------------------------------------
------------------------------------

Dovanos idėja!!!

190px
------------------------------------

Dalį „Suvalkiečio“ žinių ir naujienų galima skaityti naujienų dalijimosi platformoje etaplius.lt, pasirinkus Marijampolės regioną.

Pedagogai A. ir L. Šepkai – lituanistų šeima iš buvusios pedagoginės mokyklos

Aleksandra ir Lionginas Šepkai – du lituanistai, kurie pusę amžiaus dirbo pedagoginėje mokykloje – pradžioje Kapsuko, paskui Marijampolės. Aleksandra dėstė lietuvių kalbos dalykus (dirbo iki 1994 m., 50 metų stažas), o Lionginas (dirbo iki 1996 m., 52 m. stažas) dėstė literatūrą, vaikų literatūrą, pedagoginę praktiką ir kt.

 

Garbaus amžiaus sulaukę Aleksandra ir Lionginas Šepkai dažnai matomi miesto kultūros renginiuose.

Garbaus amžiaus sulaukę Aleksandra ir Lionginas Šepkai dažnai matomi miesto kultūros renginiuose.

„Normalioje laisvoje valstybėje, kuriai niekas negrasina, nereikia įrodinėti savo tautinių ir valstybingumo teisių, todėl patriotizmo (išorinio, matomo) nedaug. Tie patriotiniai šūkiai suskamba, kai atsiranda priešų“, – tai L. Šepkaus mintis.
A. Šepkienė prisimena: „Kai čia pradėjau dirbti, buvo bendra dvasia, aš tik įsiliejau. Nejutau jokios įtampos, tvyrojo draugiškumas, meilė mokiniams, ryšys su jais, bendras rūpestis. Dabar manau, kad daugiausia tai buvo Vytauto Viliūno nuopelnas. Jis buvo tas kertinis akmuo – lietuviškumo dvasios, draugiškumo, humaniškumo atmosferos. Jis tai darė tarsi nežymiai, nesiafišuodamas, ypač vėliau, kai tapo direktoriaus pavaduotoju. Kaip vadovas suteikė mokyklai tokią dvasią. Ir kiti, aišku, prisidėjo. Beje, Viliūnas vėliau labai aktyvus buvo ir mieste, ir Sąjūdyje.“
Sirgo dėl lietuvių kalbos
Karštas kalbos patriotas, geras lituanistas buvo pavaduotojas Alfonsas Tiešis. Jis siekė ne tik kalbos taisyklingumo, bet ir vaizdingumo, ne tik taisyti klaidas, bet ir ieškoti naujos žodžių vartosenos.
Tikras mokyklos korifėjus buvo ir mokytojas Kazimieras Akelis. Irgi lietuvių kalbos patriotas, dieną naktį galėjo apie ją mąstyti, ieškoti taisyklingiausio varianto. Kovojo dėl kalbos ir už mokyklos ribų. Parduotuvėje, jei pamatys netaisyk­lingai parašyta, tuoj eidavo pas jos direktorių ir sakydavo: „Negalima taip rašyti, žmonės mato, tuojau ištaisykite“. Niekada nepraeidavo abejingai. K. Akeliui visas miestas rūpėjo, ne tik mokykla.
A. Tiešis varė šitą kalbos tobulinimo vagą ir per spaudą, susirašinėjo su kalbine spauda, jį vertino ir žinojo visa Lietuva. Jis buvo ūmesnio būdo, ginčininkas smarkuolis, o Akelis – ramus ir santūrus, sakydavo: „Taip negalima, jei netaisysite, kreipsiuosi ten ir ten“. Jis irgi daug padarydavo kalbos labui ir labai džiaugdavosi geru straipsniu apie kalbą ar pamokoje kokį retesnį atvejį išgirdęs.
A. Tiešis ir K. Akelis išvertė į lietuvių kalbą garsiuosius Jaroslavo Hašeko „Šauniojo kareivio Šveiko nuotykius“.

 
Kovoti sąžiningu darbu
L. Šepkus: „Buvo kitokia dėstytojų pažiūra į savo darbą. Jiems svarbiausia buvo išmokyti. Vedi konsultacijas po pamokų, visus mokai, kas tik ateina, sėdi su mokiniais iki vėlumos. Būdavo, kad paskui pats lydėdavai mokinį namo, nes baisu būdavo tamsoje jį išleisti…“
Į klausimą, kokiais gi būdais galėjai priešintis okupacinei valdžiai, nutautinimui, Lionginas atsako taip: „Pirmiausia – sąžiningu darbu (ne dėl didesnio pinigo), nes tai kirtosi su oficialia linija. Juk daugelis galvojo, kad valdišką galima vogti, galima elgtis nesąžiningai, dirbti tik dėl pinigų. Mokytojai demonstravo sąžiningumą, kurį perimdavo ir mokiniai: imdami kitaip žiūrėti į santvarką ir kas aplink vyksta. Čia – idėjinis auklėjimas. Nieko prieš oficialią mokymo programą nepasakysi, bet tokiu būdu vyko sąžiningumo mokymas. Tik akis į akį pasakydavai daugiau, tai, ko visiems girdint nesakytum.“
Per literatūros pamokas pateiki apie autorių faktus, bet nagrinėjant tekstus galima lengvai pakreipti į tai, kas tau labiau rūpi: kilmės ir aplinkos lietuviškumą, kūrinio, veikėjo moralinius aspektus, keblius, ginčijamus dalykus. Bediskutuojant pamažu nusikreipdavo į tiesą ar bent arčiau jos.
„Pirmas dėsnis – kad būtų daugiau tiesos: dėstydavai medžiagą, o agitacijos ir politinio auklėjimo stengdavaisi vengti“, – prisimena L. Šepkus. Tada tikrintojai, vadinamieji vizitatoriai, užrašydavo apie Liongino pamokas: „Prisotintos dalykine medžiaga, o politinių momentų trūksta“. Sąžiningumas, neatsižvelgiant į spaudimą iš aukščiau, savotiškai virto kova už lietuvybę. Mokytojo šioks toks ginklas kovoti prieš santvarką ir tebuvo tas sąžiningumas – pastangos kuo geriau išmokyti.
Dar labai svarbu – mokslo tiesa: išmokyti, duoti sistemingas, nepainias dalyko žinias. „Kai išsiaiškiname sąvokas, jiems jau nereikia kalti taisyklės aklai, jie ją supranta ir išmoksta taikyti. Tada vaikai nustemba: „Kodėl mums anksčiau taip nesakė?“ Nudžiunga, kad suprato: „Jau dabar galiu išmokti“. Mūsų mokyklos mokiniai buvo gerai paruošti gramatikos srityje, gerai išlaikydavo stojamuosius į Šiaulių pedagoginį institutą. Tenai net liepdavo jiems naudotis mūsų padiktuotais užrašais“, – prisimena A. Šepkienė.
Abu pedagogai sako, kad tekdavo įterpti ir kokį sakinį apie komunistų partiją ar pan., bet mokiniai suprasdavo, kad tai dirbtina, primesta. „Atviro politikavimo vengdavome. Jautėme, kad vaikai suprasdavo tarp eilučių, susivokdavo, kas teisinga“, – pasakoja Aleksandra.
Net 30 buvusių Šepkų mokinių vėliau atėjo dirbti į tą pačią Marijampolės pedagoginę mokyklą.

 
Buvo ir tiesioginio priešinimosi
Vienas iš būdų – ir humaniškumo dvasia santykiuose su mokiniais, mokykla, savo darbu ir gyvenimu. Kuo daugiau lygybės su mokiniu, jokių priešiškų santykių, mokinio supratimas, šelpimas – tai pagrindiniai principai. Tokiuose santykiuose politika pranykdavo. Vaikai nemokomi suprasdavo: štai kas dedasi iš tikrųjų, bet reikia būti geram. Juk matė, kad viešumoje kalbama viena, o vyksta kas kita.
L. Šepkus prisimena, kad buvo ir tiesioginio priešinimosi nutautinimo, pavergimo praktikai, kuri eidavo iš Maskvos. „Į Lietuvą kreivai žiūrėta, kad čia buvo daug kas lietuviškai dėstoma, net rusų kalba ir literatūra. Kažkas pasiūlė pedagoginėse mokyk­lose nedėstyti lietuvių kalbos, esą, jau turi mokėti. A. Tiešis ministerijoje sukėlė tokį triukšmą, apipylė juos argumentais ir nuginčijo tą reikalą. Maskva siūlė ir pedagogiką dėstyti rusų kalba, nuolat vyko neregima kova dėl tų dalykų.“
L. Šepkus buvo parašęs straipsnį apie literatūros dėstymą, kuriame siūlė rusų literatūrą dėstyti lietuvių kalba, nes kitaip ji netenka estetinio poveikio, jegu nedėstoma mokinių gimtąja kalba. Su šiuo pranešimu buvo nusiųstas į konferenciją Rygoje. Planuota straipsnį išspausdinti, bet tam reikėjo, kad autorius parašytų, jog tai tik jo asmeninė nuomonė. L. Šepkus nesutiko.
Mokyklos vadovybei tekdavo manevruoti siekiant išvengti peršamo ateistinio auklėjimo. „Turėjome dėstytoją Pangonį, kuris ruošė disertaciją apie ateistinį auklėjimą, juo ir prisidengdavome. Pangonio du broliai buvo miške tuo laiku, taigi jam nebuvo kur dėtis, turėjo įtikti valdžiai. Supratome jį ir gailėjome. Apie savo pažiūras jei ką pasakydavai, tai tik akis į akį, bet mokytojų kambary atvirai nešnekėdavome“, – prisimena Aleksandra.

 
Mokiniai pasklido po visą šalį
Visą pedagoginį darbą vainikuodavo praktika: čia pat pamatai, ką nuveikei, ko išmokei. Tuo mokykla skyrėsi nuo kitų. „Mes pamokoms mokinę paruošdavome, planus, konspektus kartu tobulindavome. Labai stebėdavausi, kai tos jaunos mergaitės mokinuko galvą glosto. Iš kur jos žino, kad šitaip reikia su mokiniu elgtis?“ Aleksandrai labiausiai patikusi darbo dalis ir buvo praktika, apie ją geriausi prisiminimai. Nuostabu būdavo stebėti, kaip atsiskleidžia mokinės darbe su vaikais.
Dar jai įsiminė ir dėstymas mokytojų vasaros tobulinimosi kursuose. „Visoje šalyje skaičiau kalbos mokymo metodikos paskaitas. Ir visur sutikdavau mūsų pedagoginės mokinių. Būdavo labai malonu, kad jiems rūpi mokykla, kad mus prisimena.“ Lionginas irgi skaitė paskaitas apie skaitymo svarbą, apie tai, kaip pradinukus paskatinti skaityti. Abu kartu važinėdavo po šalį su paskaitomis.
Jau naujais nepriklausomais laikais pedagoginių mokyklų mokiniai ieškodavo pinigingesnių darbo vietų, bet pedagoginė mokykla buvo tiek juos prisipratinusi, įteigusi poreikį dirbti šį darbą, kad retas kuris nueidavo kita kryptimi.
Buvę mokiniai iki šiol rengia susitikimus metinių progomis. Visada kviečia savo dėstytojus. Nepaprastai draugiški išliko ir santykiai tarp pačių dėstytojų, o to negalėtų būti, jeigu nebūtų nuoširdaus tarpusavio pasitikėjimo.

 
Kodėl tapo mokytojais?
Abudu Šepkai kaimiečiai: ji iš didesnio ūkio, jis iš mažesnio. O kaime tuo laiku, kai augo, kitokio inteligento nebuvo, tik mokytojas.
Lionginas: „Negalvojau apie būsimą darbą, kai mokiausi. Nuo mažens baisiai daug skaičiau. Knygų rijikas buvau, net mokslą apleidau, o gimnazijos bibliotekoje pirmas skaitytojas – daugiausiai perskaitęs. Knyga man buvo viskas. Grožinė literatūra mane savotiškai ir nukreipė į mokytojo kelią. 1942 m. įstojau į Vilniaus universitetą. Buvo sunkūs karo metai, universitetą uždarė. Grėsė būti pašauktam į rusų armiją, nuo to galėjo išgelbėti tik mokytojo darbas. Taigi įsidarbinau ne dėl pašaukimo, bet iš bėdos ir dėl aplinkybių. Vėliau įstojau į Vilniaus pedagoginį institutą, ten susipažinau su Aleksandra, ir štai jau 67 metus mes kartu.“
Aleksandra: „Kaime visi juodnugariai buvo, o aš vaizdavausi, kad mokytojas – idealas. Baigiau 6 klases, tėvui mokytojas liepė leisti mokytis toliau. Visada sakydavau, kad būsiu mokytoja. Turėjau polinkį ir įgimtų gabumų matematikai. Uždaviniai man būdavo aiškūs kone iškart. Mokytojas po vidurinės liepė studijuoti matematiką, bet nuvežusi dokumentus į Vilniaus pedagoginį institutą pasekiau paskui draugę ir įstojau į istoriją. Po stojamųjų einu koridoriumi, sutinku dėstytoją, kuris buvo per lietuvių kalbos egzaminą. Jis sako, kad turiu stoti į lietuvių, aš ir sutikau. Literatūra man atrodė daug įdomiau už kitus dalykus. Dabar man atrodo, kad su matematika tikrai galėjau pasiekti daugiau, moksliniu keliu nueiti, o lituanistė buvau kaip ir visi.“
Lionginas baigė institutą raudonu diplomu. Įstojo į aspirantūrą, bet ten sužinota, kad jis rašė vokiečių okupacijos laikais į spaudą (apsakymus, antitarybinius straipsnius), todėl buvo išmestas be teisės bet kur dirbti… Chruščiovo laikais jį grąžino į aspirantūrą. Dirbo ten metus, parašė dalį disertacijos apie Salomėją Nėrį, bet sušlubavo sveikata, todėl nebaigė disertacijos, nors aspirantūrą užbaigti pavyko. Prisipažįsta, kad buvo į mokslą labiau linkęs, ne į pedagogiką…

 
Darbai ir pomėgiai
L. Šepkaus bibliografija: su V. Viliūnu sudarė vaikų literatūros chrestomatiją, pats paruošė dvi skaitinių knygas „Knygų pasaulis“ („Labai troškau, kad vaikai pajaustų skaitymo malonumą“. Išleista 60 tūkst. tiražu), parašė lietuvių literatūros vadovėlį XI klasei (už jį gavo valstybinę premiją, išleisti du leidimai), sudarė „Lietuvių literatūros mokslo ir kritikos chrestomatiją“, literatūros pradžiamokslį „Vaikų literatūros pagrindai“, išvertė iš vokiečių kalbos du romanus. Paskutinė išleista knyga – jo eilėraščių. Dabar nieko nerašo, tik skaito…
A. Šepkienė buvo komiteto prie Švietimo ministerijos, kuris vertino pradinių klasių vadovėlius, narė. Jai atsiųsdavo rankraščius, turėjo daryti vadovėlių analizę, posėdžiauti. Ten pasižymėjo, nes buvo praktikė, kaip pati sako „iš vaikelių daug išmokusi“. A. Šepkienė du kartus laimėjo respublikinį pedagogų raiškiojo skaitymo konkursą. Prizai buvo turistiniai kelialapiai – maršrutu „Aukso žiedas“ ir į Altajaus kraštą.
Lionginas visą gyvenimą mėgo fotografuoti. Šeima turi daugybę kelionių nuotraukų, juk abu kartu išvažinėjo visą Sovietų sąjungą, nebuvo jos europinėje dalyje šalies, kur nesilankę.
Abu garbaus amžiaus Šepkus neretai galima sutikti miesto kultūros renginiuose. Kultūra ir literatūra jiems išliko svarbios iki šiol.

Lionginas Šepkus (iš kairės) su savo bendrakursiais Vilniaus pedagoginiame institute 1949 m.

1984 m. pedagogų skaitovų konkurso laureatai Vilniuje (Aleksandra – su balta skara).

Su studentais ir bendradarbiais apie 1975 metus.

Knygos, parengtos, išverstos, parašytos Liongino Šepkaus.

 

 

 

 

 

 

Būdai išvengti propagandinio melo
Lionginas Šepkus: „Mokytojo padėtis – lengviausiai išprievartaujamo žmogaus, nes jo veikla – žodis, kuris visų girdimas. Tikimasi, kad būsi agitatorius, propagandininkas. Turi nuolat save kontroliuoti, mokėti kalbėti puse lūpų. Belieka tik dvasinė nepriklausomybė, vidinis nepasidavimas, žinojimas, kas sava ir kas priešiška, vengtina.“
L. Šepkus išvardijo šiuos būdus išvengti propagandinio melo, politinio auklėjimo ir ugdyti tikrą Lietuvos patriotą (jais sovietiniais laikais abu pedagogai vadovavosi):
1. Mokslo tiesa. Kalbos mokyme svarbiausia – tvirtos, sistemingos, nepainios žinios, literatūroje – moralinio, etnografinio momento pabrėžimas, keblių situacijų (pvz. klasių kovos pokariu) diskutavimas, pakreipiant teisingo požiūrio link.
2. Humaniškumo dvasia santykiuose su mokiniais, mokykla, humaniškumo liudijimas savo darbu ir gyvenimu. Reikia stengtis mokinius suprasti, pagelbėti jiems.
3. Sąžiningumo darbe, asmeniniame elgesyje skiepijimas, melo vengimas, nuteikimas prieš jį.
4. Tiesioginis priešinimasis pavergimo, nutautinimo praktikai.

Dalį „Suvalkiečio“ žinių ir naujienų galima skaityti naujienų dalijimosi platformoje etaplius.lt, pasirinkus Marijampolės regioną.