Knygos apie Liudvinavą, pavadintos „Prie Šešupės, Dovinės ir Sūduonios“ su paantrašte „Liudvinavo kraštas, įvykiai ir žmonės“, kurios sudarytoja yra Teresė Marijona Vizbarienė, ištraukas „Suvalkietis“ spausdino praėjusią vasarą. Šį kartą domėjomės, kaip sekasi autorei įgyvendinti savo svajonę – išleisti knygą, prie kurios rašymo ji sugaišo daug laiko ir įdėjo nemažai pastangų ieškodama istorinės medžiagos, rinkdama ją. Kraštotyrininkės klausėme, kodėl ji ėmėsi tyrinėti gimtojo karšto istoriją. Ar tai pomėgis, ar tiesiog pareiga neleisti užmarštin nugrimzti svarbiems įvykiams, kaupti ir kitiems perduoti žinias apie savo gimtinę?
Knyga leidybai paruošta
Pasak Teresės Vizbarienės, knyga leidybai jau paruošta. Nuotraukos ir medžiaga atrinkta, peržiūrėti rankraščiai, sudėlioti skyriai. Iš pradžių manyta, kad knyga bus apie 300 puslapių. O dabar, kai jau viskas paruošta, galvojama ką atmesti, ko neįdėti į tą knygą, kad medžiaga sutilptų į keturis šimtus puslapių.
„Noriu pavadinti knygą „Prie Šešupės, Dovinės ir Sūduonios“, nes visos šios trys upės įeina į tą aprašomą arealą“, – sako autorė. Ji bendradarbiauja su leidykla „Idėjų dirbtuvės“, džiaugiasi jos vadovo Roberto Dumšos geranoriškumu, supratingumu.
Knyga apims Liudvinavo valsčiaus istoriją, geografinę padėtį, amatus, kultūrinį gyvenimą, švietimą, asmenybes, įvykius nuo pačių seniausių laikų iki 1990 m., kai Lietuva vėl tapo nepriklausoma. Atskiruose skyriuose bus pasakojama apie mokyklas ir švietimą nuo 19730 metų, lietuviškumo dvasios ugdymą, žymius žmones, pavyzdžiui, mokytoją Mariją Kazlauskaitę, monsinjoro Vytauto Kazlausko seserį, mokytoją Antaniną Zabielienę.
Antroje dalyje atsispindi Liudvinavo valsčiaus valdymas po 1918 metų. Knygoje rasime medžiagos apie visus tuo laikotarpiu buvusius seniūnus, sužinosime, kaip atrodė pirmasis lietuviškas pasas, kurį, paslėptą tarp sienojų, surado Tūrupių kaime, kai griovė seną namą. Knygos autorė surinko istorinės medžiagos apie žemės reformą ir Liudvinavo, Liucinavo, Bukto dvarų išparceliavimą. Taip pat yra pateikta žinių apie pirmą Liudvinavo valsčiaus policininką, apie visus Vyčio kryžiaus kavalierius ir savanorius.
Užrašyti pasakojimai apie verslą ir amatus nuo 1918 m. iki 1940 m. T. Vizbarienė pasakoja apie Abraičio metalo liejimo įmonę. Šis pastatas ir dabar išlikęs. Pasakojama apie duonos kepyklėlę. Ir apie 1925–1926 metais statytą gelžbetoninį tiltą per Šešupę, kuriuo galėjo važiuoti mašinos. Važiavo ir karinė technika. Net tankai yra važiavę. 1944 metais jį susprogdino. „Aš mačiau, kaip lėkė į orą tas tiltas, o gelžgaliai pas mus įkrito į kiemą. Mes su broliu per langą stebėjome“, – prisimena T. Vizbarienė.
Pasakojama apie žydų verslą, žydų bendruomenę, išsamiai pateikiama Liudvinavo bažnyčios istorija, užrašyti pasakojimai apie prie bažnyčios veikusią Pavasarininkų kuopą, jos aktyviausius narius. Analizuojami 1940–1941 metais vykę gyventojų mainai tarp Lietuvos ir Vokietijos. Istoriniai faktai grindžiami nuotraukomis, kurių knygoje daug, užrašytais gyventojų atsiminimais.
„Apie vokiečių okupaciją nėra nieko, nes tai buvo lyg sustojęs gyvenimas. Paskui pokaris, kolektyvizacija. Tragiškiausių metų tvarka, kaip baisus viesulas tėviškę siautęs, o gyventi reikėjo, nežinojai, ką atneš rytojus“, – pasakojo T. Vizbarienė. Atskiras skyrius knygoje skirtas medicinos paslaugoms nuo seniausių laikų. Atskirai pasakojama ir apie kultūrinį gyvenimą, ir mokyklą, ir naująją tvarką, tradicijas, suvalkiečių valgius.
Džiaugiasi gražiu bendravimu
Rašydama knygą T. Vizbarienė susipažino su daugybe žmonitom_x/div>