------------------------------------
------------------------------------

Dovanos idėja!!!

190px
------------------------------------

Dalį „Suvalkiečio“ žinių ir naujienų galima skaityti naujienų dalijimosi platformoje etaplius.lt, pasirinkus Marijampolės regioną.

Mokytoja D. VIDRINSKIENĖ: lituanistika, esperanto kalba, sovietmečio disidentų likimai

Paulina Danutė Vidrinskienė save vadina Žiemgalos dukra, nes kilusi iš šalies šiaurės, Žagarės, ir, kaip pati sako, tarsi tas vyšnios kauliukas likimo permesta per Nemuną į trąšią Suvalkijos žemę. Čia prigijo, subrendo, sulapojo ir duoda tokį didelį šešėlį, kuris saugo, globoja, glaudžia daugybę žmonių, kurių veikla, geri darbai jos dėka išlieka ne tik žmonių atmintyje, bet ir knygose. Tos knygos – tai kraštotyrinė medžiaga apie atskiras iškilias asmenybes, apie įvairias grupes, įstaigas, laikotarpius, veiklas.
2008 m. mokytojai P. D. Vidrinskienei suteiktas „Nusipelniusios marijampolietės“ vardas.
Mokytojai Paulinai Danutei Vidrinskienei suteikta esperanto kalbos mokytojos ir neformaliojo ugdymo kraštotyros vadovės ekspertės kvalifikacinė kategorija.Pedagoginė lituanistinė  veikla – nuo 17 metų
Vaikystėje Danutės charakterį formavo graži Žagarės gamta ir knygos. Su bendramoksliais liko artimi iki šiol, neretai susitinka. Didžiulę įtaką linuanistinės studijų krypties pasirinkimui turėjo tai, kad knygų skaitymas šeimoje buvo didelis malonumas. Toks, kad vertė ieškoti ir gauti kone kiekvieną pasirodžiusį vertą dėmesio leidinį.
Dar labai svarbi Danutei buvo jos nuostabi gimtosios kalbos mokytoja vienuolė Danutė Mušinskaitė. Pasirodo, šiai mokytojai vardą išrinko pats Maironis. Jis buvo tetos draugas, todėl tartasi su juo. O Danutė poetui, kaip žinia, asocijavosi su tėvyne. Beje, D. Mušinskaitė buvo vienintelė mokytoja, baigusi universitetą. Ji mokėjo patraukti: gėda būdavo nesimokyti, neperskaityti užduotos knygos.
„Mes su sese Ramute turėjome polinkį kalboms. Kai baigiau vidurinę mokyklą, tėtis neteko darbo, nes buvo šaulys, mama irgi nedirbo. Negalėjau išvažiuoti studijuoti, teko eiti dirbti. O ko labai tada trūko – tai mokytojų. Nė 18 metų neturėdama pradėjau mokytojauti. Tai atrodė laikina, vėliau įstojau į Šiaulių institutą – irgi atrodė laikinai. Tik vėliau mama kone išstūmė į Vilnių, studijuoti stacionare. Po tų 2 metų pedagoginiame institute pajutau, kad noriu mokytojauti, kad tai mano kelias. Tai vis nuostabių dėstytojų Petronėlės Česnulevičiūtės, prof. Budzinskio ir kitų įtaka.“
Tapo labai įdomu dirbti, atsirado noras stengtis, galvoti, kaip galėtų įdomiau padaryti pamoką. Buvo gera dirbti su vaikais. Su buvusiais mokiniais iki šiol bendrauja. „Geriausi mano draugai dabar yra buvę mokiniai.“
Į Marijampolę atsivežė vyras Zig­mas, su kuriuo buvo kurso draugai. Kitąmet sueis 60 metų, kai gyvena čia. Pradžioje lituanistė 14 metų dirbo Jono Jablonskio vidurinėje (dab. Rygiškių Jono gimnazija), vėliau perėjo į 5-ąją vidurinę (dab. Jono Totoraičio progimnazija).
Prasidėjęs Atgimimas viską pakeitė
„Geriausias laikas darbe prasidėjo po Atgimimo 1991 m. Neliko baimės pasakyti ką ne taip, kaip tinka valdžiai. Nereikėjo apgalvoti kiekvieno žodžio, bijoti klaidingų interpretacijų. Nors mokiniai man yra sakę, kad vis tiek suprasdavo, jautė mano potekstes. Buvusi mokinė, dabar pedagogė Regina Dilienė iš užuominų sakė viską supratusi.“
Iki Atgimimo šnekėti atvira širdim, ne taip, kaip reikalaujama, buvo neįmanoma. Literatūros mokytojai juk mokė ir Lietuvos istorijos, nes per istorijos pamokas to buvo labai mažai. O pristatant rašytoją reikėdavo pateikti to laikotarpio istorinį foną. Nuolat jautė vizitatorių baimę, nežinią, ko jie nori, ko ieškos – gal internacionalinio auklėjimo ar ko kito. Nuolatinė įtampa paveikė širdį, prasidėjo mokytojos ligos.
„Mokytojo darbas akmenuotas, bet ir grąžos davė: dvasingumo prasme, gerų santykių su vaikais, bendravimo, jų palaikymo prasme.“
Esperanto kalba atvėrė duris į pasaulį
„Domėjausi šia kalba ir anksčiau, bet nebuvo progos pasimokyti. Kai mokiau vyresnėse klasėse, man reikėjo žinių apie dirbtines kalbas. Tai paskatino pradėti lankyti kursus, kad pati turėčiau pagrindus. 1984 m. baigiau metų kursus. Susipažinau su esperanto gramatika, verčiau, skaičiau, bet dar kokius metus bijojau kalbėti. Pradėjau pamažu važinėti į reginius. Kasmet vykdavau į Baltijos šalių renginį, vadinamą BET. Šiemet, beje, vyks jau 52 kartą, liepos mėnesį Birštone – būtinai važiuosiu.“ Mokytojos namai pilni įvairiausių suvenyrų, nuotraukų iš kelionių, iš susirašinėjimo su bendraminčiais esperantininkais iš viso plataus pasaulio.
1995 m. pradėjo važinėti į pasaulinius kongresus (jie rengiami nuo 1905 m.). „Pirmas mano tarptautinis kongresas buvo Suomijoje. Išvykimą finansiškai parėmė švietimo skyriaus vedėjas Antanas Mikuckis. Ten buvo tikras stebuklas: savaitė saloje, kur visi tave supranta, nesvarbu kokios tautybės, kokio rango, ir tu visus supranti“.
Nuo tada mokytoja pradėjo daugiau studijuoti, įgijo tarptautinį esperanto diplomą, leidžiantį mokyti šios kalbos visame pasaulyje. Deja, dėl lėšų stokos juo beveik nepasinaudojo. O štai mokykloje jai leido vesti esperantininkų būrelį. Kai buvo įvestas profiliuotas mokymas, tada vaikai galėjo pasirinkti esperanto kaip mokomąjį dalyką. Esperantininkai išsikovojo teisę dėstyti kaip ir kitas užsienio kalbas, o atestate mokiniai turėjo esperanto kalbos pažymį.
Didelis skirtumas buvęs mokyti lietuvių ir esperanto. Lietuvių kalba buvo privaloma, o esperanto pasirenkama. Ateidavo tie, kurie tikrai nori. „Paskutiniai 11 metų buvo man nepaprastai gražus laikas, eidavau į mokyklą su didžiuliu džiaugsmu, ir vaikai noriai mokėsi. Labai gerai sekėsi ir kraštotyrinė veikla, su vaikais daug padarėme ir jiems buvo įdomu“, – prisimena pedagogė.
Kraštotyrinį darbą dirbo kartu su vyru
„Su kraštotyrininkais kas 2 metai vykdavome į ekspedicijas. Ir vyro mokiniai (V. Mykolaičio-Putino internatinės mokyklos), ir mano su savo darbais vykdavo į respublikines konferencijas ir grįždavo su ministrų padėkomis. Daug keliaudavome po šalį“.
1979 m. D. Vidrinskienė perėmė J. Totoraičio mokykloje kitos mokytojos darbą kraštotyros srity. „Lituanistas ir taip visada būni kraštotyrininkas. Ieškai žinių apie rašytojus, nori pasakyti daugiau nei vadovėlyje. Rengdavome mokytojų ekskursijas, paskui pradėjau ir su mokiniais važinėti“.
Pasirinko kaupti medžiagą apie mokytojus veteranus. „Jų buvo tada nedaug, apėmiau visas miesto mokyklas – ir pedagoginę. Medžiaga pamažu kaupėsi mokykloje. Paskui V. Peckus su V. Viliūnu nutarė išleisti knygą apie mokytojus, aš daug medžiagos jiems daviau. Bet jos vis gausėjo, nutariau ir aš sudėti į knygą. Ir taip 2006 m. išėjo pirma knyga „Skambančios rugsėjų upės“ (233 mokyt.). 2010 m. teko leisti antrą tomą apie 64 pedagogus – iš viso buvo surinkti ir publikuoti 297 mokytojų atsiminimai.
Mokytoja prisimena, kad buvo sunku mokytojų prisiprašyti, kad atsakytų į klausimus, duotų žinias apie save. Ne visi suprato šio darbo prasmę, sakė: „Nenorime nusirengti prieš visus“. Teko aiškinti, kad ko nesinori galima neminėti, rašyti apie tai, kas gera. Buvo ir tokių, kurie tiesiog nenorėjo… Daug laiko sudėta šiam darbui, bet prievarta niekas nebuvo verčiamas.
„Kai perėmiau kraštotyros būrelį, rašėme ir mokyklos metraščius, metų albumus, ieškojome buvusių mokinių, žinių apie jų likimus, pasiekimus. Pamažu medžiaga jau netilpo spintose, reikėjo muziejaus. 2001 m. buvo įsteigtas J. Totoraičio mokyklos muziejus. Direktorius V. Pileckas skyrė patalpą ir labiausiai padėjo, dar finansavo ir mokyklos istorijos išleidimą „Marijampolės 5-oji vidurinė mokykla 1971–2001 m.“. O veikla tęsėsi, kol pedagogė išėjo iš mokyklos 2011 m.
Knygos apie tremtinius  ir disidentus
Drauge su vyru Zigmantu Vidrinsku mokytoja rinko atsiminimus apie marijampoliečius tremtinius ir laisvės kovų dalyvius. Jie abu kartu sudarė ir bendrai išleido 4 knygas: „Išplėšti iš Tėvynės delnų“ (2000, 2001 m.), „Juos lydėjo šventas jausmas“ (2001 m.), „Trys Sibiro švyturiai“ (2004 m.) ir dar Juozo Tumo „Ožkasvilių kaimo likimas“ (2002 m.). J. Tumas davė medžiagą apie savo gimtą kaimą, tereikėjo suredaguoti, surasti lėšų.
Knygas išleisti bendrai buvo tiesiog pigiau. Nesunku atspėti, kad tai kainuoja nemažai, todėl ieškojo rėmėjų. Vyras buvo drąsesnis prašyti, todėl eidavo jis.
Pirma bendra knyga „Trys Sibiro švyturiai“ – apie kunigus tremtinius Antaną Mieldažį, Pranciškų Šliumpą ir Pranciškų Adomaitį MIC (marijonas). „Apie du kunigus aš surinkau, apie vieną – vyras. Juos visus pažinojome, todėl apie juos išleidome. Pažinojome tada jau a. a. Mieldažio gimines, seserį, iš jų gavome daug medžiagos. Adomaitis gyveno marijonų vienuolyne, davė savo dienoraštį. Asmeniškai jį pažinojau, daug šnekėdavomės, nuostabus žmogus buvo. Davė daug nuotraukų, beje, buvo J. Totoraičio mokinys, pirmos laidos, o kun. V. Aliulis – paskutinės laidos. Apie P. Šliumpą vyras rinko, jo giminaitis suteikė daug žinių ir dar tremtinė Aksomaitienė. Daug medžiagos abu surinkome, kodėl neišleisti. Išleidome 500 egz. tiražu, ir taip jos visiems prisireikė…“ – prisimena moteris.
„Išplėšti iš Tėvynės delnų“ apie mokytojus tremtinius, ją teko leisti 2 kartus. Ir vėl apie vienus rinko vyras, apie kitus – Danutė. Prisimena, kad reikėjo daug bendrauti su žmonėmis, kad šie atsiskleistų.
„Juos lydėjo šventas jausmas“ – 32 kovotojų, laisvės kovų dalyvių atsiminimai. „Visos knygos brangios kaip vaikai. Visus tekstus reikėjo perrašyti spausdinimo mašinelė, aš pati nemokėjau, tad teko samdyti žmogų, mokėti pinigus už spausdinimą“, – prisimena pedagogė.
O per tuos 5 metus po vyro mirties išleido iš viso 10 nedidelių knygelių, tarp kurių 4 poezijos knygos. Dar knygą apie Rimantą Juknevičių, mokytoją Algį Ramanauską, 2 knygas apie mokyklos muziejų, jo jubiliejų, monografiją „Jonas Totoraitis“. O „Akies krašteliu pro geležinę uždangą“ – apie keliones tarybiniais metais į Čekoslovakiją, Vengriją ir kt.
Gyvenimas įdomus
„Man mano gyvenimas buvo įdomus, o kitam gal ne. Niekada nenuobodžiauju. Kūryba padėjo išsigelbėti iš depresijos. Man buvo du didžiuliai stresai: žuvo anūkas, po metų mirė vyras. Gyvam kapų nėra, kažką juk turėjau daryti. Metus po vyro mirties dar dirbau. Bet kai mokykla tapo progimnazija, neliko vyresnių klasių, neliko ir esperanto, o ir kraštotyrinė veikla su 7–8 klasių mokiniais sunkiai duodasi – per maži tam“, – pasakoja mokytoja.
Nuo liūdesio išėjus į pensiją gelbėjo kūryba – ėmė kurti poeziją. Pernai įstojo į Vilniaus mokytojų literatų draugiją „Spindulys“. Kas mėnesį ar kas antrą ten nuvyksta, visi atvykusieji turi progos paskaityti savo kūrybą. Buvo anksčiau įstojusi į Marijampolės „Sietyną“, bet nelabai patiko.
„Dabar lietuviškai parašiau Marijampolės esperanto klubo istoriją ir baigiu išversti į esperanto (knygoje bus abu variantai). Paskui redaguosiu ir išleisime (G. Vilutis žadėjo paremti). Rašinėju šiek tiek nuolat, taip pat daug skaitau. Viskas priklausys nuo sveikatos“, – sako Danutė.

Svečiuose Suomijoje pas esperantininkus. Danutė (sėdi pirma iš dešinės) keliavo ten su sūnaus šeima.Mokytoja įsiamžino su paskutine esperanto kalbą besimokiusių J. Totoraičio mokyklos mokinių laida 2010 metais.Čekijoje, kur D. Vidrinskienė laikė tarptautinius esperanto kalbos egzaminus, kartu su viso pasaulio esperantininkais.

Dalį „Suvalkiečio“ žinių ir naujienų galima skaityti naujienų dalijimosi platformoje etaplius.lt, pasirinkus Marijampolės regioną.