„Su gyvenimišku patyrimu ateina daugiau realizmo“
Praėjusį penktadienį Marijampolėje lankėsi teisingumo ministras Juozas BERNATONIS. Svečias susitiko su teisininkais, lankėsi Marijampolės pataisos namuose, dalyvavo iškilmingame Savivaldybės tarybos posėdyje, skirtame Marijampolės vardo susigrąžinimo 25-mečiui. Susitikimų metu ministras sulaukė klausimų apie Marijampolės pataisos namų perspektyvas, statutinių pareigūnų atlyginimų didinimo galimybes, euro įvedimą Lietuvoje, tiesioginius merų rinkimus, teisinės pagalbos problemas. Ministras sutiko atsakyti ir į „Suvalkiečio“ skaitytojus dominančius klausimus.
Darbas, padedantis susikalbėti
Tarp populiarias profesijas įgijusių specialistų Eglė KEIDOŠIŪTĖ tikrai nepatektų… Ji, diplomuota lietuvių gestų kalbos vertėja referentė, Suvalkijoje kol kas tokia vienintelė, penktus metus dirbanti Kauno apskrities gestų kalbos vertėjų centro Marijampolės padalinyje.
…kaip tas lauko kelelis – vingiuotas, kaip sodas nuo pavasario iki rudens – vis besimainantis… Taip galime apibūdinti dažno garbaus amžiaus žmogaus gyvenimą, nes tie žmonės matė ir patyrė tokių dalykų, apie kuriuos tik iš kelintų lūpų esame girdėję, kurie mums atrodo nelabai ir tikroviški, lyg būtų tirštesnėmis, sunkiai suvokiamomis spalvomis piešiami. Beje, tai irgi priklauso nuo to, kuris tą paveikslą piešia. Marijampolietis Vytautas PETRUŠKEVIČIUS, šią vasarą peržengsiantis devyniasdešimtmečio slenkstį, besišnekant ne kartą pakartojo: „nėra to blogo, kas neišeitų į gera…“ Tai – apie aplinkybes, istorijos gūsių lyg painų tinklą užmestas ant daugybės žmonių likimų ir juos negrįžtamai pakeitusias, apie dalykus, kurie nepriklauso nuo mūsų norų ar planų. Kita vertus, šie žodžiai bendrame kontekste nuskamba ir kaip pozityvas bei kalbančiojo nuostata: nedūsauti ir nedejuoti, nes ar nuo to bus geriau? Su V. Petruškevičiumi kalbėdavome apie sodininkystę, jos paslaptis (skaitantieji puslapį „Trys kertės“ žino), nes pastarieji dešimtmečiai ir buvo skirti šiam pomėgiui. Bet kažkada paaiškėjo – dar ir daugeliui kitų prasmingų dalykų…
Kelionė į Prancūziją subūrė entuziastus
Linksmas liaudiškas melodijas – dainą, smuiko, armonikos, akordeono garsus – mėgsta vidutinio ir vyresnio amžiaus žmonės. Jau daug metų Lietuvos regionų žmones, o pastaraisiais metais – ir kaimyninių šalių gyventojus linksmina Kazlų Rūdos savivaldybės Višakio Rūdos kultūros namų liaudiškos muzikos kapela „Šaltinėlis“. Buvo šiame krašte ir kitos kapelos, tačiau jos, kaip ir žmonės, ateina ir išeina… Reta, kad šiuo metu burtųsi, atsirastų naujas kolektyvas. Tačiau sumanūs Kazlų Rūdos savivaldybės kultūros centro specialistai ir šiuo sunkmečiu (ne tik finansiniu požiūriu, bet ir žmonių susvetimėjimo, abejingumo, uždarumo prasme) sugeba išnaudoti visas galimybes. Jie įgyvendina projektą „Etnokultūros versmės – Kazlų Rūdos krašto etninio paveldo tradicijų išsaugojimas ir puoselėjimas“, kuris finansuojamas iš remiamos Sūduvos vietos veiklos grupės strategijos. Jo tikslas – tradicinio muzikavimo, liaudies kolektyvų veiklos skatinimas, etninio paveldo tradicijų puoselėjimas, sklaida bei tęstinumas. Per šį projektą ir buvo įsigyta muzikos instrumentų (armonikos, smuikai, suvalkietiškos kanklės, akordeonas), techninių priemonių renginių organizavimui, rengiamos edukacinės tradicinio muzikavimo programos kaimų bendruomenėse. Turėdami naujus, kokybiškus instrumentus krašto muzikantai turi galimybę įsilieti į esančius kolektyvus ir kurti naujus. Tad kalbinu visų gražių iniciatyvų ir projektų sumanytoją Žibutę VEČERSKAITĘ-ŠILINGIENĘ ir naujosios kapelos vadovę Ingą PUNIŠKAITYTĘ…