1Šiame informacinių technologijų amžiuje mums svarbu išsaugoti senuosius, tradicinius amatus, kurie skatina domėtis krašto istorija. Tai prisilietimas prie praeities – tėvų ir protėvių gyvenimo. Saugodami kultūrinį palikimą ir perduodami jį šiandienos kartai, turime viltį, kad tradicijos neišnyks, nors nemažai tradicinių amatų nenumaldomai artėja prie išnykimo ribos. Vienas tokių – rimorystė (odinių pakinktų gaminimas).
Nepriklausomos prieškario Lietuvos kaime žmogus neišsiversdavo be arklio. Ūkininkai pasipuikuodavo, vienas su kitu pasivaržydavo, kurio arklys stipresnis, pakinktai gražesni. Susikūrus kolūkiams arkliukas taip pat buvo pagrindinis pagalbininkas, ne tik žemę dirbant, krovinius vežant, bet ir pramogaujant. Dabar, deja, vis rečiau pamatysi kaimo lauku dardantį vežimaitį, traukiamą arkliuko. Nebėra ir rimorių. Vienintelis šio amato meistras mūsų krašte – 93-ąjį gimtadienį rugpjūtį švęsiantis Vincas Burčikas.
– Smetonos laikais apie 20 rimorių pažinojau, ir visi darbo turėjo, – sako Liudvinave gyvenantis vyras. – Kai prasidėjo karas, niekas šorų nedarė, nes odų nebuvo. Gyventojams buvo prievolė po 2–3 kilogramus gyvulių odų valstybei atiduoti, taigi ir siūti nebuvo iš ko. O jei kas kiaulių, galvijų odą sutaupydavo, aš ir išdirbdavau, ir pakinktus pasiūdavau.
Apie žmones, darbus ir, žinoma, arklius V. Burčikas pasakoja spalvinga suvalkietiška šnekta, pagražindamas ją šmaikščiais posakiais, specifiniais žodžiais.
Reto tais laikais, o dabar jau visai primiršto rimoriaus amato Vincą išmokė tėtis.
– Aš vienas iš aštuonių vaikų rimoriumi tapau, kiti broliai kalviauti mokėsi, sesuo siuvėja buvo. Tada, jei amato neturėjai, tarnavai kitiems. Tai dabar kaime jokio amato neliko, o anksčiau, jei tėvas račius – sūnus irgi račius, jei tėvas kriaučius – sūnus taip pat. Kalvarijoje buvo trys žmonės valdžioje ir du policininkai – kiek tų ponų tereikėjo, visi amato mokėsi, ne taip, kaip dabar visi į valdžią taiko, – sako V. Burčikas.
1940 m., būdamas 17 metų, pradėjęs dirbti savarankiškai visą gyvenimą rimoriaus darbo neapleido.
– Kitur netikau: kariuomenėje nebuvau, šautuvo nelaikiau, mašinos vairo neturėjau. Sūnus kiek ragino vairuoti, bet man nereikėjo, aš turėjau arklius! Arkliai mane ir nuo kariuomenės išgelbėjo, – sako Vincas.
1954 m. Onos ir Vinco Burčikų šeimai iš Mindaugų kaimo atsikėlus į Liudvinavą, V. Burčikas įsidarbino ūkyje-technikume ir su savo arkliuku visur važinėjo. Kai 1960 m. pradėjo dirbti namie, nebuvo reikalo ir arklį laikyti – su ūkio arkliais visą respubliką išvažinėjo.
– Čia Vilniuje keturis kartus dainų šventėje buvau, čia Kvietiškyje Kalėdų senelį vežiojau, čia su vestuvininkais, čia su kviesliais, – rodo nuotraukas V. Burčikas. – Kur nuvažiuodavome, ten visas dėmesys buvo mums – žmonės prie papuoštų arklių fotografavosi, domėdavosi, iš kur mes. O kaip Aukštaitijos valdininkai pavydėdavo gražių suvalkiečių arklių!
Mugėse, šventėse rimorius ne tik puikuodavosi arkliais, bet ir savo amatą demonstruodavo, besidomintiems leisdavo ir patiems pabandyti. Ir ko tik negamino: plėškes, pakinktus, pavalkus, balnus. O kiek tekdavo remontuoti balnų, pagamintų fabrike…
– Kol rimorius šorus pasiuva, mėnesį jį reikia šerti, – paklaustas, kiek užtrunka pakinktų pasiuvimas, šmaikščiai atsako Vincas. O paskui patikslina. – Plėškę pasiūdavau per porą dienų, o visus pakinktus – dvejus per mėnesį. Ne tik arkliams pakinktus, gyvuliams antkaklius, bet ir žmonėms diržus siuvau…
Nepigiai kainuojantys rimoriaus dirbiniai (pvz., plėškė kainavo 400 litų) turėjo būti ir ilgaamžiai. Siuvo „drotva“ – storu, stipriu siūlu, suteptu derva, kad būtų juodas ir ilgiau laikytų. Pakinktus pasiūdavo taip, kad jų dydį pagal arklį galima būtų reguliuoti, kad nei per laisvi, nei per stiprūs nebūtų, kitaip arklio nesuvaldysi. Papuošdavo juos metalinėmis žvaigždutėmis, ant kaktos šventinį papuošalą padarydavo, „dėlingę“ (antkaklį) retais šikšnos dygsniais susiūdavo, kad ir gražiau, ir tvirčiau būtų. Prie pakinktų dar keturis „zvanus“ (varpus) – du didelius ir du mažus – pritaisydavo, kad skambėtų bevažiuojant, kad dar labiau visų dėmesį trauktų. Pritaikydavo vadeles – o jų 10 metrų reikėjo! Dar botagas, antakiai (arba akiniai) arkliui. Viskas iš odos, viskas preciziškai tvarkinga. Ir viskas – vien rimoriaus rankų darbas.
Pagrindinis rimoriaus darbo įrankis – „ožiukas“, suoliukas su specialiais spaustuvais. Ant jo prisėdęs Vincas tuoj pat pademonstruoja, kaip „lengvai“ oda yla subadoma. Tik va nuo nuolatinio sėdėjimo ant „ožiuko“ ir stuburą, ir rankas skauda…
– Yra ir įrankiai, ir šikšnų pundai – tik siūk ir siūk, bet kas mokysis rimoriaus amato, kai jo šiandien niekam nereikia, arklių nėra… – apgailestauja V. Burčikas. – Tie, kur turi ūkius ir augina arklius, jais nedirba, nejodinėja, jų nei balnoti nereikia… Visi ganosi laisvai, paskui į užsienį išvežami.
Sovietų laikais norėjo prie technikumo artelę įkurti, kad vaikus rimoriaus amato Vincas išmokytų. „Nesutikau, jau pensininkas buvau“, – sako mokytoju netapęs rimorius.
Savo amato V. Burčikas neišmokė ir vaikų: dukra – anglų kalbos mokytoja, sūnus – verslininkas, gyvena didmiesčiuose. Vertindamas ir saugodamas tėvo darbus kai kuriuos eksponatus išsivežė sūnus.
– Gal net kada nors rimoriaus muziejus bus, – kukliai užsimena paskutinis mūsų krašte šio amato meistras.
Rimoriaus darbais domisi ir kraštotyrininkai, ne kartą eksponatai buvo išvežti į Vilnių, Anykščius, Marijampolę. Vinco kieme tebestovi odų dirbimo „fabriko“ dalis. Visa kita išvežta į Aukštaitiją. Kažkas iš Žemaitijos „pasiskolino“ senovines nuotraukas… Sulaukia prašymų, kad muziejams padovanotų savo darbo įrankių, bet meistras nenori nieko dalinti:
– Ką ta vieną ylutė ekspozicijoje, ar kas besupras… Tegul viskas būna kaip yra, – sako jis.
Čia, namuose Liudvinave, ir visi būtini rimoriaus įrankiai, ir kai kurie darbai, ir kambario sienos nukabintos paveikslais su gražiais pakinktais papuoštais arkliais.
