www.suvalkietis.lt
Pagrindinis Suvalkijos krašto informacijos skleidėjas nuo 1942 m.

Vasario 22 dienos “Suvalkietyje” skaitykite:

Kooperatyvo „Suvalkijos cukriniai runkeliai“ valdyba ir vadovas Mangirdas Krunkaitis kategoriškai reikalavo spręsti įsiskolinimų problemą ir reiškė nepasitenkinimą siūloma supirkimo kaina.

 

 

Aštrėja derybos dėl atsiskaitymo ir kainų

Suvalkijos krašto cukrinių runkelių augintojai remia prie sienos UAB „Arvi cukrus“ vadovus už tai, kad niekaip nesugebama laiku atsiskaityti už supirktą derlių, o supirkimo kainas šiemet ketinama gerokai sumažinti. Žemės ūkio kooperatyvo „Suvalkijos cukriniai runkeliai“ visuotinio narių susirinkimo metu žemdirbiai kategoriškai reikalavo, kad su jais būtų atsiskaitoma laikantis sutartyse numatytų terminų, ir nesutiko su „Arvi cukrus“ siūloma nauja cukrinių runkelių supirkimo kaina…

Afganų Ališero ir Azizo pasididžiavimas – išpuošti nuosavi automobiliai. Dešinėje – Laimutis.

 

 

Duonos kepaliuko – į pasaulio kraštą“

Vis tolimesniuose pasaulio kraštuose atsiduriantys lietuvaičiai – jau nieko nebestebina. Vienus iš namų išvilioja meilė, kitus – mokslai. Visgi dažniausias kelionių tikslas – darbo ir didesnių uždarbių paieškos…

 

Paraginti G. Baliulio bendruomenę įkūrę Liubavo žmonės pirmininkės pareigas daug metų patiki L. Bagdonienei.

 

 

Liubavas: „geležinė uždanga“ sugriuvo, o miestelis atkuto

Kalvarijos savivaldybėje, pačiame Lietuvos–Lenkijos pasienyje, įsikūrusio Liubavo miestelio istorijos ištakos, istorikų teigimu, siekia aštuoniolikto amžiaus pradžią. Krašto istorijos tyrinėtojai skelbia, kad Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės laikais Liubavas priklausė Merkinės seniūnijos Kadariškių apskričiai. Teigiama, kad 1744 m. Liubavui buvo suteikta savaitinio turgaus ir keturių prekymečių privilegija, o 1791-aisiais karalius Stanislovas Augustas III Liubavui suteikė miesto teises, kurios buvo prarastos jau carinės Rusijos laikais. Tačiau tuomet Liubavas tapo vienu iš tų svarbių taškų, pro kuriuos tuometiniai knygnešiai mūsų tautiečiams gabeno draudžiamas lietuviškas knygas ir skleisdami lietuvišką žodį padėjo mums išlaikyti tautines šaknis…

Dabar jau relikvija tapę mediniai skaitytuvai Onutės Mielkuvienės namuose kaukšėdavo ir po vidurnakčio.

 

 

Ir kalnai, ir posūkiai, ir ramios stotelės…

Nesvarbu, kaip bevingiuotų gyvenimo kelias, žmogus visada pajaučia, kada į kalną kylama, o kada – žemyn. Tai vis tie likimo išbandymai… Daugiau nei pusę amžiaus Kazlų Rūdoje gyvenančios Onutės MIELKUVIENĖS biografijoje visų tų nelygumų irgi būta, ir nėra čia ko stebėtis. Aštuoniasdešimt šešeri jau atšvęsti, taigi patirties bagažas tikrai svarus. Kalbantis su ja ne iš karto ir suprasi, kad ta patirtis ir skaudžiais praradimais, ir dideliais nusivylimais paženklinta. Atrodo, moteris linksma, šmaikšti, svetinga… Bet štai kokia nors jautri tema – ir ašarų jau nesustabdysi…

Ši svetainė naudoja slapukus, kad pagerintų jūsų patirtį. Manome, kad jums tai tinka, bet galite atsisakyti, jei norite. Priimti Skaityti daugiau

Privatumo ir slapukų politika