------------------------------------

Naujos knygos

------------------------------------

Dovanos idėja!!!

190px
------------------------------------

Dalį „Suvalkiečio“ žinių ir naujienų galima skaityti naujienų dalijimosi platformoje etaplius.lt, pasirinkus Marijampolės regioną.

Tradicijas galima puoselėti ir be klojimo

Kęstučio Krasnicko (dešinėje) vadovaujamas „Titnagas“ yra gavęs ne vieną aukštą apdovanojimą už ilgametę teatrinę veiklą.

Kęstučio Krasnicko (dešinėje) vadovaujamas „Titnagas“ yra gavęs ne vieną aukštą apdovanojimą už ilgametę teatrinę veiklą.

„Gegnė“ – vienintelis klojimo teatras Suvalkijoje, tačiau klojimo, liaudies teatro, tradicijas jau daugybę metų puoselėja ir Kalvarijos krašto teatras. Tai, kad teatro idėja šiandien nėra pamiršta ir vis dar reikalinga Kalvarijos kraštui, įrodo 31 metus skaičiuojantis Kalvarijos mėgėjų teatras „Titnagas“.

Klojimo teatro ištakos Suvalkijoje – Kalvarijos krašte
Kalvarijos teatro ištakos – lietuviškųjų vakarų dainos ir vaidinimai. Suvalkijoje lietuviškiems vakarams plisti sąlygos buvo palankesnės nei kituose kraštuose – Marijampolėje įsikūrusios gimnazijos dėka čia buvo didesnis išsilavinusių žmonių skaičius, todėl buvo aktyvi kultūrinė, knygnešių veikla. Pirmasis lietuviškas vakaras Suvalkijoje buvo surengtas spektaklio pavidalu būtent prie Kalvarijos gyvenančio ūkininko troboje.
Iki Nepriklausomybės paskelbimo 1918 metais teatro idėja Suvalkijoje, taip pat ir Kalvarijoje, buvo palaikoma lietuviškųjų vakarų metu. Nuo 1926 metų didesnius teatro vaidinimus Kalvarijoje pradėjo rengti šaulių meno sekcija, o 1935 m. buvo įkurtas Kalvarijos šaulių teatras. Vaidinimai vykdavo ūkininkų kluonuose, seklyčiose, trobose, pradžios mokyklose, o aktoriai buvo savamoksliai kaimo žmonės, neturintys jokių aktorinių įgūdžių. Karo metais viskas pasikeitė – Kalvarijos šaulių, pavasarininkų, katalikių moterų teatrų kuopelės buvo uždarytos, tačiau teatro tradicijas vis tiek buvo stengtasi puoselėti – steigėsi dramos būreliai.
Kultūrinį gyvenimą prikėlė jaunas režisierius
Sovietmečiu teatrinis gyvenimas Kalvarijoje vyko kultūros namuose, kur teatro trupėms vadovavo vis kiti žmonės, keitėsi aktoriai. Tačiau 1985-aisiais, kaip rašoma knygoje „Kalvarijos krašto teatras šimtmečio vygėj“ Kalvarija ir jos teatras nubudo – čia pradėjo dirbti jaunas ir energingas režisierius Kęstutis Krasnickas. Jaunas vyras pradėjo dirbti su dideliu užsidegimu ir tais pačiais metais pradėjo Kalvarijos teatro „Titnagas“ veiklą. Nors teatrui teko įsikurti nešildomoje parapijos salėje, noro vaidinti, kurti, statyti kultūrinį gyvenimą Kalvarijoje jaunam režisieriui tai nenumalšino. Kad noras ir ambicijos kurti buvo didelės, įrodo tai, kad šiemet teatrui sukanka 31 metai. Teatro gyvavimo laikotarpiu kasmet pastatoma bent po vieną spektaklį, kuriuos mato ne tik Kalvarija – išmaišyta visa Lietuva.
Spektaklio premjeras pirmiausia pamato kalvarijiečiai. „Žmonės laukia spektaklių, nuolat klausinėja, kada jau bus premjera, kada išvysime naują spektaklį. Kalvarija – miestelis mažas, laisvalaikio praleidimo būdų čia nėra daug, todėl teatras tarsi atgaiva po sunkių darbų“, – sakė „Titnago“ vadovas. Nei žiūrovų, nei aktorių teatrui netrūksta – visada atsiranda norinčių vaidinti, taip pat aktoriams paploti. Šiemet režisieriui netgi pavyko pastatyti spektaklį dviem sąstatais. Spektaklyje „Keista liga“ vaidina dvi aktorių grupės, kad vieniems negalint, juos pakeistų kiti: „Pirmą kartą spektaklį pastatėm dviem sąstatais, tai buvo šioks toks eksperimentas, kuris, manau, visai vykęs. Aktorių trūkumo iš tiesų nejaučiame, kiek didesnė problema – pinigų trūkumas“. Kęstutis Krasnickas su „Titnagu“ pradirbęs daugiau kaip 30 metų sako, kad visada buvo jaučiamas nepriteklius. „Esame nuolatiniai pinigų prašytojai, ubagautojai. Jei ne entuziazmas, noras vaidinti ir tęsti Kalvarijos krašto teatro tradicijas, vargu ar dar gyvuotume. Tik noras vaidinti, žmonių palaikymas, padėkos už spektaklius skatina laikytis. Finansine prasme laikomės kukliai, bet emocine – esame stiprūs, nes jaučiamės reikalingi“, – sakė K. Krasnickas.
Klojimo teatrui nebūtinas kluonas
Nors „Titnagas“ niekada neturėjo vaidinimams skirto kluono, jį galima drąsiai vadinti klojimo teatro idėjos palaikytoju ir puoselėtoju. K. Krasnickas sako, kad „Titnagas“ iš tikrųjų vaidina ir dirba puoselėdamas klojimo dvasią. Juk visi teatro aktoriai – mėgėjai, specialaus vaidybinio išsilavinimo neturintys, tačiau be galo nuoširdžiai dirbantys ir mylintys teatrą žmonės. Visi jie nuolat keičiasi – vieni išeina, kiti ateina pakeisdami buvusius. K. Krasnickas apgailestauja, kad teatro veikloje trūksta jaunimo. Pasak teatro vadovo, teat-re jie užsibūna tik tol, kol mokosi gimnazijoje. Tapę studentais kartais parvažiuoja suvaidinti viename kitame spektaklyje, bet laikui bėgant nuo teatro nutolsta, randa kitų veiklų, o tada vėl tenka ieškoti naujų žmonių“, – kalbėjo „Titnago“ vadovas.
„Titnagas“ oficialiai klojimo teatru nesivadina, tačiau nuolat dalyvauja įvairiuose kitų klojimų teatrų organizuojamuose festivaliuose. Per daugiau nei 30 gyvavimo metų tokiuose festivaliuose buvo ne kartą apdovanotas – surinktus apdovanojimus ir laimėjimus būtų sunku suskaičiuoti. K. Krasnickas sako, kad visus aukščiausius laimėjimus teatras jau yra laimėjęs. Vieni svarbiausių – „Auksinio fenikso nominacija“ ir „Aukso paukštės“ statulėlė.

Dalį „Suvalkiečio“ žinių ir naujienų galima skaityti naujienų dalijimosi platformoje etaplius.lt, pasirinkus Marijampolės regioną.