Dalį „Suvalkiečio“ žinių ir naujienų galima skaityti naujienų dalijimosi platformoje etaplius.lt, pasirinkus Marijampolės regioną.

 


Pažinimo laboratorija

Sekite mus:

Romas Linionis: keturi dešimtmečiai su fotoaparatu

R. Linioniui įdomu į pasaulį žiūrėti pro fotoobjektyvo prizmę.

R. Linioniui įdomu į pasaulį žiūrėti pro fotoobjektyvo prizmę.

Pastarųjų dešimtmečių Marijampolės fotografijos grandą Romą Linionį iš matymo, ko gero, pažįsta kone visa Marijampolė. Yra žmonių, kurie jį prisimena ir pažįsta dar nuo mokyklos suolo, taip pat nuo tų laikų, kai baigęs aukštąsias inžinieriaus mechaniko studijas grįžo į gimtąjį miestą ir tuometėje Maisto pramonės automatų gamykloje pradėjo inžinieriaus konstruktoriaus karjerą. Ypač puikiai Romą pažįsta vietos kultūros ir meno žmonės, nes jis ir jo gyvenimo bendražygė mūsų kolegė Nijolė Linionienė jau daug metų, kaip sakoma, verda tose pačiose kultūrinio gyvenimo ir meno pasaulio sultyse. Vis dėlto dauguma marijampoliečių Romą Linionį, manau, yra įsidėmėję ir tariasi bent iš matymo pažįstantys dėl to, kad kitą tokį žmogų, kuris jau keturi dešimtmečiai „apsiginklavęs“ fotoaparatu nuolat šmėžuotų netikėčiausiuose Marijampolės kasdienybės žingsniuose ir į besikeičiantį miestą, jo gyvenimą ir žmones nuolat žiūrėtų ir visa tai fiksuotų kitokiu kampu – pro fotoaparato objektyvą, Marijampolėje sunku būtų rasti.

Be fotoaparato – nė žingsnio
„Manau, kad tai į mano kraują įaugo dar vaikystėje“, – kalbėdamas apie neatsiejama jo gyvenimo dalimi, tiksliau – gyvenimo būdu tapusią fotografiją sako R. Linionis. Mat Romo tėvas stalius Jurgis Linionis buvo didelis fotografijos mėgėjas, fotografavo augančius savo vaikus, visą šeimą, gimines ir stengėsi tai daryti be jokios režisūros, įamžindamas žmones įprastoje, natūralioje aplinkoje. Tiesa, pirmasis paties Romo bandymas besimokant antroje klasėje plačiajuosčiu tėvo fotoaparatu užfiksuoti turisto dienos proga surengtos išvykos į gamtą akimirkas baigėsi ne itin sėkmingai. „Dėl šviesos ir šešėlių žaismo nuotraukose margos išėjo ir miške fotografuota auklėtoja, ir besiganiusi karvė“, – su šypsena šį savo, kaip pradedančio fotografo, biografijos epizodą prisimena Marijampolės fotografijos grandas. Po to fotoaparato Romas sako į rankas neėmęs iki studijų metų. Tačiau, kai po pirmojo kurso važiuodamas į darbo ir poilsio stovyklą pasiėmė iš stipendijos įsigytą naudotą „siauruką“ „Zorkij“, fotoaparatas tapo neatsiejama gyvenimo ir jo paties dalimi – tarsi rankos ar akys. Be abejo, tobulėjant technikai ir pačiam fotografijos meistrui tų fotoaparatų bėgant metams buvo tiek, kad dabar tai – jau visa kolekcija. Nepasikeitė tik įprotis – nė žingsnio be fotoaparato. Jo Romas iš rankų nepaleido net tuomet, kai buvo priverstas atsiduoti į medikų rankas ir išmėginti ligoninės palatos lovą. Vienas iš tokių, pro palatos langą R. Linionio užfiksuotų vaizdų šiuo metu eksponuojamas Marijampolės kultūros centre Miesto dienoms skirtoje „Sūduvos“ fotoklubo narių fotografijų parodoje „Judesy“.

Fotografijos paslapčių  mokėsi iš Kauno meistrų
R. Linionis neslepia, kad nėra baigęs kokių nors specialių fotografijos mokslų, ir visa tai, kuo jis šiandien yra žinomas fotografijos pasaulyje – gausybė fotoparodų, keli fotoalbumai, narystė Lietuvos fotomenininkų sąjungoje ir Tarptautinės fotomenininkų federacijos garbės vardas, šalies meno kūrėjo statusas, yra nuolatinio judėjimo į priekį ir noro tobulėti rezultatas.
– Fotografija yra praėjusio laiko atspindys, – sako marijampolietis. – Tai piešimas šviesa, šešėliais. Todėl, jeigu nematai to, ką mato fotoobjektyvas, neturi patirties, nieko gero nebus.
Apžvelgdamas savo, kaip fotografo, kelią R. Linionis taip pat pripažįsta, kad to kelio pradžioje jam reikšmingos įtakos turėjo bendravimas su didžiaisiais Kauno fotomeninkais, tuomečiais Kauno fotoklubo nariais Romualdu Požerskiu, Romualdu Rakausku, Aleksandru Macijausku, Virgilijumi Šonta, Algimantu Bareišiu, taip pat jų kūryba ir patarimai, pastabos. Fotoklube nuolat buvo rengiamos peržiūros, kurių metu fotoklubo nariai autoriui girdint detaliai aptardavo kiekvienos peržiūrai pateiktos fotografijos kompoziciją, pasirinktą apšvietimą ir kitas subtilybes. R. Linionio teigimu, tokie aptarimai ir juose išsakytos pastabos buvo labai vertingi, ypač pradedantiesiems fotografams. „Viską dėjausi į galvą ir mokiausi“, – prisimena Romas, pabrėždamas, kad klube buvo sveika atmosfera ir gautos kritinės pastabos buvo priimamos kaip skatinimas mokytis ir tobulėti. Dabar jauni fotografai, R. Linionio teigimu, užuot pasimokę, meistrų pastabas priima kaip asmeninį įžeidimą.
Į Kauno fotoklubą R. Linionis atėjo dar būdamas studentas, kai įsigijęs jau minėtą fotoaparatą „Zorkij“ ėmė fiksuoti visas studentiško gyvenimo akimirkas – paskaitas, egzaminus laikiusių grupiokų veidus, studentiškas talkas kolūkiuose, taip pat Kauno vaizdus. Tiesa, iki Kauno fotoklubo dar buvo laikotarpis, kai į fotografiją pasinėręs studentas vakarus leisdavo bibliotekose ieškodamas literatūros apie fotografo darbo pagrindus – fototechniką, fotoaparatų konstrukciją, chemikalus, fotopopierių.
– Rusiški fotoobjektyvai, jei pavykdavo pataikyti nusipirkti kokybišką, tuomet, sakyčiau, buvo labai geri, – sako R. Linionis. – „Nupleškinto“ vaizdo kokybę išgaudavau tikrai gerą. Tačiau chemikalų fotojuostoms ryškinti ir nuotraukoms daryti nebuvo. Viską reikėjo pirkti atskirai ir pasiėmus svarstykles sverti, maišyti ir pačiam gamintis ryškalus ir fiksažą.

Su naujovėmis susidraugavo sunkiai
Su R. Linionio darbais ir kūryba kiek išsamiau susipažinę žmonės žino, kad šio meistro „arkliukas“ yra kraštovaizdis, unikalūs nykstančio ir dabartinio kaimo, miesto, taip pat didžiosios ir mažosios architektūros objektai ir vaizdai. Ieškodamas tinkamo kadro ar tiesiog norėdamas užfiksuoti realybės mirksnius nešinas fotoaparatu Romas vien Marijampolės apylinkėse yra numynęs šimtus kilometrų, „išpleškinęs“ tūkstančius juodai baltų fotojuostų.
Fotografuoti žmones, ypač daryti portretines fotografijas, Romo nuomone, yra labai atsakingas reikalas. „Man įdomiau žmones fiksuoti be režisūros, jiems įprastoje aplinkoje, kad ji padėtų atskleisti visą žmogaus esmę“, – sako kūrėjas. Būtent noras išsamiai atspindėti fotografuojamo žmogaus charakterį, profesiją ir būtį R. Linionį paskatino pasukti garsaus fotografo-montažisto-simbolisto Vitalijaus Butyrino pėdsakais ir savo darbuose naudoti fotomontažo ir fotokoliažo technikas. „Man patinka krapštytis, ieškoti, montuoti“, – sako šiuo metu bene žinomiausias Marijampolės fotografas. Jis neslepia sunkiai susidraugavęs su fototechnikos naujovėmis, ypač su spalvota fotografija ir skaitmeniniais fotoaparatais. „Spalvotos fotografijos man tarsi saldaininės, – teigia R. Linionis. – O skait­meniniai fotoaparatai atėmė malonumą daug ką pakoreguoti. Vis dėlto didžiausia bėda, kad skaitmeniniu fotoaparatu užfiksuoti kadrai fotografijomis tampa ne tavo paties rankose, o fotolaboratorijose.“

Fotografija tapo ne tik hobiu, bet ir darbu
Kada R. Linioniui fotografija tapo ne gana brangiu hobiu, o gyvenimo būdu? Romas neslepia, kad jau studijuodamas suprato, jog inžinerija nėra tikrasis jo pašaukimas. Tačiau nei tuo metu, nei dabar gyventi vien tik iš fotografijos nėra paprasta. Todėl baigęs studijas R. Linionis kone dešimtį metų dirbo inžinieriumi konstruktoriumi, o širdžiai mielai veiklai atsidėdavo po darbo ir laisvadieniais. Be to, dar vadovavo ir „Sūduvos“ fotoklubui.
Pirmąją, bendrą su Kostu Smelčiu fotoparodą „Jaunystė“ R. Linionis surengė 1974 metais, vos baigęs studijas. Į pirmąją personalinę fotoparodą „Fotografika“ tuometinio Kapsuko gyventojus Romas pakvietė 1981-aisiais. Tačiau produktyviausias ir gausiausias parodų laikotarpis jo laukė ateityje, Nepriklausomybę atgavusioje Lietuvoje, kai kone kasmet surengdavo po kelias personalines parodas. „Esu skaičiavęs, kad iki 50-mečio surengiau 60 personalinių parodų, o paskui nebeskaičiavau“, – sako šių metų rugpjūtį savo 65-metį minėsiantis menininkas.
1982 m. R. Linionis mechanikos inžinieriaus diplomą padėjo į stalčių ir pradėjo dirbti Lietuvos fotografijos meno draugijos tuomet Kapsuko sekcijos atsakinguoju sekretoriumi. Be to, vadovavo tais pačiais metais įsteigtai fotografijos galerijai, kuri gyvavo iki 1995-ųjų ir buvo tapusi svarbiu miesto kultūros židiniu.
Nuo 1999-ųjų R. Linionis dirba Marijampolės kraštotyros muziejuje vyresniuoju muziejininku ir parodų organizatoriumi. Viena iš pastarųjų jo suorganizuotų parodų buvo skirta šiais metais Amžinybėn išėjusiam fotografui ir žurnalistui Vytautui Žukauskui atminti.
Šiais metais R. Linionis planuoja surengti ir personalinę savo fotografijų parodą.

Tokį fotomenininką prisimena studijų draugai.Kraštotyros muziejaus ekspozicijoje – R. Linionio, muziejaus ir kitų fotografų fotoaparatai.Šiuose fotoalbumuose sudėta tik nedidelė Marijampolės fotografijos grando darbų dalis.Tokias fotografijas R. Linionis kuria pasitelkęs fotomontažo techniką.

Komentarai baigti.

Naujausia informacija

  • Kino teatrai nyksta, bet kinas tebegyvuoja

    2021-07-24Kino teatrai nyksta, bet kinas tebegyvuoja
    Šiomis dienomis Marijampolės centre, šalia kino teatro „Spindulys“, praeivių dėmesį atkreipė keista dėžė ant ilgų kojų su nedideliu langeliu, pro kurį galima pažiūrėti. Tai iš Vilniaus atkeliavusi instaliacija „Projektorinė“, skirta prisiminti kadaise veikusius, o dabar savo paskirtį pakeitusius kino teatrus. Paprastai projektorinė suprantama kaip ankšta, žiūrovams neprieinama, techninė kino teatro erdvė, bet šįkart viskas apsiverčia aukštyn kojomis – žiūrovai pro siaurą plyšį gali pažvelgti į kino teatrus. Medijų edukacijos ir tyrimų centras „Meno avilys“ 9 minučių filmuke siūlo apžiūrėti 16 šalies regionuose esančių kino teatrų. Iš jų šiandien tik trys teberodo kino filmus – tai mūsų „Spindulys“, taip pat „Dainava“ Alytuje ...
  • Penkiasdešimt rašytojo Vinco Mykolaičio-Putino gimtosios sodybos metų

    2021-07-24Penkiasdešimt rašytojo Vinco Mykolaičio-Putino gimtosios sodybos metų
    Saugo rašytojo atminimą Dažniausiai link sostinės pravažiuojame neužsukę čia, o labai vertėtų. Senoji sodyba-muziejus saugo rašytojo dvasią, seklyčioje atkurta rašytojo vaikystės aplinka, eksponuojami šeimos baldai, nuotraukos, knygos. Vasarai įpusėjus sodyba skęsta gėlėse, o visai netoliese – ir Putino „Altorių šešėly“ aprašytas Aušrakalnis su ant jo augančiomis kačpėdėlėmis. Ir taip – jau 50 metų, nes praėjusį šeštadienį paminėtas šio muziejaus įkūrimo pusšimčio metų jubiliejus. Pilotiškės – nedidelis kaimas, vos keliolika ūkių ir gyventojų skaičius toli gražu pusšimčio nesiekia. Tarp jų – ir Mykolaičiai, poeto giminaičiai, visus tuos dešimtmečius gyvenę rašytojo gimtinėje ir saugoję jo atminimą. Prieš 50 metų, 1971-ųjų vasarą, čia buvo atidarytas ...
  • Pažinti meno kūrinius galima ne tik akimis

    2021-07-24Pažinti meno kūrinius galima ne tik akimis
    Antradienio popietę Marijampolės kultūros centras pakvietė į labai neįprastą renginį – programą „Pažinti meną pojūčiais“, kurią parengė Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjunga kartu su Lietuvos dailės muziejaus Nacionaline dailės galerija. Šis renginys – jau gerą pusmetį vykdomo projekto ,,Kultūra visur“, finansuojamo Europos solidarumo korpuso, programos dalis. Programos vadovė Lina Puodžiūnienė pasidžiaugė, kad Lietuva sparčiai keičiasi į gerą pusę, kad labiau atsigręžiame į silpnesniuosius, neįgaliuosius ir ieškome būdų juos integruoti į visuomenę. Vienas tokių būdų yra menas. Atrodo, sunku įsivaizduoti, kaip silpnaregis ar aklasis gali gėrėtis dailės darbais, tačiau, be regos meną galima priimti kitais pojūčiais – yra dar garsas, kvapas, ...
  • Naujam gyvenimui prikelta unikali Antanavo koplyčia tarnauja vietos žmonėms

    2021-07-21Naujam gyvenimui prikelta unikali Antanavo koplyčia tarnauja vietos žmonėms
    Praėjusį sekmadienį Antanave paminėta 10 metų sukaktis nuo tos datos, kai buvo atnaujinta ir atšventinta unikali medinė šešiakampė vietos koplyčia. Daug amžių, daug savininkų mačiusi, klestėjusi, griuvusi ir vėl atstatyta koplyčia šiandien tarnauja žmonėms, čia aukojamos šv. Mišios, krikštijami vaikai, vyksta santuokų ceremonijos, rengiamos parodos, organizuojami koncertai. Algis VAŠKEVIČIUS Dar XVIII amžiaus pabaigoje pastatyta originali tašytų rąstų šešiakampio plano, dviejų zakristijų koplyčia su giliais rūsiais XIX amžiuje koplyčia buvo suremontuota, išpuošta nežinomų italų dailininkų tapyba. Koplyčios kriptoje amžinojo poilsio atsigulė paskutiniai Antanavo dvaro šeimininkai Šabunevičiai – 1860 metais koplyčioje palaidotas dvaro savininkas Stanislovas Šabunevičius (vietinių vadintas Šabanu), 1922 m. – jo sūnus ...
  • Bartninkuose – ir pats Oneginas…

    2021-07-21Bartninkuose – ir pats Oneginas...
    Mylintiems muziką bei geidžiantiems ko nors išskirtinio jau ne vienerius metus žodžiai „koncertas Bartninkuose“ nuskamba kaip slaptažodis bei kvietimas. Su kokiu jauduliu idėjos (surengti koncertą paslaptinguose Bartninkų bažnyčios griuvėsiuose) autorė, Vilkaviškio kultūros centro kultūrinių renginių organizatorė Aksana Laskevičienė beveik prieš dešimtmetį laukė pirmojo koncerto! Kaip tai tuomet buvo nauja ir netikėta – ne tik pas mus, bet ir apskritai Lietuvoje. Ir tai, kad „kažkur kaime“, ir tai, kad griuvėsiuose tikrąja prasme, ir tai, kad ne liaudiška muzika, o džiazas ar klasika, šiuolaikinė moderni muzika ten turėjo skambėti. Kas eis, važiuos, ar norės? Jau į pirmąjį koncertą žmonių prisirinko tiek, kad net ...
  • Daugiabučių modernizavimo auditas: į ką svarbu atkreipti dėmesį?

    2021-07-21Daugiabučių modernizavimo auditas: į ką svarbu atkreipti dėmesį?
    Būsto energijos taupymo agentūra (BETA) kasmet atlieka renovuotų daugiabučių energinį auditą ir įgyvendintų priemonių ekspertizę. Šiemet vykdyto audito metu ekspertai išskyrė tokias priemones kaip vėdinimo sistema ir vidinės balkono sienos apšiltinimas. Vykdant energetinį auditą specia-listai tyrė įvairias pastato apšiltinimo priemones. Anot daugiabučių auditą atlikusios pastatų energetikos konsultacijų bendrovės Pastatų energetikos skyriaus vadovo Gedimino Šilansko, tyrimo metu paaiškėjo, kad vidinės balkono sienos apšiltinimą atlikti yra būtina. Kuomet patalpos yra prastai vėdinamos, bute sukyla santykinė drėgmė. Tuomet ant šalčiausių paviršių susidaro ilginis šiluminis tiltelis. Dažniausiai jis atsiranda tarp neapšiltintos balkono sienos ir išorinės sienos sandūros. Pelėsis tokį paviršių „mėgsta“, todėl rizika jį čia išvysti ...
  • „Kas laukia persirgus koronavirusu?“

    2021-07-21„Kas laukia persirgus koronavirusu?“
    Pasaulinė pandemija paliko žymę daugelio gyvenime nepaisant amžiaus, lyties ar gyvenimo būdo, tačiau specialistai įspėja – koronaviruso liekamuosius reiškinius galime jausti dar pusę metų.Šiandien kalbinami skirtingų šalies rajonų gyventojai sako nenorintys grįžti į ligos laikotarpį ir džiaugiasi galintys vėl mėgautis gyvenimu. „Grįžo karantino atimti malonumai“ Raseinių rajone gyvenantis Gintaras į koronaviruso gniaužtus pateko dar šių metų pradžioje. „Viso karantino metu atsakingai saugojausi ir visomis įmanomomis priemonėmis vengiau kontaktų su pašaliniais žmonėmis, tačiau sausio mėnesio pabaigoje turėjau kontaktą su koronavirusu sergančiu žmogumi. Kad užsikrėčiau ir aš, supratau tik pajutęs pirmuosius simptomus – galvos ir gerklės skausmas, sloga – kurie nebuvo itin skausmingi ir ...
  • Už jaunuolynų ugdymą gauti išmoką – paprasčiau

    2021-07-21Už jaunuolynų ugdymą gauti išmoką – paprasčiau
    Tik tinkamai prižiūrimas miškas turės aukštą ekonominę vertę. Pasak miškininkų, auginti kokybišką mišką stipriai padeda Lietuvos kaimo plėtros 2014–2020 m. programos (KPP) parama. Iki rugpjūčio 31 d. priimamos paraiškos pagal KPP priemonės „Investicijos į miško plotų plėtrą ir miškų gyvybingumo gerinimą“ veiklos srities „Investicijos, kuriomis didinamas miškų ekosistemų atsparumas ir aplinkosauginė vertė“ veiklą „Jaunuolynų (iki 20 m. amžiaus) ugdymas“. Šių metų naujovė – pareiškėjams nebereiks pateikti projekto finansavimo šaltinius pagrindžiančių dokumentų. Jaunuolynams ugdyti – didesnė kompensacija Iki šiol pareiškėjai, teikdami paraiškas, turėdavo užtikrinti tinkamą projekto finansavimo šaltinį – skolintas lėšas, paramos lėšas, nuosavas lėšas, nurodytas ir pagrįstas paramos paraiškoje. Skolintos lėšos būdavo ...
  • Konstancijos vardas, tulpėmis, lelijomis įaustas…

    2021-07-17Konstancijos vardas, tulpėmis, lelijomis įaustas...
    Taip buvo ypatingos dienos – liepos 6-osios – popietę: po vasariškos liūties Poezijos parke skambant dainoms ir muzikai, švytint tautinių rūbų spalvoms, akmenims pražydus stebuklingais margų juostų vingiais… Susirinkusieji žinojo, kad visa, ką bedarė, skirta vienai ypatingai Sūduvos krašto moteriai prisiminti bei pagerbti. Čia buvo įsikūręs visas liaudies menų miestelis. Šiemet sukanka šimtas metų, kai gimė Konstancija Bočienė – viena ryškiausių iki šiol šio krašto audėjų, savo mokėjimą ir žinojimą atsinešusi ne tik iš praėjusio amžiaus pirmosios pusės, bet ir iš dar seniau: juk mokėsi iš tų, kurios buvo gimusios, gyvenimo ir amato tradicijas perėmusios dar iš XIX amžiaus moterų. Šį ...
  • Vytinės juostos… iš dilgėlių siūlų

    2021-07-17Vytinės juostos... iš dilgėlių siūlų
    Susitikome (septynios moterys iš Kauno, Marijampolės, Kalvarijos) sodyboje prie Igliaukos mokytis austi, naudojant istorinio ir tautinio paveldo įrankius, technikas ir medžiagas – korteles (dar vadinamas burtukėmis) ir dilgėlių pluošto siūlus – taip skatiname kūrybingą tradicijų puoselėjimą. Nebuvo lengva su mums neįprastais siūlais. Stebino plonutis dilgėlių pluoštas, puikiai paruoštas, tad lengvas, minkštas ir švelnus bei pakankamai tvirtas. Dilgėlių pluošto tinkamumas tekstilės gamybai, kaip žinia, nėra naujiena. Šios žaliavos gaminius žmonės naudojo nuo seno. Archeologų radiniai patvirtina, jog Danijoje dar ankstyvajame bronzos amžiuje iš dilgėlių gamino audeklus ir virves, dilgėlių pluošto panaudojimo pėdsakai Didžiojoje Britanijoje siekia neolito laikus. Iki XVII a. labai ...
  • Spalvinga miesto praeitis – šmaikščiose karikatūrose

    2021-07-17Spalvinga miesto praeitis – šmaikščiose karikatūrose
    Smagi ir nuotaikinga paroda šiomis dienomis atidaryta Marijampolės P. Kriaučiūno viešojoje bibliotekoje. Ji pavadinta „Ech, ko tik nebuvo!“ ir perkelia mus į 1925–1928 metų Marijampolę. Ta kelionė beveik šimtmečiu atgal leidžia susipažinti, koks tada buvo miestas, kokie dalykai rūpėjo marijampoliečiams, kuo jie džiaugėsi ir dėl ko reiškė nepasitenkinimą. Algis VAŠKEVIČIUS Parodos idėja išties originali – mūsų kraštietis, iš Kybartų kilęs gerai žinomas šalies karikatūristas bei stiklo menininkas Edmundas Unguraitis dviejose dešimtyse popieriaus lakštų pieštuko judesiu, lengvu potėpiu ir su didele doze humoro įamžino tai, apie ką buvo rašoma 1925–1928 metais Marijampolėje leistame laikraštyje „Šešupės bangos“. Bibliotekos kultūrinės veiklos vadybininkė Daiva Bepirštienė pasakojo, ...
  • Kas yra avarinis atrakinimas ir kuomet jis reikalingas?

    2021-07-16Kas yra avarinis atrakinimas ir kuomet jis reikalingas?
    Avarinis spynų atidarymas – tai tokia paslauga, kurią galima rasti praktiškai kiekviename mieste. Šios įmonės yra pasirengusios padėti visiems, kuriems sugedo durų spyna, prarado ar sugadino raktą. Tokius meistrus labai paprasta rasti internete, tiesiog į paieškos svetainę reikia įvesti „spynų atidarymas“, tuomet išsirenkamas, kuris patinka. Žinoma, spynų atidarymas galimas ir savomis rankomis, juk visada galima spyną ir išlaužti. Tačiau neturint tam įgūdžių bei žinių, užtruksite gerokai ilgiau, o vėliau gali kainuoti brangiau bandant ištaisyti kilusias problemas. Tačiau be įgūdžių ir žinių tai padaryti užtruks ilgiau, o tada bandymas ištaisyti problemą gali kainuoti daugiau. Kai įvyksta tokio pobūdžio nelaimė, svarbu išlikti ramiam ...
  • Vasarnamiai: kaip juose pasigaminti saulės šildomą lauko dušą?

    2021-07-15Vasarnamiai: kaip juose pasigaminti saulės šildomą lauko dušą?
    Atostogos vasarnamyje toli nuo miesto yra tikra atgaiva kūnui ir sielai. Tyla, ramybė ir grynas oras – tai, ko mes visi ilgimės. Vis dėlto, šią laimę kartais temdo įprasto komforto stoka, o karšto dušo ilgesys ne retai paskatina gana greitai grįžti į miestą. Taigi, kaip mėgautis gamtos malonumais apsistojant vasarnamyje ir be didelių pastangų sukurti patogią aplinką? Kaip užtikrinti, kad vasarnamiai būtų ne mažiau patogūs nei nuolatinis gyvenamasis būstas? Įprasto dušo alternatyvos Pagalvojus apie karštą dušą, iškart matome estetišką, švarią patalpą, kurioje karštas vanduo teka vos pasukus dušo rankeną. Tačiau, keliantis už miesto ribų ir į vasarnamį gamtoje, ši patalpa gali atrodyti ...
  • BARTNINKŲ BAŽNYČIOS GRIUVĖSIUOSE VĖL SKAMBĖS MUZIKOS, ŠVIESŲ IR ISTORIJŲ DERMĖS

    2021-07-14BARTNINKŲ BAŽNYČIOS GRIUVĖSIUOSE VĖL SKAMBĖS MUZIKOS, ŠVIESŲ IR ISTORIJŲ DERMĖS
    Liepos 15-16 dienomis b‘ART projektas sugrįš su 3 stebuklingais renginiais. Tradicine tapusi vieta – Bartninkų bažnyčios griuvėsiai, po kelių metų pertraukos vienam iš koncertų atvers ir savo vidų. Opera, sumodernintos barokinės muzikos skambesiai, atmosferinė ambient stiliaus elektronika, šviesų dailė, fotografijos paroda – visa tai tilps dviejuose potyrių pilnuose liepos vakaruose. Renginių ciklas prasidės liepos 15 d. 21:30 val. Bartninkų Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčios griuvėsių viduje kartu su „Late junctions“ netikėtomis muzikinėmis jungtimis. Nuo 23:30 val. kultūros pilna naktis tęsis su nemokamu Mantauto Krukausko ir Francisco Roberto Becerra Bravo elektroninės muzikos pasirodymu. Liepos 16 d. vainikuos 21:30 val. prasidėsiantis premjerinis ...
  • Ar verta keliauti per pandemiją?

    2021-07-14Ar verta keliauti per pandemiją?
    Pasaulyje išplitus koronavirusui, tūkstančiai žmonių buvo įstrigę atostogų lokacijose ir negalėjo grįžti namo. Sustojo judėjimas ne tik ant žemės, bet ir oro erdvėje, tačiau dabar, pasibaigus karantinui, vieni naudojasi suteiktomis galimybėmis ir vyksta į užsienį atostogauti, o kiti vis dar bijo rizikuoti. Savo nuomone apie keliones pandemijos metu dalijasi piliečiai iš įvairių šalies rajonų. Jautė psichologinį nuovargį Alytaus miesto gyventojas Vytautas teigia praėjusių metų pradžioje nepalaikęs kelionių idėjos, tačiau viskas pasikeitė pagerėjus epidemiologinei situacijai šalyje ir pasaulyje, kai sumažėjus atvejų skaičiui buvo sušvelnintas karantinas ir atsirado taisyklės, kurių atsakingai laikantis buvo galima išvykti iš šalies. „Susigyvenęs su situacija, kuri bėgant laikui tapo daug aiškesnė, ...