------------------------------------
------------------------------------

Dovanos idėja!!!

190px
------------------------------------

Dalį „Suvalkiečio“ žinių ir naujienų galima skaityti naujienų dalijimosi platformoje etaplius.lt, pasirinkus Marijampolės regioną.

Žydai mieste prie Šešupės

Marijampolietis Vytautas Valaitis apie žydų bendruomenę atsiliepia teigiamai, tačiau atsiminimų apie Marijampolės žydus turintis nedaug – jis buvo vaikas, kai jie buvo pradėti naikinti.

Marijampolietis Vytautas Valaitis apie žydų bendruomenę atsiliepia teigiamai, tačiau atsiminimų apie Marijampolės žydus turintis nedaug – jis buvo vaikas, kai jie buvo pradėti naikinti.

Žydų bendruomenė Lietuvoje pradėjo formuotis dar Vytauto laikais. 1388 metais Vytautas Didysis Bresto (Baltarusija) žydams suteikė privilegiją kurtis Lietuvoje – taip jie tapo garbės piliečiais. Vėliau Bresto žydų bendruomenė ėmė plėstis ir XIX amžiuje žydai miestuose sudarė net 10, o kai kuriuose ir daugiau nei 50 proc. visų gyventojų.
Marijampolėje žydai pradėjo tvirtintis XVIII a. viduryje, kuomet Kvietiškio dvaro savininkai Butleriai užsimanė prie dvaro turėti miestą. Miestas buvo pradėtas kurti tuometiniame Stara Budos kaime, jį pervadinus Starapole. 1758 metais Prienų seniūnė grafienė Pranciška Butlerienė marijonų vienuolyno fundacijos dokumente, kuriuo dovanojo žemės sklypą tarp Šešupės ir Jevonio marijonams vienuoliams, rašė, kad sklypas dovanojamas su sąlyga, kad čia būtų pradėtas kurti miestas. Šiame dokumente minimi ir žydai, kurie taip pat turėjo prisidėti prie miesto kūrimo. Jie į miestus buvo skatinami keltis tam, kad vyktų prekyba, o juos pačius viliojo pelningas uždarbis turguose, tarpininkaujant tarp kaimo ir miesto gyventojų. Daugiausia žydų Starapolėje apsigyveno atvykę iš Kalvarijos, kurioje jau buvo įsikūrusi žydų bendruomenė.

 

Klestėjimo metai
Kaip žydams sekėsi kurtis ir įsitvirtinti besistatančioje Starapolėje, nėra žinoma, tačiau 1856 metais Marijampolėje žydai sudarė daugumą, net 80 proc. visų gyventojų. Aplink žydų bendruomenę sukosi visas miesto gyvenimas – apie 1931 metus mieste žydai jau buvo įkūrę 121 parduotuvę, 26 gamyklėles, keletą bankų. Tačiau gyveno gana uždarą bendruomeninį gyvenimą – turėjo atskiras kapines, gimnaziją, net dvi sinagogas. Vytautas Grinius, Kazio Griniaus memorialinio muziejaus direktorius, yra gavęs iš Amerikoje gyvenančio anūko dovaną – knygą apie Marijampolės žydų bendruomenę „Marijampolės žydai prie Šešupės“, kuri yra parašyta senąja hebrajų kalba. Knygų apie Marijampolės žydų istoriją parašyta nėra daug, todėl ši knyga – didelė vertybė Marijampolės krašto žydų istorijai. Perskaityti knygą, kuri parašyta senąją žydų kalba gali ne bet kas. K. Griniaus muziejaus direktorius yra perskaitęs ir santrumpą, kuri parašyta anglų kalba, pagal tai parengęs pranešimą. Jame Vytautas Grinius rašo, kad „Marijampolėje, kaip ir kituose žydų plačiai apgyvendintuose miestuose, žydų bendruomenė – kahalas – sudarė atskirą valdomą vienetą, kurio reikalus vedė vieneriems metams skyrėjų išrinkta valdyba iš turtingųjų. Valdybai kiekvieną mėnesį vadovaudavo vis kitas mieste gyvenantis žydas. Spręsti religinius reikalus buvo renkamas rabinas, kuris buvo vyriausias pareigūnas – be jo parašo raštai neturėjo galios. Atitinkamai žemėjantys rangai po rabino buvo mokyklos vedėjo, kantoriaus, ritualinio aukojimo pjovėjo. Žydai mieste turėjo savo teismą, buvo griežtai draudžiama skųstis krikščioniškajam. Nusikaltėliai buvo baudžiami įvairiomis bausmėmis, o didžiausia iš jų – išmetimas iš kahalo (žydų bendruomenės)“.
Knygoje „Marijampolės žydai prie Šešupės“ rašoma, kad daugiausia žydai buvo susitelkę dabartinės J. Basanavičiaus aikštės teritorijoje – lietuvių namų čia buvo vos pora. Miesto centre žydai ne tik gyveno, bet ir buvo įkūrę smukles, įvairias dirbtuves, parduotuves, bankus. Taip žydai palaikė miesto ekonominį gyvenimą, o turgus, kuris taip pat buvo žydų rankose, sutraukdavo aplinkinių kaimų gyventojus apsipirkti. Lietuviams įsitvirtinti mieste buvo sunku, kadangi žydai buvo ekonominio gyvenimo monopolininkai – pradėjusį verslą lietuvį greitai sužlugdydavo savo parduotuvėse numušdami kainas perpus.
Žydai buvo ne tik geri prekybininkai, bet ir fotografai. Marijampolėje fotografija atsirado būtent žydų dėka. Manoma, kad pirmąsias miesto nuotraukas apie 1873 metus pradėjo daryti būtent žydai, o pirmas miesto fotografas buvo žydas Leonas Anšeras, kuris įkūrė ir pirmą fotoateljė Marijampolėje. Yra išlikę nuotraukų, kuriose įamžintos to meto įžymybės, apylinkių ir gamtos vaizdai ir net elgetos. L. Anšeras nuotraukoje yra įamžinęs netgi grupę marijampoliečių gimnazistų, tarp kurių yra ir Jonas Basanavičius. Be L. Anšero, Marijampolę garsino ir tarptautinės 1909 metų Milano fotoparodos nugalėtojas Moisiejus Buchalteris, kuris taip pat turėjo fotoateljė Marijampolėje. Be jo, mieste fotografavo jo bendraamžiai Judelis Fridbergas, Saliamonas Tiazbas. Pirmąsias reportažines nuotraukas pradėjo daryti M. Buchalterio mokinys Jakovas Vindsbergas.
Žydai buvo aktyvūs ir kitose srityse. Politika – viena iš jų. Buvo laikas, kai Marijampolės savivaldoje žydai sudarė daugumą tarybos narių, o 1920 metais į pirmąjį Lietuvos Seimą buvo išrinktas Marijampolės rabinas Avrahamas Popelis.

 
Patirtis ir iššūkiai
Marijampolėje žydams netrūko ir sunkumų. Degantis miestas – net kelis kartus patirtas išbandymas Marijampolės žydų bendruomenei. Penkis kartus degusi Marijampolė žydams kėlė nemažai sunkumų, nes kaskart teko atstatinėti naujus namus. Siekdami išvengti naujų gaisrų ir turėti ilgaamžius namus, žydai pradėjo statyti mūrinius pastatus. V. Grinius pranešime apie žydų bendruomenę Marijampolėje teigia, kad už tai, kad miestas tapo mūriniu, turėtume dėkoti būtent žydams. „Kone visi pastatai, likę iš pokario, yra žydų – miesto senbuviai išvardys juose buvusias žydų parduotuves, bankus, vaistines, lentpjūves, alaus bravorus, karčiamas, spaustuvę“, – rašo V. Grinius.
Degantis miestas, palyginti su tuo, kas pradėjo vykti 1941 m., buvo tik juoką kelianti nelaimė. 1941 m. birželio 22 dieną Vokietijai užpuolus Sovietų sąjungą buvo pradėtas masinis žydų naikinimas – holokaustas. Iš maždaug 210 tūkst. Lietuvoje gyvenusių žydų iki Antrojo pasaulinio karo pabaigos buvo nužudyti 196 tūkst. Marijampolėje, pašešupyje, ties dabartiniu Ramybės parku, žuvo apie 5 tūkst. žydų. „Aš pats tos baisios egzekucijos nemačiau, tik pamenu tuos įvykius. Mano draugas, kuris gyveno netoli žydų žudynių vietos, matė tą baisų procesą. Jis pasakojo, kad žydams buvo liepta nusirengti ir patiems lipti į duobę, kur kulkos jiems buvo paleistos į galvas. Suprasdami, kad nėra kitos išeities, žydai klausė nurodymų. Mano žmona pasakodavo apie tokį žydą Dembovskį, kuris gyveno Vilkaviškio rajone. Ten žydai buvo lygiai taip pat sušaudyti, tačiau Dembovskis bandė priešintis – paliepus nusirengti prie šaudymo vietos, jis nenusirengė, griežtai atsikalbinėjo. Jam tai skaudžiai kainavo – jis buvo nenušautas, o nukankintas ir užmuštas buožėmis. Tokia buvo atsisakymo nusirengti kaina. Baisu net pasakoti tokius dalykus“, – žydų žudynes Marijampolėje prisiminė Vytautas Grinius.
Tiesa, žydai buvo sunaikinti ne iškart. Tie, kurie liko gyvi, ramiai nebegyveno – iš savo namų buvo keliami gyventi į spygliuota viela aptvertus getus. Juose gyvenimas į patogų toli gražu nebuvo panašus – tekdavo dirbti 12 valandų per parą, nuolat trūkdavo maisto, teko kentėti alkį, šaltį, nuovargį. Getai būdavo nuolat perpildyti, gatvės pilnos šiukšlių ir išmatų.
Marijampoliečiai Vytautas Gaulia ir Vytautas Valaitis šiek tiek pamena sunkiausius žydų gyvenimo laikus Marijampolėje, kai žydai ties Marijampole dirbo prie kabelio Berlynas–Maskva tiesimo darbų.
„Negana to, kad žydams tekdavo dirbti ilgai, sunkiai ir alinančiai, darbo pabaigoje vokiečiai juos statydavo į eilę ir tikrindavo kastuvus – jie turėdavo būti švarūs, nuplauti. Tie, kurie pristatydavo nešvarų, gaudavo atitinkamą bausmę. Jiems taip pat buvo draudžiama eiti šaligatviais, o turėdavo vaikščioti nelygiomis šalikelėmis“, – prisiminė vyrai. V. Gaulia pasakojo prisimenantis, kaip vokiečiai po darbų išleisdavo žydus į miestą elgetauti. „Juk jie tada nieko neturėjo – net ir mums, lietuviams, trūko maisto, o ką jau apie juos kalbėti. Pamenu, kai kartą pas mus užklydo kažkokia žydė. Mama jai pridėjo bulvių, dar kažkokio maisto. Jie dažnai po miestą taip vaikščiodavo – tai maisto prašydami, tai bandydami kažkokį daiktą į ką nors išmainyti“, – pasakojo V. Gaulia.

Fragmentas iš V. Griniui dovanotos knygos „Marijampolės žydai prie Šešupės“. Gali būti, kad senasis žydų raštas slepia vertingą informaciją apie Marijampolės žydų bendruomenę.Geriausiai atpažįstamas žydų pastatas Marijampolėje šiandien – P. Butlerienės gatvėje esanti sinagoga.

Dalį „Suvalkiečio“ žinių ir naujienų galima skaityti naujienų dalijimosi platformoje etaplius.lt, pasirinkus Marijampolės regioną.