------------------------------------

Prenumerata 2020!

------------------------------------

Dovanos idėja!!!

190px
------------------------------------

Dalį „Suvalkiečio“ žinių ir naujienų galima skaityti naujienų dalijimosi platformoje etaplius.lt, pasirinkus Marijampolės regioną.

Medžio skulptoriai A. Lastauskas, K. Kvainauskas ir prisikėlę Suvalkijos kryžiai

2001 m. gegužės 18 d. UNESCO paskelbė pirmų devyniolikos Žmonijos nematerialaus ir žodinio paveldo šedevrų sąrašą. Į jį pateko ir Lietuvos kryždirbystė – tradicinių lietuviškų kryžių darymas, jų simbolika. Akcentuota, kad kryžiai Lietuvoje buvo statomi ir kai Rusijos imperija (XIX a. antroje pusėje), ir Tarybų Sąjunga (XX a. 5–8 dešimtmečiais) juos draudė ar nurodinėjo, kiek ir kur statyti. Todėl jau XIX a. pabaigoje jie įgijo nacionalinio simbolio statusą. Tai – gyva ir praktiškai iš kartos į kartą perduodama liaudies meno tradicija. Ornamentuoti, su geležinėmis viršūnėmis, saulutėmis kryžiai, įvairių siužetų medinės skulptūros – visa tai laikoma vertingiausiu Lietuvos liaudies meno palikimu. (Iš „Vikipedijos“)

 

Klemensas Kvainauskas prie savo koplytstulpio namų kieme.

Klemensas Kvainauskas prie savo koplytstulpio namų kieme.

„Dideliam darbui – tiktai žiemos medis…“
Klemensą Kvainauską dabar Marijampolėje ir Suvalkijoje (o ir pačiame Vilniuje) pažįsta daug kas. Mugėse ar panašiuose subuvimuose ieško meistro, kad pažiūrėtų, ką naujo šį kartą siūlo išradingas medžio drožėjas: gal patogų šeimininkei medinį šaukštą ar kitą rakandą, gal dailiai inkrustuotą dėžutę (paskui paaiškėja, kad pati gamta medieną išmargino, o tas medis – dekoratyvusis žagrenis), gal rankšluostinę… Bet tai, ką šventėse, mugėse matome – tiktai dalis jo darbų. Nors laiko ir rankų miklumo reikalaujantys, bet vis tiek, galima sakyti, mažieji.
…Nuo mažųjų prasidėjo ir ėjimas į didžiąją meistrystę. Sako, kiek save beprisimenąs, tiek drožinėjo: karves ganydamas ar šiaip valandėlę nuo kaimo darbų (vaikams jų užteko ne ką mažiau, nei suaugusiems) nugriebęs. Gal būtų buvę kitaip, bet matė pavyzdį: tėvas darė klumpes ir, matyt, neprastas, nes „iš visų kaimų aplinkui pas jį eidavo“, o senelis Ąžuolų Būdoje darė medinius kibirus…
Marijampolės savivaldybės Lapiškių kaime gyvenantis, ūkininkaujantis, o anksčiau ilgai dirbęs tuometėje Maisto pramonės automatų gamykloje vyras medžio darbams daug laiko negalėjo skirti. Vis dėlto susikūrus liaudies menininkų klubui „Mūza“ teko pradėjo dalyvauti parodose, iš pradžių kukliose, vietinėse, o paskui jau ir didesnėse. Bendraujant su kitais medį bešnekinančiais vyrais, besidalijant ne tik patirtimi, bet ir tobulinant įrankius augo ir meistrystė. Darė vis įvairesnių, įdomesnių smulkiųjų darbelių, tarsi savaime jie ėmė augti. Dabar jau galime sakyti, kad Klemensas Kvainauskas yra tarp žinomų Suvalkijos medžio skulptorių, o jau Marijampolės savivaldybėje tai tikrai ryškiausias. Niekas turbūt iš vietinių meistrų nėra padaręs tiek kryžių ir skulptūrų.
Pirmąjį nedidelį kryžių su mūka (Nukryžiuotuoju) apie 1980 metus pasidarė sau – ir dabar jis tebėra namuose. O lauko kryžių (apie 2,5 metro) padarė maždaug po poros metų – jis buvo pastatytas Garliavos kapinėse. Paskui išdrįso imtis didesnio: kone penkių metrų kryžius buvo skirtas Prienų partizanams ir pastatytas atmintinoje vietoje Prienų šile. Panašaus dydžio kryžių, kuriais norėta pagerbti, įamžinti kovotojus už Lietuvos laisvę, tremtinius (Plutiškėse, Šakių rajone), akcentuoti kaimų atmintį per daugybę metų Klemensas padarė ne vieną. Ir pavieniai žmonės prie savo sodybų ar kiemuose norėjo atstatyti kažkada buvusį ar pastatyti naują kryžių. Sasnavoje ir Raišupyje, Barštinėje ir Veiveriuose, Molėtų apylinkėse… Dabar jau meistras tiksliai ir neatsimena visų vietovių, ypač tolimesnių. O tuos, kurie aplinkiniuose kaimuose ar miesteliuose, mato dažnai. Štai vienas didžiųjų jo darbų Sasnavoje, prie Švč. Mergelės Marijos vardo bažnyčios šventoriaus. Čia 2000 metais pastatytas pusšešto metro aukščio kryžius ir skulptūra „Laiminantis Kristus“.
Yra meistras sukūręs ir kop­lytstulpių, koplytėlių – bet šių darbų mažiau. O štai kiek medinių skulptūrų, įkūnijančių ir pasakų, ir sakmių, ir literatūros kūrinių personažus, dekoratyvinių akcentų įvairiose erdvėse jau tikrai vargiai suskaičiuotų. Daugiausia tai – plenerų, vasaros stovyklų rezultatas. Garsusis Tautkaičių klojimo teatro „Gegnė“ kiemas kasmet praturtėja tai naujomis skulptūromis, tai pavėsinėmis, suolais: Klemensas visada būna tarp čia besidarbuojančių skulptorių, nes čia – jo kraštas, nuo seno pažįstami žmonės. Yra dirbęs pleneruose Zomčinėje, A. Matučio gimtinėje, Ožkabaliuose, J. Basanavičiaus tėviškėje. Daug kur buvo kviestas, bet sako ne visada galintis išvažiuoti, ne vien tuo juk užsiimantis.
…Kaip žmonės suranda kryždirbį? Sako, niekada labai nesiaiškinęs: gal vienas nuo kito. Kai kas sako, kad pamatė kažkur kryžių, pasidomėjo, kas meistras, susirado… Kai kas išsako savo vizijas, norus, žino, ko norėtų, kiti labiau palieka spręsti meistrui, kartu peržiūri nuotraukas, panagrinėja albumus. Vienas būdingų Klemenso kryžių puošybos elementų – simetriškas ornamentas, primenantis gėlių lapelius. „Man taip gražu, per vidurį kyla lyg stiebas, lyg žvakė. Jei žmonės nori kitokio ornamento, darau tokį. Niekada nesu daręs kryžiaus iš kitokio medžio – tik iš ąžuolo. Ir būtinai jis turi būti žieminis, nes kitu laiku nukirsto medžio mediena reta, lyg korėta, greitai tokią paveikia drėgmė. Čia ne tik apie kryžius, apie viską kalba. Visi tikri meistrai tai žino ir taip dirba.“ Meistrą liūdina tai, kad pastaruoju metu vis dažniau pamato (ne vien savo) kryžių, kurie statyti prieš porą dešimtmečių ar vėliau, o jau atrodo bebaigią savo dienas. „Medis neamžinas, – sako K. Kvainauskas, – kryžių ar koplytstulpį, skulptūrą veikia ir drėgmė, ir karštis. Reikia prižiūrėti, perdažyti ar kitaip patvarkyti. Bet žmonių vis mažėja, aplink, žiūrėk, laukai tušti, tik tas kryžius stovi. Gal ne visada yra kam rūpintis? O gal kitiems atrodo, kad ir taip gerai…“
Kryžius ir skulptūra „Laiminantis Kristus“ prie Sasnavos bažnyčios. Įrašas „Kristus vakar, šiandien ir visada. Jubiliejus 2000. Valdo Juozo Zigmantos auka Sasnavos parapijai.“Klemensas ne kartą su savo darbo kryžiais atstovavo Marijampolės savivaldybei konkursinės parodos „Aukso vainikas“ regiono ture. Beje, nominacijos už kryždirbystę iš pradžių nebuvo, bet paaiškėjus, kad Lietuvoje yra daugybė puikių meistrų, buvo nutarta pridėti dar vieną „Aukso vainiką“. Jis neliūdi, kad nepateko į respublikines atrankas, bet sako mąstantis ateityje sukurti parodai tinkančią kolekciją (reikia penkių darbų) – tai būtų nedideli, ne laukui skirti kryžiai… O kol kas, jei ūkio darbai nespaudžia, dirbtuvėje raižo rankšluostines, taip pat, kaip pats sako, „paveikslus“ – medžio reljefus.

 

Meistras nuolat miklina ranką, tad namuose ir aplink juos nemažai gražių dalykų.

Meistras nuolat miklina ranką, tad namuose ir aplink juos nemažai gražių dalykų.

„Nė vieno savo darbo neatkartočiau idealiai“
Taip sako kalvarijietis, Lietuvos tautodailininkų sąjungos narys (2009 metais suteiktas meno kūrėjo statusas) Antanas Lastauskas. Šiame krašte vienas ryškiausių medžio skulptorių.
Neseniai, lapkričio pradžioje, graži žinia pasiekė iš Vilniaus: ket­virtojoje medžio drožėjų kūrybos konkursinėje parodoje „Šventieji ir piligrimai“ jam pripažinta pirma vieta už Šv. Roko skulptūrą. Autorius ne tik apdovanotas ir premijuotas: darbas papildė šios parodos organizatorių kaupiamą unikalią kolekciją. Tai, pasirodo, ne pirmas A. Lastausko darbas joje: pernykštėje parodoje jis irgi dalyvavo, o jo darbas taip pat labai patiko organizatoriams ir vertintojams, tapo kolekcijos dalimi. Rudens pradžioje A. Lastauskas dalyvavo regioninėje „Aukso vainiko“ parodoje Marijampolėje su nuostabių darbų ciklu, kurį sąlygiškai vadina „Senojo kaimo gyvenimo akimirkos“, o dabar yra pristatęs Šv. Jurgio skulptūrą Lietuvos tautodailininkų sąjungos 50-mečio proga organizuojamai parodai…
…Tų darbų – pačių įvairiausių, nuo mažyčių gyvūnėlių, paukščių (vienas mėgiamų personažų – varna…), smėlio dėžės veikėjų, jau minėtų sudėtingų kompozicijų iki pavienių, monumentalių skulptūrų, kryžių. Nors savęs nelaiko dideliu kryžių meistru, vis dėlto šio darbo svarbą ir prasmę yra pajutęs ne kartą. Meistrui, sako, čia yra kur pasireikšti, tiek patį kryžių, tiek mūkelę drožiant… Štai 2009 metais Kalvarijos bažnyčios šventoriuje pastatytas kryžius šio krašto tremtiniams. Jo apačioje – motinos, priglaudusios ir tarsi saugančios vaiką figūros, tarsi švelnių, mylinčių rankų išglostytos: su ryšulėliu rankose abu sustingo, laukdami nežinomybės…
Kitoks Jurčiūnų kaimo (Lazdijų r.) kryžius, pastatytas 2008 metais, dar kitokie statyti kitam kaimui ar žmogui atminti kapinėse… Pasvalio rajone Deglėnuose 2011-ųjų liepą buvo sumanyta įrengti išnykusių kaimų atminimo parką. Meistras iš Kalvarijos įamžino išnykusį Pagirnupių kaimą: sukūrė stogastulpį su šv. Agota…
Iš tiesų, kryždirbiais daug kas vadina būtent kryžių meistrus, tačiau plačiąja prasme, kaip pažymima ir UNESCO dokumentuose, ir mūsų specialistų tyrinėjimuose, tai yra ir stogastulpių, ir skulptūrų (mažų ir didelių) kūrimas. O kur dar Lietuvą simbolizuojantys rūpintojėliai?
Ne vieną jų yra sukūręs (nekyla ranka rašyti „padaręs“) ir Antanas Lastauskas. Atrodo, nieko čia neišgalvosi – daug kas iš tiesų dirba tarsi pagal trafaretą, tačiau Antano rankų palytėtas kiekvienas jų vis kitoks. Kaip ir šventieji: jeigu pasigilintume į atskirų meistrų kūrybą, kiek atrastume čia įvairovės, savitumo. Šventieji tarsi kiekvienas iš mūsų, o žmonių veidai sudvasinti, figūros tarsi susiliejusios su gamta. Ypatinga harmonija, plastika kur nors parodoje ar erdvėje išskiria šio drožėjo darbus iš kitų. Jeigu pamatęs gali pasakyti ar bent spėti, kad čia tas ar kitas autorius – tai jau turbūt tikra meistrystė?
Antanas Lastauskas jau seniai, prieš keliolika metų, yra sakęs, kad visą laiką mokosi, o kiekvienas pleneras – šokas. Dabar ir tokių „šokų“ būta daugybės (jei imtume vardinti, pritrūktų vietos: būta ne tik daugybėje vietų Lietuvoje, bet ir Lenkijoje, Baltarusijoje, Vokietijoje), pamokų, gautų iš patyrusių meistrų, irgi daug.
Bet ir dabar jis sako, kad „kiek­viena tokia kūrybinė stovykla – kaip akademija. O kaip kitaip? Pažiūri, kaip dirba – kiekvienas juk kitaip, paklausai, kaip dideli meistrai ginčijasi su menotyrininkais…
Palygini savo ir kitų darbus. Patobulėji, o paskui dirbdamas galvoji: man patinka, gražu – gal bus gražu ir kitam? Kiekvieną kartą dirbu kitaip ir nė vieno savo darbo tiksliai neatkartočiau. O pradedant didžiuosius daug ką nulemia medžiaga, medis. Turiu pamatyti rąstą, kad žinočiau, ką daryti.
Kai būna aiškus pageidavimas, tema, pasibraižau kažką, bet dažniau pasidarau modeliuką iš liepos… Dar svarbu, kur skulptūra stovės, jos aplinka. Pastaruoju metu plenerų sumažėjo, gal visi jau visko turi, o prieš keletą metų – tik spėk suktis. Kryžių ar stogastulpių prisidaręs kieme nelaikysi – darai tada, kai yra konkretus reikalas. Darau mažesnius, sau mielus darbus, paskui sugalvoju ir parodai siūlyti. Šis laimėjimas Vilniuje lyg ir įkvėpė: manau dalyvauti Liongino Šepkos konkurse Rokiškyje.“ Tai ne pirmas kartas. Sėkmingas buvo jo debiutas 2003 metais, vėlesniuose konkursuose irgi yra pelnęs prizų: „Už etnografinę tematiką“, „Už mitologinės temos traktavimą kūryboje“, „Žiūrovų simpatijų“ prizą.
Pašnekovas niekada nepamiršta paminėti, kad dabartinei jo veiklai įtakos turėjo, į ją tiesiogine prasme pastūmėjo originalus šio krašto kūrėjas Saulius Lisauskas, deja, anksti išėjęs amžinybėn. O didysis mokytojas – Juozas Videika, buvęs kalvarijietis, dabar gyvenantis Jurbarke ir šiam kraštui atstovaujantis savo puikiais darbais.
Antano Lastausko darbų galime pamatyti dažnai: Kūlokuose – rodyklė į K. Borutos tėviškę, Basanavičynėje ir kitur Vilkaviškio rajone, Tautkaičių klojimo teatro kieme, daug kur Dzūkijoje – Lazdijuose, Veisiejuose, Alytuje…
2012 metais Kalvarijos viešoji biblioteka (su kitų institucijų pagalba) serijoje „Kalvarijos krašto kūrėjai“ išleido leidinį ir apie Antaną Lastauską. Čia yra kūrėjo biografija, tekstų apie jį, daugybė darbų fotografijų, taip pat ir kiekvienas renginys, kuriame jis dalyvavo, apdovanojimai. Dabar šis sąrašas būtų dar ilgesnis – gal kada nors dienos šviesą išvys ne tik katalogas, bet ir solidus albumas…

2009 metais ir savo kieme pasistatė koplytstulpį.Kryžius Kalvarijos krašto tremtiniams Kalvarijos bažnyčios šventoriuje.

 

 

 

 

 

 

Dalį „Suvalkiečio“ žinių ir naujienų galima skaityti naujienų dalijimosi platformoje etaplius.lt, pasirinkus Marijampolės regioną.