Dalį „Suvalkiečio“ žinių ir naujienų galima skaityti naujienų dalijimosi platformoje etaplius.lt, pasirinkus Marijampolės regioną.

 


Pažinimo laboratorija

Sekite mus:

Akmenorius Juozas Adomaitis: prakalbinti akmenį ir išlikti...

2015-ųjų birželį sukako 110 metų, kai mūsų krašte, Igliškėlių kaime ūkininko šeimoje gimė unikalaus talento žmogus akmenorius Juozas Adomaitis. O rudenį buvo 25-osios mirties metinės: išėjo, kaip pats yra sakęs, „namo“… Jubiliejinė sukaktis nenuskambėjo plačiau, tik gausi giminė tradiciškai susirinko į jo sodybą, kur tebegyvena kūrėjo dvasia: tiek paties įamžinta akmens darbuose, tiek laukuose, iš kur tie akmenys atkeliavo, didžiųjų medžių apsuptoje sodyboje, kur svečių visada laukia čia nuolat gyvenanti vyriausioji meistro dukra. Neužmiršo jo ir kažkada bendravę, visokių reikalų turėję aplinkinių kaimų žmonės – per gyvenimą yra visokių darbų daręs, daug reikalų išrišęs, tad ir jį pažinojusių buvo daug. Tik jų, deja, irgi vis mažiau…

 

Brangi nuotrauka: Juozas Adomaitis 1925 metais, sukakus dvidešimčiai...

Brangi nuotrauka: Juozas Adomaitis 1925 metais, sukakus dvidešimčiai…

Pažintis ir įspūdis
Rašant kultūros temomis ir konkrečiai apie savamokslius, liaudies menininkais ar tautodailininkais tituluojamus, kūrėjus, retai kas benustebindavo. Tačiau kai pirmą kartą susitikau su Juozu Adomaičiu ir tarp jo iškalinėtų, reljefais išraižytų akmenų, kuriuose buvo ir vaizdai, ir tekstai – tik tema nusakyta, o kitur – ir visas posmas išrašytas, klausiausi vaizdingos, taiklių pastebėjimų kupinos kalbos, tai tikrai buvo unikalu. Žmogus pasakojo apie savo akmenis ir gyvenimą, kuris atrodė net kažkuo netikras: prasidėjęs šimtmečio pradžioje, kupinas istorijos virsmų ir visokiausios veiklos, į kurią įsitraukdavo pats, o daug ką buvo priverstas daryti, pasikeitimų, rūpesčių auginant gausią šeimą… Vien to būtų galėję užtekti ne tik vieno, bet ir kelių žmonių gyvenimams – o čia dar ir toks saviraiškos proveržis, ne vienam iš šalies, be abejo, atrodęs keistoku. Vis dėlto: kaime, kur nuo darbų neatsigini, dar imk ir eikvok sveikatą ir laiką ne tik gabendamas namo akmenis, bet ir aplink juos tupinėdamas! Nei kieno prašytas, nei už pinigus. Vienas esminių klausimų (kaip turbūt ir daugelio) tąsyk buvo toks: kodėl akmenys? Ar ne paprasčiau būtų buvę imtis medžio – juk kalė jis tuos akmenis, gremžė ne kažin kokiais (bent jau ilgą laiką) įrankiais. Paprastu kaltu, plaktuku… Kiek pamenu, pašnekovas aiškino, kad sunkumo čia nėra jokio, pats akmuo lyg prašosi, kad jame įrėžtum tą ar kitą dalyką, jis, su akmeniu savaip pabendravęs, jau viską lyg matydavęs, tik va, su įrankiais buvę sunkiau, kol Julius Narušis neatvežęs tikrų. Su jais, sakė, tai jau vienas juokas dirbti ir gerų žodžių dovanotojui negailėjo…
Būtent skulptorius Julius Narušis ir buvo pasiūlęs apsilankyti čia. Sakė: toks unikalus meistras netoli miesto gyvena, kad „kažin, ar Lietuvoje dar kitas toks yra“. Apie jį išgirdęs, užsukęs – ir likęs išsižiojęs tikrąja prasme… Padovanojo jam tikrų skulptoriaus įrankių, o paskui dar ne kartą su artimais bičiuliais ar garbiais svečiais jis vis sukdavo keleliu link Adomaičių sodybos, kad supažindintų su meistru ir jo darbais.
…O tąsyk, pirmą kartą apžiūrėjus darbus ir išgirdus kiekvieno jų istoriją, šeimininkas dar nustebino: buvo surinkęs nemažai visokių senų daiktų – nuo ūkio, buities rakandų iki radinių iš praėjusių karų ir dar senesnių laikų. Parodė kai ką iš savo jaunystės (apie dokumentus ar „anos Lietuvos“ apdovanojimus tuomet dauguma bevelijo tylėti, o Adomaitis didžiavosi tuo, ką pelnė, tuo, ką veikė). Ir apskritai, prisimenant ir pirmąjį, ir dar pora susitikimų galima sakyti, kad iš jo sklido tikrumas, pasitikėjimas savimi ir tuo, ką daro – anaiptol ne paikas išdidumas, bet žinojimas, kad yra teisus ir kad tik toks jo kelias.

Kelias per gyvenimą – lyg per laukus
XX amžiaus pradžios Lietuvos kaime nelabai kas svarstė, ką vaikai rinksis: „paskyrė“ kurį kunigu ar daktaru, jei buvo iš ko, o kiti dirbo ir gyvenimus kaip išmanydami kūrėsi… Domininko ir Onos Adomaičių šeimoje augo trys broliai ir aštuonios seserys. Po to, kai tėvas dėl sužeistos rankos nelabai begalėjo dirbti prie žemės, Juozą, kaip vyrą ir iš vyresniųjų, „paskyrė būti prie namų“. Šeima daug dirbo, vaikai nuo mažumės irgi triūsė ūkyje. Jei sąlygos būtų buvusios kitos, Adomaičių Juozukas veikiausiai būtų didelius mokslus išėjęs, kokiu plačiai žinomu žmogumi būtų tapęs. Buvo gabus, smalsus, be galo aktyvus: kai Lietuva 1918 metais paskelbė nepriklausomybę, jis buvo tarp pirmųjų, kurie stojo į įvairias organizacijas – būdamas šešiolikos į pavasarininkų, paskui šaulių (vadovavo kuopai), dalyvavo įvairiuose renginiuose. „Visa Adomaičių giminė tokia – visur jų buvo pilna, kiti nelabai prasisuks. Jo tėvas nuo kelių hektarų ūkelio prasigyveno, paskui turėjo plytinę, plytas dovanojo ir Igliaukos bažnyčios statybai, – dukra Joana sako dabar, kai apmąstanti savo tėvų ar senelių gyvenimą, daug dalykų iš to, kas iš nuotrupų susidėlioja, suprantanti ir vertinanti kitaip. – Dabar aš suprantu, kad tėtė daug ką numatė į priekį, pamatydavo tai, ko nematė kiti, apskaičiuodavo, kaip tvarkyti ūkį. Jo tėvas irgi toks buvo.“
1931 metais Juozas Adomaitis vedė Elzbietą Vaičiūnaitę ir atėjo į žentus į Pamargių kaimą. Užsiėmė statybomis – ir čia buvo, kaip sakė pats, pirmoji pažintis su akmenimis. Grynai praktinė: rinko juos, skaldė, mūrijo pamatus. Etnologas Juozas Kudirka, nemažai bendravęs su J. Adomaičiu, patvirtina: „Pirmą kartą su akmens panaudojimu susidūrė statydamas savo namus Pamargių kaime. Vėliau Marijampolėje, pas paminklų dirbėją Jurkšą pamatė, kaip apdorojamas akmuo. Prieš Antrąjį pasaulinį karą per Pamargius vedę plentą darbininkai – akmen­skaldžiai supažindino J. Adomaitį su akmenų ypatumais.“ Tačiau iki tol, kol ėmė juos kalbinti, praėjo dar nemažai laiko.
…Bėgo metai, šeima gausėjo, o istorija negailestingai rašė juodomis ir raudonomis raidėmis. Karas ir prieštaringas pokaris, kolektyvizacija ir tremtys. „Užėjus vokiečiams buvau areštuotas pusantro mėnesio, pusmetį registravausi policijoje. Grįžusi sovietų valdžia vėl areštavo, buvau Dambavos miške bunkeryje, du kartus – Marijampolės saugumo sklepuose. Visur buvo provokatorių – šnipų…“ Bet buvo nemažai žmonių, kurie žinojo, koks jis iš tiesų, kurie padėjo, pasitikėjo. Kaip aktyvų žmogų buvo išrinkę ir pirmojo „Palių“ kolūkio pirmininku – net kolūkiečių suvažiavime Vilniuje dalyvavo… Bet buvo tai jam svetima, nepritarė šiai politikai, tad nutarė tapti veterinaru, lankė kursus ir šiuo darbu labai džiaugėsi: mylėjo gyvulius, ypač – arklius, sakė juos suprantantis. Tai buvo ir papildomos pajamos, nes šeimoje augo, į mokslus tiesėsi aštuonetas…

Akmenis prakalbino skausmas…
Nors akmenys J. Adomaitį visą laiką traukė (rinko juos, dar nė nesusimąstydamas, kur panaudos), bet atėjo diena, kai ėmė su jais „kalbėtis“. Ir ne todėl, kad staiga būtų atsiradę laisvo laiko: dukros sako, kad stebino tėvo užsispyrimas, nepaisant nuovargio, po darbų nors valandėlę kitą padirbėti su kaltu… Lūžis atėjo, kai 1959-aisiais mirė vienintelis sūnus Algirdas. Grįžo iš kariuomenės paliegęs, keletą metų bandė atgauti sveikatą. Jam tebuvo 26 metai.
Tėvas, netekties skausmo, o gal suvokimo, kad būties trapumas nenugalimas, bet akmuo – amžinas, paskatintas pradėjo akmenyse kalti, raižyti tai, kas aplink. Savo skausmą irgi. Įamžino ir išėjusį į Amžinybę sūnų, ir kitus šeimos narius, ir svarbius Lietuvos įvykius. Tarsi dienoraštį rašė (beje, yra kai ką užrašęs, Lietuvoje prasidėjus Atgimimui yra parašęs ir eilėraščių…). Iš pradžių – ir tai labiausiai stebino darbus pamačiusius – akmenyje tiesiog raižė vaizdus, žodžius, dainų posmus, kaip tai daro grafikai. Taip, kaip kitas būtų piešęs popieriuje ar kalęs medyje. Jo šie darbai norom nenorom susišaukia su kito ryškaus šio krašto kūrėjo Romano Krasninkevičiaus grafika (beje, grafikas akmenorių yra įamžinęs savo raižinyje 1983 metais). Daug darbų skirta Lietuvai, jos istorijai. Buvo daug skaitęs apie didžiuosius kunigaikščius – juos, ypač Vytautą, raižė akmenyje ne kartą. Apie darbus kalba jų pavadinimai: „Gedimino sapnas“, „Birutės kalnas“, „Užaugau Lietuvoj…“, „Vytautas prie žemėlapio“, „Prie kapo“, kai kur – dainos eilutė… Vėliau, jau tobulesniais įrankiais dirbdamas, ėmė kurti ir figūrinius darbus, nedideles skulptūras. Dažnai tai buvo gyvūnai, bet ne vien. Atsirado įvairesnių technikos požiūriu darbų.
Ne viename akmenų meistras įamžino kokį svarbų šeimos gyvenimo įvykį, nes jų aplink buvo daugybė. Vis didėjantis pulkelis anūkų stebėjo ir stebėjosi, kaip paprastas akmuo pavirsta žvėreliu ar kuo kitu. Jų, tų žvėrelių, nemažai sodyboje apgyvendino…



Elzbietos ir Juozo Adomaičių vestuvinė nuotrauka.
Igliaukos pavasarininkų kuopa prie pačių pastatyto kryžiaus. Akmenys, išgarsinę šį suvalkietį... ...ir laukai, iš kurių jie atkeliavo į sodybą.

Komentarai baigti.

Naujausia informacija

  • Žmonės išeina, o jų kūryba išlieka…

    2021-04-14Žmonės išeina, o jų kūryba išlieka...
    (Apie Domicelę Draugelytę-Stankevičienę) Iškeliaudami Amžinybėn, į TEN, nepaimsime nei namų, nei brangenybių, nei kitų daiktų… Seni albumai, knygos gali būti sudeginti. Pranyksta viskas laiko dulkėse. Tik ne visi turtai pradingsta: „Sode pienių galvutės – pabertas auksas…“ Tai kiekvieną gegužę kartojasi, šios gamtos dovanos – amžinos… Kaip ir žmogaus dvasinė kūryba. Ir štai lyg stebuklas prieš Kalėdas mano namus pasiekė džiugi ir brangi dovana – man ir mūsų krašto žmonėms. Iš Vilniaus Domicelės Stankevičienės dukterėčia Laima Kutkienė atsiuntė keturis storus jos poezijos sąsiuvinius – kūrybą nuo 1971 iki 1995 metų. Ji nesudegino, neišmetė, o atėjus laikui nusprendė atiduoti brangų tetos turtą saugoti Kazlų ...
  • Audrius Plioplys kviečia pasidomėti

    2021-04-14
    Naujausia iš mūsų krašto kilusio menininko ir mokslininko Audriaus Plioplio sieninė instaliacija „Laumės juosta“ tik ką pradėta eksponuoti Lietuvos dailės muziejuje Lemonte, Ilinojaus valstijoje (JAV). Autorius taip pristato kūrinį: „Joje – juodos ir baltos minties fragmentai, beveik visi su žodžių dalimis. Į fragmentus įeina mano paties MRI smegenų tyrimai, elektroencefalogramos ir ankstesnių mano meno kūrinių transformacijos. Dešimt vertikalių neuronų traktų, juostų, kaip baltosios materijos traktai, jungiantys mūsų smegenų pusrutulius, sujungia viršutinius mūsų mąstymo procesų lygius, sąmonę su apatiniais, pagrindiniais, egzistencijos lygiais. Ši instaliacija buvo atidaryta kartu su poezijos festivaliu „PoPa 2021“. Tai – „Poezijos pavasario“ santrumpa. Festivalis nepaprastai sėkmingas, poezijos knyga ...
  • 2022-ieji – ir Sūduvos metai

    2021-04-14
    Sūduvos vardą pirmą kartą rašytiniuose šaltiniuose paminėjo K. Ptolemėjus apie 150-uosius metus parašytame veikale „Geografija“. Aprašydamas baltų gentis prie Baltijos jūros, jas įvardijo kaip sūduvius, galindus ir kitus. 1422 metų rugsėjo 27 dieną pasirašius Melno taikos sutartį, Sūduvos kraštas visam laikui buvo prijungtas prie Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės, tad ateinančiais metais bus švenčiamas Sūduvos susigrąžinimo 600 metų jubiliejus. Siekiant pagerbti ir įprasminti Sūduvos krašto reikšmę Lietuvos valstybės formavimosi istorijoje, Seimo TS-LKD frakcijos seniūno pavaduotojas Andrius Vyšniauskas ir frakcijos narė Irena Haase pasiūlė paskelbti 2022-uosius Sūduvos metais. Parlamentarai buvo kviečiami įvertinti Sūduvos reikšmę Lietuvos XIII–XIV a. valstybės formavimosi istorijoje. Pabrėžiama Sūduvos įtaka lietuvių kalbos, ...
  • Esperanto kalbos kūrėją prisimenant

    2021-04-14Esperanto kalbos kūrėją prisimenant
    Nuo balandžio 13 dienos Marijampolės kultūros centre veikia paroda „Liudvikas Zamenhofas ir Lietuva“. Lenkijos institutas Vilniuje Liudviko Zamenhofo mirties 100-ųjų metinių proga parengė parodą, atspindinčią jo gyvenimą ir veiklą, ryšius su Lietuva – Kaunu, Veisiejais. Paroda taip pat atspindi tarptautinės esperanto kalbos populiarėjimą ir paplitimą, skatina jos mokytis. Lietuvos esperantininkų sąjungai (LES) padedant ji jau buvo eksponuojama daugelyje Lietuvos vietovių. 2017-uosius UNESCO buvo paskelbusi Liudviko Lazario Zamenhofo, esperanto kalbos kūrėjo, metais. 2019 metais sukako 160 metų nuo jo gimimo. Taip pat minėjome Lietuvos esperantininkų sąjungos 100-metį. Esperanto yra visavertė kalba, genialus XIX a. lingvistinis išradimas, puikiai gyvuojantis iki šiol. Ja visame ...
  • Elektroninę erdvę jau stebi policijos virtualus patrulis

    2021-04-14Elektroninę erdvę  jau stebi policijos virtualus patrulis
    Policijos departamentas paskelbė, kad nuo balandžio 6-osios patruliuoti elektroninėje erdvėje pradėjo virtualus patrulis. Tokios pareigybės atsiradimas susijęs su pastaruoju metu internetinėje erdvėje plintančiu smurto kurstymu, neapykantos persmelktais komentarais, patyčiomis, kitaip galvojančių persekiojimu. Nerimą kelia ir visuomenės psichinė sveikata. Stebint elektroninę erdvę matyti įvairūs pasisakymai, komentarai, tam tikros iniciatyvos, kurios dažnai prasilenkia su įstatymo raide. Interneto turinys nerimą kelia ne pirmus metus Vakaruose jau gerokai anksčiau pradėta svarstyti, kad reikėtų akyliau kontroliuoti turinį internete. Jungtinės Amerikos Valstijos savo kailiu po Prezidento rinkimų įsitikino, ką gali internete nuolat skleidžiama dezinformacija, neapykantos, maišto kurstymas. Nepatenkinto rinkimų rezultatais Donaldo Trumpo paraginti rėmėjai šturmavo ir užėmė demokratijos ...
  • Neapykanta persmelkti komentarai neduoda naudos nei juos rašančiam, nei skaitančiam

    2021-04-14Neapykanta persmelkti komentarai neduoda naudos nei juos rašančiam, nei skaitančiam
    „Suvalkietis“ apie piktėjančios visuomenės požymius, negatyvumą ir pyktį internete, apie šių tendencijų priežastis kalbasi su psichologe Vilma VĖLYVIENE. – Pastebima, kad pastaruoju metu elektroninėje erdvėje labai padaugėjo piktų, įžeidžiančių, netgi grasinančių komentarų, žinučių. Kas, Jūsų nuomone, atsitiko visuomenei, kodėl žmonės tokie pikti, dažnai su neapykanta reaguoja į paprasčiausią informaciją? – Gyvename tokioje visuomenės sandaroje, kuri yra demokratinė savo sąranga, visi mes turime teisę į savo pažiūras, nuomonę, tai aktyviai reiškiama ir socialiniuose tinkluose. O nuomonės – dažnai skirtingos, kartais priešingos. Diskusija mums padeda pamatyti reiškinius iš įvairių pusių, tačiau su plačiomis galimybėmis reikšti nuomonę nepaspartėjo mūsų vidinis vystymasis. Tolerancija, kitaip manančio priėmimas, ...
  • Pagarba žmogui, įstatymai turi veikti visur vienodai

    2021-04-14Pagarba žmogui, įstatymai turi veikti  visur vienodai
    Policijos departamentas, pristatydamas pirminę virtualaus patrulio viziją, kalbėjo, kad toks patrulis, stebėdamas elektroninę erdvę, didelį dėmesį skirs neapykantą skatinančių, įžeidinėjančių ir kitų panašių komentarų autorių žinutėms. Jie bus įspėjami. Būtent tokio virtualaus patrulio vaid-mens norėtų ir mūsų kalbinti skaitytojai, kurių klausėme, ar jie pritaria, kad viešąją erdvę stebėtų virtualus policijos patrulis ir perspėtų komentarų autorius už netinkamą turinį. Ar reikalingas virtualus policijos patrulis? Vienareikšmiškai – taip. Aišku, tai neturėtų būti žodžio laisvės, nuomonių laisvės ar demokratijos vertybių varžymas. Diskusijoje, kultūringo ginčo metu išsiaiškinama tiesa, išsakoma asmeninė pozicija ir dažnai priimamas bendras susitarimas, tinkamiausias sprendimas. Socialiniai tinklai, internetinė viešoji erdvė neretai virsta sunkiai ...
  • „Metų renovacijos projektas“: paskelbti 2021 nugalėtojai

    2021-04-14„Metų renovacijos projektas“: paskelbti 2021 nugalėtojai
    Paaiškėjo, kurie trys iš keturiolikos renovuotų daugiabučių, dalyvavusių Būsto energijos taupymo agentūros (BETA) inicijuotuose rinkimuose „Metų renovacijos projektas 2021“, pripažinti geriausiais. Daugiausia simpatijų sulaukė Taikos pr. 3, Klaipėdoje, Draugystės g. 25A, Marijampolėje ir Stoties g. 14, Šiauliuose esantys daugiabučiai. „Džiaugiamės galėdami pasidalinti geriausių renovacijos projektų istorijomis. Nepaisant to, kad didžiąją praeitų metų dalį praleidome karantino sąlygomis, renovacija nesustojo ir šiemet rinkimuose netrūko gerųjų pavyzdžių. Viešo balsavimo metu buvo išrinkti trys laimėtojai, tačiau iš tikrųjų visi atsinaujinę savo daugiabučius jau yra laimėtojai ir jų apdovanojimas – geresnės gyvenimo sąlygos, kurias ypač vertiname dabar, daug laiko praleisdami namuose“, – teigia BETA direktorius Valius ...
  • Inkilas – lobio slėptuvė? Kodėl gi ne!

    2021-04-12Inkilas – lobio slėptuvė? Kodėl gi ne!
    Pavasaris – inkilų kėlimo metas, kai laukiame sugrįžtančių paukščių. Tačiau marijampoliečio Andriaus Kukio į medžius įkelti inkilai vilioja ne tik sparnuočius, bet ir lobių ieškotojus. Marija BURBIENĖ Keliaudamas aptinka gražias vietas Draugai ir bendražygiai Andrių pažįsta kaip aistringą keliautoją, orientacininką ir protmūšių dalyvį. – Protmūšiai tapo netikėta aistra, kai į juos įsitraukiau gal prieš šešerius metus. Tada su Marijampolės dviratininkais buvome žygyje, tik ką apsistoję poilsiui stovykloje. Paskambinęs draugas pasakė, kad užsiregistravo protmūšiui, o į komandą įtraukė ir mane. Dar pridūrė, kad mano dalyvavimas būtinas. Galvosūkiai man visada patiko, visgi pasiūlymas buvo netikėtas. Vėliau protmūšiai net labai įtraukė, – pasakoja Andrius. Intelektiniai žaidimai, pasak jo, ...
  • Kiek daug gerumo aplink, įvertinti leido globos namus nusiaubęs koronavirusas

    2021-04-12Kiek daug gerumo aplink, įvertinti leido globos namus nusiaubęs koronavirusas
    Globos namų darbuotojai su nerimu stebi informaciją apie didėjantį sergamumą COVID-19 liga, prognozuojamą trečią pandemijos bangą, mintyse melsdamiesi: „Dieve, neduok“. Žmonės nepamiršo, kaip buvo sunku ir baisu grumtis su įstaigą užpuolusiu koronavirusu, kai sirgo ir gyventojai, ir darbuotojai, kai nežinojai, ką rasi kitą dieną, kiek mirusių, ar bus kam dirbti, slaugyti sergančiuosius. Tad šiandien, jau po patirtų išgyvenimų, šių namų darbuotojams paglosto širdį, kai įvertinamas jų sunkus darbas, padėkojama už gerumą ir pasiaukojimą. Juolab kad išties padaryta buvo daugiau, negu žmogaus jėgos leidžia. Loreta TUMELIENĖ Kvepėjo namais Į „Suvalkiečio“ redakciją paskambinusi Kaune gyvenanti Živilė Samulionienė sakė norinti padėkoti Suvalkijos socialinės globos namų kolektyvui ...
  • Septynetas skirtingų, paliestų to paties…

    2021-04-10Septynetas skirtingų, paliestų to paties...
    …Romantikai tai gal pavadintų mūzos kepštelėjimu, įkvėpimu, realistai – darbštumu ar gebėjimu „iš nieko padaryti kažką (arba – viską)“, skeptikai veikiausiai imtų samprotauti, kad nieko čia ypatinga, nuobodos – nagrinėti, kas, kur ir kada kokių menų mokėsi, kas kokį diplomą ar kitą panašų dokumentą turi – o jei ne, tai gal ir vadintis kūrėjais negali?.. Sunkiausia su visažiniais, kurie apie kiekvieną mūsų gali papasakoti: kas, kada ir su kuo – sutarė ar pykosi, gavo kažką iš valdžios arba ne, kaip reikėjo daryti ar nedaryti, kur tas ar anas jaunystės keliais klydinėjo ir baltą ar raudoną vyną gėrė… Tačiau mes, nesiklausydami ir ...
  • Meškučių piliakalnis: kaip išsaugoti unikalumą ir palaikyti tvarką?

    2021-04-10Meškučių piliakalnis: kaip išsaugoti unikalumą ir palaikyti tvarką?
    „Suvalkiečio“ skaitytojas Valdas Kulvinskas pasiūlė atkreipti dėmesį į tai, kaip iš arti atrodo Meškučių piliakalnis. Pasak skaitytojo, piliakalnio teritorijoje stinga tvarkos. Protėvių palikimas vertas didesnės pagarbos ir priežiūros „Tolimesniame nuo miesto Karklų gatvės gale nesaugomas ir netgi niokojamas mūsų protėvių palikimas“, – rašo V. Kulvinskas. Meškučių piliakalnio apylinkėse skaitytojas pasivaikščiojo prieš pat Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo dieną. Situacija jį nuvylė. Turbūt tiesiog „atsimušančių“ į šią problemą yra ir daugiau – šis nelengvas karantino laikas, kaip pastebi V. Kulvinskas, paskatina miesto gyventojus ieškoti ramybės ir stiprybės gamtoje. Tarsi iš naujo tenka atrasti seniai lankytas vietas. Tačiau tie atradimai kartais būna ne visai džiuginantys. Pavyzdžiui, prie ...
  • Rašydama romanus išreiškia save

    2021-04-07Rašydama romanus išreiškia save
    Apie anglų kalbos pedagogę, Marijampolės kolegijos lektorę, prodekanę Odetą Gluoksnytę rašėme maždaug prieš 10 metų, kai pristatėme jos pirmą romaną „Dark Sky“ („Apniukęs dangus“), išleistą 2012 metais. Šiandien ji pristato jau antrą savo knygą „Trečias kartas“, vėl pasirašiusi kaip Odeta Vilou (Willow). Skaitytojams oficialaus knygos pristatymo dėl karantino ribojimų tenka dar palaukti, o mes nuotoliniu būdu jau pakalbinome autorę apie jos naują kūrinį. Antras romanas „Trečias kartas“ – pirmojo tęsinys Pirmą romaną „Dark Sky“ O. Gluoksnytė sakė rašiusi maždaug metus, paskui dar tiek pat vertusi į anglų kalbą, o šis antrasis buvo kuriamas praktiškai dešimtį metų – pradėtas praėjus metams po pirmos ...
  • Kaip Vilkaviškis galėjo tapti Lietuvos sostine…

    2021-04-07
    1941 m. sausio 10 d. Maskvoje V. Molotovas ir Vokietijos pasiuntinys Maskvoje F. Šulenburgas pasirašė dar vieną slaptą protokolą, pagal kurį sutariama: 1. „Reicho Vyriausybė atsižada teisių į Lietuvos teritorijos gabalą, paminėtą slaptame pridėtiniame 1939. IX. 28 d. protokole ir atžymėtą prie jo pridėtame žemėlapyje; 2. Sovietų Sąjungos Vyriausybė yra pasiruošusi atlyginti Vokietijos Vyriausybei už šią teritoriją, sumokėdama 750000 aukso dolerių arba 31500000 markių.“ Vokiečiai pardavė teritoriją, kuri jiems nepriklausė, už aukščiausią kainą. Dr. Jonas Balys (JAV) straipsnyje „Sovietų ir nacių byla dėl Užnemunės ruožo“ iškelia įdomią versiją. Ar galėjo (ir kaip) A. Smetona pasipriešinti sovietinei Lietuvos okupacijai? Pagal 1939 m. ...
  • Abejones sklaidė savo pavyzdžiu

    2021-04-07Abejones sklaidė savo pavyzdžiu
    Nepaisydamas prieštaringų nuomonių ir socialiniuose tinkluose bei žiniasklaidoje sklandančios neigiamos informacijos apie „AstraZeneca“ vakciną, Seimo narys Giedrius Surplys, išrinktas Sūduvos šiaurinėje apygardoje, vos tik gavo progą, pasiskiepijo būtent šia vakcina. Tikėdamasis išsklaidyti žmonių abejones britų farmacininkų produktu, Seimo narys įspūdžiais ir informacija apie savo savijautą po skiepo dalijosi socialiniame tinkle „Facebook“. Galvas galėjo susukti melai „Šiandien pasiskiepijau „AstraZeneca“. Jaučiuosi puikiai. (…) Antra diena po „AstraZeneca“. Naktį temperatūra pakilo iki 37 laipsnių, truputį krėtė šaltis. Vadinasi, skiepas veikia. Šiandien – geriau. Esu darbe. Medikai sako, kad paskiepytas žmogus kitų negali užkrėsti“, – socialiniame tinkle įspūdžiais dalijosi politikas. „Suvalkiečio“ paklaustas, kodėl nusprendė viešai kalbėti apie ...