Dalį „Suvalkiečio“ žinių ir naujienų galima skaityti naujienų dalijimosi platformoje etaplius.lt, pasirinkus Marijampolės regioną.

 


Pažinimo laboratorija

Sekite mus:

Balandžio 5 dienos „Suvalkietyje“ skaitykite:

Blusių šeima į Lietuvą grįžti jau neketina, o politikų mintys apie minimalaus atlyginimo padidinimą iki 1500 Lt jiems kelia juoką...

 

 

Emigrantai iš Suvalkijos: minimalus atlyginimas Lietuvoje turi būti 4000 litų

„Labai pasiilgstu Lietuvos. Pasiilgstu ežerų, lietuviško oro, lietuviško pavasario. Čia, Anglijoje, viskas kitaip. Mes neatsisakėme Lietuvos, Lietuva mūsų atsisakė. Kas paragauja geresnio gyvenimo, tas nebenori grįžti atgal į skurdą“, – neslėpdama nuoskaudos paaiškino iš Suvalkijos kilusi jauna dviejų vaikų – šešerių Nojaus ir vienerių Patriko – mama Vitalija Blusiuvienė, su šeima įsikūrusi Anglijoje. Trisdešimtmetį netrukus švęsianti suvalkietė ir trejais metais vyresnis jos vyras marijampolietis Irmantas Blusius keletą kartų bandė susikurti gyvenimą gimtinėje, tačiau nepritekliai jauną šeimą privertė šaknis leisti svečioje šalyje. Dabar Blusiai gyvena trijų kambarių name, turi du automobilius ir džiaugiasi perspektyvomis, apie kurias Lietuvoje galėjo tik pasvajoti…

Luganske šeimą palikęs Vladislavas išgyvena dėl jos saugumo.

 

 

Ukrainiečiai kariauti nenori, tačiau, jei reikės, važiuos ginti Tėvynės

Marijampolės savivaldybėje, Liudvinavo miestelyje, įsikūrusioje Juozo Paltanavičiaus įmonėje „Ipukis“ šiuo metu dirba 60 tarptautinio krovinių vežimo transporto priemonės vairuotojų. Iš jų, galima sakyti, ketvirtadalis, t. y. šešiolika – Ukrainos piliečiai. Įdarbinti ukrainiečius įmonei leido Marijampolės teritorinė darbo birža (TDB). Kaip „Suvalkiečiui“ sakė Marijampolės TDB Darbo išteklių skyriaus vedėja Zita Naruševičienė, leidimai įdarbinti užsieniečius įmonėms išduodami, siekiant patenkinti kvalifikuotos darbo jėgos poreikį atskiruose ekonominiuose sektoriuose, esant gamybiniam būtinumui. Vien per praėjusius metus Marijampolės TDB išdavė 49 tokius leidimus…

Kelių policijos skyriaus specialistė R. Vizgirdienė mano, kad prevencinės akcijos naudingos.

 

 

Lietuvoje minima Saugaus eismo diena

Nuo 2006 m. balandžio 6-oji Lietuvoje paskelbta Saugaus eismo diena. Policija kviečia gyventojus bent šią dieną pabūti kelyje žmogiškesniais, pakantesniais ir rūpestingesniais. Pareigūnai prašo pagalvoti ne vien apie save, bet ir apie kitų saugumą…

Dviračius D. Merkininkienė ne tik taiso, bet ir jais važinėja pati.

 

 

Dviračių remonto meistrė už darbą sulaukia ir arbatpinigių

Vienas mūsų skaitytojų stebėjosi: „Ar žinote, kad vienoje dviračių taisykloje dviračius taiso moteris?“ Iš tiesų Marijampolėje, V. Kudirkos gatvėje esančioje, miestelėnų dažniausiai vadinamoje „centrinėje dviratinėje“ darbuojasi Dalė Merkininkienė…

 

Komentarai baigti.

Naujausia informacija

  • „Kalbos kultūra – tautos kultūra“

    2016-12-30
    Nuolatiniai mūsų skaitytojai turbūt dar prisimena, kad 2006 metais nuo liepos iki gruodžio mėnesio vykdėme projektą „Kalbos kultūra – tautos kultūra“. Ėjo kasmėnesinis kalbos skyrelis. Jame pristatėme, kas yra Valstybinė lietuvių kalbos komisija ir kalbos inspekcija. Marijampolės savivaldybės kalbos tvarkytoja M. Žvinakevičienė patarė, kaip reikia rašyti oficialius raštus, kad jie būtų taisyklingi ir atitiktų šiandienius kalbos reikalavimus. Dailininkė O. Gustaitienė iliustravo rubriką „Piešiame kalbos klaidas“. Straipsniuose palietėme tokias temas: ar Marijampolės viešoji informacija tinkama bendrinės kalbos požiūriu (iškabos, plakatai, skelbimai; parduotuvės, viešojo maitinimo įstaigos ir pan.), ar automobilių turguje laikomasi kalbos normų, ar taisyklingai įvardijamos naujos įstaigos, bendrovės, firmos. Taip pat mokėme, kaip taisyklingai surašyti prašymą, ataskaitą ar kitą oficialų raštą. Paskelbėme kelis lietuvių kalbos ir literatūros mokytojos Valentinos Žilinskaitės straipsnius: apie nelietuviškų vardų, pavardžių, vietovardžių rašybą ir problemas, apie tai ar kompiuteris ir internetas turtina ar skurdina bendrinę kalbą ir kt. Ji taip pat rašė apie tai, kad Valstybinė lietuvių kalbos komisija 2006-09-28 nutarimais patvirtino Privalomosios ir pasirenkamosios skyrybos taisykles. Taisyklių esmė – ...
  • „Kalbai nuolat reikia mūsų dėmesio“

    2016-12-30„Kalbai nuolat reikia mūsų dėmesio“
    Marija Žvinakevičienė 24 metus dirbo Marijampolės savivaldybės kalbos tvarkytoja. Uždavėme jai kelis klausimus apie darbą ir kalbą. – Skaitytojams būtų įdomu, kaip sekėsi dirbti savivaldybės kalbos tvarkytoja. – Per tuos metus buvo visko. Bet pirma mintis, kuri šauna į galvą prisiminus darbo metus – buvo šaunu. Aišku, romantizuoju… Pradžia darbą gaišina, o įsivažiavus viskas lyg upeliu tekėjo. Nors ne – ramumo buvo maža. Tai lyg į duobę krenti, tai verpetas pagauna ir šonus į akmenis apsidaužai – kaip tikras upeliukas iš vaikiško filmuko. O jeigu rimtai – tai sunkiausia bausti. Gal todėl tik vieną kartą ir skyriau administracinę nuobaudą. Mano manymu, žmones ne bausti, o kontroliuoti reikia, kad jie dieną naktį jaustų tavo įbestas akis. – Norėtųsi sužinoti, ar geranoriškai žmonės priimdavo kalbininko pastabas, pataisymus? – Žmonių visokių buvo ir bus. Vieni skausmingai išgyvena pastabas, kiti džiaugsmingai priima patarimus. Padiskutuoji, pasikalbi ir prieini prie bendros nuomonės. Protingas visada žino, kad ne pro šalį paklausti, pasitarti, o kiti nežino, neišmano ir nenori išmanyti. Buvo ir ...
  • „Didi gėda savo kalbos nemokėti“

    2016-12-30„Didi gėda savo kalbos nemokėti“
    Lietuvių kalbos sąžinė Jonas Jablonskis (1860–1930) – didžiausias bendrinės lietuvių kalbos ugdytojas, tobulintojas bei normintojas: kalbos pagrindų kūrėjas, pirmasis bendrinės kalbos sintaksės, terminologijos ir apskritai rašomosios kalbos teoretikas, kalbos mokslo kūrėjas ir, anot Vydūno, ,,lietuvių kalbos sąžinė“. J. Jablonskis gimė Kubilėliuose, netoli Kudirkos Naumiesčio, mokėsi Marijampolės gimnazijoje, Maskvos universitete studijavo klasikinę filologiją. Universitete didelę įtaką jam padarė prof. F. Fortunatovas ir prof. F. Koršas, kurie gerai mokėjo lietuvių kalbą ir rėmėsi jos pavyzdžiais paskaitose. Iki universiteto J. Jablonskis save laikė lenku, tautiškai jam apsispręsti, kaip ir V. Kudirkai, padėjo laikraštis „Aušra“. Iki universiteto jis buvo mokęsis 7 kalbų, žinoma, ir lietuvių, bet šios mažiausiai. Lietuvoje panaikinus spaudos draudimą, taisė lietuviškų laikraščių kalbą, dirbo mokytoju. 1922 m. įkūrus Kauno universitetą, tapo jo profesoriumi. Norminės gramatikos autorius J. Jablonskis yra pirmųjų norminių lietuvių kalbos gramatikų autorius. 1919 m. P. Kriaušaičio ir Rygiškių Jono slapyvardžiu buvo išleista „Lietuvių kalbos gramatika“, kuri skirta aukštesniosioms mokslo įstaigoms ir lietuvių kalbos mokytojams. Tai buvo ir tebėra vienas geriausių ir išsamiausių lietuvių ...
  • Aldonas Pupkis: Kazluose gimęs kalbininkas dešimtmečius skyrė kalbai puoselėti

    2016-12-30Aldonas Pupkis: Kazluose gimęs kalbininkas dešimtmečius skyrė kalbai puoselėti
    Žinomas kalbininkas, pedagogas Aldonas Pupkis (gim. 1939 m. Kazlų Rūdoje) neveda kalbos valandėlių, Vilniaus universitete oficialiai nedirba nuo 2000 m. Šiuo metu jis susitelkęs prie kalbotyros istorijos darbų, netrukus turi išeiti nauja knyga. A. Pupkis sutiko atsakyti į kelis klausimus.   – Vyresnieji Suvalkijos krašto žmonės Jus prisimena iš Lietuvos radijo ir televizijos kalbos valandėlių ir laidų. Ilgus metus buvote jų vedėjas, dabar iš ten Jūsų negirdėti… – Dabar jau kiti laikai ir tokio pobūdžio kalbos populiarinimo nei mokymo ten nebėra. Antra vertus, kai gerai pagalvoju, tai tas anuometinis buvimas eteryje, nors teikė nemaža pasitenkinimo ir džiaugsmo, nežmoniškai ėsdavo laiką, – prisėsti prie kitų darbų beveik nelikdavo laisvų minučių. – Palikote kalbos švarinimo darbus kitiems? – Bet tai nebuvo tik kalbos švarinimas. Radijuje ir televizijoje stengėmės daugiau mokyti, ne švarinti, o šviesti kalbos klausimais, nes mąstydavome, kad žmonės patys iš tų laidų turėtų susivokti, kokia kalba gera, graži, kokia nešvari, netaisyklinga. Juk ne švarumas sudaro geros kalbos esmę – tai gebėjimas laisvai reikšti mintis, mokėjimas ...
  • Lituanistas, kuris domėjosi ne tuo, kuo reikia

    2016-12-06Lituanistas, kuris domėjosi ne tuo, kuo reikia
    Tarp Justino Sajausko kūrinių yra istorinis romanas „Voverė ant vilkų tako“. Paklaustas, kaip susidomėjo istorinėmis temomis, kur, nebūdamas istorikas, įgijo istorijos išmanymą, autorius sakė: „Aš išmanau viską, ko man nereikia. Kadangi esu lituanistas, turėčiau sėdėti su vaikais ir mokyti juos rašyti be klaidų, bet man įdomiau istorija. Visada ja domėjausi. Seniai turėjau minčių parašyti istorinį romaną. Ir džiaugiuosi, kad parašiau būtent apie Mindaugo laikus. Sunkiai ėjosi rašyti tą istoriją, bet reikėjo. Ne pati prasčiausia išėjo. Idėją pakišo Rašytojų sąjungos pirmininkas V. Sventickas. Matė, kaip rašau, pasiūlė parašyti romaną, kurį išleistų sąjunga. Prisipažinau, kad galvojau istorinį dalyką rašyti, kartu aptarėme temas, pasirinkau pirmą Lietuvos karalių Mindaugą, kuris apkrikštijo ir suvienijo Lietuvą. Atgręžė ją į Vakarus, nusisuko nuo Rytų. O juk tuo laiku buvo dauguma gyventojų slavai, galėjome ir mes tapti kitokia valstybe. Kad netapome – Mindaugo nuopelnas.“ Knygos anotacijoje rašoma: „Romane vaizduojami trys Mindaugo gyvenimo tarpsniai, tebedengiami istorijos šešėlių: jaunas kunigaikštis, trokštantis savo pilies; savarankiškas valdovas, buriantis bendron valstybėn Lietuvos sritis, kai aplink ...
  • „Marijampolė. Partizaninis karas“

    2016-12-06„Marijampolė. Partizaninis karas“
    Tokiu pavadinimu 2012 metais išleistas Justino Sajausko ir Stanislovo Sajausko parengtas fotografijų albumas. Jame sudėtos partizanų, jų rėmėjų, ryšininkų ir ryšininkių nuotraukos. Ieškota jų, kaip rašoma pratarmėje, po visą Suvalkiją ir ne tik po ją. Beveik 400 puslapių fotografijų suskirstytos pagal partizanų rinktines. Prie nuotraukų yra išsami informacija apie asmenį, kai kur – žūties vieta ir data. Žvelgiant į šiuos veidus sunku pajausti, ką jiems teko iškentėti dėl Tėvynės, dar sunkiau atspėti, kas būtų, jeigu šiandien tektų taip pasiaukoti. Knyga išleista 400 egzempliorių tiražu. Priešlapyje yra autorių padėka rėmėjams – koncernui „Alga“, Audriui Linkui ir Antanui Linkui. Taip pat dėkojama pagalbininkams, yra ir ilgas sąrašas nuotraukų pateikėjų, kuriems autoriai irgi dėkingi.
  • Žurnalas „Suvalkija“

    2016-12-06Žurnalas „Suvalkija“
    Nuo 1997 metų Marijampolėje pradėjo eiti kultūros žurnalas „Suvalkija“. Jo redaktoriumi idėjos sumanytojas mokytojas Zenius Šileris pakvietė dirbti Justiną Sajauską. „Apie 1997 metus buvau kaip tik be darbo, taigi ėmiausi. Redagavau tris pirmus žurnalo numerius, paskui po Šilerio mirties dar kelis suredagavau. Pradžioje leidybą finansavo Zeniaus brolis Valdas“, – prisimena Sajauskas. Z. Šileris tais pačiais metais su broliu Valdu Marijampolėje įkūrė leidyklą „Ramona“, kuri ir leido žurnalą „Suvalkija“. Pirmųjų žurnalo numerių viršelius puošia Sajausko sūnaus Vytauto nupieštos prieverpstės. Viršelio dailininkė – Jolita Bičkienė. Zenius Šileris pirmo numerio pratarmėje rašė: „Suvalkija“ skirta Suvalkijai pagražinti, laiko išbandymus atlaikiusioms krašto (ir kaimynų) dvasinėms vertybėms atskleisti, lyg ir šalikelėn nustumtiems arba pamirštiems inteligentams atminti, egzodo (išeivijos – aut. pastaba) dvasinėms išgalėms puoselėti, pagaliau visai „pašešupių civilizacijai“ prikelti.“ „Buvau naivus, maniau, kas mėnesį po vieną žurnalo numerį išleisime. Paskui tapo sunku, trūko medžiagos, prasidėjo vidinės trintys tarp darbuotojų. Kai išėjau, vėliau redagavo pats Zenius. Metė darbą mokykloje, atsidėjo žurnalui, taip ir dirbo iki pat mirties“, – prisimena pirmasis redaktorius. Po ...
  • Marijampoliečių bendrijos laikraštis „Sugrįžimai“

    2016-12-06Marijampoliečių bendrijos laikraštis „Sugrįžimai“
    „Kažkada jaunystėje norėjau žurnalistu būti, dabar – jokiu būdu. Nebuvau žurnalistas niekada, tik redaktorius, o ir nelaikiau savęs žurnalistu“, – sako J. Sajauskas. Jis mano, kad šiandien žurnalistai per lengvai pasiduoda įvairioms įtakoms. „Vos paskaitęs iškart jauti, į kieno bures pučia žurnalistas“. Apie tai, kaip ėmėsi redaguoti laikraštį „Sugrįžimai“, prisimena: „Atgimimo laiku Vytautas Gaulia ateina pas mane ir sako: „Mes, Marijampolės sąjūdiečiai, norime leisti laikraštį. Ar tu redaguosi?“ Sutikau. Tuo laiku dar buvo daug mano kartos inteligentų, galėjai lengvai pririnkti medžiagos. Namie turiu visus „Sugrįžimų“ numerius, nelabai žinau, kur dar galėtum rasti visų metų komplektą, nebent biblio­teka turi arba pats Gaulia.“ V. Gaulia buvo laikraščio iniciatorius Kaip prisimena marijampolietis 84 metų inžinierius mechanikas Vytautas Gaulia, daugelis idėjų gimė Kapsuko automatų gamyk­loje, kur jis dirbo. Joje nuo 1985 metų pradėjo dirbti ir J. Sajauskas. Pasak Gaulios, automatų gamykla suteikė Justinui sparnus, kaip ir ne vienam kitam marijampoliečiui. „Mes abu buvome nepartiniai, o tokie žmonės tada gamykloje stengėsi vienytis. Tiesiog nebijojome vienas kito, pasitikėjome, žinojome, kad ...
  • Lietuvos rašytojų sąjungos narys Justinas Sajauskas: apie tai, kas knygose nesudėta

    2016-12-06Lietuvos rašytojų sąjungos narys Justinas Sajauskas: apie tai, kas knygose nesudėta
    Marijampolietis rašytojas, Marijampolės Tauro apygardos partizanų ir tremties muziejaus direktorius Justinas Sajauskas gimė 1944 m. Kalvarijoje. Tėvai Elžbieta Viskačkaitė ir Jonas Sajauskas kilę iš to paties Suvalkijos pakraščio. Abu bežemiai, vos po 2 klases baigę, abu vertėsi atsitiktiniais darbais. Šeima augino tris sūnus ir dukterį. 1949 m. buvo ištremti į Sibirą. Ten prabuvo iki 1957 metų. Nors buvo paleisti metais anksčiau – po Stalino mirties, bet dar kurį laiką teko taupyti traukinio bilietams… Grįžę apsigyveno Marijampolėje. Sibire Justinas baigė 6 klases, grįžęs Marijampolėje tęsė mokslus ir baigė 4-ąją vidurinę (dabar Petro Armino) mokyklą. Studijuoti J. Sajauskas įstojo į Vilniaus valstybinį universitetą. Pasirinko lietuvių kalbą, mat jo mokytojas Lankininkas pasakė, kad tinkamas būti humanitaru. Universitete buvo labai gera aplinka, puikūs dėstytojai. Grįžęs į Marijampolę J. Sajauskas porą metų mokytojavo, bet šis darbas nepatiko, tad metė. „Tada išėjau dirbti į automatų gamyklą, mane paskyrė inžinieriumi technologu, nes turėjau aukštojo mokslo diplomą. Toks buvo sovietinės santvarkos „privalumas“: pavadina tave inžinieriumi, o ką tu sugebi, ...
  • Medžio skulptūra: tradicija ir neišvengiamos naujovės

    2016-12-06Medžio skulptūra: tradicija ir neišvengiamos naujovės
    Kaip rašo Lietuvos tautodailininkų sąjungos Kauno bendrijos pirmininkas Valentinas Jazerskas, pristatydamas katalogą „Sūduvos krašto drožyba, skulptūra ir kryždirbystė“ (2006 m.), „tradicinė liaudies skulptūra nebuvo savarankiška, ją visada supo drožyba ir mažoji architektūra – sudėtinė koplytstulpio, koplytėlės ar kryžiaus dalis. Todėl kalbėdami apie tradicinę skulptūrą, siejame ją su drožyba ir kryždirbyste (kryždirbystės sąvoka apima mažąją architektūrą, skulptūrą ir dekoratyvinę drožybą). Ši gyvoji liaudies tradicija Lietuvoje išgyveno tris etapus“. Iki maždaug 1972 metų ji buvo suvenyrinė, parodinė, mažai ką turinti bendro su tradicine ikonografija. Maždaug dvidešimtmetį vyko monumentalėjimas: buvo kuriami skulptūrų parkai, pvz., Ablingos ansamblis, M. K. Čiurlionio kelias, „Raganų kalnas“… Su atgimimu, Lietuvos nepriklausomybe atėjo ir tikrasis kryždirbystės atgimimas. Visi buvome liudininkai, kai kryžiai buvo atstatomi, statomi nauji prie sodybų, kaimų (taip pat ir sunaikintų) ribų, o ten, kur vyko mūšiai už laisvę, partizanų žūties vietose atsirado ir nedideli atminimo parkai, kryžių kalvelės… Kalbant apie bet kokią liaudies meno šaką akcentuojama tradicija, jos tęstinumas, vieno ar kito regiono išskirtinumas, atpažįstamas iš meistrų ...
  • Daug kas užfiksuota, bet…

    2016-12-06Daug kas užfiksuota, bet...
    Pasidomėjus pastarųjų poros dešimtmečių medžio skulptorių, kryždirbių darbais, jų kūrybinėmis biografijomis, įvairios medžiagos, leidinių būtų galima rasti nemažai. Šiuolaikinė technika ir technologijos leidžia fiksuoti ir išsaugoti tai, kas Lietuvoje yra tiek viešose erdvėse, tiek privačiose teritorijose – taip pat ir užsienyje. Kad fiksuoti reikia – akivaizdu, nes, kaip minėjo K. Kvainauskas, matome jau nykstančių ir naujųjų, šių laikų statinių… Dėmesys šiai tautodailės šakai ypač padidėjo po to, kai kryždirbystė buvo įrašyta į UNESCO paveldo sąrašą. Kultūros ministerija, apskričių administracijos, kai kurie fondai, savivaldybės, taip pat ir pavieniai žmonės rėmė leidinius ir jų per keletą metų išėjo gana daug ir įvairių. Pagal išgales vieni tenkinosi kukliais katalogais, kiti sudarė ir išleido solidžius albumus, o juos sudarinėjo, objektus fotografavo, medžiagą rinko daugiausia kultūros žmonės. Mūsų krašte tokių leidinių irgi yra ne vienas – kiekviena savivaldybė yra užfiksavusi dabarties meistrų darbus ir praeities palikimą. 2006 metais išleista solidi (270 psl.) knyga „Kalvarijos krašto kryžiai, koplytstulpiai, stogastulpiai, koplytėlės“. Įžanginį žodį parašė istorikas Alvydas Totoris. Leidinyje ne ...
  • „Lietuva vadinama medžio drožėjų, skulptorių karalyste…“

    2016-12-06„Lietuva vadinama medžio drožėjų, skulptorių karalyste...“
    Tai – Algimanto Sakalausko, vieno labiausiai žinomų ne tik mūsų krašte, bet ir Lietuvoje medžio skulptorių, ypač daug nuveikusių prikeliant, gaivinant senąją tradiciją, žodžiai. Turi teisę taip sakyti, nes žino, dešimtmečius ne tik dirba su medžiu, kuria, bet ir gilinasi į šios srities dar neatrastas paslaptis. Lietuvos tautodailininkų sąjungos narys, turintis meno kūrėjo statusą, Lietuvos kultūros premijos laureatas, turintis daug kitų apdovanojimų… Jo iniciatyva 1990 metais Prienuose grupelė darbščių ir gabių vyrų susibūrė į dirbtuves „Prienų drožėjai“. Dabar tai VšĮ „Meninė drožyba“, bet tikslai ir uždaviniai per ketvirtį amžiaus nepakito, o darbai – kaip šio laiko ženklas ir praėjusių įvykių atminimas – „išsivaikščiojo“ plačiai po Suvalkiją, po Lietuvą – ir po pasaulį. Paties A. Sakalausko didieji darbai (jų priskaičiuojama keletas šimtų) pasiekė ne tik įvairias Europos šalis, bet ir Japoniją… Beje, prieš keletą metų kalbintas jis yra minėjęs, kad japonams didelį įspūdį padarė mūsų mažoji sakralinė architektūra, ypač koplytstulpiai, stogastulpiai, nes kitur tokių praeitimi alsuojančių, harmoningų dalykų jau seniai nebėra. Pats ...
  • Medžio skulptoriai A. Lastauskas, K. Kvainauskas ir prisikėlę Suvalkijos kryžiai

    2016-12-06Medžio skulptoriai A. Lastauskas, K. Kvainauskas ir prisikėlę Suvalkijos kryžiai
    2001 m. gegužės 18 d. UNESCO paskelbė pirmų devyniolikos Žmonijos nematerialaus ir žodinio paveldo šedevrų sąrašą. Į jį pateko ir Lietuvos kryždirbystė – tradicinių lietuviškų kryžių darymas, jų simbolika. Akcentuota, kad kryžiai Lietuvoje buvo statomi ir kai Rusijos imperija (XIX a. antroje pusėje), ir Tarybų Sąjunga (XX a. 5–8 dešimtmečiais) juos draudė ar nurodinėjo, kiek ir kur statyti. Todėl jau XIX a. pabaigoje jie įgijo nacionalinio simbolio statusą. Tai – gyva ir praktiškai iš kartos į kartą perduodama liaudies meno tradicija. Ornamentuoti, su geležinėmis viršūnėmis, saulutėmis kryžiai, įvairių siužetų medinės skulptūros – visa tai laikoma vertingiausiu Lietuvos liaudies meno palikimu. (Iš „Vikipedijos“)   „Dideliam darbui – tiktai žiemos medis…“ Klemensą Kvainauską dabar Marijampolėje ir Suvalkijoje (o ir pačiame Vilniuje) pažįsta daug kas. Mugėse ar panašiuose subuvimuose ieško meistro, kad pažiūrėtų, ką naujo šį kartą siūlo išradingas medžio drožėjas: gal patogų šeimininkei medinį šaukštą ar kitą rakandą, gal dailiai inkrustuotą dėžutę (paskui paaiškėja, kad pati gamta medieną išmargino, o tas medis – dekoratyvusis žagrenis), ...
  • Laikas, paaukotas V. Šlekio darbams puoselėti

    2016-11-23Laikas, paaukotas  V. Šlekio darbams puoselėti
    Taip jau susiklostė, kad įgijęs muzikinį išsilavinimą Jaunius Vylius stipriai susidomėjo kraštotyra bei dainuojamąja tautosaka. Ir iš tiesų kažin ar būtų kada atsiradęs toks entuziastas, kuris surinktų ne tik visas V. Šlekio užrašytas dainas, bet dar ir sustyguotų jo biografiją. O nagrinėdamas ją J. Vylius sužinojo ir apie V. Šlekio asmenybę, kuri jam pasirodė labai artima.   Suvedė pomėgiai J. Vyliaus pažintis su V. Šlekiu prasidėjo jam vadovaujant Kazlų Rūdos kultūros centro ansambliui „Sūduonia“. Ieškodamas dainuojamosios tautosakos kūrinių ansambliui, J. Vylius aptiko ir V. Šlekio surinktus dainuojamosios tautosakos kūrinius. Šie kūriniai ansamblio vadovui pasirodė verti dėmesio, nes buvo kitokie – melodingi, prasmingi, sunkiai įkandami, bet kartu ir žavūs. Be to, jie buvo surinkti Suvalkijoje, kapsų šnektos teritorijoje, o kadangi „Sūduonia“ dainavo kapsų šnekta, V. Šlekio kūriniai ansambliui labai tiko. Į „Sūduonios“ repertuarą vadovas vis dažniau įtraukdavo V. Šlekio kūrinių, tačiau jų nebuvo tiek, kiek galbūt norėjosi. Bandydamas išsiaiškinti, kur tie kūriniai slepiasi, J. Vylius pradėjo išsamiau domėtis V. Šlekio asmenybe. Marijampolės kraštotyros muziejus, ...
  • Dainuojamąją tautosaką puoselėja „Sūduonia“, „Diemedis“, „Žibinyčia“…

    2016-11-23Dainuojamąją tautosaką puoselėja „Sūduonia“, „Diemedis“, „Žibinyčia“...
    Kazlų Rūdos „Sūduonia“ išsiskiria tuo, kad jos repertuare atliekama tik suvalkietiška tautosaka, kurios didžiąją dalį sudarė buvusio vadovo Jauniaus Vyliaus ir ansambliečių pastangomis iš pateikėjų Suvalkijoje užrašyta medžiaga: dainos, raudos, liaudies žaidimai, rateliai, šokiai, kalendorinių švenčių, vestuvių papročiai, mitologinės sakmės, kita smulkioji tautosaka. Atlikėjai prisimena, kad ansamblio susikūrimo pradžioje, kai trūko dainuojamosios tautosakos kūrinių, visi kartu su vadovu eidavo kaime pas žmones ir klausydavo, įrašinėdavo, šifruodavo ir užrašinėdavo išgirstas dainas. Tačiau vieni ryškiausi dainų, kurias atlieka „Sūduonia“, pateikėjai, yra Vincas Šlekys ir Adelė Kazlauskienė. „Vinco Šlekio dainos yra išskirtinės, jas sunku mokytis, tačiau labai įdomu. Jose gausu simbolizmo, užuominų. Jas klausant reikia galvoti, nuolat skaityti, aiškintis prasmę. Be to, Šlekio dainos yra brandžios, joms yra daugiau nei 200 metų. O tai dainai suteikia papildomos vertės. Tuo tarpu Adelės Kazlauskienės dainos yra truputį kito laikmečio, tačiau lygiai taip pat vertingos ir prasmingos, todėl jas visuomet malonu dainuoti“, – kalbėjo „Sūduonios“ atlikėjai, prisipažindami, kad jiems ilgai tekdavo galvą pasukti, iš kur repertuarui ...