------------------------------------
------------------------------------

Dovanos idėja!!!

190px
------------------------------------

Dalį „Suvalkiečio“ žinių ir naujienų galima skaityti naujienų dalijimosi platformoje etaplius.lt, pasirinkus Marijampolės regioną.

Žurnalistas, kraštotyrininkas V. Šlekys ir jo „Kapsų dainos“

 

Vincas Šlekys Suvalkijos ir visos Lietuvos labui nuveikė daug prasmingų darbų. „Sietyno“ draugijos įkūrimas, žurnalisto karjera ir kraštotyros puoselėjimas – vieni svarbiausių.

Vincas Šlekys Suvalkijos ir visos Lietuvos labui nuveikė daug prasmingų darbų. „Sietyno“ draugijos įkūrimas, žurnalisto karjera ir kraštotyros puoselėjimas – vieni svarbiausių.


Vincas Šlekys daugumai tautiečių ir kraštiečių iš tiesų geriausiai yra žinomas kaip žurnalistas ir kraštotyrininkas. Jo surinktos ir užrašytos „Kapsų dainos“ šiandien Sūduvos krašto dainuojamosios tautosakos puslapiuose – vienos svarbiausios ir vertingiausios, tačiau ne vien dėl surinktų dainų apie Vincą Šlekį verta kalbėti. Prisimenant jo asmenybę verta paminėti ir tai, kad jis buvo knygnešys, kaimo vaikų mokytojas, o svarbiausia – lietuviškai spaudai platinti skirtos „Sietyno“ draugijos steigėjas ir pirmininkas.

 

Lietuvybės pagrindus davė tėvai
Vincas Šlekys gimė 1870 metais Marijampolės apskrityje, Mokoluose, tuometiniame Šunskų valsčiuje. Situacija šalyje tuo metu atrodė maždaug taip: Lietuva buvo Rusijos imperijos sudėtyje, intensyvėjo rusifikacija, o po 1863–1864 m. sukilimo buvo įvestas ir spaudos draudimas, uždraustas raštas lotyniškais rašmenimis. Tiesa, tuo pačiu metu pradėjo ryškėti ir pirmieji lietuvių tautinio atgimimo ženklai, o Simonas Daukantas suformavo naują tautiškumo supratimą ir kaip esminį tautos egzistavimo požymį išskyrė kalbą. Bent šiek tiek išsilavinę ir raštingi lietuviai puikiai suprato, kad tokia filosofija teisinga, ir jei nebus išsaugota kalba, lietuvių tautos apskritai nebeliks. Tad suaugusieji, kurie mokėjo rašyti, vaikus lietuviško rašto slapčia mokydavo namuose. Vienas tokių vaikų, namuose paslapčia susipažinusių su lietuvišku žodžiu, raštu, buvo ir Vincas Šlekys. Pasak Jauniaus Vyliaus surinktos ir 1995 metais užrašytos Vinco Šlekio biografijos, supratimą apie lietuvybę, tautiškumo vertę ir svarbą, lietuvių kalbos reikšmę V. Šlekys gavo augdamas būtent tėvų namuose. Anot J. Vyliaus, reikia dėkoti likimui, kad Vinco tėtis buvo raštingas ir sūnų išmokė kalbėti bei rašyti lietuviškai, nes jei ne jis, Vinco Šlekio gyvenimas galėjo susiklostyti ir kitaip.

 
Nuolat supo lietuviai
Tėvų dėka V. Šlekys nuėjo teisingu keliu ir mokslus tęsė valdiškoje pradžios mokykloje, o vėliau ir Marijampolės gimnazijoje. Tiesa, abiejose mokyklose buvo dėstoma rusų kalba, tačiau mokydamasis nuo lietuvybės V. Šlekys nenutolo, nes ir vienoje, ir kitoje mokykloje dirbo lietuviai mokytojai, o gimnazijoje daugumą sudarė lietuviai mokiniai. J. Vyliaus cituojamas M. Gustaitis teigia, kad „1880–1885 m. Marijampolės gimnazija pasiekė savo apogėjų: mokinių daugumą, 80 proc., sudarė lietuviai, iš mokytojų – 6 lietuviai. Vadinasi, visų lietuviškiausia gimnazija“. Taigi, V. Šlekiui likimas čia ir vėl šypsojosi – spaudos draudimo laikotarpiu jam pavyko patekti į vieną lietuviškiausių mokyklų. J. Vylius teigia, kad „čia, gimnazijoje, besimokant V. Šlekio bręstanti, besiformuojanti pasaulėžiūra įgijo tinkamus ir tvirtus pamatus“. Pasirodo, mokydamasis paskutinėse gimnazijos klasėse V. Šlekys ir pats pradėjo reikštis kaip lietuvybės skleidėjas. J. Vyliaus cituotoje Bostone išleistoje „Lietuvių enciklopedijoje“ teigiama, kad mokydamasis Marijampolės gimnazijoje V. Šlekys „dalyvavo slaptame liet. ratelyje ir platino draudžiamą spaudą“. Tačiau dėl tėvų valios nevykdymo lietuvybės populiarinimo veiklą vos tik ją pradėjęs V. Šlekys turėjo nutraukti.
Norėjo, kad taptų kunigu
Tėvai Vincą mokytis į gimnaziją išleido su sąlygą, kad šis vėliau stos į kunigų seminariją. Deja, tikėjimas ir religija jaunuoliui nebuvo tiek artima, kad visą gyvenimą jis būtų galėjęs pašvęsti Dievo tarnystei. Tad atėjus lemiamam metui stoti į kunigų seminariją, V. Šlekys pasipriešino ir tėvų valią vykdyti atsisakė. Kadangi šie sūnaus toliau neberėmė, mokslus gimnazijoje teko sustabdyti. Kol nesimokė, Vincas atliko tėvų paskirtą bausmę jų ūkyje, kartu su samdomu bernu, avėdamas savo paties drožtomis klumpėmis, dirbo visus ūkio darbus. Jauniaus Vyliaus surinktoje V. Šlekio gyvenimo ir veiklos apžvalgoje teigiama, kad tokia tėvų bausmė jaunuolio persigalvoti neprivertė ir į seminariją jis taip ir neįstojo. Tiesa, kada ir kaip pavyko V. Šlekiui baigti gimnaziją, nėra žinoma, tačiau spėjama, kad tai galėjo įvykti tik atlikus dvejus metus trukusią bausmę tėvų ūkyje, apie 1890 metus.

 
Užrašinėjo dainas
Tėvų ūkyje Vincas laiko tuščiai neleido. Pasak J. Vyliaus surinktos V. Šlekio gyvenimo ir veiklos apžvalgos, „kai Vincas nevažiavo į kunigų seminariją ir daraktoriavo, tada įsitaisė dviratį. Tame kaime pats pirmasis. Ir važinėdavo juo, rinko dainas ir visokius senus daiktus“. Taigi čia pasireiškė V. Šlekio, kaip kraštotyrininko ir tautosakos rinkėjo bruožai. Anot J. Vyliaus, tuomet V. Šlekys savo gimtajame kaime užrašė 41 liaudies dainą, tačiau tik būdamas Amerikoje išleido nedidelį šių dainų rinkinį. J. Vylius teigia, kad tuomet rinkti ir užrašyti lietuvių liaudies dainas jauną Vincuką paskatino dr. Jono Basanavičiaus ir kitų to meto švietėjų raginimai „Aušroje“ ir „Varpe“ rinkti ir saugoti lietuvybės ženklus. Visgi ties dainuojamosios tautosakos rinkimu V. Šlekys ilgai neužsibuvo. Matyt, turėjo didesnių tikslų.

 
Mokė kaimo vaikus
Nors ir netapo kunigu, baigęs gimnaziją V. Šlekys pasirinko lietuvybės skleidėjo ir švietėjo kelią. O prasidėjo jis nuo daraktoriavimo, slapto kaimo vaikų mokymo. V. Šlekys vaikus mokė ne tik skaityti, rašyti, bet ir skaičiuoti, supažindindavo juos su Lietuvos istorija. Tai, žinoma, labai svarbus ir reikšmingas darbas lietuvybės išsaugojimo kontekste, tačiau tai buvo tik tramplinas į kitus švietėjiškus V. Šlekio darbus. 1890–1896 metais V. Šlekys ėmė bendradarbiauti su lietuviškais laikraščiais „Vienybė lietuvninkų“, „Varpas“, „Viltis“, „Garsas Amerikos lietuvių“. Pasak J. Vyliaus surinktos medžiagos, nuo tada prasidėjo jo, kaip žurnalisto karjera. Dirbdamas su minėtais laikraščiais jis pradėjo siuntinėti įvairias žinutes į slaptus lietuviškus laikraščius, o po to netrukus pasirodė ir pirmieji jo vertimai iš lenkų kalbos.

 
Įkūrė slaptą spaudos platintojų draugiją
Reikia paminėti, kad šiuo laikotarpiu prasidėjo ir V .Šlekio kaip knygnešio bei slaptos spaudos platintojo karjera. Kadangi spaudos draudimo metais nuolat ir periodiškai gauti lietuvišką spaudą buvo sunku, ėmė kurtis slaptos lietuvybę puoselėjančios draugijos. Bene labiausiai išgarsėjusi tokia slaptoji draugija buvo suvalkiečių „Sietynas“. Mintis įkurti draugiją, kuri padėtų nuolat gauti lietuviškos spaudos, tautiškai budinti ir šviesti žmones, kilo būtent Vincui Šlekiui. Pradėjęs dalintis mintimis apie tai, V. Šlekys sulaukė nemažai jo idėją palaikančių bendraminčių. Vieni tokių – Jonas Čėsna ir Vincas Bielskus. Visi jie, suradę žmonių, kurie buvo neabejingi lietuvybės, lietuviško žodžio ir rašto sklaidos idėjai, 1894 metų balandį surengė steigiamąjį „Sietyno“ draugijos susirinkimą. Buvo priimta J. Šlekio paruošta konstitucija, nustatanti draugijos tikslus: užsisakyti slaptosios spaudos, steigti savišvietos knygyną, pratinti žmones prie skaitymo. Draugija greitai plėtėsi ir 1896 metais turėjo jau aštuonias kuopeles su beveik 70 narių. Centrinė buvo apie Marijampolę, prie kurios gyveno V. Šlekys. Iš tiesų „Sietynas“ buvo ne šiaip kokia eilinė bendraminčių kuopa, o labai griežta organizacija. Paprastas jos narys pažinojo tik tris kitus – savo viršininką, tą, kuris jam paduoda knygas, ir tą, kuriam jis pats turi paduoti perskaitytus raštus. Visų sietyniečių vardus ir slapyvardžius žinojo tik jų pirmininkas V. Šlekys. Ir nors draugija veikė itin atsargiai, 1897 m. vasario–kovo mėnesį įkliuvo ją aptarnavę knygnešiai. Pas P. Lietuvninkienę, „Sietyno“ draugijai gabenusią lietuvišką spaudą, žandarai surado knygų platinimo sąskaitas, spaudos rėmėjų sąrašus. Po to sekė kratos ir areštai, suėmimai ir apie 1897 m. pabaigą draugija nustojo egzistuoti.

 
Redaktoriaus karjera
Kratos, persekiojimai nesibaigė. Žandarams Vincas Šlekys dar ilgai buvo įdomus dėl „Sietyno“ veiklos. Tuo metu gavęs pasiūlymą redaguoti laikraštį „Garsas Amerikos lietuvių“ ir supratęs, kad vieną dieną gali būti vis dėlto sučiuptas, pasiūlymą ilgai nedvejojęs priėmė. Išvykęs į JAV, V. Šlekys į praeitį nesižvalgė ir nutrūkusių darbų, veik­lų negailėjo. Priešingai, pasinėrė į naujus darbus, naujas veiklas, ne tik redagavo laikraštį, bet ir pradėjo dalyvauti visuomeninėje veikloje. Buvo išrinktas Amerikos lietuvių susivienijimo sekretoriumi, parašė apsakymą „Rinkimas vaito“, išvertė H. Senkevičiaus „Duonos ieškotojus“, įstojo į „Tėvynės mylėtojų draugiją“. Kiek vėliau kartu su J. Montvila pradėjo leisti ir redaguoti „Viltį“. Šiek tiek vėliau persikėlęs gyventi iš Pensilvanijos į Bostoną pradėjo daugiau bendrauti su tautiečiais ir apsigyveno kartu su Miku Petrausku, mokėsi jo konservatorijoje.

 
Sugrįžo į Lietuvą
Nors V. Šlekys JAV buvo įsitvirtinęs, Lietuvai 1918 metais paskelbus nepriklausomybę, sugrįžo gimtinėn. Sugrįžti nebuvo lengva. Ne tik nebebuvo jam lietuvybės ir tautiškumo pamatus kadaise pastačiusio tėvo, bet ir senosios sodybos, kurioje augo, o netrukus mirė ir motina. Tiesa, liūdėti jis nebuvo nusiteikęs, priešingai, norėjo dar būti naudingas Lietuvai, todėl kibo į darbus. Įsidarbino V. Kudirkos bibliotekoje Kaune, „Lietuvos“ laikraščio redakcijoje, bet ilgą laiką dirbus redaktoriumi, pasak J. Vyliaus, būti žurnalistu buvo sunku, todėl vienas pats pradėjo leisti naują žurnalą „Žinių ir literatūros aruodas“. Deja, žurnalas ilgai negyvavo, lietuviai jo nesuprato, nepriėmė ir neskaitė.
Išėjęs į pensiją grįžo į Mokolų kaimą, apsigyveno brolio ūkyje ir, anot J. Vyliaus, atsidavė tam, kam manė esąs reikalingas: užrašinėjo liaudies dainas, rinko senienas, sodino medžius, daug rašė, skaitė.

 
Ir vėl pradėjo rinkti dainas
Šis V. Šlekio gyvenimo periodas be galo svarbus Lietuvos tautosakos istorijai. Jis – bene vienintelis to meto žmogus užrašinėjęs dainuojamąją suvalkiečių, tiksliau – kapsų, tautosaką. Pasirodo, kituose Lietuvos kraštuose dainuojamosios tautosakos rinkėjų būta daugiau. Tuo tarpu Suvalkijoje supratusių, kad liaudies dainos yra tautos turtas, istorija ir paveldas, buvo nedaug. Kad dainuojamoji tautosaka yra viena iš tautiškumo sudedamųjų dalių ir kad ji yra be galo svarbi tautos, jos kalbos egzistencijos dalis, V. Šlekys suprato dar būdamas jaunuolis, kai sustabdęs mokslus gimnazijoje dirbo tėvų ūkyje ir kartu užrašinėjo liaudies dainas. Kad tuomet darbo iki galo neužbaigė, suprato sugrįžęs iš Amerikos. Tad po nesėkmių su žurnalo leidyba Lietuvoje, nusprendė pasitarnauti tėvynei ir pratęsti dainuojamosios tautosakos rinkimą. Tiesa, pirmąsias dainas būdamas jaunas V. Šlekys rašė be melodijos, tik žodžius, tuo tarpu grįžęs iš Amerikos jau rašė su melodija, nes gyvendamas užsienyje baigė M. Petrausko konservatoriją ir įgijo muzikinį išsilavinimą. Iš viso V. Šlekys užrašė daugiau kaip 300 liaudies dainų, o rinktas grįžęs iš Amerikos suguldė į rinkinį „Kapsų dainos“. Dėkui Dievui, kad muzikologai Stasys Šimkus ir Kazimieras Banaitis suprato V. Šlekio surinktų dainų vertę ir rankraštinį „Kapsų dainų“ variantą perdavė saugoti Lietuvos literatūros ir tautosakos institutui, kur daug metų rankraštis taip ir pragulėjo. Pavienes dainas buvo galima rasti tam tikruose leidiniuose, tačiau vienos vietos, kurioje būtų galima susipažinti su visomis V. Šlekio surinktomis dainomis, nebuvo.

 
Išleido dainų rinkinį
Pernai, 2015-aisiais, dienos šviesą išvydo Vinco Šlekio Marijampolės apskrityje užrašytų dainų rinkinys „Kapsų dainos“, kurį sudarė Jaunius Vylius – kraštotyrininkas, etnografas, dainuojamosios tautosakos rinkėjas, ilgametis ansamblio „Sūduonia“ vadovas. Anot jo, į vieną vietą surinkti ir sudėti V. Šlekio dainas jį paskatino supratimas, kad tos dainos – neeilinės ir kad tai labai vertinga suvalkiečių, taip pat visos lietuvių tautos istorija. „Vadovaujant „Sūduoniai“ dažnai tekdavo su ansambliu atlikti V. Šlekio užrašytas dainas. Jos būdavo sudėtingos, tačiau be galo prasmingos, melodingos ir subtilios. Negana to, jos reprezentavo kapsų kraštą, o „Sūduonia“ kaip tik ir atstovavo kapsams. Norėjosi susipažinti, išgirsti ir sudainuoti daugiau V. Šlekio surinktų dainų, todėl leidausi į jo užrašytų dainų paieškas“, – sakė J. Vylius. Anot jo, daugiausia vienoje vietoje surašytų dainų pavyko rasti institute saugomame rankraštyje. Visas kitas, ilgai paieškojus – pavieniuose dokumentuose. Kruopštaus ir atkaklaus Jauniaus Vyliaus darbo dėka nuo šiol kapsai turi itin vertingą, daugiau nei 200 metų dainų, kurias kadaise užrašė Vincas Šlekys, rinktinę „Kapsų dainos“. Anot surinkėjo, ši knyga yra labai svarbus suvalkiečių tautosakos dokumentas, nes dainos yra senos, autentiškos ir turinčios gilią prasmę.

Vinco Šlekio tėviškę žymi paminklinis akmuo. Taip atrodė ilgai Lietuvos literatūros ir tautosakos institute gulėjusios „Kapsų dainos“, kol Jaunius Vylius jų nesurinko į vieną vietą ir neišleido.

Dalį „Suvalkiečio“ žinių ir naujienų galima skaityti naujienų dalijimosi platformoje etaplius.lt, pasirinkus Marijampolės regioną.