www.suvalkietis.lt
Pagrindinis Suvalkijos krašto informacijos skleidėjas nuo 1942 m.

Sausio 13 dienos „Suvalkietyje“ skaitykite:

Šis autobusiukas Dainavos gatvėje stovėjo antri metai.

 

 

Gatvė  –  lyg  nuosavas  kiemas
Kiemuose pamiršti, savaitėmis, mėnesiais, netgi metais nenaudojami automobiliai – ne tik daugiabučių namų problema. Pasirodo, privačių namų gyventojai irgi vargsta dėl kaimynų gatvėse „pamirštų“ automobilių. Dažnai nenaudojamos transporto priemonės toje pačioje vietoje stovi žiemą, vasarą. Jeigu vasarą aplenkti kelkraščiuose stovinčius automobilius dar nėra tiek vargo, tai žiemą, kuomet gatvės slidžios, jie tampa didele problema. „Suvalkiečio“ redakciją pasiekė Dainavos gatvės gyventojų pagalbos šauksmas – judrioje gatvėje, prieš pat sankryžą, žiemą, vasarą stovi autobusėlis, trukdydamas kitiems vairuotojams, sunkindamas eismą…
Parodos autorius dėkojo marijampoliečiams, gausiai atėjusiems į parodos atidarymą, ir artimiems žmonėms, padėjusiems surengti šį vakarą.

 

 

„Šimtmečio  metamorfozės“: bandymas  surasti  kodą
Beatričės Kleizaitės-Vasaris menų galerijoje (Marijampolės M. Lukšienės švietimo centre) atidaryta vilniečio Raigardo Kudirkos paveikslų paroda. Marijampoliečiams tai – pirma proga susipažinti su darbais autoriaus, kurio šaknys yra šioje žemėje…

 

Ekskursija į Kauną ir T. Ivanausko muziejų VDC lankytojams paliko didelį įspūdį.

 

 

Balsupių  bendruomenė  džiaugiasi  nuveiktais  darbais  ir  jau  žiūri  į  ateitį
Marijampolės savivaldybės Balsupių kaimo bendruomenė 2015-uosius pasitiko džiaugdamasi gražiais, bendruomenės pastangomis nuveiktais darbais ir jau planuodama šių metų veiklą. Bendruomenės įkūrėjos, ilgametės pirmininkės Angelės Karalienės galvoje šiuo metu jau dėliojamas liepos mėnesio pradžioje planuojamo surengti knygnešio Vinco Bielskaus perlaidojimo paminėjimo scenarijus…

 
Magdalena Stankūnienė vienos iš viešnagių Marijampolėje metu: visada elegantiška, moteriška, puošni...

 

 

Stebuklingi  Magdalenos  sodo  medžiai
…Jie tebėra, tie didieji ir paslaptingi vaikystės medžiai, dabar sūpuojantys savo glėbiuose atšiaurius žiemos vėjus ir laukiantys pavasario, kai galės išskleisti žaliąjį rūbą – kasmet vis vešlesnį, vis įmantriau sumodeliuotą, kai galės suteikti prieglobstį paukščiams ir jų vaikams. Ne egzotiškiems – gerai žinomiems, bet stebuklingai giedantiems, ir ta jų giesmė tebeskamba taip pat gražiai, kaip ir prieš devyniasdešimt metų. Skambėjo ji prieš tai, skambėjo ir visus tuos dešimtmečius, nors sodyboje ant Žvirgždės upelio kranto, paskendusioje medžiuose (sako, buvę ar ne trys sodai…), vyko daug pokyčių – ir, deja, nebuvo jie geri čia gyvenusiems žmonėms…

Ši svetainė naudoja slapukus, kad pagerintų jūsų patirtį. Manome, kad jums tai tinka, bet galite atsisakyti, jei norite. Priimti Skaityti daugiau

Privatumo ir slapukų politika