Marijampolėje gyvenusio, prieš 14 metų Amžinybėn išėjusio inžinieriaus, fotografo ir fotografijos kolekcininko Antano Senkaičio artimieji šių metų liepą minės 100-ąsias A. Senkaičio gimimo metines. Fotografo dukra marijampolietė odontologė Lilija Patamsienė, pasakodama apie didįjį tėvo pomėgį, neslepia mananti, kad nors jos tėvas sulaukė 86 metų, jei ne fotografija, būtų gyvenęs dar gerokai ilgiau. „Mano tėvas buvo kilęs iš ilgaamžių giminės, – sako L. Patamsienė. – Štai viena jo sesuo, mano teta, jau sulaukė 96 metų ir yra žvali bei energinga. Manau, kad tėčiui gyvenimo amžių patrumpino fotografijoje naudoti įvairūs chemikalai. Juk jis fotografuoti pradėjo dar Nepriklausomos Lietuvos laikais, kai išvažiavo studijuoti į Vytauto Didžiojo universitetą. Be to, namuose įsirengtoje fotolaboratorijoje pats svarstė chemikalus ir vienas iš pirmųjų Marijampolėje ėmė daryti spalvotas nuotraukas.“
Nuo savo vaikystės iki pat tėvo mirties tuose pačiuose namuose su savo šeima gyvenusi marijampolietė teigia prisimenanti, kad tėtis ją fotografavo nuo pat vaikystės ir padarė net kelis jos nuotraukų albumus. L. Patamsienė pasakoja, kad tėvas, kaip statybininkas, itin mėgo fiksuoti mieste vykstančių statybų vaizdus, o paskui susidomėjęs senąja Marijampolės fotografija ir radęs ar gavęs nusipirkti senųjų nuotraukų, atvirukų, ėmė rengti albumus, kuriuose šalia senosios, prieškario Marijampolės nuotraukų pridėdavo toje pačioje vietoje paties užfiksuotus vaizdus. Visus šiuos albumus, taip pat unikalią senųjų Marijampolės fotografijų negatyvų kolekciją po tėvo mirties L. Patamsienė perdavė Marijampolės kraštotyros muziejui.
Pati L. Patamsienė fotografija nesusidomėjo. Tačiau vienas iš jos sūnų, taip pat odontologas Nerijus Patamsa, matyt, perėmė senelio genus ir labai mėgsta fotografuoti, be to, „pagauna“ išties įdomių, meniškų kadrų.
