Kultūros darbuotojai neteko kantrybės…
Tai liudija ne tik pastaruoju metu vis dažnesni ir aštresni įvairių kultūros ir meno sričių atstovų pasisakymai, publikacijos apie kultūros situaciją Lietuvoje ir kultūros darbuotojų (pačia plačiausia prasme) būvį. Vis mažėjantis kultūros įstaigų (pirmiausia – smulkiųjų, esančių provincijoje, nors naikinimo, „siaurinimo“, „optimizavimo“ banga neaplenkia ir kitų) skaičius, prasta daugelio materialinė bazė ir, žinoma, vargani atlyginimai, kurie, atsiritus krizės bangelei, dar nuriedėjo žemyn…
Šaligatvis su netikėta staigmena. Ir ne tik…
„Džiugu, kad Marijampolė puošiasi, tvarkomos gatvės. Apsidžiaugėme, kad ir Seminarijos gatvėje šaligatviai bus sutvarkyti: juk ne kartą teko matyti, kaip žmonės kliuvinėja už išsikišusių plytelių…“ – rašo laiške „Suvalkiečio“ redakcijai marijampolietė Giedrė Gražulevičiūtė…
Jau tik vyresnioji karta gali prisiminti įspūdingoje Vištyčio vietoje – ant Ilgojo kalno – besisukančius vėjo malūno sparnus. 1925 metais baigęs statyti malūną Jonas Kanapkis juo tesidžiaugė kol užėjo sovietai – malūnas buvo atimtas iš savininko. Kai susitvėrė kolūkis ir perėmė malūną iš promkombinato, dirbti savo statytame malūne buvo paskirtas senasis J. Kanapkis. Tačiau malūnas jau buvo visai kitoks nei anksčiau. Sparnai tapo nereikalingi, su didele širdgėla malūno savininkas juos pats nulupo ir supjaustė malkoms. Sparnų ir vėjo darbą atliko traktoriaus motoras, pastatytas malūno viduryje…
„Jei aš mokėčiau piešti, pirmiausia nupieščiau moterį (…) Laimingą, spalvotą, siautulingą, paslaptingą…“ Stefanijos Navickienės eilėmis ketvirtadienio vakarą viešbutyje „Europa Royale Marijampolė“ prasidėjęs renginys susirinkusias moteris apgaubė grožio, spindesio ir spalvų kerais. Susimąstyti, kokios mes mokame ir galime būti, čia sukvietė dvi kūrybingos marijampolietės – papuošalų kūrėja Jolanta Dumbliauskienė ir „Aurėja butique“ savininkė Aurelija Jurkšaitytė-Barzdukienė…