Dalį „Suvalkiečio“ žinių ir naujienų galima skaityti naujienų dalijimosi platformoje etaplius.lt, pasirinkus Marijampolės regioną.

 


Pažinimo laboratorija

Sekite mus:

Kraštotyrininkė T. Vizbarienė: ieškoti, atrasti, kaupti, pasidalinti

Teresė Vizbarienė sklaido rankraščius, kurie, tikėtina, kada nors suguls į knygą.

Teresė Vizbarienė sklaido rankraščius, kurie, tikėtina, kada nors suguls į knygą.

Knygos apie Liudvinavą, pavadintos „Prie Šešupės, Dovinės ir Sūduonios“ su paantrašte „Liudvinavo kraštas, įvykiai ir žmonės“, kurios sudarytoja yra Teresė Marijona Vizbarienė, ištraukas „Suvalkietis“ spausdino praėjusią vasarą. Šį kartą domėjomės, kaip sekasi autorei įgyvendinti savo svajonę – išleisti knygą, prie kurios rašymo ji sugaišo daug laiko ir įdėjo nemažai pastangų ieškodama istorinės medžiagos, rinkdama ją. Kraštotyrininkės klausėme, kodėl ji ėmėsi tyrinėti gimtojo karšto istoriją. Ar tai pomėgis, ar tiesiog pareiga neleisti užmarštin nugrimzti svarbiems įvykiams, kaupti ir kitiems perduoti žinias apie savo gimtinę?

Knyga leidybai paruošta
Pasak Teresės Vizbarienės, knyga leidybai jau paruošta. Nuotraukos ir medžiaga atrinkta, peržiūrėti rankraščiai, sudėlioti skyriai. Iš pradžių manyta, kad knyga bus apie 300 puslapių. O dabar, kai jau viskas paruošta, galvojama ką atmesti, ko neįdėti į tą knygą, kad medžiaga sutilptų į keturis šimtus puslapių.
„Noriu pavadinti knygą „Prie Šešupės, Dovinės ir Sūduonios“, nes visos šios trys upės įeina į tą aprašomą arealą“, – sako autorė. Ji bendradarbiauja su leidykla „Idėjų dirbtuvės“, džiaugiasi jos vadovo Roberto Dumšos geranoriškumu, supratingumu.
Knyga apims Liudvinavo valsčiaus istoriją, geografinę padėtį, amatus, kultūrinį gyvenimą, švietimą, asmenybes, įvykius nuo pačių seniausių laikų iki 1990 m., kai Lietuva vėl tapo nepriklausoma. Atskiruose skyriuose bus pasakojama apie mokyklas ir švietimą nuo 19730 metų, lietuviškumo dvasios ugdymą, žymius žmones, pavyzdžiui, mokytoją Mariją Kazlauskaitę, monsinjoro Vytauto Kazlausko seserį, mokytoją Antaniną Zabielienę.
Antroje dalyje atsispindi Liudvinavo valsčiaus valdymas po 1918 metų. Knygoje rasime medžiagos apie visus tuo laikotarpiu buvusius seniūnus, sužinosime, kaip atrodė pirmasis lietuviškas pasas, kurį, paslėptą tarp sienojų, surado Tūrupių kaime, kai griovė seną namą. Knygos autorė surinko istorinės medžiagos apie žemės reformą ir Liudvinavo, Liucinavo, Bukto dvarų išparceliavimą. Taip pat yra pateikta žinių apie pirmą Liudvinavo valsčiaus policininką, apie visus Vyčio kryžiaus kavalierius ir savanorius.
Užrašyti pasakojimai apie verslą ir amatus nuo 1918 m. iki 1940 m. T. Vizbarienė pasakoja apie Abraičio metalo liejimo įmonę. Šis pastatas ir dabar išlikęs. Pasakojama apie duonos kepyklėlę. Ir apie 1925–1926 metais statytą gelžbetoninį tiltą per Šešupę, kuriuo galėjo važiuoti mašinos. Važiavo ir karinė technika. Net tankai yra važiavę. 1944 metais jį susprogdino. „Aš mačiau, kaip lėkė į orą tas tiltas, o gelžgaliai pas mus įkrito į kiemą. Mes su broliu per langą stebėjome“, – prisimena T. Vizbarienė.
Pasakojama apie žydų verslą, žydų bendruomenę, išsamiai pateikiama Liudvinavo bažnyčios istorija, užrašyti pasakojimai apie prie bažnyčios veikusią Pavasarininkų kuopą, jos aktyviausius narius. Analizuojami 1940–1941 metais vykę gyventojų mainai tarp Lietuvos ir Vokietijos. Istoriniai faktai grindžiami nuotraukomis, kurių knygoje daug, užrašytais gyventojų atsiminimais.
„Apie vokiečių okupaciją nėra nieko, nes tai buvo lyg sustojęs gyvenimas. Paskui pokaris, kolektyvizacija. Tragiškiausių metų tvarka, kaip baisus viesulas tėviškę siautęs, o gyventi reikėjo, nežinojai, ką atneš rytojus“, – pasakojo T. Vizbarienė. Atskiras skyrius knygoje skirtas medicinos paslaugoms nuo seniausių laikų. Atskirai pasakojama ir apie kultūrinį gyvenimą, ir mokyklą, ir naująją tvarką, tradicijas, suvalkiečių valgius.

Džiaugiasi gražiu bendravimu
Rašydama knygą T. Vizbarienė susipažino su daugybe žmonių, kurie geranoriškai bendradarbiavo, padėjo rinkti medžiagą. Mokytoja sakosi esanti dėkinga Kęstučiui Subačiui, kuris daug patarė, leido naudotis savo knyga. Taip pat profesoriui Vitui Labučiui. Geru žodžiu ji mini „Versmės“ leidyklą Vilniuje, kuri surinko tekstus. Dėkinga daug nuotraukų davusiam ir įdomiu pasakojimu knygą praturtinusiam žymiam gydytojui urologui, chirurgui Steponui Algimantui Tulabai, kilusiam iš Liudvinavo seniūnijos. Renkant medžiagą kraštotyrininkei padėjo ir viename Vilniaus archyve dirbantis liudvinaviškis Gintautas Šalaševičius, kuris parinkdavo leidinių apie Liudvinavo istoriją.
Anot kraštotyrininkės, daugiausia medžiagos ji ir rasdavo archyvuose, taip pat važinėdavo pas žmones, užrašydavo atsiminimus. Jis atmintyje daug išsaugota ir savų prisiminimų, istorijų.
Rinkti medžiagą paskatino žurnalistas V. Kavaliauskas
Rinkti istorinę medžiagą apie Liudvinavo seniūniją, įvykius ir žmones T. Vizbarienę pirmiausia paskatino žurnalistas, istorikas Vilius Kavaliauskas. Pasak kraštotyrininkės, jis į seniūniją atsiuntė sąrašą Vyčio kryžiaus kavalierių, kilusių iš šito karšto. Liudvinavo valsčiuje gyveno arba buvo kilę iš šio krašto 23 Vyčio kryžiaus kavalieriai, 1919–1921 metų savanoriai, Lietuvos kariuomenės kūrėjai.
Tą sąrašą seniūnija perdavė T. Vizbarienei, kadangi ji šiame krašte gyvenusi nuo gimimo, daugiausia galėjo žinoti. Anot kraštotyrininkės, ji iš tikrųjų kai kuriuos žmones arba jų artimuosius pažinojo, tad pradėjo apie juos rinkti medžiagą. Ją persiuntė V. Kavaliauskui. Suradęs archyvuose žinių apie savanorius, jis irgi siuntė jas mokytojai. Taip jie pradėjo bendradarbiauti.
Apie Liudvinavo krašto savanorius buvo surinkta nemažai medžiagos. Išėjo visas ciklas pasakojimų. Jį autorė pasiūlė „Suvalkiečiui“. Apie knygą tuomet T. Vizbarienė sako dar negalvojusi. „Žinojau, kad aš neturiu šiam reikalui pinigų, bet atsirado susidomėjimas“, – pasakoja kraštotyrininkė.
Beje, istorinės medžiagos rinkimas T. Vizbarienei nebuvo naujiena. Dirbdama Daukšių mokykloje lietuvių kalbos mokytoja ir gyvendama ten, ji rinko medžiagą apie to krašto šviesuolius: apie mokytoją Lazauską, kilusį iš Amalviškių kaimo, apie Teofilį Zubavičių, kuris dirbo Žuvinto rezervate. „Galima sakyti, kad jis buvo vienas iš rezervato įkūrėjų, ne tik Tado Ivanausko patikėtinis, bet ir dešinioji ranka “, – pasakojo mokytoja. Taip pat apie istoriką, profesorių Juozą Žiugždą.

Tyrinėti ragino smalsumas
Kraštotyrininkė pasakoja, kad tyrinėti, žinoti ją nuo mažens skatino smalsumas. „Aš buvau labai smalsus vaikas. Ir daug atsimenu. Labai gerai atsimenu netgi pirmąją karo dieną 1941 metais. Nors tuomet man buvo tik treji metai. Atsimenu, kai į mūsų kiemą važiavo vokiečių mašinos. Atsimenu netgi vairuotojų vardus. Vienas buvo Rūde vadinamas, turbūt Rudolfas, kitas lyg ir Hansas. Tada aš pirmą kartą savo gyvenime pamačiau mašinas ir turbūt todėl įsiminiau. Tai buvo tokie įspūdžiai, kurių pamiršti negalima. Ir tų įspūdžių buvo be galo daug“, – sako T. Vizbarienė.
Ji prisimena ir kitą atvejį, nutikusį jau karui persiritus į antrą pusę. Tėvų namuose buvo senas baterinis radijo imtuvas. Pas juos apsistoję vokiečių karininkai aparatą susitvarkė, įdėjo baterijas ir klausydavo radijo. Kambarys, kur gyveno karininkas ir tie du vairuotojai, buvo nerakintas. Teresė su broliu, kai vokiečių nebūdavo, slapta įlįsdavo į tą kambarį. „Mano tėviškė buvo Liudvinave, V. Kudirkos gatvėje, visai netoli upės. Vieną kartą mes su broliu, įslinkę į vokiečių kambarį, pasukiojome radijo bangas. Pasigirdo toks ypatingas balsas. Vokiečių ir rusų kalbos mes nemokėjome, nesupratome, ką kalba. Užtat mūsų paleistą radiją išgirdo per kelią nuo namų vokiečių štabe buvę kareiviai. Pamatę, kad jie bėga link mūsų, puolėme su broliu slėptis. Kilo triukšmas. Atbėgę į tą kambarį jie nieko nerado, radiją išjungė kuo greičiausiai ir dar ilgai tarpusavyje aiškinosi, ginčijosi. Tik vėliau sužinojau, kad mes girdėjome legendinio rusų diktoriaus Levitano balsą.“

Prisiminimai apie pokarį neišdildomi
Pasak T. Vizbarienės, karas, o paskui pokaris buvo ir labai sunkus, ir smalsus laikas vaikui. Jai teko matyti, kaip 1945 metais Tarašiškių kaime, Šmulkščių sodyboje, buvo įkurti našlaičių, beglobių vaikų namai. Jie ten buvo iki 1949 metų.
„Ten dirbo tokia seselė Emilija Zdensevičiūtė. Ji pas mus atnešdavo medikamentų iš tų vaikų namų ir perduodavo savo seseriai, kuri ateidavo pas mus iš Gulbiniškių kaimo. Sesuo visa tai nešdavo partizanams. Tai aš matydavau užlindusi už sienelės, kur buvau pasidarius plyšelį tarp lentų. Nors kalbėdavo pašnibždomis, vis tiek supratau apie ką. Tais laikais, 1947–1948 metais, aš jau buvau dešimtmetis vaikas ir viską supratau. Taip pat žinojau, kad apie tai kalbėti negalima. Net klausti nieko nebuvo galima.“

Išgelbėjo nuo Sibiro moterį su kūdikiu
Mokytoja prisimena, kaip jos tėvai gelbėjo ką tik pagimdžiusią moterį, kad šios neišvežtų į Sibirą.
„Pabudau vieną naktį nuo beldimo į langą. Buvo 1947 metai. Atsikėlusi mama įleido moterį, kuri iš Marijampolės pas mus į Liudvinavą atėjo pėsčiomis. Tokia pagyvenusi moteris Alziutė. Aš jos pavardės taip ir nesužinojau. Alziutė mamai pasakė, kad reikia gelbėti moterį. Tai buvo Pileckienė. Jos vyras jau buvo suimtas, ji įsodinta į traukinį išvežti. O laukėsi ir turėjo gimdyti. Per visą tą sumaištį žmonės ją išgelbėjo, nugabeno pas gydytoją. Ji pagimdė berniuką. Reikėjo gelbėti, paslėpti, kad jų abiejų neišvežtų į Sibirą“, – prisiminė mokytoja. Pasak jos, mama pasikinkė arkliuką, pridėjo į tą važelį šieno, įtiesė dvejus patalus ir išvažiavo naktį į Marijampolę. Po valandos ar dviejų grįžo ir parsivežė šitą moterį su naujagimiu į Liudvinavo miestelį, į jų namus. Tėvai ją slapstė apie devynis mėnesius. „Ant aukšto buvo kaminas ir prie to kamino senoviška rūkykla. Tai ten padarė lyg ir palapinę. Kai užeidavo aktyvistai, ten ji su tuo kūdikiu slėpdavosi. Kaimynai nutuokė, kad pas mus yra moteris su vaiku. Kažkas paskundė. Liudvinave buvo toks stropus tarybinis darbuotojas Jonas Apolskis. Be galo geras žmogus, ne vieną išgelbėjo nuo Sibiro, nuo kalėjimo. Jis tėvus perspėjo, kad pas mus gali būti krata, kad nebesaugu laikyti šią moterį“, – dalijosi prisiminimais T. Vizbarienė.
Pasak mokytojos, tokie įvykiai fiksavosi galvoje nuo mažens. Paskui ėmė rūpėti, kad kai jos neliks, niekas šito jau nepapasakos, nesužinos.

Knygos leidyba juda sunkiai
Medžiaga knygai surinkta, bet leidyba juda sunkiai, nes neturima lėšų. Padvigubėjo kainos, dabar skaičiuojama, kad šios knygos išleidimas kainuos apie 5000 eurų.
„Neturiu tokių pinigų, nežinau, kur jų gauti. Kai mane seniūnija ragino rinkti istorinę medžiagą apie Liudvinavo kraštą ir išleisti knygą, žadėjo, kad leidimas bus ne mano rūpestis. Mano visas rūpestis – surinkti ir aprašyti. Aš pagalvojau, kad vargu ar kas nors galės objektyviau tai įvertinti negu aš. Nes aš čia gimusi, augusi ir daug ką mačiusi, pažinojusi tuos žmones. Ir sutikau rinkti medžiagą knygai. Teko iš savo pensijos važinėti į Vilnių, ten sėdėti archyve po tris, keturias dienas. Paskui po kaimus važinėti. Rinkti nuotraukas. Jas nusivežti perfotografuoti, nuskenuoti. Už viską reikėjo mokėti pinigus. Darbo aš neskaičiuoju, nes man buvo įdomu. Tada, kai įdomu, laikas nepastebimai pralekia. Sėdėdama archyve net pietų neidavau. Nuo atidarymo iki uždarymo išbūdavau, kad tik kuo daugiau dokumentų perversčiau. Paskui pasirodė, jog knygos leidyba taip pat mano rūpestis“, – pasakoja autorė.
Marijampolės savivaldybė knygos leidybai jai skyrė 200 eurų. Knygą išleisti kainuoja daug daugiau. „Tad aš sutarties nepasirašiau, tų pinigų neėmiau. Po to daugiau nesikreipiau. Nemoku prašyti, nesmagu, ypač kai tenka išgirsti replikų: „Aš lėktuvo noriu, bet neturiu pinigų“, „Kur buvo tavo protas knygą rašyti, jeigu neturi pinigų?“ – knygos leidimo užkulisius atskleidė kraštotyrininkė, šiuo metu vis dar neturinti pinigų leidybai. Bet milžiniškas darbas padarytas, pažadas surinkti ir parašyti Liudvinavo seniūnijos istoriją įgyvendintas.
„Šią vasarą susipažinau su viena Tel Avive gyvenančia Lietuvos žyde. Išgirdusi, kad noriu išleisti knygą, tik lėšų neturiu, papasakojo, kad Izraelyje nepaprastai svarbu, jog vaikai žinotų savo karšto istoriją. Kiekvienoje mokykloje, kiekviename mieste, kiekvienoje gyvenvietėje vaikai turi mokytis savo krašto istorijos. Tik šitaip gali išgyventi jų tauta, nepamiršdama to, kas kažkada jai nutiko“, – sakė T. Vizbarienė.

Pėsčiųjų tiltas per Šešupę. Per karą susprogdinto gelžbetoninio tilto, kuriuo galėjo važiuoti mašinos, nebeliko.Pirmasis lietuviškas pasas, išduotas Jurgiui Gružtai. mokiniaiLiudvinave buvo žydų bendruomenė.

Komentarai baigti.

Naujausia informacija

  • Kūrybiškiausia biblioteka – Marijampolėje (Įkvėpimai)

    2021-01-13Kūrybiškiausia biblioteka – Marijampolėje (Įkvėpimai)
    Marijampolės Petro Kriaučiūno viešosios bibliotekos Draugystės padalinys (Draugystės biblio-teka) šalies mastu išrinkta kūrybiškiausia biblioteka. Ši nominacija mūsų miesto bibliotekai atiteko praėjusiais metais Lietuvos savivaldybių viešųjų bibliotekų asociacijos surengtame konkurse. Rezultatai buvo paskelbti ir apdovanojimai įteikti besibaigiant 2020-iesiems. Nominaciją Draugystės biblioteka laimėjo Viešųjų bibliotekų padalinių (filialų) kategorijoje. Moderni biblioteka visai šeimai Modernią biblioteką, nors ji įsikūrusi ne pačiame miesto centre, marijampoliečiai labai mėgsta. Draugystės biblioteka – tai bib-lioteka visai šeimai. Tokį tikslą jos darbuotojai išsikėlė nuo pat bibliotekos įsikūrimo ir sėkmingai jį įgyvendina. Dar vienas bibliotekos tikslas, dėl kurio jai ir atiteko kūrybiškiausios bibliotekos nominacija, – įtraukti lankytojus į kūrybinę veiklą. Praėjusiais metais tokia veikla tiesiog virė… Draugystės biblioteka traukia lankytojus atvira ir neformalia erdve. Seniai praėjo laikai, kai žmonės čia užsukdavo tik pasikeisti knygų. Bibliotekoje vyksta daug ir įvairių meninių veiklų. Kai kurios iš jų – labai originalios. Organizuojamos ne tik skaitymo popietės, knygų pristatymai, paro-dos suaugusiems ir vaikams, bet ir kūrybinės dirbtuvės. Mokomasi piešti, iliustruoti, naudotis grafikos planšetėmis ir kita modernia įranga. Praėjusiais ...
  • Medikai šaukia SOS: gyventojai nesirūpina savo sveikata

    2021-01-13Medikai šaukia SOS: gyventojai nesirūpina savo sveikata
    Vilniaus universitetinės ligoninės (VUL) Santaros klinikų ir Sveikatos apsaugos ministerijos spaudos tarnybos išplatino pranešimą, kuriame medikai reiškia susirūpinimą, kad gyventojai daug rečiau kreipiasi į specialistus dėl įvairių negalavimų. Tai rodo, kad žmonės mažiau prižiūri savo sveikatą, o tai nėra gera tendencija. Medikai išreiškė susirūpinimą Santaros klinikų direktoriaus medicinai doc. dr. Valdo Pečeliūno teigimu, pastaruoju metu labai sumažėjo į specialistus besikreipiančių širdies ir kraujagyslių ligomis, insultu susirgusių pacientų. Direktorius pabrėžia, kad aukštos kokybės sveikatos priežiūros paslaugos teikiamos ir koronaviruso (COVID-19) pandemijos metu. Lietuvoje, kaip ir kitose šalyse, įsivyravus baimei dėl galimybės užsikrėsti virusu, gydymo įstaigose sumažėjo ligonių, kuriems diagnozuotas ūmus miokardo infarktas. 2019 m. vidutiniškai kiekvieną mėnesį buvo nustatomi 646 miokardo infarkto atvejai, o karantino periodu – 448 atvejai, tai yra 38 proc. mažiau. „Su dideliu nerimu stebime augančią mirtingumo statistiką šalyje, tačiau užtikriname, kad esame pasirengę suteikti gydymą sunkių ligų turintiems pacientams. Raginame širdies ir kraujagyslių, onkologinių ir kitų sunkių ligų turinčius žmones, pajutus bent menkiausius sveikatos negalavimus, nedelsiant kreiptis pagalbos“, – sako ...
  • Vaiko dienotvarkė: kiek laiko leisti jam naudotis kompiuteriu?

    2021-01-13Vaiko dienotvarkė: kiek laiko leisti jam naudotis kompiuteriu?
    Gyvename XXI amžiuje, kur kiekviena diena yra tarsi nauja pradžia ir nauja istorija. Atradimų ir išradimų kupinas pasaulis keičiasi nesustabdomu greičiu, prie kurio ritmo turime prisitaikyti visi – ir maži, ir dideli. Dienos režimas yra puikiai pažįstamas nuolat skubantiems ir lekiantiems suaugusiesiems, kurie stengiasi suderinti darbą ir šeimą, tačiau neretai vaikų dienos režimas yra paliekamas natūraliai tėkmei, tikimasi, kad jis susiformuos savaime, tačiau dėl tokio nusistatymo ateityje gali kilti problemų. Apie tai, kodėl svarbu vaikams nuo mažens formuoti dienos režimą ir kontroliuoti technologijų naudojimosi laiką, pasakoja vaikų psichologė Emilija Baltrūnaitė. Režimas reikalingas ne tik suaugusiesiems Dienotvarkė ir jos laikymasis sustato žmogaus gyvenimą į savotišką rutiną, dėl to galima sulaukti didžių rezultatų – atsiranda stabilumas, tikslumas, padidėja pozityvumas, koncentracija ir valia. Neretai galvojama, kad režimas, apsaugantis nuo pasyvaus laiko leidimo, reikalingas tik suaugusiesiems, tačiau tai taip pat reikalinga ir vaikams. Pradėti pažindinti vaikus su disciplina ir dienos režimu reikėtų dar tuomet, kai jų gyvenimo įpročiai nėra susiformavę. Vaikai turėtų aiškiai suvokti mokyklos ir popamokinės ...
  • „Kalėdų virusas“ dovanojo gerą nuotaiką

    2021-01-13„Kalėdų virusas“ dovanojo gerą nuotaiką
    Tęsdamas gražią tradiciją prieš Kalėdas Marijampolės savivaldybės Komunikacijos skyrius pakvietė prisidėti prie šventinės nuotaikos kūrimo ir dalyvauti gražiausių kalėdinių papuošimų konkurse „Kalėdų virusas Marijampolėje“. Jo tikslas – pakviesti ir paskatinti gyventojus, bendruomenes, įstaigas ir įmones puošti sodybas, pastatus, viešąsias erdves, daryti gražius darbus, patiems kurti kalėdinę nuotaiką bei dovanoti didžiųjų švenčių laukimo džiaugsmą. Trečius metus organizuojamo konkurso dalyviai nestokojo gerų sumanymų, paskleidė tikrą šventinės puošybos „virusą“, o originalių puošmenų nuotraukomis, spinduliuojančiomis Kalėdų nuotaiką, savivaldybės „Facebook“ paskyroje dalinosi 37 dalyviai. Kalėdinės puošybos „virusas“ taip įsisiautėjo, kad ir palaikančiųjų skaičiumi konkurso dalyviai mėgino pranokti vienas kitą. Nuotraukas peržiūrėjo beveik 400000 „Facebook“ vartotojų, konkurso dalyvių nuotraukos surinko daugiau kaip 20000 „patinka“ paspaudimų. Tai rekordiškai daug – pamačiusių, balsavusių, pasidalinusių ir pasidžiaugusių. Kalėdinių puošmenų nuotraukos buvo vertinamos ne tik pagal balsavusiųjų rezultatus, jas peržiūrėjo bei savo favoritus išrinko ir Marijampolės savivaldybės administracijos direktoriaus sudaryta komisija, kuriai vadovavo mero patarėja Agnė Pavelčikienė. „Džiugu, kad kalėdinių papuošimų konkursas kasmet sulaukia didelio susidomėjimo. O šventinė puošyba skleidžia šviesią ir džiugią ...
  • Ar COVID-19 persirgęs žmogus nepavojingas?

    2021-01-13Ar COVID-19 persirgęs žmogus nepavojingas?
    Išplitus pandemijai, visuomenę kamuoja vis daugiau klausimų. Vienas iš jų – ar COVID-19 liga persirgęs asmuo negali užkrėsti sveikųjų? Kada žmogus laikomas sveiku, nepavojingu visuomenei? Sveikatos apsaugos ministerija yra nustačiusi taisykles, kada asmuo laikomas pasveikusiu nuo koronaviruso. Taisyklės sudarytos remiantis mokslininkų rekomendacijomis ir kitų šalių praktika, pagal tai nustatytas ir saviizoliacijos laikas. Mat pakartotinis testas asmeniui, kuriam buvo nustatytas COVID-19, jau nėra atliekamas. Pacientams, sergantiems lengva koronaviruso forma, izoliacija gali būti nutraukta praėjus 10 dienų nuo simptomų atsiradimo pradžios, jei ligos simptomai išnyko ir per pastarąsias 24 val. nepasireiškė karščiavimas. Jei ligos simptomai išnyko po dešimtos susirgimo dienos, izoliacija gali būti nutraukta po simptomų išnykimo praėjus ne mažiau kaip 3 dienoms. Sergant sunkia koronaviruso forma izoliacija gali būti nutraukta po 20 dienų, jei išnyko ligai būdingi simptomai ir per 24 val. nepasireiškė karščiavimas nevartojant vaistų. Pacientams, sergantiems besimptome COVID-19 forma, izoliacija gali būti nutraukta praėjus 10 dienų po ligos nustatymo PGR metodu – kai pirmą kartą nosiaryklės mėginyje buvo aptiktas virusas. Praėjus ...
  • Archyvų metus atidarys netradiciniame renginyje

    2021-01-09Archyvų metus atidarys netradiciniame renginyje
    Sausio 14 dieną 14 val. galėsite stebėti tiesioginę transliaciją iš Vilniaus rotušės: archyvarų bendruomenė atidarys Archyvų metus. Praėjo šimtmetis nuo pirmo archyvo įkūrimo Lietuvos Respub­likoje. Minint šią sukaktį 2021-ieji paskelbti Archyvų metais. Numatytų renginių ir iniciatyvų ciklą valstybės archyvai kviečia pradėti su žymiais šalies kultūros, mokslo ir politikos sričių atstovais, ištirti nepažintas „Atminties teritorijas“ ir paklaidžioti šviesos erdvėje. Nuo 1921-ųjų spalio 19-osios, kai tuometis Lietuvos Respublikos švietimo ministras Kazys Bizauskas patvirtino Centralinio valstybės archyvo statutą, iki šių dienų valstybės archyvai patyrė nemažai pertvarkų, reorganizacijų, buvo priskiriami tai vienai, tai kitai valstybės valdymo sričiai, tačiau esminė jų funkcija ir pagrindinė paskirtis per šimtą metų nepasikeitė – jie buvo ir tebėra valstybės dokumentinio paveldo saugotojai ir skleidėjai. Archyvų metų atidarymo renginio vedėjai Giedrius Masalskis ir Lietuvos vyriausioji archyvarė Kristina Ramonienė atvers vertingiausio šalies dokumentinio paveldo parodą „Archyvai – praeitis ateičiai“. Pirmoje parodos dalyje išvysime menininkų sukurtą šviesos instaliaciją, kurioje akcentuojama tautos dokumentinio paveldo svarba kuriant asmeninius ir kolektyvinius prisiminimus, archyvų vaidmuo įprasminant praeitį ir fiksuojant dabartį ...
  • Šunskuose – lauko bibliotekėlė (Iniciatyvos)

    2021-01-09Šunskuose – lauko bibliotekėlė (Iniciatyvos)
    Pernai, nepaisant du kartus buvusio karantino, išradingiausiai ir aktyviai dirbantys per keletą mėnesių surado būdų, kaip atsigriebti už prarastą laiką, ir spėjo daug nuveikti. Ypač daug kultūrinio, bendruomeninio vyksmo buvo Šunskuose, kur ne tik vietinius traukė ir tradiciniai, ir dar nebuvę renginiai. Vienas iš tokių – skulptorių pleneras (dalyvavo Raimundas Blažaitis, Juozas Videika, Artūras Zienka, Antanas Lastauskas ir Rimantas Lekeckas), jo rezultatais galime pasigėrėti stabtelėję miestelyje. Bet, pasirodo, plenero pabaiga anaiptol nereiškė, kad vyksmo čia nebebus. Baigiantis 2020-iesiems buvo padėtas dar vienas, iš karto gal ir nepastebimas „potėpis“ šioje erdvėje. Skulptūra „Mokslo šviesos simbolis – pelėda“ yra ypatinga. Marijampolės kultūros centro Šunskų skyriaus kultūrinio darbo organizatorė Eglė Alenskaitė sako: „Pelėda nutūpė lauko bibliotekėlės viršūnėje. Ji atspindi Šunskų krašto mokslo šviesuolius – mokytojų Tėvą Tomą Ferdinandą Žilinską, rašytoją Vincą Pietarį, žurnalistą Kazį Bridžių, knygnešį, „Sietyno“ draugijos įkūrėją, kraštotyrininką Vincą Šlekį ir kitus iš seniūnijos ir parapijos teritorijos kilusius šviesuolius. Nors Šunskuose mokykla neveikia nuo 2018 metų rugsėjo, mokslo šviesai čia sklisti ir sukurta ...
  • Vainikas Tautodailės metams

    2021-01-09Vainikas Tautodailės metams
    Trijų Karalių dieną, sausio 6-ąją, jau penkiolika metų vis kitame mieste ar miestelyje susirinkdavo visos šalies geriausi tautodailininkai, kad iš gražaus būrio būtų išrinkti vertieji „Aukso vainiko“ – didžiausio įvertinimo šioje srityje. (Nors kas iš tiesų gali pasverti tokius dalykus kaip meniškumas, meistrystė, įtaiga, pamatuoti, kiek širdies įdėta…). Kaip bebūtų – tai visada šventė jau vien todėl, kad galima susitikti su bendraminčiais, įvertinti vieniems kitų darbus. Tad pernai 15-osios parodos, skirtos Tautodailės metų pradžiai, iškilmėse tradiciškai buvo atsisveikinta „iki kitų metų Trijų Karalių…“ Visi žinome, kokie buvo praėję metai, daugelio planuotų dalykų teko atsisakyti, bet Lietuvos nacionalinio kultūros centro sumanyta ir organizuojama respublikinė konkursinė liaudies meno paroda „Aukso vainikas“ vis dėlto nebuvo atšaukta – per kelių mėnesių tarpsnį tarp dviejų karantinų regionuose vyko parodos (Marijampolėje irgi jau tradiciškai buvo susirinkę visos apskrities kūrėjai), kai kur tik atrinkta po vieną vaizdinės, taikomosios dailės ir kryždirbystės atstovą. Pandemijai padiktavus naujas taisykles, kompetentinga komisija juos rinko ir virtualioje erdvėje. „Baigiamojoje konkursinėje „Aukso vainiko“ parodoje, skirtoje ...
  • Muziejus kviečia į virtualius turus

    2021-01-09Muziejus kviečia į virtualius turus
    Kaip jau esame informavę, Marijampolės krašto ir Prezidento Kazio Griniaus muziejus parengė virtualų turą, skirtą garsiam mūsų krašto tautodailininkui, grafikui Romanui Krasninkevičiui. Užsukę į muziejaus interneto svetainę galėsite susipažinti su jo kūryba, svarbiais biografijos momentais, jo paties mintimis apie kūrybą ir gyvenimą, kuris buvo tikrai išskirtinis. Oficialus pristatymas bus surengtas ir R. Krasninkevičiaus darbų paroda pakvies tada, kai jau galėsime rinktis į renginius… Beje, muziejaus svetainėje galite rasti ir daugiau įdomių dalykų – pasidomėkite. „Suvalkiečio“ informacija Nuorodos R. Krasninkevičiaus turas https://turas.marijampolesmuziejus.lt Muziejaus turas: lietuvių kalba https://turai.limis.lt/marijampole-lt anglų kalba http://turai.limis.lt/marijampole-en
  • „Metai nebūna nei geri, nei blogi. Mes patys pasirenkame, kokius norime juos matyti“, – sako Administracijos direktorius

    2021-01-07„Metai nebūna nei geri, nei blogi. Mes patys pasirenkame, kokius norime juos matyti“, – sako Administracijos direktorius
    Su Marijampolės savivaldybės administracijos direktoriumi Karoliu PODOLSKIU kalbamės apie 2020-ųjų Savivaldybės administracijos darbus, pasiektus rezultatus, ateities perspektyvas, asmeninius lūkesčius. Loreta TUMELIENĖ – 2020 metais savivaldybėms teko nelengva užduotis: pandemijos akivaizdoje turėjote padėti gydymo įstaigoms, užtikrinti sveikatos paslaugų kokybišką teikimą visuomenei, išsaugoti savo gyventojus, medikus. Kaip sekėsi įveikti šį sunkų etapą? – Praėję metai buvo iššūkis ir sveikatos, ir socialinei, ir švietimo sistemai. Turėjo persiorientuoti visas viešasis sektorius, nes pandemijos grėsmė labai greitai iš nuogąstavimų tapo realybe. Žinoma, didžiausias iššūkis teko medikams, visam medicinos personalui. Todėl noriu padėkoti visiems sveikatos sistemos darbuotojams: ligoninės, Pirminės sveikatos priežiūros centro bendruomenėms, Greitosios medicinos pagalbos stoties kolektyvui už pasiaukojantį darbą visus šiuos metus, kai reikėjo žūtbūt užtikrinti paslaugų teikimą marijampoliečiams, kitų savivaldybių gyventojams, nors patys gydymo įstaigų darbuotojai neišvengė susirgimų. Dalis darbuotojų privalėjo izoliuotis, buvo didžiulis iššūkis ieškant, kuo juos pakeisti. Esame dėkingi, kad mūsų įstaigos sėkmingai bendradarbiavo, kad medicinos darbuotojai buvo pirmose eilėse ir savo darbe, ir mobiliajame punkte, ir Karščiavimo klinikoje, ir vykdami į iškvietimus. Noriu labai padėkoti ir ...
  • Povilas Isoda: laimė slypi paprastuose dalykuose

    2020-12-29Povilas Isoda: laimė slypi paprastuose dalykuose
    Metų sandūroje įprasta grįžtelėti atgal ir pamąstyti, kokie buvo nueinantys metai, pasidžiaugti realizuotais planais ir nuveiktais darbais, taip pat pasvarstyti ir paplanuoti, ką galima būtų nuveikti ateinančiais metais. Kuo turi pasidžiaugti apžvelgdamas 2020-uosius ir ko laukia iš 2021-ųjų, pasakoja Marijampolės savivaldybės meras Povilas ISODA. Loreta TUMELIENĖ – Tad kokie 2020-ieji buvo Jums, kaip Savivaldybės vadovui? – Šie metai savivaldybei, kaip ir visam pasauliui, buvo sudėtingi dėl koronaviruso pandemijos. Ir ne tik dėl tiesioginio pavojaus žmonių sveikatai, kas, aišku, kėlė didžiulį nerimą. Virusas sutrikdė labai daug įprastų savivaldybės gyvenimo procesų, įnešė neapibrėžtumo, nežinios. Turėjome ir turime sudėtingų situacijų ir net praradimų globos, slaugos, gydymo įstaigose, labai nukentėjo visas ugdymo procesas, stipriai apribota kultūra ir kūrėjai, itin sudėtingas tapo socialinių paslaugų teikimas, su daugybe sunkumų susidūrė verslas. Tad man, kaip Savivaldybės vadovui, buvo sunkūs metai. Be jokio atokvėpio, neteko šiemet nė vienos dienos atostogauti. Nuolat reikėjo įveikti daug nestandartinių ir sudėtingų situacijų, tartis ir posėdžiauti su specialistais, komunikuoti su visuomene ir žiniasklaida, ieškoti ir spręsti, kur ...
  • Virtualios Kalėdos keliautojams arba kaip numalšinti kelionių alkį karantino metu

    2020-12-25Virtualios Kalėdos keliautojams arba kaip numalšinti kelionių alkį karantino metu
    Kalėdos šiemet… susitraukė! Mažesnis šventinis stalas, virtualūs pokalbiai su šeima ir atidėtos kelionės po mylimą šalį. Vis dėlto, nacionalinė turizmo skatinimo agentūra „Keliauk Lietuvoje“ kartu su Lietuvos turizmo informacijos centrais pasirūpino, kad atradimo džiaugsmas neaplenktų nė vienų namų ir siūlo šūsnį idėjų, ką nuveikti po šventinės vakarienės. „Tikra tiesa, kad Kalėdos šiemet mums visiems bus kuklios. Bet kuklios šventės tikrai neturi būti ir nuobodžios. Šiandien turime kaip niekada daug galimybių pažinti Lietuvą, planuoti keliones, plėsti žinojimą apie meną, istoriją, paveldą virtualiu būdu, tad labai kviečiu pasidaryti šventę sau ir artimiesiems – pasidovanokite ekskursiją po muziejų, kuriame niekad nebuvote, įsigykite meno kūrinį, kurį anksčiau matėte tik galerijos lange arba su mažaisiais pasinerkite į edukacinius žaidimus, apie kurios tiesiog nebuvote girdėję. Pamatysite, kelionės pačios ateis į jūsų namus“, – šypsosi „Keliauk Lietuvoje“ turinio projektų vadovė Snieguolė Valiaugaitė. Projektų vadovė priduria, kad virtualios kelionės ne tik yra puikus užsiėmimas karantino metu, bet ir pagalbinė priemonė planuojant keliones ateičiai. Kelios idėjos tam: 1. Leiskitės į ...
  • Per šį sunkų laikotarpį – ir daug stebuklų

    2020-12-23Per šį sunkų laikotarpį – ir daug stebuklų
    Pasaulį alinanti koronaviruso pandemija, sunkumai, su kuriais susiduria sergantieji ir juos gydantieji, mirtys, baimė susirgti, pasikeitęs gyvenimas, apribotos galimybės, vienišumas. Taip gyvename šiandien. Vis dėlto visos nelaimės turi ir šviesią pusę. Per jas atsiskleidžia iki tol nepažinti dalykai: žmonių gerumas, galimybės įveikti net ir sunkiausią situaciją, išeiti į šviesą. Mūsų kalbinti pašnekovai neslėpė, kad COVID-19 liga ne tik daug iš jų atėmė, bet ir davė. Loreta TUMELIENĖ Susirgo beveik visi darbuotojai ir globotiniai Spalį koronavirusas pradėjo siaubti Marijampolės globos įstaigas. Pirmieji krito Specialieji socialinės globos namai Bažnyčios gatvėje. Po mėnesio grėsmingasis COVID-19 įsisuko į Švč. Marijos globos namus. Susirgo darbuotojai ir globotiniai. Viešojoje erdvėje pasirodė seserų Janinos ir Viktorijos prašymas padėti slaugyti ligonius, nes beveik neliko nesergančių darbuotojų. Pasak Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo vargdienių seserų vienuolijos, kuri rūpinasi globos namais, sesės Janinos, globos namuose tuo metu buvo 36 globotiniai. Didžioji dalis – sunkūs, nevaikštantys ligoniai. Juos reikia ir valgydinti, ir prausti, ir vartyti. Globos namų gyventojus prižiūri ne ką mažesnis būrys darbuotojų. Jų ...
  • „Nepatogus kinas“ kviečia palaikyti mėgstamus kino teatrus žiūrint kiną iš namų

    2020-12-22„Nepatogus kinas“ kviečia palaikyti mėgstamus kino teatrus žiūrint kiną iš namų
    Daugiau informacijos: https://www.spinduliokinas.lt/slaptasis-agentas-2 Kino teatrams sustabdžius veiklą, „Nepatogus kinas“ kviečia padėti jiems, kai tik tai bus įmanoma, vėl atverti duris. Įsigijus bilietą į virtualų filmo „Slaptasis agentas“ seansą, papildomą eurą galima skirti pamėgtai kino rodymo vietai palaikyti. „Kasmet su šeima per šventes susitinkame kino salėje, tad akcijos idėja ir kilo su noru, kad tradicija tęstųsi. Šiuo metu kino teatrai išgyvena itin sudėtingą metą, tad tikimės ir kiti festivaliai ar filmų platintojai paseks mūsų pavyzdžiu, kad pavasarį ir vėl galėtume susitikti prie didžiųjų ekranų“ – apie akciją pasakojo „Nepatogaus kino“ koordinatorė Judita Ragauskaitė. Prie akcijos prisijungė bene visi Lietuvos kino teatrai: „Romuva“, „Garsas“, „Minija“, „Dainava“, „Spindulys“, „Multikino“, „Kino deli“, „Skalvija“, „Arlekinas“, „Cinamonas“, „Skalvija“, „Kino Deli“, „Arlekinas KUFA“. Filmą bus galimybė išvysti „Nepatogaus kino“ virtualioje kino salėje ir namų kino platformose „Cgates“, „Žmonės Cinema“ bei „Kino fondas“. Šviesus “šnipų” filmas „Slaptąjį agentą“ žiūrovai vadina mieliausiu festivalio filmu. Aštuoniasdešimtmetį perkopęs Serdžio tampa šnipu, turinčiu išsiaiškinti, ar senelių namuose darbuotojai neišnaudoja gyventojų. Tačiau 83-jų pradėjus slaptojo agento karjerą yra ...
  • Tiek aistrų dėl Lakštingalų gatvės remonto

    2020-12-16Tiek aistrų dėl Lakštingalų gatvės remonto
    Lapkričio pirmąją pusę Marijampolės savivaldybės Kantališkių kaime buvo išasfaltuota Lakštingalų gatvė. Džiaugsmą dėl naujai pakloto asfalto užgožė pasipylę gyventojų priekaištai, kas padaryta blogai, kodėl tokia nuošali gatvė, kuria naudojasi vos ne du gyventojai, iš viso asfaltuota. Skaitytojų pastabas paprašėme pakomentuoti Marijampolės savivaldybės vadovus ir kelią remontavusius statybinių bendrovių specialistus. Loreta TUMELIENĖ Asfaltas degalinės savininkui? Prie pat senojo kelio Marijampolė–Kaunas esančiame Kantališkių kaime Lakštingalų gatve į namus vyksta tik keleto sodybų gyventojai. Gatvę remontavusios UAB „Alkesta“ statybos darbų vadovo Raimundo Šumino teigimu, gatve naudojasi praktiškai tik vienas gyventojas, į antrųjų kiemą įvažiavimas yra nuo kelio. Daugiausia keliu naudojasi „Stateta“ degalinės darbuotojai ir klientai, nes važiuojant magistrale „Via Baltica“ nuo Marijampolės į degalinę įvažiavimo nėra. Norint patekti į jos teritoriją, tenka sukti senu Kauno keliu ir važiuoti per Kantališkių kaimą. Tad ne vienas skaitytojas, pamatęs išasfaltuotą gatvę link verslo įmonių, pagalvojo, kad kelio kapitalinis remontas padarytas ir asfaltas paklotas tik dėl privačių verslo interesų. Marijampolės savivaldybės mero Povilo Isodos teigimu, čia jokio kriminalo, kad ir kaip ...