------------------------------------
------------------------------------

Dovanos idėja!!!

190px
------------------------------------

Dalį „Suvalkiečio“ žinių ir naujienų galima skaityti naujienų dalijimosi platformoje etaplius.lt, pasirinkus Marijampolės regioną.

Mokytojų seminarijos absolvento Anzelmo Matučio pamokos ir posmai

Poeto atminimas neblėsta, jo gimtoji sodyba lankoma jaunimo.

Poeto atminimas neblėsta, jo gimtoji sodyba lankoma jaunimo.

Anzelmas Matulevičius-Matutis gimė 1923 m. sausio 7 d. Marijampolės apskrities Zomčinės kaime.
Dar mažas būdamas pamėgo skaityti ir su knyga nesiskyrė visą gyvenimą. Eilėraščius kurti ėmė besimokydamas Marijampolės gimnazijoje. Šešiolikmetis gimnazistas žurnalo „Žiburėlis“ surengtame jaunųjų literatų konkurse laimėjo dvi premijas.
Mokytojo profesiją įgijo besimokydamas Marijampolės mokytojų seminarijoje (baigė 1942 m.). Mokytojavo Santaikos kaime, Simne (Alytaus r.), Seirijuose (Lazdijų r.). Nuo 1950 metų gyveno Alytuje, dėstė lietuvių kalbą ir literatūrą, dirbo pionierių namuose, vadovavo literatų ir turistų būreliams.
Savo talentą A. Matutis paskyrė vaikų literatūrai. Daugiau kaip ket­virtį amžiaus dirbęs mokytoju, jis vaikus pažinojo kaip reta puikiai.
Poeto veikla neliko neįvertinta – gavo ne vieną sovietinę premiją, taip pat jam buvo suteiktas nusipelniusio mokytojo vardas ir nusipelniusio kultūros veikėjo vardas.
Didžiausio įvertinimo A. Matutis sulaukė 1984 m., kai jo rinktinė „Margaspalvė genio kalvė“ buvo apdovanota Hanso Kristijano Anderseno diplomu.
Rašytojo knygos išleistos daugiau kaip milijono egzempliorių tiražu. Daugelis rinkinių išversti į užsienio kalbas.
A. Matutis mirė 1985 m. rugsėjo 21 d. Alytuje.
1991 m. atidarytas A. Matučio memorialinis muziejus (Alytaus kraštotyros muziejaus filialas). Varėnos rajone yra A. Matučio pastatytas namelis – drevė, dabar tapusi muziejumi. Kas antrus metus čia vyksta „Poezijos pavasarėlis“, jame įteikiama A. Matučio premija už gražiausią eilėraštį vaikams, o nuo 1995 m. apdovanojami ir jaunieji poetai.
1988 m. viena Igliaukos miestelio gatvė pavadinta poeto vardu. 1989 m. Igliaukos vidurinei mokyk­lai suteiktas A. Matučio vardas. Rašytojo vardu buvo pavadinta pradinė mokykla Alytuje. Zomčinės kaime veikia A. Matučio gimtoji sodyba-muziejus. 1997 m. rudenį prie jo įkurtas skulptūrų parkas.
Vaikas, besidžiaugiantis pasauliu
Poetas rašė ne tik apie vaikus, bet ir apie paukštelius, žvėrelius, kurie įgijo tokius pačius bruožus kaip ir žmonių vaikai – pasitikintys savimi, žvalūs, optimistiški. Labiausiai išsiskiriantis kūrybos bruožas – visa apimantis vaikiškumas: pradedant pasaulio suvokimu, baigiant poetika. Eilėraščio centre – vaikas, besidžiaugiantis pasauliu, vaikyste. Iki A. Matučio lietuvių vaikų poezijoje nebuvo taip džiaugsmingai savimi ir pasauliu besimėgaujančio mažojo herojaus.
Tokios kūrybos temos nestebina, nes pagrindiniai poeto šaltiniai – artima draugystė su vaikais ir Gudų giria, kurios pakrašty, ant Uosupio upelio kranto, apie 1972 metus poetas pasistatė namelį, kuriame mėgdavo ilgėliau apsistoti. Mėgo žvejoti ir keliauti.
Vienas iš A. Matučio kūrybos principų – rašyti tai, ko trūksta lietuvių vaikų poezijoje. A. Matutis norėjo sukurti „mielą herojuką su žmogiškomis savybėmis ir silpnybėmis, tokį, kuriuo vaikai pasitikėtų ir mylėtų kaip draugą“. Tikėjosi, kad toks galėtų būti jo sukurtas Drevinukas – personažas, kurio ieškojo daugiau kaip 30 metų.
A. Matutis – trumpojo eilėraščio meistras. Išleido daugiau kaip 30 eilėraščių, poemų, eiliuotų pasakų knygų vaikams. Jis parengė literatūros, istorijos skaitinių knygų ikimokyklinio ir mokyklinio amžiaus vaikams. Iš rusų kalbos išvertė estų, kirgizų, baltarusių, rusų poetų eilėraščių, parašė apybraižų, sukūrė libretą Jurgio Gaižausko operai „Buratinas“.
Marijampolės mokytojų seminarija
A. Matutį, kaip pedagogą ir asmenybę, formavo Marijampolės mokytojų seminarija.
Švietimo ministerija ją įsteigė 1919 metais karininkų klubo pastate. 1925 metais buvo pastatyti seminarijos rūmai, sutvarkyta aplinka, o buvusiame karininkų klube pradėjo veikti pavyzdinė pradžios mokykla, kur seminaristai atlikdavo praktiką.
Apie 1930 metus įstaiga tapo viena didžiausių Lietuvoje. 1936 m., nusprendus mokytojus rengti Klaipėdos pedagoginiame institute, seminarija Marijampolėje buvo uždaryta. Tais metais buvo išleista 13-oji seminaristų laida. 1938 metais leidinyje „Lietuvos mokykla“ buvo rašoma: „(…) Šiuo metu pradžios mokyklose mokytojų gerokai trūksta. Taigi atsiranda reikalas padidinti ir mokytojus ruošiančių įstaigų skaičių. (… ) Projektuojama ateityje greta pedagoginių institutų turėti ir 3 mokytojų seminarijas: Tauragėje – žemaičiams, Panevėžyje – aukštaičiams ir Marijampolėje – sūduviams.“ Marijampolės seminarija pagal besimokančiųjų skaičių buvo didžiausia šalyje, turėjusi gerą materialinę bazę, pavyzdingai sutvarkytą teritoriją, nepriekaištingą kalbinę aplinką.
1938 m., vėl atidarius Marijampolės seminariją, vos spėta išleisti paskutinę 14-ąją laidą. Po metų seminariją norėta pertvarkyti į aukštesnio lygio mokymo įstaigą, bet sovietinė invazija neleido įgyvendinti sumanymų. O ir daugelis pedagogų (P. Dambrauskas, M. Korsakaitė, P. Maldeikis, V. Ramonas) pasitraukė į Vakarus.
1943 metų kovą vokiečiai seminariją vėl uždarė. Nors karo pabaigoje seminarijos patalpos buvo nuniokotos, sunaikintas archyvas, biblioteka, sudarkytas parkas, bet 1944 m. seminarija vėl pradėjo darbą.
Kaip rašo Viktoras Vitkus, Marijampolės seminarijos istorijos tyrinėtojai geru žodžiu mena talentingą organizatorių ir visuomenininką A. Daniliauską, entuziastingą grožio puoselėtoją F. Treigį (tai jis kartu su seminaristais sutvarkė aplinką: pasodino parką, sodą, įrengė gėlynus ir sporto aikštelę), jaunimo mėgstamą pedagogą, kelių vadovėlių autorių J. Mičiulį, ilgametę direktoriaus pavaduotoją, monografijos apie Vytautą Didįjį vieną iš autorių M. Krasauskaitę, lietuvių pedagogikos mokslininką P. Maldeikį, istoriką A. Kučinskį (Kučą), rašytoją V. Ramanauską (Ramoną), muzikus J. Kamaitį ir K. Gurevičių.
Seminarija padovanojo Lietuvai poetus A. Matutį, K. Borutą, A. Gustaitį, filosofą P. Dielininkaitį, pedagogus M. Karčiauskienę, P. Naujokaitį, Tauro apygardos partizanų vadą A. Grybiną (Faustą) ir daug kitų. Dažnai menamas V. Janulevičius, aktyviai ir gausiai bendradarbiavęs spaudoje, daugiausia pedagoginiuose žurnaluose.
1952 m. Sovietų Sąjungos pavyzdžiu mokytojų seminarija buvo pavadinama pedagogine mokykla. 1959 m. šalia pradinių mokyklų mokytojų buvo pradėti rengti ir ikimokyklinių įstaigų pedagogai. Įvertinus mokyklos veiklą, 1964 m. ji buvo patvirtinta atramine pedagogine mokykla, tai yra, jai pavesta vadovauti šalies pedagoginių mokyklų metodinei ir kūrybinei veiklai.
1986 m. buvo prijungta Marijampolės kultūros mokykla, kuri tapo pedagoginės mokyklos muzikos skyriumi. Čia iš pradžių buvo rengiami chorvedžiai, kaimo kapelų vadovai, dramos kolektyvų režisieriai, vėliau – muzikos mokytojai. Besimokančiųjų skaičius išaugo iki pusantro tūkstančio, dėstytojų – iki dviejų šimtų.
1991 m. mokykla reorganizuota į aukštesniąją pedagogikos mokyk­lą. Pakito mokyklos struktūra, pradėti ruošti naujų specialybių pedagogai. Tenkinant Vilkaviškio vyskupijos kurijos pageidavimą, nuo 1996 m. būsimiems muzikos mokytojams buvo sudaryta galimybė įgyti bažnyčios vargonininkų specializaciją.
Nuo 2001 m. rugsėjo 1 d. aukštesnioji pedagogikos mokykla buvo reorganizuota į naujai įsteigtos kolegijos fakultetą – Edukologijos ir socialinio darbo.
Įdomūs mokyklos vardo pokyčiai: pradžioje Marijampolės mokytojų seminarija, vėliau O. Žemaitytės-Sukackienės mokytojų seminarija, paskui Kapsuko O. Sukackienės pedagoginė mokyk­la, O. Sukackienės pedagoginė muzikos mokykla, Marijampolės pedagoginė muzikos mokykla, Marijampolės aukštesnioji pedagogikos mokykla.
Matučio sodyba-muziejus Zomčinėje
Sodybos-muziejaus Zomčinės kaime prižiūrėtojas Algimantas Lanauskas mielai sutinka lankytojus, pasakoja apie poeto gyvenimą. Šioje sodyboje gimė ir augo A. Matutis.
Ekspozicijoje, kuri išdėstyta viename kambaryje, galima pamatyti nemažai autentiškų buities daiktų. Čia yra poeto motinos kraičio skrynia, jo senelės Magdelenos Šelmienės austas rankšluostis, kuriam jau apie 150 metų, rankomis austų lininių medžiagų atraižos, buities apyvokos daiktai ir daug kitų įdomių eksponatų. Turima įvairių metų leidimo poeto kūrybos leidinių. Jauki sodybos aplinka, tvenkinys su tilteliu, senų aukštų maumedžių eilė, juosianti sodybos kraštą, sena klėtis, du aukšti kaštonai – visa tai padeda pajusti tą atmosferą, kurioje augo ir brendo garsus vaikų poetas.

Poeto senelės Magdelenos Šelmienės austas abrūsas. A. Matučio gimtoji sodyba – puiki vieta renginiams ir traukos centras literatūros mėgėjams. Ekspozicija Matučio muziejuje Zomčinės kaime.

 

 

 

 

 

Dalį „Suvalkiečio“ žinių ir naujienų galima skaityti naujienų dalijimosi platformoje etaplius.lt, pasirinkus Marijampolės regioną.