------------------------------------
------------------------------------

Dovanos idėja!!!

190px
------------------------------------

Dalį „Suvalkiečio“ žinių ir naujienų galima skaityti naujienų dalijimosi platformoje etaplius.lt, pasirinkus Marijampolės regioną.

Tautodailininkė Alma Kisnieriūtė: kai molis pasidaro daugiau negu brolis...

Marijampolėje gyvenanti keramikė, tautodailininkė Alma Kisnieriūtė su moliu susipažino kone prieš tris dešimtis metų, kai mokėsi dailės mokykloje. Susipažino ir… susidraugavo. Almos rankose iš molio gimsta dailus puodas, lėkštė, kalėdinis papuošalas, o kartais – angelas ar kažkas kita, ką sunkiai gali įsivaizduoti rasiąs keramiko dirbtuvėje.
– Tai darai „dūšiai“… Tokiems dirbiniams turi ateiti laikas, jų taip sau nenulipdysi. Kartais mintis kirba kokius metus ar dar ilgiau, o nepadarai nieko. Tačiau kai ateina laikas, žiūrėk, ir atsiranda kažkas tokio per dieną ar dvi, – kalba keramikė.

 

Statulėlės glazūravimo procesas, kaip ir visi darbai su moliu, reikalauja kruopštumo.

Statulėlės glazūravimo procesas, kaip ir visi darbai su moliu, reikalauja kruopštumo.

Kilusi iš meniškos giminės
Šiluvos apylinkėse gimusios ir augusios Almos giminėje gausu gabių ir meniškų žmonių – dainuojančių, eiliuojančių, muzikuojančių. Tad jau vaikystėje į giminę „nusidavusi“ mergaitė ir piešė, ir lipdė. Dailės mokykla – kitas etapas. Nors svajojo apie stiklą, Alma būtent čia iš arčiau susipažino su moliu, kuris, kaip vėliau paaiškėjo, tapo jai ir pragyvenimo šaltiniu, ir priemone grožiui kurti ir, galima turbūt sakyti, gyvenimo dalimi.
Marijampolėje, tiksliau, tuometiniame Kapsuke A. Kisnieriūtė pirmiausia atsidūrė įstojusi į Pedagoginę mokyklą. Ją baigusi kurį laiką gyveno Kaune, baigė kelis Dailės akademijos kursus, o kai apie 1990 metus į mūsų kraštą atvažiavo antrą kartą, taip ir pasiliko. Ir dirbo su moliu.

 
Puodus labai myli
– Darėme vazas, puodus – jų tuomet tiesiog trūko. Kitaip tariant, tai, ką pirko, kas buvo populiaru. Tai buitinė keramika. Ir dabar darau puodus, puodelius, įvairius indus – viską, ko žmonėms reikia, ką jie užsako. Nebijau pasakyti: tai – geri, kokybiški, ilgai tarnaujantys gaminiai, – kalba Alma. – Puodus aš labai myliu. Esu jų sugalvojusi ir pagaminusi daugybę pačių įvairiausių. Atrodo, jau išsisėmei, jau nesugalvoji nieko naujo, o žiūrėk, ir ateina kokia nauja mintis dėl formos ar dėl puošybos.
Štai visai neseniai ji pabandė dubenėlius dekoruoti glazūromis. Iki šiol dekoruodavo angobu – (pranc. engobe) – plonu balto arba spalvoto molio sluoksniu (juo dengiamas padžiovinto arba išdegto keramikos dirbinio paviršius. Po to dirbinys dar kartą išdegamas).
– Labiausiai patinka gaminti tautinių formų, raštų ir spalvų indus. Žavi seni, tobulų formų puodai, kurie įkvepia naujo gaminio atsiradimą. Grakščios ąsočių formos paskatina subtiliai parinkti dekoravimą. Dekoruojant angobu galima pabrėžti ne tik formos detales, bet ir atskleisti motyvo esmę jį detalizuojant. Neseniai išbandytas ir įsigilintas dekoravimas glazūromis vėl atvėrė naujas galimybes eksperimentuoti ir dar labiau pažinti, pritaikyti liaudiškumą buitiniuose gaminiuose. Žavi gautas rezultatas, – sako tautodailininkė.

 
Neįmanoma tampa įmanoma
Kartais naujų idėjų pakiša ir užsakovai. Jei jų mintį pavyksta pagauti, rezultatas būna puikus.
– Štai užpernai „Žolinčių akademija“ paprašė pagaminti molinių… samtelių. Atrodė, kad tai net neįmanoma. Atrodė, suduš, suskils. Pasirodo, tikrai įmanoma, pagalvojus ir tinkamai parinkus molio rūšį, samčiai išėjo labai vykę. Tada jų padariau šližikams semti per Kūčias, dar vėliau – šaltibarščiams. Dabar virtuvėje pati tik tokius samčius naudoju, – šypsosi keramikė.
Su savo molinukais Alma dalyvavusi ne vienoje parodoje ir mūsų šalyje, ir užsienyje, jos kūriniais ne kartą grožėjosi Tautodailininkų sąjungos rengiamo tradicinio Puodų turgaus lankytojai.
– Puodus galiu nuolat glostyti, čiupinėti… Puodas irgi gali būti labai meniškas, ir nebūtinai dėl to jį reikia padaryti neįprastos formos, nefunkcionalų. Man puodas pirmiausia turi būti patogus, neišdarkytas, – savo požiūrį dėsto A. Kisnieriūtė.

 
Save vadina amatininke
Tačiau ji neslepia, kad kartais įprasti darbai, įprasti gaminiai tampa rutina. O tada… O tada Almos rankose gimsta angeliukai, skulptūrėlės, velykinės ir kalėdinės dekoracijos, įvairios puošmenos. Darbai neserijiniai, kitur tokių nelabai ir pamatysi. Į juos Alma sako įdedanti dūšią ir daranti dūšiai. Tačiau menu jų pati kūrėja vadinti nelinkusi:
– Su tais menais reikia atsargiai… Aš manau, kad jei daiktą, kūrinį norisi paimti, paliesti, paglostyti – tai galbūt ir bus menas. Bet vienam patiks vienas dirbinys, kitam – gal visai kitas. Visi esame skirtingi, visi skirtingai matome ir suprantame…
Save ji vadina tiesiog amatininke. Paklausta, ar nesikuklina, atsako, kad puikią jos gimtosios Šiluvos bažnyčią kitados dekoravo ir dailino iš Italijos pakviesti amatininkai. Jų darbais iki šiol grožisi lankytojai.

 
Kuria keraminius kiaušinius
Bėgdama nuo monotoniškumo, rutinos Alma ypač mėgsta kurti molio kiaušinius. Tai ypatingo kruopštumo reikalaujantis rankų darbas. Lipdo, dailina, dažo juos – vis kitokius kiekvieną žiemą, o prieš Velykas pasiūlo žmonėms ir dažniausia jų pritrūksta… Daug Almos kurtų keraminių kiaušinių išsiveža japonai, mėgsta juos ir mūsų kaimynai lenkai.
– Kiaušinių dažymas, dekoravimas – puiki meditacija. Dirbdama su jais aš atsigaunu po kitų darbų, – sako tautodailininkė.

 
Patinka vaikų gerumas
Dar vienas mielas ir nuo rutinos leidžiantis pabėgti užsiėmimas jai – darbas su vaikais. Jau septynerius metus kalbėtis su moliu ji moko vaikus ne tik Marijampolėje, bet ir mažame miestelyje Žemaitijoje, kur važiuoja kas savaitę.

– Man patinka vaikų nuoširdumas, gerumas. Tai didelis turtas, jo trūksta suaugusiems žmonėms… Dabar jau ir patys vaikai ateina, pasiprašo leisti lipdyti, žiesti, piešti… Ir tai daro taip nuoširdžiai… Gimtinėje yra vienas berniukas, jis buvo pripažintas nekalbančiu, tarsi nurašytas. Bet… toks turtingas savo vidumi, ir mano užsiėmimuose jis kalba… – emocingai apie patirtį su mažaisiais kalba keramikė.

 
Svajonės iš molio  dar nenulipdė
Paklausta, kokia yra jos svajonė, kurią norėtų nulipdyti iš molio, susimąsto – apie tai esą niekada nepagalvojusi. Gal dar sugalvos? Čia pat pajuokauja, kad jau metus ruošiasi namuose statyti židinį, kuriam pati pamažu lipdo molio plyteles.
– Tačiau man vis norisi pabandyti kažką naujo, eksperimentuoti… Štai dabar atsirado naujų gerų spalvingų glazūrų, o su jomis – ir naujų neįprastai spalvingų gaminių dirbtuvėse, – šypsosi keramikė.

* * *

Ar Almai pavyko meilę moliui perduoti savo vaikams? Ar bus kam tęsti jos darbus? Keramikė sako, kad vyresnėlis kartais jai patalkina. Dukra savarankiškai kuria puikius darbus, tačiau nemėgsta rutinos, kurios, deja, dirbant su moliu išvengti visgi nepavyksta…
– Kai pajaučiu darbe rutiną, einu su dukra kepti pyragų, – juokauja keramikė ir čia pat priduria, kad jai labiau nei pyragų valgymas patinka pats kepimo procesas…

Taip gimsta kalėdinė puošmena. Futbolo kamuolio formos taupyklės – Almos kūrinys. Angeliukai – vaikų darbeliai.

 

 

 

 

A. Kisnieriūtės darbai – nuo įprastų puodų iki įmantrių ir sudėtingų dirbinių..

Dalį „Suvalkiečio“ žinių ir naujienų galima skaityti naujienų dalijimosi platformoje etaplius.lt, pasirinkus Marijampolės regioną.