------------------------------------
------------------------------------

Dovanos idėja!!!

190px
------------------------------------

Dalį „Suvalkiečio“ žinių ir naujienų galima skaityti naujienų dalijimosi platformoje etaplius.lt, pasirinkus Marijampolės regioną.

Mažoji audimo artelė traukia ir jaunimą

Nijolė Skinkienė (centre) tariasi... Vištyčio II lauke vykusioje Tarmių metams skirtoje šventėje ji buvo tarp organizatorių.

Nijolė Skinkienė (centre) tariasi… Vištyčio II lauke vykusioje Tarmių metams skirtoje šventėje ji buvo tarp organizatorių.

Vilkaviškio kultūros centre veikianti Mažoji audimo artelė šiemet minėjo pirmąjį apvalų jubiliejų. Prieš dešimtmetį, po netrumpo parengiamojo darbo (kultūros centrui pritarus projektui ir skyrus patalpas, reikėjo surasti ne tik stakles, bet ir audėjas – vienas, kad mokytų, kitas – kad norėtų išmokti šio nelengvo amato, tampančio ir kūryba) ji buvo iškilmingai atidaryta. Buvo garbių svečių, gražių palinkėjimų, nuostabos – panašių centrų ar sambūrių visoje Lietuvoje buvo vos vienas kitas, ne ką daugiau ir dabar…
Idėja suburti bei mokyti moteris tradicinio audimo buvo užvaldžiusi ilgametę kultūros centro darbuotoją etnografę Nijolę Skinkienę, vadovaujančią ir folkloro ansambliui „Sūduviai“. Nežinia, kas labiausiai lėmė, bet visi gerieji linkėjimai tikrai ėmė pildytis: atsirado ir norinčių austi, o pasklidęs garsas po kurio laiko ėmė traukti užsakovus. Jau praėjus ilgesniam laikui Nijolė yra prisipažinusi, kad pradžioje ir pati negalėjo numatyti, kad viskas taip pasisuks. Norėjosi, kad bent metus kitus įsukta veikla neuždustų – apie dešimtmetį tuomet gal tik pati sau pasvajojo…
„Tas projektas buvo pačiu laiku: Kultūros ministerija finansavo, savivaldybė irgi parėmė, už tuos pinigus pirkome stakles (kai kas jas ir padovanojo, tik sunku buvo rasti). Kultūros centre radau supratimą ir pritarimą – gavome geras patalpas, jas turime iki šiol, – prisimena šiandien Nijolė Skinkienė. – Pakalbinau audėjas. Pirmosios mokytojos buvo Valė Babinskienė ir Marija Danilaitienė – abi jos ir ryškiausios (viena yra tapusi „Aukso vainiko“ laimėtoja 2006, kita – 2010 metais). Susirinko pradžioje būrelis susidomėjusių, paskui nubyrėjo, vėl atėjo… Pirmasis didelis darbas – tautinių drabužių kolekcija Skriaudžių kanklių ansambliui, kuris minėjo veiklos šimtmetį. O vienas naujausių didelių darbų – apranga jų mažiesiems kanklininkams.
Dabar artelėje apie penkiolika moterų – nuo 25 iki 80 metų, skaičius kinta priklausomai nuo įvairių aplinkybių… Audžia jos čia, kitos dirba namuose. Mes gi ne tik audeklą išaudžiame, bet aprengiame kaip priklauso. Turime dvi siuvėjas – Astą Grigalevičienę ir Birutę Bradaitienę, siuvinėja Audronė Malinauskienė ir Nijolė Žitkuvienė. Aktualu avalynė (ją siuvame), diržai – nėra autentiškų, labai norėtume juos ir kitas smulkesnes tautinio kostiumo detales užsakovui pilnai pateikti.“ Pašnekovė sako, kad labai gelbsti muziejų rinkiniai, leidiniai, kur gali rasti ir raštus, schemas, iki centimetro išskaičiuoti proporcijas. Su Marijampolės muziejininkais bendraujama seniai ir vaisingai – Mažosios audimo artelės atidaryme jie dalyvavo su pirmuoju, tik ką išleistu (juostų) katalogu, buvo surengta paroda. Šie leidiniai praktiškai dirbantiems – kaip vadovėliai.
N. Skinkienė sakė nenorinti išskirti audžiančių moterų – visos stengiasi, nes čia nieko neapgausi – nebent pats save. „Bet yra skirtumas tarp audėjos atlikėjos ir audėjos kūrėjos. Atlikėjai parodei – ir ji dirba, o kūrėja, atlikdama tai, kas privalu, mąsto, kaip įnešti kažką savito. Audžiant sijonus pasireikšti gali mažiau, o prijuostės leidžia atsiskleisti ir išsiskleisti…

Moterys įdeda daug darbo: dažo siūlus, kai reikia tarpinių, pereinančių iš vienos į kitą spalvų (siūlai apskritai tampa vis didesne problema, kaip ir lietuviški audiniai), kuria ornamentus ir jų variantus.“ Nijolė sako, kad naujai atgimti tautiniam kostiumui labai padėjo valstybės remiama programa – dainų šventėse kolektyvai dabar švytėte švyti. Vilkaviškietės yra aprengusios Kalvarijos „Diemedį“, Brukų etnografinį ansamblį „Bruknyčia“, Marijampolės „Žibinyčią“, Aistiškių kaimo bendruomenės, Sintautų mokyklos, Šakių, Kalvarijos meno mokyklos ir kitus kolektyvus. Tautinį kostiumą užsisako ir pavieniai asmenys.
…Kalbėdama apie artelę N. Skinkienė pasidžiaugė, kad nori dirbti ir sėkmingai audžia jaunos moterys. Viena jų – Marijos Danilaitienės anūkė Emilija Danilaitytė. Ji, sako, į stakles nuo mažumės nesėdusi, o rimtai ėmė austi prieš porą metų. Bet abi močiutės buvusios „prie rankdarbių“, todėl trauką jautusi visą laiką. Politikos mokslus kremtanti, bet pernelyg jais nesižavinti guvi mergina sako, kad austi patinka, kantrybės turinti, be to, čia smagu, malonus kolektyvas.
Eglė Grigaitienė audžia jau keletą metų, o pradėjusi, sako, atsitiktinai. „Kartais čia užsukdavau, pasigėrėdavau į kitas žiūrėdama, bet maniau, kad pati nesugebėčiau – čia ne man. Nijolė, mane vis matydama, vienąkart sako: o tu sėsk į stakles ir pabandyk. Dar prieštaravau, o paskui žiūriu, kad viskas gerai. Dabar man čia ne darbas – relaksas… Jeigu kas, vaikai sako: mama šiandien, matyt, mažai audė…“ Emilija irgi sako, kad audžia nebūtinai tada, kai reikia – štai ir dabar, savo malonumui, gražiai dryžuotą sijono audinį.

Eglė ir Emilija audžia atskirai, bet kartais reikia ir pasitarti.

 

 

 

 

 

 

Dalį „Suvalkiečio“ žinių ir naujienų galima skaityti naujienų dalijimosi platformoje etaplius.lt, pasirinkus Marijampolės regioną.