Dalį „Suvalkiečio“ žinių ir naujienų galima skaityti naujienų dalijimosi platformoje etaplius.lt, pasirinkus Marijampolės regioną.

 


Pažinimo laboratorija

Sekite mus:

Mokytoja D. VIDRINSKIENĖ: lituanistika, esperanto kalba, sovietmečio disidentų likimai

Paulina Danutė Vidrinskienė save vadina Žiemgalos dukra, nes kilusi iš šalies šiaurės, Žagarės, ir, kaip pati sako, tarsi tas vyšnios kauliukas likimo permesta per Nemuną į trąšią Suvalkijos žemę. Čia prigijo, subrendo, sulapojo ir duoda tokį didelį šešėlį, kuris saugo, globoja, glaudžia daugybę žmonių, kurių veikla, geri darbai jos dėka išlieka ne tik žmonių atmintyje, bet ir knygose. Tos knygos – tai kraštotyrinė medžiaga apie atskiras iškilias asmenybes, apie įvairias grupes, įstaigas, laikotarpius, veiklas.
2008 m. mokytojai P. D. Vidrinskienei suteiktas „Nusipelniusios marijampolietės“ vardas.
Mokytojai Paulinai Danutei Vidrinskienei suteikta esperanto kalbos mokytojos ir neformaliojo ugdymo kraštotyros vadovės ekspertės kvalifikacinė kategorija.Pedagoginė lituanistinė  veikla – nuo 17 metų
Vaikystėje Danutės charakterį formavo graži Žagarės gamta ir knygos. Su bendramoksliais liko artimi iki šiol, neretai susitinka. Didžiulę įtaką linuanistinės studijų krypties pasirinkimui turėjo tai, kad knygų skaitymas šeimoje buvo didelis malonumas. Toks, kad vertė ieškoti ir gauti kone kiekvieną pasirodžiusį vertą dėmesio leidinį.
Dar labai svarbi Danutei buvo jos nuostabi gimtosios kalbos mokytoja vienuolė Danutė Mušinskaitė. Pasirodo, šiai mokytojai vardą išrinko pats Maironis. Jis buvo tetos draugas, todėl tartasi su juo. O Danutė poetui, kaip žinia, asocijavosi su tėvyne. Beje, D. Mušinskaitė buvo vienintelė mokytoja, baigusi universitetą. Ji mokėjo patraukti: gėda būdavo nesimokyti, neperskaityti užduotos knygos.
„Mes su sese Ramute turėjome polinkį kalboms. Kai baigiau vidurinę mokyklą, tėtis neteko darbo, nes buvo šaulys, mama irgi nedirbo. Negalėjau išvažiuoti studijuoti, teko eiti dirbti. O ko labai tada trūko – tai mokytojų. Nė 18 metų neturėdama pradėjau mokytojauti. Tai atrodė laikina, vėliau įstojau į Šiaulių institutą – irgi atrodė laikinai. Tik vėliau mama kone išstūmė į Vilnių, studijuoti stacionare. Po tų 2 metų pedagoginiame institute pajutau, kad noriu mokytojauti, kad tai mano kelias. Tai vis nuostabių dėstytojų Petronėlės Česnulevičiūtės, prof. Budzinskio ir kitų įtaka.“
Tapo labai įdomu dirbti, atsirado noras stengtis, galvoti, kaip galėtų įdomiau padaryti pamoką. Buvo gera dirbti su vaikais. Su buvusiais mokiniais iki šiol bendrauja. „Geriausi mano draugai dabar yra buvę mokiniai.“
Į Marijampolę atsivežė vyras Zig­mas, su kuriuo buvo kurso draugai. Kitąmet sueis 60 metų, kai gyvena čia. Pradžioje lituanistė 14 metų dirbo Jono Jablonskio vidurinėje (dab. Rygiškių Jono gimnazija), vėliau perėjo į 5-ąją vidurinę (dab. Jono Totoraičio progimnazija).
Prasidėjęs Atgimimas viską pakeitė
„Geriausias laikas darbe prasidėjo po Atgimimo 1991 m. Neliko baimės pasakyti ką ne taip, kaip tinka valdžiai. Nereikėjo apgalvoti kiekvieno žodžio, bijoti klaidingų interpretacijų. Nors mokiniai man yra sakę, kad vis tiek suprasdavo, jautė mano potekstes. Buvusi mokinė, dabar pedagogė Regina Dilienė iš užuominų sakė viską supratusi.“
Iki Atgimimo šnekėti atvira širdim, ne taip, kaip reikalaujama, buvo neįmanoma. Literatūros mokytojai juk mokė ir Lietuvos istorijos, nes per istorijos pamokas to buvo labai mažai. O pristatant rašytoją reikėdavo pateikti to laikotarpio istorinį foną. Nuolat jautė vizitatorių baimę, nežinią, ko jie nori, ko ieškos – gal internacionalinio auklėjimo ar ko kito. Nuolatinė įtampa paveikė širdį, prasidėjo mokytojos ligos.
„Mokytojo darbas akmenuotas, bet ir grąžos davė: dvasingumo prasme, gerų santykių su vaikais, bendravimo, jų palaikymo prasme.“
Esperanto kalba atvėrė duris į pasaulį
„Domėjausi šia kalba ir anksčiau, bet nebuvo progos pasimokyti. Kai mokiau vyresnėse klasėse, man reikėjo žinių apie dirbtines kalbas. Tai paskatino pradėti lankyti kursus, kad pati turėčiau pagrindus. 1984 m. baigiau metų kursus. Susipažinau su esperanto gramatika, verčiau, skaičiau, bet dar kokius metus bijojau kalbėti. Pradėjau pamažu važinėti į reginius. Kasmet vykdavau į Baltijos šalių renginį, vadinamą BET. Šiemet, beje, vyks jau 52 kartą, liepos mėnesį Birštone – būtinai važiuosiu.“ Mokytojos namai pilni įvairiausių suvenyrų, nuotraukų iš kelionių, iš susirašinėjimo su bendraminčiais esperantininkais iš viso plataus pasaulio.
1995 m. pradėjo važinėti į pasaulinius kongresus (jie rengiami nuo 1905 m.). „Pirmas mano tarptautinis kongresas buvo Suomijoje. Išvykimą finansiškai parėmė švietimo skyriaus vedėjas Antanas Mikuckis. Ten buvo tikras stebuklas: savaitė saloje, kur visi tave supranta, nesvarbu kokios tautybės, kokio rango, ir tu visus supranti“.
Nuo tada mokytoja pradėjo daugiau studijuoti, įgijo tarptautinį esperanto diplomą, leidžiantį mokyti šios kalbos visame pasaulyje. Deja, dėl lėšų stokos juo beveik nepasinaudojo. O štai mokykloje jai leido vesti esperantininkų būrelį. Kai buvo įvestas profiliuotas mokymas, tada vaikai galėjo pasirinkti esperanto kaip mokomąjį dalyką. Esperantininkai išsikovojo teisę dėstyti kaip ir kitas užsienio kalbas, o atestate mokiniai turėjo esperanto kalbos pažymį.
Didelis skirtumas buvęs mokyti lietuvių ir esperanto. Lietuvių kalba buvo privaloma, o esperanto pasirenkama. Ateidavo tie, kurie tikrai nori. „Paskutiniai 11 metų buvo man nepaprastai gražus laikas, eidavau į mokyklą su didžiuliu džiaugsmu, ir vaikai noriai mokėsi. Labai gerai sekėsi ir kraštotyrinė veikla, su vaikais daug padarėme ir jiems buvo įdomu“, – prisimena pedagogė.
Kraštotyrinį darbą dirbo kartu su vyru
„Su kraštotyrininkais kas 2 metai vykdavome į ekspedicijas. Ir vyro mokiniai (V. Mykolaičio-Putino internatinės mokyklos), ir mano su savo darbais vykdavo į respublikines konferencijas ir grįždavo su ministrų padėkomis. Daug keliaudavome po šalį“.
1979 m. D. Vidrinskienė perėmė J. Totoraičio mokykloje kitos mokytojos darbą kraštotyros srity. „Lituanistas ir taip visada būni kraštotyrininkas. Ieškai žinių apie rašytojus, nori pasakyti daugiau nei vadovėlyje. Rengdavome mokytojų ekskursijas, paskui pradėjau ir su mokiniais važinėti“.
Pasirinko kaupti medžiagą apie mokytojus veteranus. „Jų buvo tada nedaug, apėmiau visas miesto mokyklas – ir pedagoginę. Medžiaga pamažu kaupėsi mokykloje. Paskui V. Peckus su V. Viliūnu nutarė išleisti knygą apie mokytojus, aš daug medžiagos jiems daviau. Bet jos vis gausėjo, nutariau ir aš sudėti į knygą. Ir taip 2006 m. išėjo pirma knyga „Skambančios rugsėjų upės“ (233 mokyt.). 2010 m. teko leisti antrą tomą apie 64 pedagogus – iš viso buvo surinkti ir publikuoti 297 mokytojų atsiminimai.
Mokytoja prisimena, kad buvo sunku mokytojų prisiprašyti, kad atsakytų į klausimus, duotų žinias apie save. Ne visi suprato šio darbo prasmę, sakė: „Nenorime nusirengti prieš visus“. Teko aiškinti, kad ko nesinori galima neminėti, rašyti apie tai, kas gera. Buvo ir tokių, kurie tiesiog nenorėjo… Daug laiko sudėta šiam darbui, bet prievarta niekas nebuvo verčiamas.
„Kai perėmiau kraštotyros būrelį, rašėme ir mokyklos metraščius, metų albumus, ieškojome buvusių mokinių, žinių apie jų likimus, pasiekimus. Pamažu medžiaga jau netilpo spintose, reikėjo muziejaus. 2001 m. buvo įsteigtas J. Totoraičio mokyklos muziejus. Direktorius V. Pileckas skyrė patalpą ir labiausiai padėjo, dar finansavo ir mokyklos istorijos išleidimą „Marijampolės 5-oji vidurinė mokykla 1971–2001 m.“. O veikla tęsėsi, kol pedagogė išėjo iš mokyklos 2011 m.
Knygos apie tremtinius  ir disidentus
Drauge su vyru Zigmantu Vidrinsku mokytoja rinko atsiminimus apie marijampoliečius tremtinius ir laisvės kovų dalyvius. Jie abu kartu sudarė ir bendrai išleido 4 knygas: „Išplėšti iš Tėvynės delnų“ (2000, 2001 m.), „Juos lydėjo šventas jausmas“ (2001 m.), „Trys Sibiro švyturiai“ (2004 m.) ir dar Juozo Tumo „Ožkasvilių kaimo likimas“ (2002 m.). J. Tumas davė medžiagą apie savo gimtą kaimą, tereikėjo suredaguoti, surasti lėšų.
Knygas išleisti bendrai buvo tiesiog pigiau. Nesunku atspėti, kad tai kainuoja nemažai, todėl ieškojo rėmėjų. Vyras buvo drąsesnis prašyti, todėl eidavo jis.
Pirma bendra knyga „Trys Sibiro švyturiai“ – apie kunigus tremtinius Antaną Mieldažį, Pranciškų Šliumpą ir Pranciškų Adomaitį MIC (marijonas). „Apie du kunigus aš surinkau, apie vieną – vyras. Juos visus pažinojome, todėl apie juos išleidome. Pažinojome tada jau a. a. Mieldažio gimines, seserį, iš jų gavome daug medžiagos. Adomaitis gyveno marijonų vienuolyne, davė savo dienoraštį. Asmeniškai jį pažinojau, daug šnekėdavomės, nuostabus žmogus buvo. Davė daug nuotraukų, beje, buvo J. Totoraičio mokinys, pirmos laidos, o kun. V. Aliulis – paskutinės laidos. Apie P. Šliumpą vyras rinko, jo giminaitis suteikė daug žinių ir dar tremtinė Aksomaitienė. Daug medžiagos abu surinkome, kodėl neišleisti. Išleidome 500 egz. tiražu, ir taip jos visiems prisireikė…“ – prisimena moteris.
„Išplėšti iš Tėvynės delnų“ apie mokytojus tremtinius, ją teko leisti 2 kartus. Ir vėl apie vienus rinko vyras, apie kitus – Danutė. Prisimena, kad reikėjo daug bendrauti su žmonėmis, kad šie atsiskleistų.
„Juos lydėjo šventas jausmas“ – 32 kovotojų, laisvės kovų dalyvių atsiminimai. „Visos knygos brangios kaip vaikai. Visus tekstus reikėjo perrašyti spausdinimo mašinelė, aš pati nemokėjau, tad teko samdyti žmogų, mokėti pinigus už spausdinimą“, – prisimena pedagogė.
O per tuos 5 metus po vyro mirties išleido iš viso 10 nedidelių knygelių, tarp kurių 4 poezijos knygos. Dar knygą apie Rimantą Juknevičių, mokytoją Algį Ramanauską, 2 knygas apie mokyklos muziejų, jo jubiliejų, monografiją „Jonas Totoraitis“. O „Akies krašteliu pro geležinę uždangą“ – apie keliones tarybiniais metais į Čekoslovakiją, Vengriją ir kt.
Gyvenimas įdomus
„Man mano gyvenimas buvo įdomus, o kitam gal ne. Niekada nenuobodžiauju. Kūryba padėjo išsigelbėti iš depresijos. Man buvo du didžiuliai stresai: žuvo anūkas, po metų mirė vyras. Gyvam kapų nėra, kažką juk turėjau daryti. Metus po vyro mirties dar dirbau. Bet kai mokykla tapo progimnazija, neliko vyresnių klasių, neliko ir esperanto, o ir kraštotyrinė veikla su 7–8 klasių mokiniais sunkiai duodasi – per maži tam“, – pasakoja mokytoja.
Nuo liūdesio išėjus į pensiją gelbėjo kūryba – ėmė kurti poeziją. Pernai įstojo į Vilniaus mokytojų literatų draugiją „Spindulys“. Kas mėnesį ar kas antrą ten nuvyksta, visi atvykusieji turi progos paskaityti savo kūrybą. Buvo anksčiau įstojusi į Marijampolės „Sietyną“, bet nelabai patiko.
„Dabar lietuviškai parašiau Marijampolės esperanto klubo istoriją ir baigiu išversti į esperanto (knygoje bus abu variantai). Paskui redaguosiu ir išleisime (G. Vilutis žadėjo paremti). Rašinėju šiek tiek nuolat, taip pat daug skaitau. Viskas priklausys nuo sveikatos“, – sako Danutė.

Svečiuose Suomijoje pas esperantininkus. Danutė (sėdi pirma iš dešinės) keliavo ten su sūnaus šeima.Mokytoja įsiamžino su paskutine esperanto kalbą besimokiusių J. Totoraičio mokyklos mokinių laida 2010 metais.Čekijoje, kur D. Vidrinskienė laikė tarptautinius esperanto kalbos egzaminus, kartu su viso pasaulio esperantininkais.

Komentarai baigti.

Naujausia informacija

  • Kūrybiškiausia biblioteka – Marijampolėje (Įkvėpimai)

    2021-01-13Kūrybiškiausia biblioteka – Marijampolėje (Įkvėpimai)
    Marijampolės Petro Kriaučiūno viešosios bibliotekos Draugystės padalinys (Draugystės biblio-teka) šalies mastu išrinkta kūrybiškiausia biblioteka. Ši nominacija mūsų miesto bibliotekai atiteko praėjusiais metais Lietuvos savivaldybių viešųjų bibliotekų asociacijos surengtame konkurse. Rezultatai buvo paskelbti ir apdovanojimai įteikti besibaigiant 2020-iesiems. Nominaciją Draugystės biblioteka laimėjo Viešųjų bibliotekų padalinių (filialų) kategorijoje. Moderni biblioteka visai šeimai Modernią biblioteką, nors ji įsikūrusi ne pačiame miesto centre, marijampoliečiai labai mėgsta. Draugystės biblioteka – tai bib-lioteka visai šeimai. Tokį tikslą jos darbuotojai išsikėlė nuo pat bibliotekos įsikūrimo ir sėkmingai jį įgyvendina. Dar vienas bibliotekos tikslas, dėl kurio jai ir atiteko kūrybiškiausios bibliotekos nominacija, – įtraukti lankytojus į kūrybinę veiklą. Praėjusiais metais tokia veikla tiesiog virė… Draugystės biblioteka traukia lankytojus atvira ir neformalia erdve. Seniai praėjo laikai, kai žmonės čia užsukdavo tik pasikeisti knygų. Bibliotekoje vyksta daug ir įvairių meninių veiklų. Kai kurios iš jų – labai originalios. Organizuojamos ne tik skaitymo popietės, knygų pristatymai, paro-dos suaugusiems ir vaikams, bet ir kūrybinės dirbtuvės. Mokomasi piešti, iliustruoti, naudotis grafikos planšetėmis ir kita modernia įranga. Praėjusiais ...
  • Medikai šaukia SOS: gyventojai nesirūpina savo sveikata

    2021-01-13Medikai šaukia SOS: gyventojai nesirūpina savo sveikata
    Vilniaus universitetinės ligoninės (VUL) Santaros klinikų ir Sveikatos apsaugos ministerijos spaudos tarnybos išplatino pranešimą, kuriame medikai reiškia susirūpinimą, kad gyventojai daug rečiau kreipiasi į specialistus dėl įvairių negalavimų. Tai rodo, kad žmonės mažiau prižiūri savo sveikatą, o tai nėra gera tendencija. Medikai išreiškė susirūpinimą Santaros klinikų direktoriaus medicinai doc. dr. Valdo Pečeliūno teigimu, pastaruoju metu labai sumažėjo į specialistus besikreipiančių širdies ir kraujagyslių ligomis, insultu susirgusių pacientų. Direktorius pabrėžia, kad aukštos kokybės sveikatos priežiūros paslaugos teikiamos ir koronaviruso (COVID-19) pandemijos metu. Lietuvoje, kaip ir kitose šalyse, įsivyravus baimei dėl galimybės užsikrėsti virusu, gydymo įstaigose sumažėjo ligonių, kuriems diagnozuotas ūmus miokardo infarktas. 2019 m. vidutiniškai kiekvieną mėnesį buvo nustatomi 646 miokardo infarkto atvejai, o karantino periodu – 448 atvejai, tai yra 38 proc. mažiau. „Su dideliu nerimu stebime augančią mirtingumo statistiką šalyje, tačiau užtikriname, kad esame pasirengę suteikti gydymą sunkių ligų turintiems pacientams. Raginame širdies ir kraujagyslių, onkologinių ir kitų sunkių ligų turinčius žmones, pajutus bent menkiausius sveikatos negalavimus, nedelsiant kreiptis pagalbos“, – sako ...
  • Vaiko dienotvarkė: kiek laiko leisti jam naudotis kompiuteriu?

    2021-01-13Vaiko dienotvarkė: kiek laiko leisti jam naudotis kompiuteriu?
    Gyvename XXI amžiuje, kur kiekviena diena yra tarsi nauja pradžia ir nauja istorija. Atradimų ir išradimų kupinas pasaulis keičiasi nesustabdomu greičiu, prie kurio ritmo turime prisitaikyti visi – ir maži, ir dideli. Dienos režimas yra puikiai pažįstamas nuolat skubantiems ir lekiantiems suaugusiesiems, kurie stengiasi suderinti darbą ir šeimą, tačiau neretai vaikų dienos režimas yra paliekamas natūraliai tėkmei, tikimasi, kad jis susiformuos savaime, tačiau dėl tokio nusistatymo ateityje gali kilti problemų. Apie tai, kodėl svarbu vaikams nuo mažens formuoti dienos režimą ir kontroliuoti technologijų naudojimosi laiką, pasakoja vaikų psichologė Emilija Baltrūnaitė. Režimas reikalingas ne tik suaugusiesiems Dienotvarkė ir jos laikymasis sustato žmogaus gyvenimą į savotišką rutiną, dėl to galima sulaukti didžių rezultatų – atsiranda stabilumas, tikslumas, padidėja pozityvumas, koncentracija ir valia. Neretai galvojama, kad režimas, apsaugantis nuo pasyvaus laiko leidimo, reikalingas tik suaugusiesiems, tačiau tai taip pat reikalinga ir vaikams. Pradėti pažindinti vaikus su disciplina ir dienos režimu reikėtų dar tuomet, kai jų gyvenimo įpročiai nėra susiformavę. Vaikai turėtų aiškiai suvokti mokyklos ir popamokinės ...
  • „Kalėdų virusas“ dovanojo gerą nuotaiką

    2021-01-13„Kalėdų virusas“ dovanojo gerą nuotaiką
    Tęsdamas gražią tradiciją prieš Kalėdas Marijampolės savivaldybės Komunikacijos skyrius pakvietė prisidėti prie šventinės nuotaikos kūrimo ir dalyvauti gražiausių kalėdinių papuošimų konkurse „Kalėdų virusas Marijampolėje“. Jo tikslas – pakviesti ir paskatinti gyventojus, bendruomenes, įstaigas ir įmones puošti sodybas, pastatus, viešąsias erdves, daryti gražius darbus, patiems kurti kalėdinę nuotaiką bei dovanoti didžiųjų švenčių laukimo džiaugsmą. Trečius metus organizuojamo konkurso dalyviai nestokojo gerų sumanymų, paskleidė tikrą šventinės puošybos „virusą“, o originalių puošmenų nuotraukomis, spinduliuojančiomis Kalėdų nuotaiką, savivaldybės „Facebook“ paskyroje dalinosi 37 dalyviai. Kalėdinės puošybos „virusas“ taip įsisiautėjo, kad ir palaikančiųjų skaičiumi konkurso dalyviai mėgino pranokti vienas kitą. Nuotraukas peržiūrėjo beveik 400000 „Facebook“ vartotojų, konkurso dalyvių nuotraukos surinko daugiau kaip 20000 „patinka“ paspaudimų. Tai rekordiškai daug – pamačiusių, balsavusių, pasidalinusių ir pasidžiaugusių. Kalėdinių puošmenų nuotraukos buvo vertinamos ne tik pagal balsavusiųjų rezultatus, jas peržiūrėjo bei savo favoritus išrinko ir Marijampolės savivaldybės administracijos direktoriaus sudaryta komisija, kuriai vadovavo mero patarėja Agnė Pavelčikienė. „Džiugu, kad kalėdinių papuošimų konkursas kasmet sulaukia didelio susidomėjimo. O šventinė puošyba skleidžia šviesią ir džiugią ...
  • Ar COVID-19 persirgęs žmogus nepavojingas?

    2021-01-13Ar COVID-19 persirgęs žmogus nepavojingas?
    Išplitus pandemijai, visuomenę kamuoja vis daugiau klausimų. Vienas iš jų – ar COVID-19 liga persirgęs asmuo negali užkrėsti sveikųjų? Kada žmogus laikomas sveiku, nepavojingu visuomenei? Sveikatos apsaugos ministerija yra nustačiusi taisykles, kada asmuo laikomas pasveikusiu nuo koronaviruso. Taisyklės sudarytos remiantis mokslininkų rekomendacijomis ir kitų šalių praktika, pagal tai nustatytas ir saviizoliacijos laikas. Mat pakartotinis testas asmeniui, kuriam buvo nustatytas COVID-19, jau nėra atliekamas. Pacientams, sergantiems lengva koronaviruso forma, izoliacija gali būti nutraukta praėjus 10 dienų nuo simptomų atsiradimo pradžios, jei ligos simptomai išnyko ir per pastarąsias 24 val. nepasireiškė karščiavimas. Jei ligos simptomai išnyko po dešimtos susirgimo dienos, izoliacija gali būti nutraukta po simptomų išnykimo praėjus ne mažiau kaip 3 dienoms. Sergant sunkia koronaviruso forma izoliacija gali būti nutraukta po 20 dienų, jei išnyko ligai būdingi simptomai ir per 24 val. nepasireiškė karščiavimas nevartojant vaistų. Pacientams, sergantiems besimptome COVID-19 forma, izoliacija gali būti nutraukta praėjus 10 dienų po ligos nustatymo PGR metodu – kai pirmą kartą nosiaryklės mėginyje buvo aptiktas virusas. Praėjus ...
  • Archyvų metus atidarys netradiciniame renginyje

    2021-01-09Archyvų metus atidarys netradiciniame renginyje
    Sausio 14 dieną 14 val. galėsite stebėti tiesioginę transliaciją iš Vilniaus rotušės: archyvarų bendruomenė atidarys Archyvų metus. Praėjo šimtmetis nuo pirmo archyvo įkūrimo Lietuvos Respub­likoje. Minint šią sukaktį 2021-ieji paskelbti Archyvų metais. Numatytų renginių ir iniciatyvų ciklą valstybės archyvai kviečia pradėti su žymiais šalies kultūros, mokslo ir politikos sričių atstovais, ištirti nepažintas „Atminties teritorijas“ ir paklaidžioti šviesos erdvėje. Nuo 1921-ųjų spalio 19-osios, kai tuometis Lietuvos Respublikos švietimo ministras Kazys Bizauskas patvirtino Centralinio valstybės archyvo statutą, iki šių dienų valstybės archyvai patyrė nemažai pertvarkų, reorganizacijų, buvo priskiriami tai vienai, tai kitai valstybės valdymo sričiai, tačiau esminė jų funkcija ir pagrindinė paskirtis per šimtą metų nepasikeitė – jie buvo ir tebėra valstybės dokumentinio paveldo saugotojai ir skleidėjai. Archyvų metų atidarymo renginio vedėjai Giedrius Masalskis ir Lietuvos vyriausioji archyvarė Kristina Ramonienė atvers vertingiausio šalies dokumentinio paveldo parodą „Archyvai – praeitis ateičiai“. Pirmoje parodos dalyje išvysime menininkų sukurtą šviesos instaliaciją, kurioje akcentuojama tautos dokumentinio paveldo svarba kuriant asmeninius ir kolektyvinius prisiminimus, archyvų vaidmuo įprasminant praeitį ir fiksuojant dabartį ...
  • Šunskuose – lauko bibliotekėlė (Iniciatyvos)

    2021-01-09Šunskuose – lauko bibliotekėlė (Iniciatyvos)
    Pernai, nepaisant du kartus buvusio karantino, išradingiausiai ir aktyviai dirbantys per keletą mėnesių surado būdų, kaip atsigriebti už prarastą laiką, ir spėjo daug nuveikti. Ypač daug kultūrinio, bendruomeninio vyksmo buvo Šunskuose, kur ne tik vietinius traukė ir tradiciniai, ir dar nebuvę renginiai. Vienas iš tokių – skulptorių pleneras (dalyvavo Raimundas Blažaitis, Juozas Videika, Artūras Zienka, Antanas Lastauskas ir Rimantas Lekeckas), jo rezultatais galime pasigėrėti stabtelėję miestelyje. Bet, pasirodo, plenero pabaiga anaiptol nereiškė, kad vyksmo čia nebebus. Baigiantis 2020-iesiems buvo padėtas dar vienas, iš karto gal ir nepastebimas „potėpis“ šioje erdvėje. Skulptūra „Mokslo šviesos simbolis – pelėda“ yra ypatinga. Marijampolės kultūros centro Šunskų skyriaus kultūrinio darbo organizatorė Eglė Alenskaitė sako: „Pelėda nutūpė lauko bibliotekėlės viršūnėje. Ji atspindi Šunskų krašto mokslo šviesuolius – mokytojų Tėvą Tomą Ferdinandą Žilinską, rašytoją Vincą Pietarį, žurnalistą Kazį Bridžių, knygnešį, „Sietyno“ draugijos įkūrėją, kraštotyrininką Vincą Šlekį ir kitus iš seniūnijos ir parapijos teritorijos kilusius šviesuolius. Nors Šunskuose mokykla neveikia nuo 2018 metų rugsėjo, mokslo šviesai čia sklisti ir sukurta ...
  • Vainikas Tautodailės metams

    2021-01-09Vainikas Tautodailės metams
    Trijų Karalių dieną, sausio 6-ąją, jau penkiolika metų vis kitame mieste ar miestelyje susirinkdavo visos šalies geriausi tautodailininkai, kad iš gražaus būrio būtų išrinkti vertieji „Aukso vainiko“ – didžiausio įvertinimo šioje srityje. (Nors kas iš tiesų gali pasverti tokius dalykus kaip meniškumas, meistrystė, įtaiga, pamatuoti, kiek širdies įdėta…). Kaip bebūtų – tai visada šventė jau vien todėl, kad galima susitikti su bendraminčiais, įvertinti vieniems kitų darbus. Tad pernai 15-osios parodos, skirtos Tautodailės metų pradžiai, iškilmėse tradiciškai buvo atsisveikinta „iki kitų metų Trijų Karalių…“ Visi žinome, kokie buvo praėję metai, daugelio planuotų dalykų teko atsisakyti, bet Lietuvos nacionalinio kultūros centro sumanyta ir organizuojama respublikinė konkursinė liaudies meno paroda „Aukso vainikas“ vis dėlto nebuvo atšaukta – per kelių mėnesių tarpsnį tarp dviejų karantinų regionuose vyko parodos (Marijampolėje irgi jau tradiciškai buvo susirinkę visos apskrities kūrėjai), kai kur tik atrinkta po vieną vaizdinės, taikomosios dailės ir kryždirbystės atstovą. Pandemijai padiktavus naujas taisykles, kompetentinga komisija juos rinko ir virtualioje erdvėje. „Baigiamojoje konkursinėje „Aukso vainiko“ parodoje, skirtoje ...
  • Muziejus kviečia į virtualius turus

    2021-01-09Muziejus kviečia į virtualius turus
    Kaip jau esame informavę, Marijampolės krašto ir Prezidento Kazio Griniaus muziejus parengė virtualų turą, skirtą garsiam mūsų krašto tautodailininkui, grafikui Romanui Krasninkevičiui. Užsukę į muziejaus interneto svetainę galėsite susipažinti su jo kūryba, svarbiais biografijos momentais, jo paties mintimis apie kūrybą ir gyvenimą, kuris buvo tikrai išskirtinis. Oficialus pristatymas bus surengtas ir R. Krasninkevičiaus darbų paroda pakvies tada, kai jau galėsime rinktis į renginius… Beje, muziejaus svetainėje galite rasti ir daugiau įdomių dalykų – pasidomėkite. „Suvalkiečio“ informacija Nuorodos R. Krasninkevičiaus turas https://turas.marijampolesmuziejus.lt Muziejaus turas: lietuvių kalba https://turai.limis.lt/marijampole-lt anglų kalba http://turai.limis.lt/marijampole-en
  • „Metai nebūna nei geri, nei blogi. Mes patys pasirenkame, kokius norime juos matyti“, – sako Administracijos direktorius

    2021-01-07„Metai nebūna nei geri, nei blogi. Mes patys pasirenkame, kokius norime juos matyti“, – sako Administracijos direktorius
    Su Marijampolės savivaldybės administracijos direktoriumi Karoliu PODOLSKIU kalbamės apie 2020-ųjų Savivaldybės administracijos darbus, pasiektus rezultatus, ateities perspektyvas, asmeninius lūkesčius. Loreta TUMELIENĖ – 2020 metais savivaldybėms teko nelengva užduotis: pandemijos akivaizdoje turėjote padėti gydymo įstaigoms, užtikrinti sveikatos paslaugų kokybišką teikimą visuomenei, išsaugoti savo gyventojus, medikus. Kaip sekėsi įveikti šį sunkų etapą? – Praėję metai buvo iššūkis ir sveikatos, ir socialinei, ir švietimo sistemai. Turėjo persiorientuoti visas viešasis sektorius, nes pandemijos grėsmė labai greitai iš nuogąstavimų tapo realybe. Žinoma, didžiausias iššūkis teko medikams, visam medicinos personalui. Todėl noriu padėkoti visiems sveikatos sistemos darbuotojams: ligoninės, Pirminės sveikatos priežiūros centro bendruomenėms, Greitosios medicinos pagalbos stoties kolektyvui už pasiaukojantį darbą visus šiuos metus, kai reikėjo žūtbūt užtikrinti paslaugų teikimą marijampoliečiams, kitų savivaldybių gyventojams, nors patys gydymo įstaigų darbuotojai neišvengė susirgimų. Dalis darbuotojų privalėjo izoliuotis, buvo didžiulis iššūkis ieškant, kuo juos pakeisti. Esame dėkingi, kad mūsų įstaigos sėkmingai bendradarbiavo, kad medicinos darbuotojai buvo pirmose eilėse ir savo darbe, ir mobiliajame punkte, ir Karščiavimo klinikoje, ir vykdami į iškvietimus. Noriu labai padėkoti ir ...
  • Povilas Isoda: laimė slypi paprastuose dalykuose

    2020-12-29Povilas Isoda: laimė slypi paprastuose dalykuose
    Metų sandūroje įprasta grįžtelėti atgal ir pamąstyti, kokie buvo nueinantys metai, pasidžiaugti realizuotais planais ir nuveiktais darbais, taip pat pasvarstyti ir paplanuoti, ką galima būtų nuveikti ateinančiais metais. Kuo turi pasidžiaugti apžvelgdamas 2020-uosius ir ko laukia iš 2021-ųjų, pasakoja Marijampolės savivaldybės meras Povilas ISODA. Loreta TUMELIENĖ – Tad kokie 2020-ieji buvo Jums, kaip Savivaldybės vadovui? – Šie metai savivaldybei, kaip ir visam pasauliui, buvo sudėtingi dėl koronaviruso pandemijos. Ir ne tik dėl tiesioginio pavojaus žmonių sveikatai, kas, aišku, kėlė didžiulį nerimą. Virusas sutrikdė labai daug įprastų savivaldybės gyvenimo procesų, įnešė neapibrėžtumo, nežinios. Turėjome ir turime sudėtingų situacijų ir net praradimų globos, slaugos, gydymo įstaigose, labai nukentėjo visas ugdymo procesas, stipriai apribota kultūra ir kūrėjai, itin sudėtingas tapo socialinių paslaugų teikimas, su daugybe sunkumų susidūrė verslas. Tad man, kaip Savivaldybės vadovui, buvo sunkūs metai. Be jokio atokvėpio, neteko šiemet nė vienos dienos atostogauti. Nuolat reikėjo įveikti daug nestandartinių ir sudėtingų situacijų, tartis ir posėdžiauti su specialistais, komunikuoti su visuomene ir žiniasklaida, ieškoti ir spręsti, kur ...
  • Virtualios Kalėdos keliautojams arba kaip numalšinti kelionių alkį karantino metu

    2020-12-25Virtualios Kalėdos keliautojams arba kaip numalšinti kelionių alkį karantino metu
    Kalėdos šiemet… susitraukė! Mažesnis šventinis stalas, virtualūs pokalbiai su šeima ir atidėtos kelionės po mylimą šalį. Vis dėlto, nacionalinė turizmo skatinimo agentūra „Keliauk Lietuvoje“ kartu su Lietuvos turizmo informacijos centrais pasirūpino, kad atradimo džiaugsmas neaplenktų nė vienų namų ir siūlo šūsnį idėjų, ką nuveikti po šventinės vakarienės. „Tikra tiesa, kad Kalėdos šiemet mums visiems bus kuklios. Bet kuklios šventės tikrai neturi būti ir nuobodžios. Šiandien turime kaip niekada daug galimybių pažinti Lietuvą, planuoti keliones, plėsti žinojimą apie meną, istoriją, paveldą virtualiu būdu, tad labai kviečiu pasidaryti šventę sau ir artimiesiems – pasidovanokite ekskursiją po muziejų, kuriame niekad nebuvote, įsigykite meno kūrinį, kurį anksčiau matėte tik galerijos lange arba su mažaisiais pasinerkite į edukacinius žaidimus, apie kurios tiesiog nebuvote girdėję. Pamatysite, kelionės pačios ateis į jūsų namus“, – šypsosi „Keliauk Lietuvoje“ turinio projektų vadovė Snieguolė Valiaugaitė. Projektų vadovė priduria, kad virtualios kelionės ne tik yra puikus užsiėmimas karantino metu, bet ir pagalbinė priemonė planuojant keliones ateičiai. Kelios idėjos tam: 1. Leiskitės į ...
  • Per šį sunkų laikotarpį – ir daug stebuklų

    2020-12-23Per šį sunkų laikotarpį – ir daug stebuklų
    Pasaulį alinanti koronaviruso pandemija, sunkumai, su kuriais susiduria sergantieji ir juos gydantieji, mirtys, baimė susirgti, pasikeitęs gyvenimas, apribotos galimybės, vienišumas. Taip gyvename šiandien. Vis dėlto visos nelaimės turi ir šviesią pusę. Per jas atsiskleidžia iki tol nepažinti dalykai: žmonių gerumas, galimybės įveikti net ir sunkiausią situaciją, išeiti į šviesą. Mūsų kalbinti pašnekovai neslėpė, kad COVID-19 liga ne tik daug iš jų atėmė, bet ir davė. Loreta TUMELIENĖ Susirgo beveik visi darbuotojai ir globotiniai Spalį koronavirusas pradėjo siaubti Marijampolės globos įstaigas. Pirmieji krito Specialieji socialinės globos namai Bažnyčios gatvėje. Po mėnesio grėsmingasis COVID-19 įsisuko į Švč. Marijos globos namus. Susirgo darbuotojai ir globotiniai. Viešojoje erdvėje pasirodė seserų Janinos ir Viktorijos prašymas padėti slaugyti ligonius, nes beveik neliko nesergančių darbuotojų. Pasak Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo vargdienių seserų vienuolijos, kuri rūpinasi globos namais, sesės Janinos, globos namuose tuo metu buvo 36 globotiniai. Didžioji dalis – sunkūs, nevaikštantys ligoniai. Juos reikia ir valgydinti, ir prausti, ir vartyti. Globos namų gyventojus prižiūri ne ką mažesnis būrys darbuotojų. Jų ...
  • „Nepatogus kinas“ kviečia palaikyti mėgstamus kino teatrus žiūrint kiną iš namų

    2020-12-22„Nepatogus kinas“ kviečia palaikyti mėgstamus kino teatrus žiūrint kiną iš namų
    Daugiau informacijos: https://www.spinduliokinas.lt/slaptasis-agentas-2 Kino teatrams sustabdžius veiklą, „Nepatogus kinas“ kviečia padėti jiems, kai tik tai bus įmanoma, vėl atverti duris. Įsigijus bilietą į virtualų filmo „Slaptasis agentas“ seansą, papildomą eurą galima skirti pamėgtai kino rodymo vietai palaikyti. „Kasmet su šeima per šventes susitinkame kino salėje, tad akcijos idėja ir kilo su noru, kad tradicija tęstųsi. Šiuo metu kino teatrai išgyvena itin sudėtingą metą, tad tikimės ir kiti festivaliai ar filmų platintojai paseks mūsų pavyzdžiu, kad pavasarį ir vėl galėtume susitikti prie didžiųjų ekranų“ – apie akciją pasakojo „Nepatogaus kino“ koordinatorė Judita Ragauskaitė. Prie akcijos prisijungė bene visi Lietuvos kino teatrai: „Romuva“, „Garsas“, „Minija“, „Dainava“, „Spindulys“, „Multikino“, „Kino deli“, „Skalvija“, „Arlekinas“, „Cinamonas“, „Skalvija“, „Kino Deli“, „Arlekinas KUFA“. Filmą bus galimybė išvysti „Nepatogaus kino“ virtualioje kino salėje ir namų kino platformose „Cgates“, „Žmonės Cinema“ bei „Kino fondas“. Šviesus “šnipų” filmas „Slaptąjį agentą“ žiūrovai vadina mieliausiu festivalio filmu. Aštuoniasdešimtmetį perkopęs Serdžio tampa šnipu, turinčiu išsiaiškinti, ar senelių namuose darbuotojai neišnaudoja gyventojų. Tačiau 83-jų pradėjus slaptojo agento karjerą yra ...
  • Tiek aistrų dėl Lakštingalų gatvės remonto

    2020-12-16Tiek aistrų dėl Lakštingalų gatvės remonto
    Lapkričio pirmąją pusę Marijampolės savivaldybės Kantališkių kaime buvo išasfaltuota Lakštingalų gatvė. Džiaugsmą dėl naujai pakloto asfalto užgožė pasipylę gyventojų priekaištai, kas padaryta blogai, kodėl tokia nuošali gatvė, kuria naudojasi vos ne du gyventojai, iš viso asfaltuota. Skaitytojų pastabas paprašėme pakomentuoti Marijampolės savivaldybės vadovus ir kelią remontavusius statybinių bendrovių specialistus. Loreta TUMELIENĖ Asfaltas degalinės savininkui? Prie pat senojo kelio Marijampolė–Kaunas esančiame Kantališkių kaime Lakštingalų gatve į namus vyksta tik keleto sodybų gyventojai. Gatvę remontavusios UAB „Alkesta“ statybos darbų vadovo Raimundo Šumino teigimu, gatve naudojasi praktiškai tik vienas gyventojas, į antrųjų kiemą įvažiavimas yra nuo kelio. Daugiausia keliu naudojasi „Stateta“ degalinės darbuotojai ir klientai, nes važiuojant magistrale „Via Baltica“ nuo Marijampolės į degalinę įvažiavimo nėra. Norint patekti į jos teritoriją, tenka sukti senu Kauno keliu ir važiuoti per Kantališkių kaimą. Tad ne vienas skaitytojas, pamatęs išasfaltuotą gatvę link verslo įmonių, pagalvojo, kad kelio kapitalinis remontas padarytas ir asfaltas paklotas tik dėl privačių verslo interesų. Marijampolės savivaldybės mero Povilo Isodos teigimu, čia jokio kriminalo, kad ir kaip ...