyti, kaip 1945 metais Tarašiškių kaime, Šmulkščių sodyboje, buvo įkurti našlaičių, beglobių vaikų namai. Jie ten buvo iki 1949 metų.
„Ten dirbo tokia seselė Emilija Zdensevičiūtė. Ji pas mus atnešdavo medikamentų iš tų vaikų namų ir perduodavo savo seseriai, kuri ateidavo pas mus iš Gulbiniškių kaimo. Sesuo visa tai nešdavo partizanams. Tai aš matydavau užlindusi už sienelės, kur buvau pasidarius plyšelį tarp lentų. Nors kalbėdavo pašnibždomis, vis tiek supratau apie ką. Tais laikais, 1947–1948 metais, aš jau buvau dešimtmetis vaikas ir viską supratau. Taip pat žinojau, kad apie tai kalbėti negalima. Net klausti nieko nebuvo galima.“

 
Išgelbėjo nuo Sibiro moterį su kūdikiu
Mokytoja prisimena, kaip jos tėvai gelbėjo ką tik pagimdžiusią moterį, kad šios neišvežtų į Sibirą.
„Pabudau vieną naktį nuo beldimo į langą. Buvo 1947 metai. Atsikėlusi mama įleido moterį, kuri iš Marijampolės pas mus į Liudvinavą atėjo pėsčiomis. Tokia pagyvenusi moteris Alziutė. Aš jos pavardės taip ir nesužinojau. Alziutė mamai pasakė, kad reikia gelbėti moterį. Tai buvo Pileckienė. Jos vyras jau buvo suimtas, ji įsodinta į traukinį išvežti. O laukėsi ir turėjo gimdyti. Per visą tą sumaištį žmonės ją išgelbėjo, nugabeno pas gydytoją. Ji pagimdė berniuką. Reikėjo gelbėti, paslėpti, kad jų abiejų neišvežtų į Sibirą“, – prisiminė mokytoja. Pasak jos, mama pasikinkė arkliuką, pridėjo į tą važelį šieno, įtiesė dvejus patalus ir išvažiavo naktį į Marijampolę. Po valandos ar dviejų grįžo ir parsivežė šitą moterį su naujagimiu į Liudvinavo miestelį, į jų namus. Tėvai ją slapstė apie devynis mėnesius. „Ant aukšto buvo kaminas ir prie to kamino senoviška rūkykla. Tai ten padarė lyg ir palapinę. Kai užeidavo aktyvistai, ten ji su tuo kūdikiu slėpdavosi. Kaimynai nutuokė, kad pas mus yra moteris su vaiku. Kažkas paskundė. Liudvinave buvo toks stropus tarybinis darbuotojas Jonas Apolskis. Be galo geras žmogus, ne vieną išgelbėjo nuo Sibiro, nuo kalėjimo. Jis tėvus perspėjo, kad pas mus gali būti krata, kad nebesaugu laikyti šią moterį“, – dalijosi prisiminimais T. Vizbarienė.
Pasak mokytojos, tokie įvykiai fiksavosi galvoje nuo mažens. Paskui ėmė rūpėti, kad kai jos neliks, niekas šito jau nepapasakos, nesužinos.

 
Knygos leidyba juda sunkiai
Medžiaga knygai surinkta, bet leidyba juda sunkiai, nes neturima lėšų. Padvigubėjo kainos, dabar skaičiuojama, kad šios knygos išleidimas kainuos apie 5000 eurų.
„Neturiu tokių pinigų, nežinau, kur jų gauti. Kai mane seniūnija ragino rinkti istorinę medžiagą apie Liudvinavo kraštą ir išleisti knygą, žadėjo, kad leidimas bus ne mano rūpestis. Mano visas rūpestis – surinkti ir aprašyti. Aš pagalvojau, kad vargu ar kas nors galės objektyviau tai įvertinti negu aš. Nes aš čia gimusi, augusi ir daug ką mačiusi, pažinojusi tuos žmones. Ir sutikau rinkti medžiagą knygai. Teko iš savo pensijos važinėti į Vilnių, ten sėdėti archyve po tris, keturias dienas. Paskui po kaimus važinėti. Rinkti nuotraukas. Jas nusivežti perfotografuoti, nuskenuoti. Už viską reikėjo mokėti pinigus. Darbo aš neskaičiuoju, nes man buvo įdomu. Tada, kai įdomu, laikas nepastebimai pralekia. Sėdėdama archyve net pietų neidavau. Nuo atidarymo iki uždarymo išbūdavau, kad tik kuo daugiau dokumentų perversčiau. Paskui pasirodė, jog knygos leidyba taip pat mano rūpestis“, – pasakoja autorė.
Marijampolės savivaldybė knygos leidybai jai skyrė 200 eurų. Knygą išleisti kainuoja daug daugiau. „Tad aš sutarties nepasirašiau, tų pinigų neėmiau. Po to daugiau nesikreipiau. Nemoku prašyti, nesmagu, ypač kai tenka išgirsti replikų: „Aš lėktuvo noriu, bet neturiu pinigų“, „Kur buvo tavo protas knygą rašyti, jeigu neturi pinigų?“ – knygos leidimo užkulisius atskleidė kraštotyrininkė, šiuo metu vis dar neturinti pinigų leidybai. Bet milžiniškas darbas padarytas, pažadas surinkti ir parašyti Liudvinavo seniūnijos istoriją įgyvendintas.
„Šią vasarą susipažinau su viena Tel Avive gyvenančia Lietuvos žyde. Išgirdusi, kad noriu išleisti knygą, tik lėšų neturiu, papasakojo, kad Izraelyje nepaprastai svarbu, jog vaikai žinotų savo karšto istoriją. Kiekvienoje mokykloje, kiekviename mieste, kiekvienoje gyvenvietėje vaikai turi mokytis savo krašto istorijos. Tik šitaip gali išgyventi jų tauta, nepamiršdama to, kas kažkada jai nutiko“, – sakė T. Vizbarienė.

Pėsčiųjų tiltas per Šešupę. Per karą susprogdinto gelžbetoninio tilto, kuriuo galėjo važiuoti mašinos, nebeliko.Pirmasis lietuviškas pasas, išduotas Jurgiui Gružtai. mokiniaiLiudvinave buvo žydų bendruomenė.

Dalį „Suvalkiečio“ žinių ir naujienų galima skaityti naujienų dalijimosi platformoje etaplius.lt, pasirinkus Marijampolės regioną.