Dalį „Suvalkiečio“ žinių ir naujienų galima skaityti naujienų dalijimosi platformoje etaplius.lt, pasirinkus Marijampolės regioną.

 


Pažinimo laboratorija

Sekite mus:

Kraštotyrininkė T. Vizbarienė: ieškoti, atrasti, kaupti, pasidalinti

Teresė Vizbarienė sklaido rankraščius, kurie, tikėtina, kada nors suguls į knygą.

Teresė Vizbarienė sklaido rankraščius, kurie, tikėtina, kada nors suguls į knygą.

Knygos apie Liudvinavą, pavadintos „Prie Šešupės, Dovinės ir Sūduonios“ su paantrašte „Liudvinavo kraštas, įvykiai ir žmonės“, kurios sudarytoja yra Teresė Marijona Vizbarienė, ištraukas „Suvalkietis“ spausdino praėjusią vasarą. Šį kartą domėjomės, kaip sekasi autorei įgyvendinti savo svajonę – išleisti knygą, prie kurios rašymo ji sugaišo daug laiko ir įdėjo nemažai pastangų ieškodama istorinės medžiagos, rinkdama ją. Kraštotyrininkės klausėme, kodėl ji ėmėsi tyrinėti gimtojo karšto istoriją. Ar tai pomėgis, ar tiesiog pareiga neleisti užmarštin nugrimzti svarbiems įvykiams, kaupti ir kitiems perduoti žinias apie savo gimtinę?

Knyga leidybai paruošta
Pasak Teresės Vizbarienės, knyga leidybai jau paruošta. Nuotraukos ir medžiaga atrinkta, peržiūrėti rankraščiai, sudėlioti skyriai. Iš pradžių manyta, kad knyga bus apie 300 puslapių. O dabar, kai jau viskas paruošta, galvojama ką atmesti, ko neįdėti į tą knygą, kad medžiaga sutilptų į keturis šimtus puslapių.
„Noriu pavadinti knygą „Prie Šešupės, Dovinės ir Sūduonios“, nes visos šios trys upės įeina į tą aprašomą arealą“, – sako autorė. Ji bendradarbiauja su leidykla „Idėjų dirbtuvės“, džiaugiasi jos vadovo Roberto Dumšos geranoriškumu, supratingumu.
Knyga apims Liudvinavo valsčiaus istoriją, geografinę padėtį, amatus, kultūrinį gyvenimą, švietimą, asmenybes, įvykius nuo pačių seniausių laikų iki 1990 m., kai Lietuva vėl tapo nepriklausoma. Atskiruose skyriuose bus pasakojama apie mokyklas ir švietimą nuo 19730 metų, lietuviškumo dvasios ugdymą, žymius žmones, pavyzdžiui, mokytoją Mariją Kazlauskaitę, monsinjoro Vytauto Kazlausko seserį, mokytoją Antaniną Zabielienę.
Antroje dalyje atsispindi Liudvinavo valsčiaus valdymas po 1918 metų. Knygoje rasime medžiagos apie visus tuo laikotarpiu buvusius seniūnus, sužinosime, kaip atrodė pirmasis lietuviškas pasas, kurį, paslėptą tarp sienojų, surado Tūrupių kaime, kai griovė seną namą. Knygos autorė surinko istorinės medžiagos apie žemės reformą ir Liudvinavo, Liucinavo, Bukto dvarų išparceliavimą. Taip pat yra pateikta žinių apie pirmą Liudvinavo valsčiaus policininką, apie visus Vyčio kryžiaus kavalierius ir savanorius.
Užrašyti pasakojimai apie verslą ir amatus nuo 1918 m. iki 1940 m. T. Vizbarienė pasakoja apie Abraičio metalo liejimo įmonę. Šis pastatas ir dabar išlikęs. Pasakojama apie duonos kepyklėlę. Ir apie 1925–1926 metais statytą gelžbetoninį tiltą per Šešupę, kuriuo galėjo važiuoti mašinos. Važiavo ir karinė technika. Net tankai yra važiavę. 1944 metais jį susprogdino. „Aš mačiau, kaip lėkė į orą tas tiltas, o gelžgaliai pas mus įkrito į kiemą. Mes su broliu per langą stebėjome“, – prisimena T. Vizbarienė.
Pasakojama apie žydų verslą, žydų bendruomenę, išsamiai pateikiama Liudvinavo bažnyčios istorija, užrašyti pasakojimai apie prie bažnyčios veikusią Pavasarininkų kuopą, jos aktyviausius narius. Analizuojami 1940–1941 metais vykę gyventojų mainai tarp Lietuvos ir Vokietijos. Istoriniai faktai grindžiami nuotraukomis, kurių knygoje daug, užrašytais gyventojų atsiminimais.
„Apie vokiečių okupaciją nėra nieko, nes tai buvo lyg sustojęs gyvenimas. Paskui pokaris, kolektyvizacija. Tragiškiausių metų tvarka, kaip baisus viesulas tėviškę siautęs, o gyventi reikėjo, nežinojai, ką atneš rytojus“, – pasakojo T. Vizbarienė. Atskiras skyrius knygoje skirtas medicinos paslaugoms nuo seniausių laikų. Atskirai pasakojama ir apie kultūrinį gyvenimą, ir mokyklą, ir naująją tvarką, tradicijas, suvalkiečių valgius.

Džiaugiasi gražiu bendravimu
Rašydama knygą T. Vizbarienė susipažino su daugybe žmonių, kurie geranoriškai bendradarbiavo, padėjo rinkti medžiagą. Mokytoja sakosi esanti dėkinga Kęstučiui Subačiui, kuris daug patarė, leido naudotis savo knyga. Taip pat profesoriui Vitui Labučiui. Geru žodžiu ji mini „Versmės“ leidyklą Vilniuje, kuri surinko tekstus. Dėkinga daug nuotraukų davusiam ir įdomiu pasakojimu knygą praturtinusiam žymiam gydytojui urologui, chirurgui Steponui Algimantui Tulabai, kilusiam iš Liudvinavo seniūnijos. Renkant medžiagą kraštotyrininkei padėjo ir viename Vilniaus archyve dirbantis liudvinaviškis Gintautas Šalaševičius, kuris parinkdavo leidinių apie Liudvinavo istoriją.
Anot kraštotyrininkės, daugiausia medžiagos ji ir rasdavo archyvuose, taip pat važinėdavo pas žmones, užrašydavo atsiminimus. Jis atmintyje daug išsaugota ir savų prisiminimų, istorijų.
Rinkti medžiagą paskatino žurnalistas V. Kavaliauskas
Rinkti istorinę medžiagą apie Liudvinavo seniūniją, įvykius ir žmones T. Vizbarienę pirmiausia paskatino žurnalistas, istorikas Vilius Kavaliauskas. Pasak kraštotyrininkės, jis į seniūniją atsiuntė sąrašą Vyčio kryžiaus kavalierių, kilusių iš šito karšto. Liudvinavo valsčiuje gyveno arba buvo kilę iš šio krašto 23 Vyčio kryžiaus kavalieriai, 1919–1921 metų savanoriai, Lietuvos kariuomenės kūrėjai.
Tą sąrašą seniūnija perdavė T. Vizbarienei, kadangi ji šiame krašte gyvenusi nuo gimimo, daugiausia galėjo žinoti. Anot kraštotyrininkės, ji iš tikrųjų kai kuriuos žmones arba jų artimuosius pažinojo, tad pradėjo apie juos rinkti medžiagą. Ją persiuntė V. Kavaliauskui. Suradęs archyvuose žinių apie savanorius, jis irgi siuntė jas mokytojai. Taip jie pradėjo bendradarbiauti.
Apie Liudvinavo krašto savanorius buvo surinkta nemažai medžiagos. Išėjo visas ciklas pasakojimų. Jį autorė pasiūlė „Suvalkiečiui“. Apie knygą tuomet T. Vizbarienė sako dar negalvojusi. „Žinojau, kad aš neturiu šiam reikalui pinigų, bet atsirado susidomėjimas“, – pasakoja kraštotyrininkė.
Beje, istorinės medžiagos rinkimas T. Vizbarienei nebuvo naujiena. Dirbdama Daukšių mokykloje lietuvių kalbos mokytoja ir gyvendama ten, ji rinko medžiagą apie to krašto šviesuolius: apie mokytoją Lazauską, kilusį iš Amalviškių kaimo, apie Teofilį Zubavičių, kuris dirbo Žuvinto rezervate. „Galima sakyti, kad jis buvo vienas iš rezervato įkūrėjų, ne tik Tado Ivanausko patikėtinis, bet ir dešinioji ranka “, – pasakojo mokytoja. Taip pat apie istoriką, profesorių Juozą Žiugždą.

Tyrinėti ragino smalsumas
Kraštotyrininkė pasakoja, kad tyrinėti, žinoti ją nuo mažens skatino smalsumas. „Aš buvau labai smalsus vaikas. Ir daug atsimenu. Labai gerai atsimenu netgi pirmąją karo dieną 1941 metais. Nors tuomet man buvo tik treji metai. Atsimenu, kai į mūsų kiemą važiavo vokiečių mašinos. Atsimenu netgi vairuotojų vardus. Vienas buvo Rūde vadinamas, turbūt Rudolfas, kitas lyg ir Hansas. Tada aš pirmą kartą savo gyvenime pamačiau mašinas ir turbūt todėl įsiminiau. Tai buvo tokie įspūdžiai, kurių pamiršti negalima. Ir tų įspūdžių buvo be galo daug“, – sako T. Vizbarienė.
Ji prisimena ir kitą atvejį, nutikusį jau karui persiritus į antrą pusę. Tėvų namuose buvo senas baterinis radijo imtuvas. Pas juos apsistoję vokiečių karininkai aparatą susitvarkė, įdėjo baterijas ir klausydavo radijo. Kambarys, kur gyveno karininkas ir tie du vairuotojai, buvo nerakintas. Teresė su broliu, kai vokiečių nebūdavo, slapta įlįsdavo į tą kambarį. „Mano tėviškė buvo Liudvinave, V. Kudirkos gatvėje, visai netoli upės. Vieną kartą mes su broliu, įslinkę į vokiečių kambarį, pasukiojome radijo bangas. Pasigirdo toks ypatingas balsas. Vokiečių ir rusų kalbos mes nemokėjome, nesupratome, ką kalba. Užtat mūsų paleistą radiją išgirdo per kelią nuo namų vokiečių štabe buvę kareiviai. Pamatę, kad jie bėga link mūsų, puolėme su broliu slėptis. Kilo triukšmas. Atbėgę į tą kambarį jie nieko nerado, radiją išjungė kuo greičiausiai ir dar ilgai tarpusavyje aiškinosi, ginčijosi. Tik vėliau sužinojau, kad mes girdėjome legendinio rusų diktoriaus Levitano balsą.“

Prisiminimai apie pokarį neišdildomi
Pasak T. Vizbarienės, karas, o paskui pokaris buvo ir labai sunkus, ir smalsus laikas vaikui. Jai teko matyti, kaip 1945 metais Tarašiškių kaime, Šmulkščių sodyboje, buvo įkurti našlaičių, beglobių vaikų namai. Jie ten buvo iki 1949 metų.
„Ten dirbo tokia seselė Emilija Zdensevičiūtė. Ji pas mus atnešdavo medikamentų iš tų vaikų namų ir perduodavo savo seseriai, kuri ateidavo pas mus iš Gulbiniškių kaimo. Sesuo visa tai nešdavo partizanams. Tai aš matydavau užlindusi už sienelės, kur buvau pasidarius plyšelį tarp lentų. Nors kalbėdavo pašnibždomis, vis tiek supratau apie ką. Tais laikais, 1947–1948 metais, aš jau buvau dešimtmetis vaikas ir viską supratau. Taip pat žinojau, kad apie tai kalbėti negalima. Net klausti nieko nebuvo galima.“

Išgelbėjo nuo Sibiro moterį su kūdikiu
Mokytoja prisimena, kaip jos tėvai gelbėjo ką tik pagimdžiusią moterį, kad šios neišvežtų į Sibirą.
„Pabudau vieną naktį nuo beldimo į langą. Buvo 1947 metai. Atsikėlusi mama įleido moterį, kuri iš Marijampolės pas mus į Liudvinavą atėjo pėsčiomis. Tokia pagyvenusi moteris Alziutė. Aš jos pavardės taip ir nesužinojau. Alziutė mamai pasakė, kad reikia gelbėti moterį. Tai buvo Pileckienė. Jos vyras jau buvo suimtas, ji įsodinta į traukinį išvežti. O laukėsi ir turėjo gimdyti. Per visą tą sumaištį žmonės ją išgelbėjo, nugabeno pas gydytoją. Ji pagimdė berniuką. Reikėjo gelbėti, paslėpti, kad jų abiejų neišvežtų į Sibirą“, – prisiminė mokytoja. Pasak jos, mama pasikinkė arkliuką, pridėjo į tą važelį šieno, įtiesė dvejus patalus ir išvažiavo naktį į Marijampolę. Po valandos ar dviejų grįžo ir parsivežė šitą moterį su naujagimiu į Liudvinavo miestelį, į jų namus. Tėvai ją slapstė apie devynis mėnesius. „Ant aukšto buvo kaminas ir prie to kamino senoviška rūkykla. Tai ten padarė lyg ir palapinę. Kai užeidavo aktyvistai, ten ji su tuo kūdikiu slėpdavosi. Kaimynai nutuokė, kad pas mus yra moteris su vaiku. Kažkas paskundė. Liudvinave buvo toks stropus tarybinis darbuotojas Jonas Apolskis. Be galo geras žmogus, ne vieną išgelbėjo nuo Sibiro, nuo kalėjimo. Jis tėvus perspėjo, kad pas mus gali būti krata, kad nebesaugu laikyti šią moterį“, – dalijosi prisiminimais T. Vizbarienė.
Pasak mokytojos, tokie įvykiai fiksavosi galvoje nuo mažens. Paskui ėmė rūpėti, kad kai jos neliks, niekas šito jau nepapasakos, nesužinos.

Knygos leidyba juda sunkiai
Medžiaga knygai surinkta, bet leidyba juda sunkiai, nes neturima lėšų. Padvigubėjo kainos, dabar skaičiuojama, kad šios knygos išleidimas kainuos apie 5000 eurų.
„Neturiu tokių pinigų, nežinau, kur jų gauti. Kai mane seniūnija ragino rinkti istorinę medžiagą apie Liudvinavo kraštą ir išleisti knygą, žadėjo, kad leidimas bus ne mano rūpestis. Mano visas rūpestis – surinkti ir aprašyti. Aš pagalvojau, kad vargu ar kas nors galės objektyviau tai įvertinti negu aš. Nes aš čia gimusi, augusi ir daug ką mačiusi, pažinojusi tuos žmones. Ir sutikau rinkti medžiagą knygai. Teko iš savo pensijos važinėti į Vilnių, ten sėdėti archyve po tris, keturias dienas. Paskui po kaimus važinėti. Rinkti nuotraukas. Jas nusivežti perfotografuoti, nuskenuoti. Už viską reikėjo mokėti pinigus. Darbo aš neskaičiuoju, nes man buvo įdomu. Tada, kai įdomu, laikas nepastebimai pralekia. Sėdėdama archyve net pietų neidavau. Nuo atidarymo iki uždarymo išbūdavau, kad tik kuo daugiau dokumentų perversčiau. Paskui pasirodė, jog knygos leidyba taip pat mano rūpestis“, – pasakoja autorė.
Marijampolės savivaldybė knygos leidybai jai skyrė 200 eurų. Knygą išleisti kainuoja daug daugiau. „Tad aš sutarties nepasirašiau, tų pinigų neėmiau. Po to daugiau nesikreipiau. Nemoku prašyti, nesmagu, ypač kai tenka išgirsti replikų: „Aš lėktuvo noriu, bet neturiu pinigų“, „Kur buvo tavo protas knygą rašyti, jeigu neturi pinigų?“ – knygos leidimo užkulisius atskleidė kraštotyrininkė, šiuo metu vis dar neturinti pinigų leidybai. Bet milžiniškas darbas padarytas, pažadas surinkti ir parašyti Liudvinavo seniūnijos istoriją įgyvendintas.
„Šią vasarą susipažinau su viena Tel Avive gyvenančia Lietuvos žyde. Išgirdusi, kad noriu išleisti knygą, tik lėšų neturiu, papasakojo, kad Izraelyje nepaprastai svarbu, jog vaikai žinotų savo karšto istoriją. Kiekvienoje mokykloje, kiekviename mieste, kiekvienoje gyvenvietėje vaikai turi mokytis savo krašto istorijos. Tik šitaip gali išgyventi jų tauta, nepamiršdama to, kas kažkada jai nutiko“, – sakė T. Vizbarienė.

Pėsčiųjų tiltas per Šešupę. Per karą susprogdinto gelžbetoninio tilto, kuriuo galėjo važiuoti mašinos, nebeliko.Pirmasis lietuviškas pasas, išduotas Jurgiui Gružtai. mokiniaiLiudvinave buvo žydų bendruomenė.

Komentarai baigti.

Naujausia informacija

  • Kino teatrai nyksta, bet kinas tebegyvuoja

    2021-07-24Kino teatrai nyksta, bet kinas tebegyvuoja
    Šiomis dienomis Marijampolės centre, šalia kino teatro „Spindulys“, praeivių dėmesį atkreipė keista dėžė ant ilgų kojų su nedideliu langeliu, pro kurį galima pažiūrėti. Tai iš Vilniaus atkeliavusi instaliacija „Projektorinė“, skirta prisiminti kadaise veikusius, o dabar savo paskirtį pakeitusius kino teatrus. Paprastai projektorinė suprantama kaip ankšta, žiūrovams neprieinama, techninė kino teatro erdvė, bet šįkart viskas apsiverčia aukštyn kojomis – žiūrovai pro siaurą plyšį gali pažvelgti į kino teatrus. Medijų edukacijos ir tyrimų centras „Meno avilys“ 9 minučių filmuke siūlo apžiūrėti 16 šalies regionuose esančių kino teatrų. Iš jų šiandien tik trys teberodo kino filmus – tai mūsų „Spindulys“, taip pat „Dainava“ Alytuje ...
  • Penkiasdešimt rašytojo Vinco Mykolaičio-Putino gimtosios sodybos metų

    2021-07-24Penkiasdešimt rašytojo Vinco Mykolaičio-Putino gimtosios sodybos metų
    Saugo rašytojo atminimą Dažniausiai link sostinės pravažiuojame neužsukę čia, o labai vertėtų. Senoji sodyba-muziejus saugo rašytojo dvasią, seklyčioje atkurta rašytojo vaikystės aplinka, eksponuojami šeimos baldai, nuotraukos, knygos. Vasarai įpusėjus sodyba skęsta gėlėse, o visai netoliese – ir Putino „Altorių šešėly“ aprašytas Aušrakalnis su ant jo augančiomis kačpėdėlėmis. Ir taip – jau 50 metų, nes praėjusį šeštadienį paminėtas šio muziejaus įkūrimo pusšimčio metų jubiliejus. Pilotiškės – nedidelis kaimas, vos keliolika ūkių ir gyventojų skaičius toli gražu pusšimčio nesiekia. Tarp jų – ir Mykolaičiai, poeto giminaičiai, visus tuos dešimtmečius gyvenę rašytojo gimtinėje ir saugoję jo atminimą. Prieš 50 metų, 1971-ųjų vasarą, čia buvo atidarytas ...
  • Pažinti meno kūrinius galima ne tik akimis

    2021-07-24Pažinti meno kūrinius galima ne tik akimis
    Antradienio popietę Marijampolės kultūros centras pakvietė į labai neįprastą renginį – programą „Pažinti meną pojūčiais“, kurią parengė Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjunga kartu su Lietuvos dailės muziejaus Nacionaline dailės galerija. Šis renginys – jau gerą pusmetį vykdomo projekto ,,Kultūra visur“, finansuojamo Europos solidarumo korpuso, programos dalis. Programos vadovė Lina Puodžiūnienė pasidžiaugė, kad Lietuva sparčiai keičiasi į gerą pusę, kad labiau atsigręžiame į silpnesniuosius, neįgaliuosius ir ieškome būdų juos integruoti į visuomenę. Vienas tokių būdų yra menas. Atrodo, sunku įsivaizduoti, kaip silpnaregis ar aklasis gali gėrėtis dailės darbais, tačiau, be regos meną galima priimti kitais pojūčiais – yra dar garsas, kvapas, ...
  • Naujam gyvenimui prikelta unikali Antanavo koplyčia tarnauja vietos žmonėms

    2021-07-21Naujam gyvenimui prikelta unikali Antanavo koplyčia tarnauja vietos žmonėms
    Praėjusį sekmadienį Antanave paminėta 10 metų sukaktis nuo tos datos, kai buvo atnaujinta ir atšventinta unikali medinė šešiakampė vietos koplyčia. Daug amžių, daug savininkų mačiusi, klestėjusi, griuvusi ir vėl atstatyta koplyčia šiandien tarnauja žmonėms, čia aukojamos šv. Mišios, krikštijami vaikai, vyksta santuokų ceremonijos, rengiamos parodos, organizuojami koncertai. Algis VAŠKEVIČIUS Dar XVIII amžiaus pabaigoje pastatyta originali tašytų rąstų šešiakampio plano, dviejų zakristijų koplyčia su giliais rūsiais XIX amžiuje koplyčia buvo suremontuota, išpuošta nežinomų italų dailininkų tapyba. Koplyčios kriptoje amžinojo poilsio atsigulė paskutiniai Antanavo dvaro šeimininkai Šabunevičiai – 1860 metais koplyčioje palaidotas dvaro savininkas Stanislovas Šabunevičius (vietinių vadintas Šabanu), 1922 m. – jo sūnus ...
  • Bartninkuose – ir pats Oneginas…

    2021-07-21Bartninkuose – ir pats Oneginas...
    Mylintiems muziką bei geidžiantiems ko nors išskirtinio jau ne vienerius metus žodžiai „koncertas Bartninkuose“ nuskamba kaip slaptažodis bei kvietimas. Su kokiu jauduliu idėjos (surengti koncertą paslaptinguose Bartninkų bažnyčios griuvėsiuose) autorė, Vilkaviškio kultūros centro kultūrinių renginių organizatorė Aksana Laskevičienė beveik prieš dešimtmetį laukė pirmojo koncerto! Kaip tai tuomet buvo nauja ir netikėta – ne tik pas mus, bet ir apskritai Lietuvoje. Ir tai, kad „kažkur kaime“, ir tai, kad griuvėsiuose tikrąja prasme, ir tai, kad ne liaudiška muzika, o džiazas ar klasika, šiuolaikinė moderni muzika ten turėjo skambėti. Kas eis, važiuos, ar norės? Jau į pirmąjį koncertą žmonių prisirinko tiek, kad net ...
  • Daugiabučių modernizavimo auditas: į ką svarbu atkreipti dėmesį?

    2021-07-21Daugiabučių modernizavimo auditas: į ką svarbu atkreipti dėmesį?
    Būsto energijos taupymo agentūra (BETA) kasmet atlieka renovuotų daugiabučių energinį auditą ir įgyvendintų priemonių ekspertizę. Šiemet vykdyto audito metu ekspertai išskyrė tokias priemones kaip vėdinimo sistema ir vidinės balkono sienos apšiltinimas. Vykdant energetinį auditą specia-listai tyrė įvairias pastato apšiltinimo priemones. Anot daugiabučių auditą atlikusios pastatų energetikos konsultacijų bendrovės Pastatų energetikos skyriaus vadovo Gedimino Šilansko, tyrimo metu paaiškėjo, kad vidinės balkono sienos apšiltinimą atlikti yra būtina. Kuomet patalpos yra prastai vėdinamos, bute sukyla santykinė drėgmė. Tuomet ant šalčiausių paviršių susidaro ilginis šiluminis tiltelis. Dažniausiai jis atsiranda tarp neapšiltintos balkono sienos ir išorinės sienos sandūros. Pelėsis tokį paviršių „mėgsta“, todėl rizika jį čia išvysti ...
  • „Kas laukia persirgus koronavirusu?“

    2021-07-21„Kas laukia persirgus koronavirusu?“
    Pasaulinė pandemija paliko žymę daugelio gyvenime nepaisant amžiaus, lyties ar gyvenimo būdo, tačiau specialistai įspėja – koronaviruso liekamuosius reiškinius galime jausti dar pusę metų.Šiandien kalbinami skirtingų šalies rajonų gyventojai sako nenorintys grįžti į ligos laikotarpį ir džiaugiasi galintys vėl mėgautis gyvenimu. „Grįžo karantino atimti malonumai“ Raseinių rajone gyvenantis Gintaras į koronaviruso gniaužtus pateko dar šių metų pradžioje. „Viso karantino metu atsakingai saugojausi ir visomis įmanomomis priemonėmis vengiau kontaktų su pašaliniais žmonėmis, tačiau sausio mėnesio pabaigoje turėjau kontaktą su koronavirusu sergančiu žmogumi. Kad užsikrėčiau ir aš, supratau tik pajutęs pirmuosius simptomus – galvos ir gerklės skausmas, sloga – kurie nebuvo itin skausmingi ir ...
  • Už jaunuolynų ugdymą gauti išmoką – paprasčiau

    2021-07-21Už jaunuolynų ugdymą gauti išmoką – paprasčiau
    Tik tinkamai prižiūrimas miškas turės aukštą ekonominę vertę. Pasak miškininkų, auginti kokybišką mišką stipriai padeda Lietuvos kaimo plėtros 2014–2020 m. programos (KPP) parama. Iki rugpjūčio 31 d. priimamos paraiškos pagal KPP priemonės „Investicijos į miško plotų plėtrą ir miškų gyvybingumo gerinimą“ veiklos srities „Investicijos, kuriomis didinamas miškų ekosistemų atsparumas ir aplinkosauginė vertė“ veiklą „Jaunuolynų (iki 20 m. amžiaus) ugdymas“. Šių metų naujovė – pareiškėjams nebereiks pateikti projekto finansavimo šaltinius pagrindžiančių dokumentų. Jaunuolynams ugdyti – didesnė kompensacija Iki šiol pareiškėjai, teikdami paraiškas, turėdavo užtikrinti tinkamą projekto finansavimo šaltinį – skolintas lėšas, paramos lėšas, nuosavas lėšas, nurodytas ir pagrįstas paramos paraiškoje. Skolintos lėšos būdavo ...
  • Konstancijos vardas, tulpėmis, lelijomis įaustas…

    2021-07-17Konstancijos vardas, tulpėmis, lelijomis įaustas...
    Taip buvo ypatingos dienos – liepos 6-osios – popietę: po vasariškos liūties Poezijos parke skambant dainoms ir muzikai, švytint tautinių rūbų spalvoms, akmenims pražydus stebuklingais margų juostų vingiais… Susirinkusieji žinojo, kad visa, ką bedarė, skirta vienai ypatingai Sūduvos krašto moteriai prisiminti bei pagerbti. Čia buvo įsikūręs visas liaudies menų miestelis. Šiemet sukanka šimtas metų, kai gimė Konstancija Bočienė – viena ryškiausių iki šiol šio krašto audėjų, savo mokėjimą ir žinojimą atsinešusi ne tik iš praėjusio amžiaus pirmosios pusės, bet ir iš dar seniau: juk mokėsi iš tų, kurios buvo gimusios, gyvenimo ir amato tradicijas perėmusios dar iš XIX amžiaus moterų. Šį ...
  • Vytinės juostos… iš dilgėlių siūlų

    2021-07-17Vytinės juostos... iš dilgėlių siūlų
    Susitikome (septynios moterys iš Kauno, Marijampolės, Kalvarijos) sodyboje prie Igliaukos mokytis austi, naudojant istorinio ir tautinio paveldo įrankius, technikas ir medžiagas – korteles (dar vadinamas burtukėmis) ir dilgėlių pluošto siūlus – taip skatiname kūrybingą tradicijų puoselėjimą. Nebuvo lengva su mums neįprastais siūlais. Stebino plonutis dilgėlių pluoštas, puikiai paruoštas, tad lengvas, minkštas ir švelnus bei pakankamai tvirtas. Dilgėlių pluošto tinkamumas tekstilės gamybai, kaip žinia, nėra naujiena. Šios žaliavos gaminius žmonės naudojo nuo seno. Archeologų radiniai patvirtina, jog Danijoje dar ankstyvajame bronzos amžiuje iš dilgėlių gamino audeklus ir virves, dilgėlių pluošto panaudojimo pėdsakai Didžiojoje Britanijoje siekia neolito laikus. Iki XVII a. labai ...
  • Spalvinga miesto praeitis – šmaikščiose karikatūrose

    2021-07-17Spalvinga miesto praeitis – šmaikščiose karikatūrose
    Smagi ir nuotaikinga paroda šiomis dienomis atidaryta Marijampolės P. Kriaučiūno viešojoje bibliotekoje. Ji pavadinta „Ech, ko tik nebuvo!“ ir perkelia mus į 1925–1928 metų Marijampolę. Ta kelionė beveik šimtmečiu atgal leidžia susipažinti, koks tada buvo miestas, kokie dalykai rūpėjo marijampoliečiams, kuo jie džiaugėsi ir dėl ko reiškė nepasitenkinimą. Algis VAŠKEVIČIUS Parodos idėja išties originali – mūsų kraštietis, iš Kybartų kilęs gerai žinomas šalies karikatūristas bei stiklo menininkas Edmundas Unguraitis dviejose dešimtyse popieriaus lakštų pieštuko judesiu, lengvu potėpiu ir su didele doze humoro įamžino tai, apie ką buvo rašoma 1925–1928 metais Marijampolėje leistame laikraštyje „Šešupės bangos“. Bibliotekos kultūrinės veiklos vadybininkė Daiva Bepirštienė pasakojo, ...
  • Kas yra avarinis atrakinimas ir kuomet jis reikalingas?

    2021-07-16Kas yra avarinis atrakinimas ir kuomet jis reikalingas?
    Avarinis spynų atidarymas – tai tokia paslauga, kurią galima rasti praktiškai kiekviename mieste. Šios įmonės yra pasirengusios padėti visiems, kuriems sugedo durų spyna, prarado ar sugadino raktą. Tokius meistrus labai paprasta rasti internete, tiesiog į paieškos svetainę reikia įvesti „spynų atidarymas“, tuomet išsirenkamas, kuris patinka. Žinoma, spynų atidarymas galimas ir savomis rankomis, juk visada galima spyną ir išlaužti. Tačiau neturint tam įgūdžių bei žinių, užtruksite gerokai ilgiau, o vėliau gali kainuoti brangiau bandant ištaisyti kilusias problemas. Tačiau be įgūdžių ir žinių tai padaryti užtruks ilgiau, o tada bandymas ištaisyti problemą gali kainuoti daugiau. Kai įvyksta tokio pobūdžio nelaimė, svarbu išlikti ramiam ...
  • Vasarnamiai: kaip juose pasigaminti saulės šildomą lauko dušą?

    2021-07-15Vasarnamiai: kaip juose pasigaminti saulės šildomą lauko dušą?
    Atostogos vasarnamyje toli nuo miesto yra tikra atgaiva kūnui ir sielai. Tyla, ramybė ir grynas oras – tai, ko mes visi ilgimės. Vis dėlto, šią laimę kartais temdo įprasto komforto stoka, o karšto dušo ilgesys ne retai paskatina gana greitai grįžti į miestą. Taigi, kaip mėgautis gamtos malonumais apsistojant vasarnamyje ir be didelių pastangų sukurti patogią aplinką? Kaip užtikrinti, kad vasarnamiai būtų ne mažiau patogūs nei nuolatinis gyvenamasis būstas? Įprasto dušo alternatyvos Pagalvojus apie karštą dušą, iškart matome estetišką, švarią patalpą, kurioje karštas vanduo teka vos pasukus dušo rankeną. Tačiau, keliantis už miesto ribų ir į vasarnamį gamtoje, ši patalpa gali atrodyti ...
  • BARTNINKŲ BAŽNYČIOS GRIUVĖSIUOSE VĖL SKAMBĖS MUZIKOS, ŠVIESŲ IR ISTORIJŲ DERMĖS

    2021-07-14BARTNINKŲ BAŽNYČIOS GRIUVĖSIUOSE VĖL SKAMBĖS MUZIKOS, ŠVIESŲ IR ISTORIJŲ DERMĖS
    Liepos 15-16 dienomis b‘ART projektas sugrįš su 3 stebuklingais renginiais. Tradicine tapusi vieta – Bartninkų bažnyčios griuvėsiai, po kelių metų pertraukos vienam iš koncertų atvers ir savo vidų. Opera, sumodernintos barokinės muzikos skambesiai, atmosferinė ambient stiliaus elektronika, šviesų dailė, fotografijos paroda – visa tai tilps dviejuose potyrių pilnuose liepos vakaruose. Renginių ciklas prasidės liepos 15 d. 21:30 val. Bartninkų Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčios griuvėsių viduje kartu su „Late junctions“ netikėtomis muzikinėmis jungtimis. Nuo 23:30 val. kultūros pilna naktis tęsis su nemokamu Mantauto Krukausko ir Francisco Roberto Becerra Bravo elektroninės muzikos pasirodymu. Liepos 16 d. vainikuos 21:30 val. prasidėsiantis premjerinis ...
  • Ar verta keliauti per pandemiją?

    2021-07-14Ar verta keliauti per pandemiją?
    Pasaulyje išplitus koronavirusui, tūkstančiai žmonių buvo įstrigę atostogų lokacijose ir negalėjo grįžti namo. Sustojo judėjimas ne tik ant žemės, bet ir oro erdvėje, tačiau dabar, pasibaigus karantinui, vieni naudojasi suteiktomis galimybėmis ir vyksta į užsienį atostogauti, o kiti vis dar bijo rizikuoti. Savo nuomone apie keliones pandemijos metu dalijasi piliečiai iš įvairių šalies rajonų. Jautė psichologinį nuovargį Alytaus miesto gyventojas Vytautas teigia praėjusių metų pradžioje nepalaikęs kelionių idėjos, tačiau viskas pasikeitė pagerėjus epidemiologinei situacijai šalyje ir pasaulyje, kai sumažėjus atvejų skaičiui buvo sušvelnintas karantinas ir atsirado taisyklės, kurių atsakingai laikantis buvo galima išvykti iš šalies. „Susigyvenęs su situacija, kuri bėgant laikui tapo daug aiškesnė, ...