Trys Vytautai – Grinius, Gaulia ir Valaitis – žydų klestėjimo metus Marijampolėje prisimena sunkiai arba neprisimena visai – dar buvo tik vaikai. Tačiau iš tėvų pasakojimų ir savo menkų prisiminimų apie žydų bendruomenę blogo nieko negalintys pasakyti. „Žydų bendruomenė Marijampolėje buvo stipri, pas juos buvo sava tvarka. Jei žydas turėjo namų valdą ir norėjo ją parduoti, pirmiausia turėjo gauti iš rabino leidimą, kad galėtų tai daryti. Rabinas šią žinią pranešdavo komitetui, o komitetas tą valdą pigiai nupirkdavo. Nupirktą žemę pigiai atiduodavo kitam žydui, kuris sutikdavo, kad ten gyvens, dirbs ir dirbdamas išsimokės tą žemę. Niekas kitas žydo žemės negalėjo paprastai nusipirkti. Jie buvo tikrai stipri bendruomenė, net galėjo būti pavyzdžiu kitiems“, – pasakojo V. Gaulia. Pasak jo, žydų gydytojai ir fotografai buvo ypač gerbiami, tačiau prekybininkai ir amatininkai nelabai. „Juk tai normalu – dabar verslininkai taip pat nėra gerbiami visuomenės, nes jie turi pinigų, o žmonės pavydi tiems, kad turi daugiau pinigų. Lygiai tas pats buvo ir žydų laikais“, – sakė V. Gaulia.
Palaikančių ryšį su vietiniais žydais nė vienas iš kalbintų Vytautų sakė nežinantys. V. Gaulia sakė žinąs vieną, kuris yra rašęs laiškus kažkokiam marijampoliečiui. „Dabartinės Beržų gatvės teritorijoje buvo žydų žemės. Žydas Meklenburgas ten turėjo 13 ha žemės sklypą. Jo vyriausias sūnus 1940 metais buvo paimtas į rusų kariuomenę, visą karą kariauvo, buvo nuvežtas net į Japoniją. 1946 metais grįžo į savo namus Kauno gatvėje, tačiau artimųjų jau neberado. Ten gyvenę lietuviai pasakė, kad čia kadaise gyvenę jo tėvai tikriausiai sušaudyti. Vyras kurį laiką buvo apsistojęs Marijampolėje, o vėliau išvažiavo į Vilnių, ten gavo butą ir vienas pirmųjų iš Lietuvos išvyko į Izraelį. Parašė keletą laiškų marijampoliečiams, tie laiškai buvo gauti, bet atitinkamos organizacijos perspėjo laiškų gavėjus, kad su žydais geriau nesusirašinėti. Tokiu būdu ryšys ir nutrūko.
Laiškuose jis pasakodavo, kaip jam sekasi, klausdavo apie gyvenimą Lietuvoje, – pasakojo V. Gaulia.
Šiandien Marijampolėje anuomet klestėjusį žydų gyvenimą primena tik karo metu nesugriauti pastatai ir ekspozicija Marijampolės kraštotyros muziejuje. Marijampolės kraštotyros muziejaus direktorius Antanas Pileckas sakė, kad geriausiai atpažįstamas žydų pastatas šiandien – sinagoga P. Butlerienės gatvėje, kurioje dabar įsikūrusi Beatričės Kleizaitės-Vasaris menų galerija. „Dabartinė J. Basanavičiaus aikštė bei jos prieigos ir Vytauto gatvė buvo apstatyta žydų. Šiandien išlikusi tik sinagoga P. Butlerienės gatvėje, sinagogos komplekso fragmentai Kauno gatvėje prieš Marijampolės kultūros centrą, kur buvo įsikūręs audimo fabrikas. Žydų statytas taip pat yra ir buvusio banko „Snoras“ pastatas, esantis J. Basanavičiaus aikštėje, prekybos centro „Gulbė“ pašonėje. Kraštotyros muziejaus pastatas, esantis Vytauto gatvėje, taip pat žydų statybos palikimas. Galbūt yra ir daugiau žydų laikus menančių pastatų, tačiau jie perstatyti, apstatyti, perdaryti, todėl jų atpažinti ir tapatinti su žydų bendruomene, neina“, – sakė Marijampolės kraštotyros muziejaus direktorius Antanas Pileckas.
