------------------------------------
------------------------------------

Dovanos idėja!!!

190px
------------------------------------

Dalį „Suvalkiečio“ žinių ir naujienų galima skaityti naujienų dalijimosi platformoje etaplius.lt, pasirinkus Marijampolės regioną.

Sausio 13-osios didvyris Rimantas Juknevičius

*2012 m. abiejų Vidrinskų bendras darbas – knyga apie Rimantą Juknevičių išleista pavadinimu „Lietuvos laisvės gynėjas Rimantas Juknevičius. 1991 m. Sausio 13-oji“. 187 puslapių knygoje sudėta gausybė asmeninių nuotraukų, Rimantą pažinojusiųjų atsiminimai, Sausio 13-osios liudininkų pasakojimai, didvyriui skirtų eilėraščių posmai, net užrašai ant laidotuvių vaikinų, nemažai straipsnių iš to laiko spaudos, daugybė nuotraukų iš laidotuvių ir kt.
„Aš vis laukiau, kada kas nors apie Rimantą parašys knygą. Tikėjausi, gal žurnalistai. O ką aš – juk tik eilinė kraštotyrininkė. Bet matau, kad niekas nieko nesiima. Tada galvoju: o kas kitas, jei ne aš? Su Rimanto mama Vanda mes kartu dirbome – privalau imtis. Ji, beje, knygai davė daug asmeninių nuotraukų. O pradžia buvo jau padaryta – apie R. Juknevičių medžiagą pradėjo rinkti dar mano vyras, daug buvo surinkęs. Aš ją sutvarkiau ir išleidau. Buvęs mano mokinys Gintaras Vilutis parėmė finansiškai. Išspausdino leidykla „Piko valanda“, davė man kelis egzempliorius, o likusius pati išplatino. Tai vyro Zigmo ir mano paskutinis kraštotyrinis darbas.“
Abu Vidrinskai ir patys dalyvavome 1991 m. Sausio 13-osios įvykiuose.
„Nuvažiavome į Vilnių šeštadienį. Buvome prie Parlamento, atsimenu, buvo baisi šlapdriba, labai sumirkome. Vilniuje gyveno vyro brolis, tai apie 23 val. vakare nuvykome pas jį į namus Karoliniškėse pasidžiovinti drabužių. Vos atvykome, staiga girdime sprogimus. Puolėme vėl rengtis, ruoštis išeiti. Aš vyrui sakau, kad labai bijau, o jis man: „Neik, jei bijai“. Galvoju, tai ko tada atvažiavau, jei neisiu…“ – prisimena tą nerimą moteris.
Bėga visi link televizijos bokšto, kur aidi sprogimai, o rusai iš balkonų šaukia „Ura!“. „Atsidūrėme prie TV bokšto, ten viršuje. Šūviai ir spūstis ėmė stumti visus, nusiritome nuo kalno, atsistojome prie tanko. Baisių išgyvenimų išliko: kaip tankais lamdė mašinas, kaip atlėkė būrys uniformuotų ir pasklido gandas, kad išveža sužeistuosius nežinia kur. Nulėkėme ryte prie parlamento, susikibę rankomis, krūtines atstatę saugojome jį. Įtampa buvo baisi, visi laukė sraigtasparnių ir puolimo, tankų. Žmonės vis tiek nesiskirstė. Vėliau girdėjome, atrodo, Burokevičių per garsiakalbius sakant: „Broliai, eikite namo, jūs suklydote“.
Tik grįžę iš Vilniaus namo radome mano tėtį iškritusį iš lovos. Jis buvo nevaikštantis ligonis. Galvojau: gerai, kad iš viso grįžome, o jei būtume žuvę…“
Parvažiavo Marijampolėn, čia laukė Rimanto laidotuvės. Mišias aukojo kun. Grigas. Aplink baisus liūdesys ir ašaros. „Labai siaubingi išgyvenimai. Sunku prisiminti tas dienas. Liūdesys, ašaros ir baimė. Tada žmonės ėmė statyti barikadas“.
Vyras iš karto sudarė aplanką apie R. Juknevičių, surinko laikraščių iškarpas. Užrašė kelių mokytojų iš internatinės mokyklos atsiminimus, kurie stovėjo prie parlamento ir TV bokšto. Dar Rimanto draugas parašė apie paskutines kartu praleistas dienas. Rimanto teta pasidalijo atsiminimais, ji gyveno su Vidrinskais viename kieme.
Tais pačiais metais Z. Vidrinskas pirmas pristatė tą aplanką Šiauliuose konferencijoje ir buvo pastebėtas, įvertintas. Tai ir buvo knygos pradžia.
Ant galinio viršelio yra Juozo Tumo-Vaižganto žodžiai: „Garbė žuvusiems už Tėvynę ir garbė Tėvynei, kai yra kam už ją žūti“.

Dalį „Suvalkiečio“ žinių ir naujienų galima skaityti naujienų dalijimosi platformoje etaplius.lt, pasirinkus Marijampolės regioną.