------------------------------------
------------------------------------

Dovanos idėja!!!

190px
------------------------------------

Dalį „Suvalkiečio“ žinių ir naujienų galima skaityti naujienų dalijimosi platformoje etaplius.lt, pasirinkus Marijampolės regioną.

Romas Linionis: keturi dešimtmečiai su fotoaparatu

R. Linioniui įdomu į pasaulį žiūrėti pro fotoobjektyvo prizmę.

R. Linioniui įdomu į pasaulį žiūrėti pro fotoobjektyvo prizmę.

Pastarųjų dešimtmečių Marijampolės fotografijos grandą Romą Linionį iš matymo, ko gero, pažįsta kone visa Marijampolė. Yra žmonių, kurie jį prisimena ir pažįsta dar nuo mokyklos suolo, taip pat nuo tų laikų, kai baigęs aukštąsias inžinieriaus mechaniko studijas grįžo į gimtąjį miestą ir tuometėje Maisto pramonės automatų gamykloje pradėjo inžinieriaus konstruktoriaus karjerą. Ypač puikiai Romą pažįsta vietos kultūros ir meno žmonės, nes jis ir jo gyvenimo bendražygė mūsų kolegė Nijolė Linionienė jau daug metų, kaip sakoma, verda tose pačiose kultūrinio gyvenimo ir meno pasaulio sultyse. Vis dėlto dauguma marijampoliečių Romą Linionį, manau, yra įsidėmėję ir tariasi bent iš matymo pažįstantys dėl to, kad kitą tokį žmogų, kuris jau keturi dešimtmečiai „apsiginklavęs“ fotoaparatu nuolat šmėžuotų netikėčiausiuose Marijampolės kasdienybės žingsniuose ir į besikeičiantį miestą, jo gyvenimą ir žmones nuolat žiūrėtų ir visa tai fiksuotų kitokiu kampu – pro fotoaparato objektyvą, Marijampolėje sunku būtų rasti.

Be fotoaparato – nė žingsnio
„Manau, kad tai į mano kraują įaugo dar vaikystėje“, – kalbėdamas apie neatsiejama jo gyvenimo dalimi, tiksliau – gyvenimo būdu tapusią fotografiją sako R. Linionis. Mat Romo tėvas stalius Jurgis Linionis buvo didelis fotografijos mėgėjas, fotografavo augančius savo vaikus, visą šeimą, gimines ir stengėsi tai daryti be jokios režisūros, įamžindamas žmones įprastoje, natūralioje aplinkoje. Tiesa, pirmasis paties Romo bandymas besimokant antroje klasėje plačiajuosčiu tėvo fotoaparatu užfiksuoti turisto dienos proga surengtos išvykos į gamtą akimirkas baigėsi ne itin sėkmingai. „Dėl šviesos ir šešėlių žaismo nuotraukose margos išėjo ir miške fotografuota auklėtoja, ir besiganiusi karvė“, – su šypsena šį savo, kaip pradedančio fotografo, biografijos epizodą prisimena Marijampolės fotografijos grandas. Po to fotoaparato Romas sako į rankas neėmęs iki studijų metų. Tačiau, kai po pirmojo kurso važiuodamas į darbo ir poilsio stovyklą pasiėmė iš stipendijos įsigytą naudotą „siauruką“ „Zorkij“, fotoaparatas tapo neatsiejama gyvenimo ir jo paties dalimi – tarsi rankos ar akys. Be abejo, tobulėjant technikai ir pačiam fotografijos meistrui tų fotoaparatų bėgant metams buvo tiek, kad dabar tai – jau visa kolekcija. Nepasikeitė tik įprotis – nė žingsnio be fotoaparato. Jo Romas iš rankų nepaleido net tuomet, kai buvo priverstas atsiduoti į medikų rankas ir išmėginti ligoninės palatos lovą. Vienas iš tokių, pro palatos langą R. Linionio užfiksuotų vaizdų šiuo metu eksponuojamas Marijampolės kultūros centre Miesto dienoms skirtoje „Sūduvos“ fotoklubo narių fotografijų parodoje „Judesy“.

Fotografijos paslapčių  mokėsi iš Kauno meistrų
R. Linionis neslepia, kad nėra baigęs kokių nors specialių fotografijos mokslų, ir visa tai, kuo jis šiandien yra žinomas fotografijos pasaulyje – gausybė fotoparodų, keli fotoalbumai, narystė Lietuvos fotomenininkų sąjungoje ir Tarptautinės fotomenininkų federacijos garbės vardas, šalies meno kūrėjo statusas, yra nuolatinio judėjimo į priekį ir noro tobulėti rezultatas.
– Fotografija yra praėjusio laiko atspindys, – sako marijampolietis. – Tai piešimas šviesa, šešėliais. Todėl, jeigu nematai to, ką mato fotoobjektyvas, neturi patirties, nieko gero nebus.
Apžvelgdamas savo, kaip fotografo, kelią R. Linionis taip pat pripažįsta, kad to kelio pradžioje jam reikšmingos įtakos turėjo bendravimas su didžiaisiais Kauno fotomeninkais, tuomečiais Kauno fotoklubo nariais Romualdu Požerskiu, Romualdu Rakausku, Aleksandru Macijausku, Virgilijumi Šonta, Algimantu Bareišiu, taip pat jų kūryba ir patarimai, pastabos. Fotoklube nuolat buvo rengiamos peržiūros, kurių metu fotoklubo nariai autoriui girdint detaliai aptardavo kiekvienos peržiūrai pateiktos fotografijos kompoziciją, pasirinktą apšvietimą ir kitas subtilybes. R. Linionio teigimu, tokie aptarimai ir juose išsakytos pastabos buvo labai vertingi, ypač pradedantiesiems fotografams. „Viską dėjausi į galvą ir mokiausi“, – prisimena Romas, pabrėždamas, kad klube buvo sveika atmosfera ir gautos kritinės pastabos buvo priimamos kaip skatinimas mokytis ir tobulėti. Dabar jauni fotografai, R. Linionio teigimu, užuot pasimokę, meistrų pastabas priima kaip asmeninį įžeidimą.
Į Kauno fotoklubą R. Linionis atėjo dar būdamas studentas, kai įsigijęs jau minėtą fotoaparatą „Zorkij“ ėmė fiksuoti visas studentiško gyvenimo akimirkas – paskaitas, egzaminus laikiusių grupiokų veidus, studentiškas talkas kolūkiuose, taip pat Kauno vaizdus. Tiesa, iki Kauno fotoklubo dar buvo laikotarpis, kai į fotografiją pasinėręs studentas vakarus leisdavo bibliotekose ieškodamas literatūros apie fotografo darbo pagrindus – fototechniką, fotoaparatų konstrukciją, chemikalus, fotopopierių.
– Rusiški fotoobjektyvai, jei pavykdavo pataikyti nusipirkti kokybišką, tuomet, sakyčiau, buvo labai geri, – sako R. Linionis. – „Nupleškinto“ vaizdo kokybę išgaudavau tikrai gerą. Tačiau chemikalų fotojuostoms ryškinti ir nuotraukoms daryti nebuvo. Viską reikėjo pirkti atskirai ir pasiėmus svarstykles sverti, maišyti ir pačiam gamintis ryškalus ir fiksažą.

Su naujovėmis susidraugavo sunkiai
Su R. Linionio darbais ir kūryba kiek išsamiau susipažinę žmonės žino, kad šio meistro „arkliukas“ yra kraštovaizdis, unikalūs nykstančio ir dabartinio kaimo, miesto, taip pat didžiosios ir mažosios architektūros objektai ir vaizdai. Ieškodamas tinkamo kadro ar tiesiog norėdamas užfiksuoti realybės mirksnius nešinas fotoaparatu Romas vien Marijampolės apylinkėse yra numynęs šimtus kilometrų, „išpleškinęs“ tūkstančius juodai baltų fotojuostų.
Fotografuoti žmones, ypač daryti portretines fotografijas, Romo nuomone, yra labai atsakingas reikalas. „Man įdomiau žmones fiksuoti be režisūros, jiems įprastoje aplinkoje, kad ji padėtų atskleisti visą žmogaus esmę“, – sako kūrėjas. Būtent noras išsamiai atspindėti fotografuojamo žmogaus charakterį, profesiją ir būtį R. Linionį paskatino pasukti garsaus fotografo-montažisto-simbolisto Vitalijaus Butyrino pėdsakais ir savo darbuose naudoti fotomontažo ir fotokoliažo technikas. „Man patinka krapštytis, ieškoti, montuoti“, – sako šiuo metu bene žinomiausias Marijampolės fotografas. Jis neslepia sunkiai susidraugavęs su fototechnikos naujovėmis, ypač su spalvota fotografija ir skaitmeniniais fotoaparatais. „Spalvotos fotografijos man tarsi saldaininės, – teigia R. Linionis. – O skait­meniniai fotoaparatai atėmė malonumą daug ką pakoreguoti. Vis dėlto didžiausia bėda, kad skaitmeniniu fotoaparatu užfiksuoti kadrai fotografijomis tampa ne tavo paties rankose, o fotolaboratorijose.“

Fotografija tapo ne tik hobiu, bet ir darbu
Kada R. Linioniui fotografija tapo ne gana brangiu hobiu, o gyvenimo būdu? Romas neslepia, kad jau studijuodamas suprato, jog inžinerija nėra tikrasis jo pašaukimas. Tačiau nei tuo metu, nei dabar gyventi vien tik iš fotografijos nėra paprasta. Todėl baigęs studijas R. Linionis kone dešimtį metų dirbo inžinieriumi konstruktoriumi, o širdžiai mielai veiklai atsidėdavo po darbo ir laisvadieniais. Be to, dar vadovavo ir „Sūduvos“ fotoklubui.
Pirmąją, bendrą su Kostu Smelčiu fotoparodą „Jaunystė“ R. Linionis surengė 1974 metais, vos baigęs studijas. Į pirmąją personalinę fotoparodą „Fotografika“ tuometinio Kapsuko gyventojus Romas pakvietė 1981-aisiais. Tačiau produktyviausias ir gausiausias parodų laikotarpis jo laukė ateityje, Nepriklausomybę atgavusioje Lietuvoje, kai kone kasmet surengdavo po kelias personalines parodas. „Esu skaičiavęs, kad iki 50-mečio surengiau 60 personalinių parodų, o paskui nebeskaičiavau“, – sako šių metų rugpjūtį savo 65-metį minėsiantis menininkas.
1982 m. R. Linionis mechanikos inžinieriaus diplomą padėjo į stalčių ir pradėjo dirbti Lietuvos fotografijos meno draugijos tuomet Kapsuko sekcijos atsakinguoju sekretoriumi. Be to, vadovavo tais pačiais metais įsteigtai fotografijos galerijai, kuri gyvavo iki 1995-ųjų ir buvo tapusi svarbiu miesto kultūros židiniu.
Nuo 1999-ųjų R. Linionis dirba Marijampolės kraštotyros muziejuje vyresniuoju muziejininku ir parodų organizatoriumi. Viena iš pastarųjų jo suorganizuotų parodų buvo skirta šiais metais Amžinybėn išėjusiam fotografui ir žurnalistui Vytautui Žukauskui atminti.
Šiais metais R. Linionis planuoja surengti ir personalinę savo fotografijų parodą.

Tokį fotomenininką prisimena studijų draugai.Kraštotyros muziejaus ekspozicijoje – R. Linionio, muziejaus ir kitų fotografų fotoaparatai.Šiuose fotoalbumuose sudėta tik nedidelė Marijampolės fotografijos grando darbų dalis.Tokias fotografijas R. Linionis kuria pasitelkęs fotomontažo techniką.

Dalį „Suvalkiečio“ žinių ir naujienų galima skaityti naujienų dalijimosi platformoje etaplius.lt, pasirinkus Marijampolės regioną.