Dalį „Suvalkiečio“ žinių ir naujienų galima skaityti naujienų dalijimosi platformoje etaplius.lt, pasirinkus Marijampolės regioną.

 


Pažinimo laboratorija

Sekite mus:

M. K. Čiurlionio fondo nominantė O. Miliauskienė: „Gegnė – mūsų kūdikis“

Ona Miliauskienė sako, kad „Gegnėje“ dirbs tol, kol pajėgs. Beje, jau numačiusi ir savo įpėdinę, tik ją dar turi daug ko išmokyti.

Ona Miliauskienė sako, kad „Gegnėje“ dirbs tol, kol pajėgs. Beje, jau numačiusi ir savo įpėdinę, tik ją dar turi daug ko išmokyti.

Klojimo teatrų istorija Lietuvoje prasidėjo dar prieš Pirmąjį pasaulinį karą. Tuomet, slapstydamiesi nuo rusų valdžios, lietuviai rengdavo lietuviškus vakarus, kurių metu šokdavo tautinius šokius, dainuodavo lietuviškas dainas, vaidindavo kluonuose ar kituose ūkinės paskirties pastatuose. Tai ir buvo klojimo teatrų idėjos gimimas Lietuvoje. 1918 m. Lietuvai paskelbus Nepriklausomybę klojimo teatrai išgyveno tikrą aukso amžių, tačiau sovietmečiu apmirė. Atkūrus Nepriklausomybę klojimo teatrai pradėjo atgimti – Suvalkijos krašte klojimo teatro idėją ėmė puoselėti Tautkaičių teatras, kuris šiandien yra vienintelis klojimo teatras Suvalkijoje.

Tautkaičių klojimo teatro priešistorė
Tautkaičių klojimo teatro istorija buvo pradėta rašyti 1950 m. liepą. Tuomet Tautkaičių kaimo jaunimą vaidinti subūrė Aldona Gudaitytė-Teiberienė. Ji su grupele aktyvaus kaimo jaunimo pastatė J. Baltušio spektaklį „Gieda gaideliai“, tačiau turimų patalpų spektaklio vaidinimui nepakako, todėl su visa grupe artistų moteris įsiprašė į ūkininko kluoną, kur tilpo ne tik aktoriai, bet ir gausus būrys žiūrovų. Kadangi grupė vaidinančio jaunimo jokios oficialios pastogės neturėjo, o patirties vaidinant kluone jau buvo įgavę, tai tuometės valdžios dėka įsikurdino Kazimiero Čepaičio kluone. 1956 m. pastačius pirmuosius kultūros namus Dženčialiaukos kaime, atsirado puikios sąlygos vystyti kultūrinį gyvenimą, tad čia įsikūrė ir jaunimo mėgėjų teatro grupė, vadovaujama Aldonos Gudaitytės-Teiberienės.
1975 metais su paskyrimu į kultūros namus atvyko dirbti Ona Miliauskienė. Moteris, pamačiusi naująją darbo vietą buvo ne visai maloniai nustebusi – kultūros namai buvo nualinti, jiems verkiant reikėjo remonto. Kadangi noras dirbti buvo didžiulis, atgyvenęs pastatas moters nesustabdė – užuot skundusis, kibo į darbus ir kiek pajėgė viską atnaujino. Kultūros namuose pradėjo dirbti nauji darbuotojai, atsirado naujos veik-los – kultūrinis gyvenimas ir vėl pradėjo žydėti. O. Miliauskienės vadovaujami meno kolektyvai kaskart pasiekdavo vis aukštesnius įvertinimus. Deja, pinigų nuolat trūko, tekdavo eiti, prašyti, lįsti, reikalauti, kad būtų skiriama lėšų kolektyvams paremti ar reikalingai įrangai įsigyti. Atlyginimai, pasak O. Miliauskienės, taip pat nebuvo įspūdingi. Moteris sako dirbusi daugiau iš idėjos…
Nepaisant to, Tautkaičių teatras, vadovaujamas O. Miliauskienės, kasmet pastatydavo po spektaklį, į teatro veiklą įsitraukdavo vis nauji žmonės. Anot teatro vadovės, teatro reikėjo ne tik patiems artistams, bet ir žiūrovams – jų niekada netrūkdavo per spektaklių premjeras.
Pakilimą keitė nuosmukis
Atkūrus Nepriklausomybę ne tik Lietuva, bet ir Onos Miliauskienės vadovaujamas teatras išgyveno atgimimo laikus. Kolektyvas buvo kviečiamas vaidinti ir į aplinkinius kaimus bei miestelius, ir į užsienį. 1994 metais teatro grupė buvo pakviesta vaidinti Lenkijoje, Punske. Tuo metu pasienyje esantis Punskas buvo tikrų tikriausias užsienis. O. Miliauskienė savo išleistoje knygoje „Tautkaičių kultūros kronika“ apie atsiminimus iš viešnagės Punske rašo:
„1994 metais mūsų kaimo teat-rui buvo pasiūlyta pasirodyti Punske. Tuo metu čia klestėjo lietuviški renginiai. Į Punską išvykome didelis būrys meno mylėtojų – iki šiol prisimename, kaip visą parą išlaukėme muitinėje, kol būsime patikrinti ir paleisti į Lenkijos pusę. Stebėjausi tada visų kantrybe: vykstantiems į Lenkiją pirmą kartą, aišku, buvo įdomu – užsienis gi. O Punske buvome labai gražiai priimti. Tris paras čia prabuvome ir per tą laiką pasirodėme ne tik Punske, bet ir Klevų kaime, Ožkiniuose. Teko vaidinti net trąšų sandėlyje, bet aplinka spektaklio personažams labai tiko“, – rašo O. Miliauskienė.
Nors Ona Miliauskienė, atvykusi dirbti į Tautkaičių kultūros namus, prikėlė juos antram gyvenimui, pastatas ir toliau nepastebimai seno, blogėjo jo eksploatacinė būklė. Pasak teatro vadovės, kultūros namuose dirbti tapo nebeįmanoma, nes pastatas, tiesiogine to žodžio prasme, smego žemėn. „Dirbti juose tapo nebeįmanoma, todėl repeticijos vykdavo kieme arba prie kultūros namų, medžių apsuptyje. A. Vilkutaičio-Keturakio pjesę „Prilips ožys liepto galą“ parodėme tarp krūmų ir medžių susistatę dekoracijas. Tada kreipėmės į tuometį vicemerą Juozą Vaičiulį, kuris tikrai pagelbėjo. Buvo nupirktas „alytukas“, kuriame įsikūrė medicinos punktas, biblio-teka ir pats teatras. Pagaliau vėl galėjome normaliai dirbti“, – rašo O. Miliauskienė.
„Alytuko“ nepakako – norėjo kluono
Pasak teatro vadovės, su artistais tekdavo važinėti po įvairias Lietuvos vietoves ir vaidinti klojimuose. Kadangi O. Miliauskienės vadovaujamas teatras atitiko visus klojimo teatro principus – teatro komandą sudarė mėgėjai, specialaus vaidybinio išsilavinimo neturintys žmonės, norėjosi turėti savo klojimo teatrą. Ironiška, tačiau klojimo teatras neturėjo kluono. „Daug kur važinėdavome, matydavome kokius klojimo teatrus turi kiti rajonai, o mes nieko panašaus neturėjome. O taip norėdavosi tam klojime vaidinti, todėl 1997 metais įsiprašėme į Kisielių kluoną ir čia surengėme Sekmines. Buvome labai dėkingi ūkininkams, kad jie mus įsileido, tačiau viskas nebuvo taip paprasta – reikėjo šieną išvežti, sceną pasidaryti, suolus sudėti, o po renginio vėl viską atstatyti į pradinę padėti. Nepaisant to, šventė buvo puiki – ūkininkų kiemas buvo pilnas žmonių“, – pasakojo O. Miliauskienė.
Šitaip teatras ūkininkų kluonuose glaudėsi kelis metus. 2000-aisiais, minint Tautkaičių teatro 50 metų jubiliejų, artistai vis dar neturėjo savo kluono, tačiau Onai Miliauskienei ramybės nedavė mintis jį turėti. Tada ir prasidėjo teatro vadovės žygiai į Marijampolės savivaldybę. „Supratau, kad ilgiau taip negalime be vietos būti. Žinojau, kad Savivaldybė pardavė autobusų stotį ir turi pinigų, todėl ėjau su prašymu pastatyti mums kluoną. Meras Vidmantas Brazys išklausė ir, svarbiausia, išgirdo mano prašymą – 2002 metų ankstyvą pavasarį sužinojome, kad bus statomas klojimo teatras. Iš pradžių buvo sunku patikėti, kad tai vyksta, kad pagaliau turėsime klojimą. Ir ne bet kokį, o vienintelį naujos statybos klojimo teatrą iš naujo atgimusioje Lietuvoje“, – džiugiai pasakojo Ona Miliauskienė.
Kluonas pagaliau iškilo
Nors teatro vadovė sako, kad dėkoti už Tautkaičių klojimo teatrą labiausiai reikia merui Vidmantui Braziui, tačiau „Gegnė“ yra jos nuopelnas, jos kūdikis – tai moteris inicijavo jo atsiradimą. „Kad atsirado „Gegnė“ – nesididžiuoju, bet labai džiaugiuosi. Kovoti už tai, kad kaime būtų vystomas kultūrinis gyvenimas ir klojimo teatro tradicijos, skatino žmonės, tai ne mano vienos nuopelnas. Mano pačios sveikata tuo metu buvo sunki, galvojau, kad nebeturiu jėgų nei dirbti, nei kažko prašyti, bet žmonių palaikymas ir noras puoselėti kultūrinę veiklą buvo toks didžiulis, kad negalėjau sėdėti rankas sudėjusi. Todėl ėjau, prašiau, sakiau, kad reikia mums kultūros židinio, kad mums reikia kluono ir klojimo teatro“, – sakė moteris.
Kluonas buvo pastatytas greitai, vos per porą mėnesių. Klojimo atidarymo proga buvo rengiama didžiulė šventė – juk tai buvo labai ilgai laukta akimirka. Likus 5 dienoms iki visai Tautkaičių bendruomenei ilgai lauktos šventės, teatro siela Ona Miliauskienė pateko į ligoninę. „Prieš pat klojimo atidarymą mane ištiko priepuolis. Ligoninėje būdama galvojau, kad jokiu būdu negaliu praleisti šitiek ilgai lauktos akimirkos, todėl daktarui sakiau: turite 3 dienas mane pastatyti ant kojų, nes man reikia būtinai dalyvauti šventėje. Ir pastatė – sėkmingai dalyvavau šventėje. O kiek žmonių susirinko – pilnas ne tik kluonas, bet ir visas kiemas buvo. Tada iš karto supratome, kad kluonas yra tikrai reikalingas žmonėms, bet tuo pačiu ir per mažas. Jame telpa apie 300 žiūrovų, tačiau čia susirenka ir 600, ir 700 žmonių. Todėl teko pastatyti sceną lauke – koks ten spektaklis, jei jo normaliai nematai, – kalbėjo O. Miliauskienė.
„Gegnės“ atsiradimas
Su kluono atsiradimu Tautkaičių klojimo teatras gavo ir vardą. Gegnė – storas medžio tašas, kuris laiko stogo dangą. Išgirdusi, kad kluonas bus statomas gegnės principu, moteris pamanė, kad taip būtų galima pavadinti ir teatro grupę. Tai tarsi kluono ir teatro sąsajų įprasminimas, todėl atsiradus klojimui Tautkaičių teatras pasivadino „Gegnės“ vardu.
Šiandien „Gegnei“ jau 14 metų. Būtų sunku ir suskaičiuoti kiek čia spektaklių suvaidinta, kiek švenčių atšvęsta, kiek žmonių čia praėję. Per visus šiuos metus „Gegnė“ keitėsi, augo, plėtėsi. Teatro gyvavimo pradžioje aktoriais galėjo būti tik Tautkaičių gyventojai. Norinčių vaidinti būdavo daug, tačiau galimybę pasirodyti teatro scenoje gaudavo ne visi, tik patys gabiausi. Šiandien „Gegnėje“ vaidina ne tik Tautkaičių gyventojai, aktorių gyvenamoji teritorija išsiplėtusi, vaidina ir aplinkinių teritorijų gyventojai. Ona Miliauskienė sako, kad dabar norinčių vaidinti teatre trūksta. „Dabar viskas kitaip nei anuomet – nelaukia eilė norinčių tapti aktoriais, tenka pačiai ieškoti, siūlyti, prašyti, kad sutiktų vaidinti. Kadangi čia jau gyvenu daug metų, visus pažįstu, turiu šiokį tokį vardą užsitarnavusi, todėl man paprašius žmonių sutikti vaidinti, jie neturi kur dėtis, todėl sutinka. Nedrįsta man pasakyti ne“, – juokavo „Gegnės“ vadovė.
„Gegnės“ palikti neketina
Kol kas moteris vadovauja ne tik „Gegnei“, bet ir visai kultūrinei, bendruomeninei veiklai Tautkaičiuose. „Kultūrinė Tautkaičių veikla mano žinioje jau daugiau nei 40 metų. Atėjo laikas ir kitiems pasireikšti, vietą naujai kartai užleisti. Nuo kitų metų planuoju nebevadovauti – pasiliksiu tik prie teatro vairo. Visi klausia, ką aš veiksiu, kai išeisiu iš darbo, o aš atsakau, kad dirbsiu toliau „Gegnėje“. Man patinka dirbti su teatru, kadangi čia nuolat sužinai ką nors naujo. Pavyzdžiui, neseniai prie teatro veiklos prisijungusi moteris, kuri gyvena kaimynystėje, pasirodo, turi užslėptą talentą vaidinti. Dabar statome spektaklį „Plutelė ir pelės“, jame yra personažas, bjauri ūkininkė tokia. Tai ta mano artistė kaip įlekia į sceną, tai visa jausmų puokštė rodos trykšta iš jos tiesiog. Ji – žmogus asmenybė: su charizma, charakteriu, puikiu balsu, iškalba. Tokie žmonės įkvepia dirbti toliau, jie užveda. Be to, „Gegnėje“ daug darbo ne tik su vaidinimais – čia daugybė gėlių, kiekvieną reikia sužiūrėti, pačiupinėti, palaistyti. Kas be manęs jas sužiūrės? Reikalinga ir aš „Gegnei“, ir ji man, todėl kol pajėgsiu, tol dirbsiu“, – sakė O. Miliauskienė.
Moteris sako rūpinsis teatru tiek, kiek galės, tačiau nerimauja, kas čia bus, kai jos nebebus. „Ar bus kam vaidinti, kam vadovauti? Jaunimas jaunimo sunkiai klauso. Vyresniam žmogui tai jaučia pagarbą, lengviau paklūsta, o jaunam žmogui sunkiau suvaldyti grupę žmonių. Esant aktorių trūkumui, priprašau žmones vaidinti. Tėvų prašau, kad vaikus leistų vaidinti, o kaip jie man atsakys – liepia tiems vaikams ateiti. Kaime vyrauja požiūris, tokia tradicija, kad reikia į klojimą eiti, teatrą palaikyti. Jei tėvai, seneliai ėjo, tai jie patys ir jų vaikai turi eiti. Rodos, kitaip ir būti juk negali. Iš pradžių gal nenoriai eina, bet paskui pradeda patikti. Pas mane jau ketvirta karta vaidina – pradėjusi dirbti sutikau vyriausiuosius, tuomet atėjo jų vaikai, paskui anūkai, o šiuo metu jau ir proanūkiai pirmųjų mano auklėtinių vaidina. Džiaugiuosi, kad pavyko sukurti tokią klojimo teatro tradiciją ir požiūrį, kad teatras tai – šventas reikalas. Jei neprisidėsime prie jo veiklos, jis gali ir išnykti. Tikiuosi, taip nenutiks, kad ir be manęs atsiras tokių entuziastų, kurie ne tik norės, bet ir galės dirbti“, – svarstė kultūrininkė.
Jau žino, kam paliktų „Gegnę“
Savo įpėdine O. Miliauskienė mato vieną teatre vaidinančią ir šokų kolektyvui vadovaujančią merginą. Vadovė sako, kad ji galėtų imtis tokio darbą, nes dirba nuoširdžiai. Norėdama padėti jai dar daug ko išmokti, O. Miliauskienė planuoja kartu su mergina statyti spektaklį ir vienai leisti pavadovauti visai aktorių komandai. „Rugpjūčio 6 dieną esame suplanavę vykti į Žemaitkiemį, kur vaidinsime spektaklį „Plutelė ir pelės“. Ketinu išleisti ją vieną su jais visais kartu važiuoti – tegul mokosi, išbando save, pamato, ką reiškia toks darbas. Ji gali ir nori dirbti tokį darbą, tik kad tas entuziazmas neišnyktų. Juk dabar kultūros darbuotojų atlyginimai tokie maži“, – apgailestavo O. Miliauskienė.
Nuopelnais nesididžiuoja
Nors O. Miliauskienė ir kuklinasi, prie klojimo teatrų tradicijos Suvalkijoje ji prisidėjusi didele dalimi. Juk „Gegnė“ – vienintelis klojimo teatras Suvalkijoje ir jei ne ji, situacija su klojimais mūsų krašte būtų liūdna. O. Miliauskienės indėlis į kultūrinę ir teatrinę veiklą Suvalkijoje yra didelis, ji ne kartą buvo įvertinta. 2014 metais O. Miliauskienė tapo M. K. Čiurlionio fondo laureate ir gavo „Lietuvos šviesuolio“ apdovanojimą. „Kas mane tam apdovanojimui nominavo – nežinau. Buvo labai netikėta, kai sužinojau, jog esu kviečiama atsiimti tokį apdovanojimą. Tiesą pasakius, nemėgstu tų didelių iškilmių. Man jau geriau juodai dirbti ir matyti rezultatą, laimingus, besišypsančius žmones. Nemėgstu, kai pradeda eiti su visokiais vazonais, gėlėmis ir statulėlėmis“, – juokavo O. Miliauskienė.

O. Miliauskienė be galo džiaugiasi, kad teatras po ilgų blaškymųsi pagaliau surado savo namus Savivaldybės dėka ir jos iniciatyva. Vis dėlto, pasak vadovės, klojimas galėtų būti ir didesnis – visi norintys pamatyti spektaklius čia netelpa.„Gegnėje“ ne tik vaidinama, bet ir šokama, dainuojama ir visaip kaip įmanoma linksminamasi.„Gegnės“ kiemo vartai buvo pripažinti gražiausiais kiemo vartais Europoje.Vietos trūkumą kluone kompensuoja lauke pastatyta scena – kieme telpa visi norintys žiūrėti spektaklius.

Komentarai baigti.

Naujausia informacija

  • 80 metų sukakties akivaizdoje – siekis išlikti nepriklausomiems

    2021-04-2280 metų sukakties akivaizdoje – siekis išlikti nepriklausomiems
    Įdomus sutapimas: 80 metų jubiliejų „Suvalkietis“ mini gana neramiu laiku, mūsų šalį ir, galima sakyti, visą Žemę krečiant pasaulinei COVID-19 pandemijai, kaip kad buvo ir 1941-aisiais, kai balandžio 19 dieną Marijampolėje buvo išleistas pirmasis „Suvalkiečio“ pirmtako laikraščio „Naujasis kelias“ numeris. Tuo metu Suvalkijos sostinėje tvarką jau darė kitokios, bet dar baisesnės pasaulinės „infekcijos“ – raudonojo maro – bolševikų – valdžia, be to, prie krašto grėsmingai artėjo ir rudasis maras, fašizmas… Birutė MONTVILIENĖ 1941-aisiais, penkių tūkstančių tiražu Marijampolėje leisti pradėtą Marijampolės apskrities komunistų partijos komiteto ir apskrities vykdomojo komiteto savaitraštį iki mūsų šalies teritorijoje prasidėjusių Antrojo pasaulinio karo veiksmų spėta išspausdinti ir išplatinti ...
  • Paklaidžiojimai su Stanislovu Sajausku, jam pačiam vadovaujant

    2021-04-21Paklaidžiojimai su Stanislovu Sajausku,  jam pačiam vadovaujant
    Vasario 25 dieną mūsų kraštiečiui prof. habil. dr. Stanislovui Sajauskui sukako 75-eri. Mokslininkas, išradėjas, kolekcininkas, knygų autorius… Veiklos sričių tiek daug, kad nelengva įsivaizduoti, jog visa tai – vieno žmogaus nuveikti darbai. Jubiliejus – išskirtinė proga giliau pažinti žmogų, nuėjusį netrumpą gyvenimo kelią ir turintį tikrai unikalios patirties. Paprašytas pasidalinti su mūsų skaitytojais patirtimis ir įžvalgomis (kaip įprasta – nuotoliniu būdu), papasakoti apie dabartinę veiklą, Stanilovas Sajauskas sutiko ir… nustebino. „Mano, kaip darboholiko, veiklų ne viena, bet paskutinį dešimtmetį, kai tapau nepageidaujamas universitete, ypač susitelkiau į Suvalkiją, numizmatiką, heraldiką ir partizanus. Kadangi mano knygų tiražus valdo tie, kas finansavo jų spausdinimą, ...
  • Kai dienoje pritrūksta valandų…

    2021-04-21Kai dienoje pritrūksta valandų...
    Beieškant kultūros naujienų niūrią šio pavasario dieną pradžiugino Kalvarijos viešosios bibliotekos tinklapio žinios, o labiausiai širdį paglostė Aistės ČERKAUSKIENĖS floristikos darbų paroda. Dar smagiau tapo, kai bibliotekos direktorė Laima Karpavičienė pasidžiaugė, kad ši jauna iniciatyvi moteris – jų darbuotoja ir nuolat džiugina kolegas bei kalvarijiečius savo darbais… Beje, paminėjus, kad ji kuria ir valgomas puokštes, teko prisiminti, jog „Suvalkietyje“ apie tai kažkada buvo rašyta. Bet magėjo daugiau sužinoti apie jos gebėjimą kurti grožį ir išgirsti jauno (nė trisdešimties neturinčio) aktyvaus žmogaus nuomonę apie gyvenimą provincijoje… – Žinau tik tiek, kad gyvenate Kalvarijoje, čia dirbate, kuriate… Iš kur Jūs ir iš kur ...
  • Sąskaitos už šildymą renovuotuose daugiabučiuose: ką svarbu žinoti?

    2021-04-21Sąskaitos už šildymą renovuotuose  daugiabučiuose: ką svarbu žinoti?
    Daugiabučių renovacija – proga sutaupyti už šildymą, kuria pastaruoju metu Lietuvoje nusprendžia pasinaudoti vis daugiau gyventojų. Visgi modernizacijos naudą mato ne visi – visuomenėje sklando įsitikinimas, kad modernizavus pastatą sąskaitos nesumažėja. Ar šis mitas pagrįstas? „Dažnai tenka girdėti, kad žmones nuo daugiabučio renovacijos sulaiko nepasitikėjimas šilumos tiekėjais. Esą modernizavus pastatą, jie tyčia pakelia šilumos energijos kainą, kad neprarastų iki tol gautų pajamų. Tačiau tai mitas, kurį gali padėti išsklaidyti aiškesnis supratimas, kas sudaro šilumos kainą ir dėl kokių priežasčių laikui bėgant ji kinta“, – sako BETA direktorius Valius Serbenta.Šilumos kainą sudaro pastovioji ir kintamoji dalis. Kintamosios sąnaudos (kuras, elektra ir kitos ...
  • „CIE LT Forge“ krepšininkių startas U14 merginų čempionate

    2021-04-20
    Po ilgos pertraukos Lietuvos moksleivių krepšinio lyga pradėjo vykdyti krepšinio varžybas. Sėkmingai U14 merginų krepšinio čempionate startavo ir Marijampolės SC „CIE LT Forge“ merginų komanda, solidžia 20 taškų persvara 72:52 nugalėjusi Alytaus RSC. Antros sužaistos rungtynės nebuvo tokios sėkmingos – 28:58 pralaimėta Ukmergės SC-„Vilkmergėlės“ krepšininkėms. Pelnytų taškų ir atkovotų kamuolių lydere komandoje yra Rosita Rusovičiūtė. Pagal rezultatyvių perdavimų statistiką pirmauja Emilija Dapkūnaitė. U14 čempionato A diviziono aštuonių komandų grupėje Elos Bajorūnienės treniruojama Marijampolės SC komanda užima III vietą. „Suvalkiečio“ informacija
  • Žmonės išeina, o jų kūryba išlieka…

    2021-04-14Žmonės išeina, o jų kūryba išlieka...
    (Apie Domicelę Draugelytę-Stankevičienę) Iškeliaudami Amžinybėn, į TEN, nepaimsime nei namų, nei brangenybių, nei kitų daiktų… Seni albumai, knygos gali būti sudeginti. Pranyksta viskas laiko dulkėse. Tik ne visi turtai pradingsta: „Sode pienių galvutės – pabertas auksas…“ Tai kiekvieną gegužę kartojasi, šios gamtos dovanos – amžinos… Kaip ir žmogaus dvasinė kūryba. Ir štai lyg stebuklas prieš Kalėdas mano namus pasiekė džiugi ir brangi dovana – man ir mūsų krašto žmonėms. Iš Vilniaus Domicelės Stankevičienės dukterėčia Laima Kutkienė atsiuntė keturis storus jos poezijos sąsiuvinius – kūrybą nuo 1971 iki 1995 metų. Ji nesudegino, neišmetė, o atėjus laikui nusprendė atiduoti brangų tetos turtą saugoti Kazlų ...
  • Audrius Plioplys kviečia pasidomėti

    2021-04-14
    Naujausia iš mūsų krašto kilusio menininko ir mokslininko Audriaus Plioplio sieninė instaliacija „Laumės juosta“ tik ką pradėta eksponuoti Lietuvos dailės muziejuje Lemonte, Ilinojaus valstijoje (JAV). Autorius taip pristato kūrinį: „Joje – juodos ir baltos minties fragmentai, beveik visi su žodžių dalimis. Į fragmentus įeina mano paties MRI smegenų tyrimai, elektroencefalogramos ir ankstesnių mano meno kūrinių transformacijos. Dešimt vertikalių neuronų traktų, juostų, kaip baltosios materijos traktai, jungiantys mūsų smegenų pusrutulius, sujungia viršutinius mūsų mąstymo procesų lygius, sąmonę su apatiniais, pagrindiniais, egzistencijos lygiais. Ši instaliacija buvo atidaryta kartu su poezijos festivaliu „PoPa 2021“. Tai – „Poezijos pavasario“ santrumpa. Festivalis nepaprastai sėkmingas, poezijos knyga ...
  • 2022-ieji – ir Sūduvos metai

    2021-04-14
    Sūduvos vardą pirmą kartą rašytiniuose šaltiniuose paminėjo K. Ptolemėjus apie 150-uosius metus parašytame veikale „Geografija“. Aprašydamas baltų gentis prie Baltijos jūros, jas įvardijo kaip sūduvius, galindus ir kitus. 1422 metų rugsėjo 27 dieną pasirašius Melno taikos sutartį, Sūduvos kraštas visam laikui buvo prijungtas prie Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės, tad ateinančiais metais bus švenčiamas Sūduvos susigrąžinimo 600 metų jubiliejus. Siekiant pagerbti ir įprasminti Sūduvos krašto reikšmę Lietuvos valstybės formavimosi istorijoje, Seimo TS-LKD frakcijos seniūno pavaduotojas Andrius Vyšniauskas ir frakcijos narė Irena Haase pasiūlė paskelbti 2022-uosius Sūduvos metais. Parlamentarai buvo kviečiami įvertinti Sūduvos reikšmę Lietuvos XIII–XIV a. valstybės formavimosi istorijoje. Pabrėžiama Sūduvos įtaka lietuvių kalbos, ...
  • Esperanto kalbos kūrėją prisimenant

    2021-04-14Esperanto kalbos kūrėją prisimenant
    Nuo balandžio 13 dienos Marijampolės kultūros centre veikia paroda „Liudvikas Zamenhofas ir Lietuva“. Lenkijos institutas Vilniuje Liudviko Zamenhofo mirties 100-ųjų metinių proga parengė parodą, atspindinčią jo gyvenimą ir veiklą, ryšius su Lietuva – Kaunu, Veisiejais. Paroda taip pat atspindi tarptautinės esperanto kalbos populiarėjimą ir paplitimą, skatina jos mokytis. Lietuvos esperantininkų sąjungai (LES) padedant ji jau buvo eksponuojama daugelyje Lietuvos vietovių. 2017-uosius UNESCO buvo paskelbusi Liudviko Lazario Zamenhofo, esperanto kalbos kūrėjo, metais. 2019 metais sukako 160 metų nuo jo gimimo. Taip pat minėjome Lietuvos esperantininkų sąjungos 100-metį. Esperanto yra visavertė kalba, genialus XIX a. lingvistinis išradimas, puikiai gyvuojantis iki šiol. Ja visame ...
  • Elektroninę erdvę jau stebi policijos virtualus patrulis

    2021-04-14Elektroninę erdvę  jau stebi policijos virtualus patrulis
    Policijos departamentas paskelbė, kad nuo balandžio 6-osios patruliuoti elektroninėje erdvėje pradėjo virtualus patrulis. Tokios pareigybės atsiradimas susijęs su pastaruoju metu internetinėje erdvėje plintančiu smurto kurstymu, neapykantos persmelktais komentarais, patyčiomis, kitaip galvojančių persekiojimu. Nerimą kelia ir visuomenės psichinė sveikata. Stebint elektroninę erdvę matyti įvairūs pasisakymai, komentarai, tam tikros iniciatyvos, kurios dažnai prasilenkia su įstatymo raide. Interneto turinys nerimą kelia ne pirmus metus Vakaruose jau gerokai anksčiau pradėta svarstyti, kad reikėtų akyliau kontroliuoti turinį internete. Jungtinės Amerikos Valstijos savo kailiu po Prezidento rinkimų įsitikino, ką gali internete nuolat skleidžiama dezinformacija, neapykantos, maišto kurstymas. Nepatenkinto rinkimų rezultatais Donaldo Trumpo paraginti rėmėjai šturmavo ir užėmė demokratijos ...
  • Neapykanta persmelkti komentarai neduoda naudos nei juos rašančiam, nei skaitančiam

    2021-04-14Neapykanta persmelkti komentarai neduoda naudos nei juos rašančiam, nei skaitančiam
    „Suvalkietis“ apie piktėjančios visuomenės požymius, negatyvumą ir pyktį internete, apie šių tendencijų priežastis kalbasi su psichologe Vilma VĖLYVIENE. – Pastebima, kad pastaruoju metu elektroninėje erdvėje labai padaugėjo piktų, įžeidžiančių, netgi grasinančių komentarų, žinučių. Kas, Jūsų nuomone, atsitiko visuomenei, kodėl žmonės tokie pikti, dažnai su neapykanta reaguoja į paprasčiausią informaciją? – Gyvename tokioje visuomenės sandaroje, kuri yra demokratinė savo sąranga, visi mes turime teisę į savo pažiūras, nuomonę, tai aktyviai reiškiama ir socialiniuose tinkluose. O nuomonės – dažnai skirtingos, kartais priešingos. Diskusija mums padeda pamatyti reiškinius iš įvairių pusių, tačiau su plačiomis galimybėmis reikšti nuomonę nepaspartėjo mūsų vidinis vystymasis. Tolerancija, kitaip manančio priėmimas, ...
  • Pagarba žmogui, įstatymai turi veikti visur vienodai

    2021-04-14Pagarba žmogui, įstatymai turi veikti  visur vienodai
    Policijos departamentas, pristatydamas pirminę virtualaus patrulio viziją, kalbėjo, kad toks patrulis, stebėdamas elektroninę erdvę, didelį dėmesį skirs neapykantą skatinančių, įžeidinėjančių ir kitų panašių komentarų autorių žinutėms. Jie bus įspėjami. Būtent tokio virtualaus patrulio vaid-mens norėtų ir mūsų kalbinti skaitytojai, kurių klausėme, ar jie pritaria, kad viešąją erdvę stebėtų virtualus policijos patrulis ir perspėtų komentarų autorius už netinkamą turinį. Ar reikalingas virtualus policijos patrulis? Vienareikšmiškai – taip. Aišku, tai neturėtų būti žodžio laisvės, nuomonių laisvės ar demokratijos vertybių varžymas. Diskusijoje, kultūringo ginčo metu išsiaiškinama tiesa, išsakoma asmeninė pozicija ir dažnai priimamas bendras susitarimas, tinkamiausias sprendimas. Socialiniai tinklai, internetinė viešoji erdvė neretai virsta sunkiai ...
  • „Metų renovacijos projektas“: paskelbti 2021 nugalėtojai

    2021-04-14„Metų renovacijos projektas“: paskelbti 2021 nugalėtojai
    Paaiškėjo, kurie trys iš keturiolikos renovuotų daugiabučių, dalyvavusių Būsto energijos taupymo agentūros (BETA) inicijuotuose rinkimuose „Metų renovacijos projektas 2021“, pripažinti geriausiais. Daugiausia simpatijų sulaukė Taikos pr. 3, Klaipėdoje, Draugystės g. 25A, Marijampolėje ir Stoties g. 14, Šiauliuose esantys daugiabučiai. „Džiaugiamės galėdami pasidalinti geriausių renovacijos projektų istorijomis. Nepaisant to, kad didžiąją praeitų metų dalį praleidome karantino sąlygomis, renovacija nesustojo ir šiemet rinkimuose netrūko gerųjų pavyzdžių. Viešo balsavimo metu buvo išrinkti trys laimėtojai, tačiau iš tikrųjų visi atsinaujinę savo daugiabučius jau yra laimėtojai ir jų apdovanojimas – geresnės gyvenimo sąlygos, kurias ypač vertiname dabar, daug laiko praleisdami namuose“, – teigia BETA direktorius Valius ...
  • Inkilas – lobio slėptuvė? Kodėl gi ne!

    2021-04-12Inkilas – lobio slėptuvė? Kodėl gi ne!
    Pavasaris – inkilų kėlimo metas, kai laukiame sugrįžtančių paukščių. Tačiau marijampoliečio Andriaus Kukio į medžius įkelti inkilai vilioja ne tik sparnuočius, bet ir lobių ieškotojus. Marija BURBIENĖ Keliaudamas aptinka gražias vietas Draugai ir bendražygiai Andrių pažįsta kaip aistringą keliautoją, orientacininką ir protmūšių dalyvį. – Protmūšiai tapo netikėta aistra, kai į juos įsitraukiau gal prieš šešerius metus. Tada su Marijampolės dviratininkais buvome žygyje, tik ką apsistoję poilsiui stovykloje. Paskambinęs draugas pasakė, kad užsiregistravo protmūšiui, o į komandą įtraukė ir mane. Dar pridūrė, kad mano dalyvavimas būtinas. Galvosūkiai man visada patiko, visgi pasiūlymas buvo netikėtas. Vėliau protmūšiai net labai įtraukė, – pasakoja Andrius. Intelektiniai žaidimai, pasak jo, ...
  • Kiek daug gerumo aplink, įvertinti leido globos namus nusiaubęs koronavirusas

    2021-04-12Kiek daug gerumo aplink, įvertinti leido globos namus nusiaubęs koronavirusas
    Globos namų darbuotojai su nerimu stebi informaciją apie didėjantį sergamumą COVID-19 liga, prognozuojamą trečią pandemijos bangą, mintyse melsdamiesi: „Dieve, neduok“. Žmonės nepamiršo, kaip buvo sunku ir baisu grumtis su įstaigą užpuolusiu koronavirusu, kai sirgo ir gyventojai, ir darbuotojai, kai nežinojai, ką rasi kitą dieną, kiek mirusių, ar bus kam dirbti, slaugyti sergančiuosius. Tad šiandien, jau po patirtų išgyvenimų, šių namų darbuotojams paglosto širdį, kai įvertinamas jų sunkus darbas, padėkojama už gerumą ir pasiaukojimą. Juolab kad išties padaryta buvo daugiau, negu žmogaus jėgos leidžia. Loreta TUMELIENĖ Kvepėjo namais Į „Suvalkiečio“ redakciją paskambinusi Kaune gyvenanti Živilė Samulionienė sakė norinti padėkoti Suvalkijos socialinės globos namų kolektyvui ...