Dalį „Suvalkiečio“ žinių ir naujienų galima skaityti naujienų dalijimosi platformoje etaplius.lt, pasirinkus Marijampolės regioną.

 


Jokia paslaptis

Pažinimo laboratorija

Sekite mus:

 

M. K. Čiurlionio fondo nominantė O. Miliauskienė: „Gegnė – mūsų kūdikis“

Ona Miliauskienė sako, kad „Gegnėje“ dirbs tol, kol pajėgs. Beje, jau numačiusi ir savo įpėdinę, tik ją dar turi daug ko išmokyti.

Ona Miliauskienė sako, kad „Gegnėje“ dirbs tol, kol pajėgs. Beje, jau numačiusi ir savo įpėdinę, tik ją dar turi daug ko išmokyti.

Klojimo teatrų istorija Lietuvoje prasidėjo dar prieš Pirmąjį pasaulinį karą. Tuomet, slapstydamiesi nuo rusų valdžios, lietuviai rengdavo lietuviškus vakarus, kurių metu šokdavo tautinius šokius, dainuodavo lietuviškas dainas, vaidindavo kluonuose ar kituose ūkinės paskirties pastatuose. Tai ir buvo klojimo teatrų idėjos gimimas Lietuvoje. 1918 m. Lietuvai paskelbus Nepriklausomybę klojimo teatrai išgyveno tikrą aukso amžių, tačiau sovietmečiu apmirė. Atkūrus Nepriklausomybę klojimo teatrai pradėjo atgimti – Suvalkijos krašte klojimo teatro idėją ėmė puoselėti Tautkaičių teatras, kuris šiandien yra vienintelis klojimo teatras Suvalkijoje.

Tautkaičių klojimo teatro priešistorė
Tautkaičių klojimo teatro istorija buvo pradėta rašyti 1950 m. liepą. Tuomet Tautkaičių kaimo jaunimą vaidinti subūrė Aldona Gudaitytė-Teiberienė. Ji su grupele aktyvaus kaimo jaunimo pastatė J. Baltušio spektaklį „Gieda gaideliai“, tačiau turimų patalpų spektaklio vaidinimui nepakako, todėl su visa grupe artistų moteris įsiprašė į ūkininko kluoną, kur tilpo ne tik aktoriai, bet ir gausus būrys žiūrovų. Kadangi grupė vaidinančio jaunimo jokios oficialios pastogės neturėjo, o patirties vaidinant kluone jau buvo įgavę, tai tuometės valdžios dėka įsikurdino Kazimiero Čepaičio kluone. 1956 m. pastačius pirmuosius kultūros namus Dženčialiaukos kaime, atsirado puikios sąlygos vystyti kultūrinį gyvenimą, tad čia įsikūrė ir jaunimo mėgėjų teatro grupė, vadovaujama Aldonos Gudaitytės-Teiberienės.
1975 metais su paskyrimu į kultūros namus atvyko dirbti Ona Miliauskienė. Moteris, pamačiusi naująją darbo vietą buvo ne visai maloniai nustebusi – kultūros namai buvo nualinti, jiems verkiant reikėjo remonto. Kadangi noras dirbti buvo didžiulis, atgyvenęs pastatas moters nesustabdė – užuot skundusis, kibo į darbus ir kiek pajėgė viską atnaujino. Kultūros namuose pradėjo dirbti nauji darbuotojai, atsirado naujos veik-los – kultūrinis gyvenimas ir vėl pradėjo žydėti. O. Miliauskienės vadovaujami meno kolektyvai kaskart pasiekdavo vis aukštesnius įvertinimus. Deja, pinigų nuolat trūko, tekdavo eiti, prašyti, lįsti, reikalauti, kad būtų skiriama lėšų kolektyvams paremti ar reikalingai įrangai įsigyti. Atlyginimai, pasak O. Miliauskienės, taip pat nebuvo įspūdingi. Moteris sako dirbusi daugiau iš idėjos…
Nepaisant to, Tautkaičių teatras, vadovaujamas O. Miliauskienės, kasmet pastatydavo po spektaklį, į teatro veiklą įsitraukdavo vis nauji žmonės. Anot teatro vadovės, teatro reikėjo ne tik patiems artistams, bet ir žiūrovams – jų niekada netrūkdavo per spektaklių premjeras.
Pakilimą keitė nuosmukis
Atkūrus Nepriklausomybę ne tik Lietuva, bet ir Onos Miliauskienės vadovaujamas teatras išgyveno atgimimo laikus. Kolektyvas buvo kviečiamas vaidinti ir į aplinkinius kaimus bei miestelius, ir į užsienį. 1994 metais teatro grupė buvo pakviesta vaidinti Lenkijoje, Punske. Tuo metu pasienyje esantis Punskas buvo tikrų tikriausias užsienis. O. Miliauskienė savo išleistoje knygoje „Tautkaičių kultūros kronika“ apie atsiminimus iš viešnagės Punske rašo:
„1994 metais mūsų kaimo teat-rui buvo pasiūlyta pasirodyti Punske. Tuo metu čia klestėjo lietuviški renginiai. Į Punską išvykome didelis būrys meno mylėtojų – iki šiol prisimename, kaip visą parą išlaukėme muitinėje, kol būsime patikrinti ir paleisti į Lenkijos pusę. Stebėjausi tada visų kantrybe: vykstantiems į Lenkiją pirmą kartą, aišku, buvo įdomu – užsienis gi. O Punske buvome labai gražiai priimti. Tris paras čia prabuvome ir per tą laiką pasirodėme ne tik Punske, bet ir Klevų kaime, Ožkiniuose. Teko vaidinti net trąšų sandėlyje, bet aplinka spektaklio personažams labai tiko“, – rašo O. Miliauskienė.
Nors Ona Miliauskienė, atvykusi dirbti į Tautkaičių kultūros namus, prikėlė juos antram gyvenimui, pastatas ir toliau nepastebimai seno, blogėjo jo eksploatacinė būklė. Pasak teatro vadovės, kultūros namuose dirbti tapo nebeįmanoma, nes pastatas, tiesiogine to žodžio prasme, smego žemėn. „Dirbti juose tapo nebeįmanoma, todėl repeticijos vykdavo kieme arba prie kultūros namų, medžių apsuptyje. A. Vilkutaičio-Keturakio pjesę „Prilips ožys liepto galą“ parodėme tarp krūmų ir medžių susistatę dekoracijas. Tada kreipėmės į tuometį vicemerą Juozą Vaičiulį, kuris tikrai pagelbėjo. Buvo nupirktas „alytukas“, kuriame įsikūrė medicinos punktas, biblio-teka ir pats teatras. Pagaliau vėl galėjome normaliai dirbti“, – rašo O. Miliauskienė.
„Alytuko“ nepakako – norėjo kluono
Pasak teatro vadovės, su artistais tekdavo važinėti po įvairias Lietuvos vietoves ir vaidinti klojimuose. Kadangi O. Miliauskienės vadovaujamas teatras atitiko visus klojimo teatro principus – teatro komandą sudarė mėgėjai, specialaus vaidybinio išsilavinimo neturintys žmonės, norėjosi turėti savo klojimo teatrą. Ironiška, tačiau klojimo teatras neturėjo kluono. „Daug kur važinėdavome, matydavome kokius klojimo teatrus turi kiti rajonai, o mes nieko panašaus neturėjome. O taip norėdavosi tam klojime vaidinti, todėl 1997 metais įsiprašėme į Kisielių kluoną ir čia surengėme Sekmines. Buvome labai dėkingi ūkininkams, kad jie mus įsileido, tačiau viskas nebuvo taip paprasta – reikėjo šieną išvežti, sceną pasidaryti, suolus sudėti, o po renginio vėl viską atstatyti į pradinę padėti. Nepaisant to, šventė buvo puiki – ūkininkų kiemas buvo pilnas žmonių“, – pasakojo O. Miliauskienė.
Šitaip teatras ūkininkų kluonuose glaudėsi kelis metus. 2000-aisiais, minint Tautkaičių teatro 50 metų jubiliejų, artistai vis dar neturėjo savo kluono, tačiau Onai Miliauskienei ramybės nedavė mintis jį turėti. Tada ir prasidėjo teatro vadovės žygiai į Marijampolės savivaldybę. „Supratau, kad ilgiau taip negalime be vietos būti. Žinojau, kad Savivaldybė pardavė autobusų stotį ir turi pinigų, todėl ėjau su prašymu pastatyti mums kluoną. Meras Vidmantas Brazys išklausė ir, svarbiausia, išgirdo mano prašymą – 2002 metų ankstyvą pavasarį sužinojome, kad bus statomas klojimo teatras. Iš pradžių buvo sunku patikėti, kad tai vyksta, kad pagaliau turėsime klojimą. Ir ne bet kokį, o vienintelį naujos statybos klojimo teatrą iš naujo atgimusioje Lietuvoje“, – džiugiai pasakojo Ona Miliauskienė.
Kluonas pagaliau iškilo
Nors teatro vadovė sako, kad dėkoti už Tautkaičių klojimo teatrą labiausiai reikia merui Vidmantui Braziui, tačiau „Gegnė“ yra jos nuopelnas, jos kūdikis – tai moteris inicijavo jo atsiradimą. „Kad atsirado „Gegnė“ – nesididžiuoju, bet labai džiaugiuosi. Kovoti už tai, kad kaime būtų vystomas kultūrinis gyvenimas ir klojimo teatro tradicijos, skatino žmonės, tai ne mano vienos nuopelnas. Mano pačios sveikata tuo metu buvo sunki, galvojau, kad nebeturiu jėgų nei dirbti, nei kažko prašyti, bet žmonių palaikymas ir noras puoselėti kultūrinę veiklą buvo toks didžiulis, kad negalėjau sėdėti rankas sudėjusi. Todėl ėjau, prašiau, sakiau, kad reikia mums kultūros židinio, kad mums reikia kluono ir klojimo teatro“, – sakė moteris.
Kluonas buvo pastatytas greitai, vos per porą mėnesių. Klojimo atidarymo proga buvo rengiama didžiulė šventė – juk tai buvo labai ilgai laukta akimirka. Likus 5 dienoms iki visai Tautkaičių bendruomenei ilgai lauktos šventės, teatro siela Ona Miliauskienė pateko į ligoninę. „Prieš pat klojimo atidarymą mane ištiko priepuolis. Ligoninėje būdama galvojau, kad jokiu būdu negaliu praleisti šitiek ilgai lauktos akimirkos, todėl daktarui sakiau: turite 3 dienas mane pastatyti ant kojų, nes man reikia būtinai dalyvauti šventėje. Ir pastatė – sėkmingai dalyvavau šventėje. O kiek žmonių susirinko – pilnas ne tik kluonas, bet ir visas kiemas buvo. Tada iš karto supratome, kad kluonas yra tikrai reikalingas žmonėms, bet tuo pačiu ir per mažas. Jame telpa apie 300 žiūrovų, tačiau čia susirenka ir 600, ir 700 žmonių. Todėl teko pastatyti sceną lauke – koks ten spektaklis, jei jo normaliai nematai, – kalbėjo O. Miliauskienė.
„Gegnės“ atsiradimas
Su kluono atsiradimu Tautkaičių klojimo teatras gavo ir vardą. Gegnė – storas medžio tašas, kuris laiko stogo dangą. Išgirdusi, kad kluonas bus statomas gegnės principu, moteris pamanė, kad taip būtų galima pavadinti ir teatro grupę. Tai tarsi kluono ir teatro sąsajų įprasminimas, todėl atsiradus klojimui Tautkaičių teatras pasivadino „Gegnės“ vardu.
Šiandien „Gegnei“ jau 14 metų. Būtų sunku ir suskaičiuoti kiek čia spektaklių suvaidinta, kiek švenčių atšvęsta, kiek žmonių čia praėję. Per visus šiuos metus „Gegnė“ keitėsi, augo, plėtėsi. Teatro gyvavimo pradžioje aktoriais galėjo būti tik Tautkaičių gyventojai. Norinčių vaidinti būdavo daug, tačiau galimybę pasirodyti teatro scenoje gaudavo ne visi, tik patys gabiausi. Šiandien „Gegnėje“ vaidina ne tik Tautkaičių gyventojai, aktorių gyvenamoji teritorija išsiplėtusi, vaidina ir aplinkinių teritorijų gyventojai. Ona Miliauskienė sako, kad dabar norinčių vaidinti teatre trūksta. „Dabar viskas kitaip nei anuomet – nelaukia eilė norinčių tapti aktoriais, tenka pačiai ieškoti, siūlyti, prašyti, kad sutiktų vaidinti. Kadangi čia jau gyvenu daug metų, visus pažįstu, turiu šiokį tokį vardą užsitarnavusi, todėl man paprašius žmonių sutikti vaidinti, jie neturi kur dėtis, todėl sutinka. Nedrįsta man pasakyti ne“, – juokavo „Gegnės“ vadovė.
„Gegnės“ palikti neketina
Kol kas moteris vadovauja ne tik „Gegnei“, bet ir visai kultūrinei, bendruomeninei veiklai Tautkaičiuose. „Kultūrinė Tautkaičių veikla mano žinioje jau daugiau nei 40 metų. Atėjo laikas ir kitiems pasireikšti, vietą naujai kartai užleisti. Nuo kitų metų planuoju nebevadovauti – pasiliksiu tik prie teatro vairo. Visi klausia, ką aš veiksiu, kai išeisiu iš darbo, o aš atsakau, kad dirbsiu toliau „Gegnėje“. Man patinka dirbti su teatru, kadangi čia nuolat sužinai ką nors naujo. Pavyzdžiui, neseniai prie teatro veiklos prisijungusi moteris, kuri gyvena kaimynystėje, pasirodo, turi užslėptą talentą vaidinti. Dabar statome spektaklį „Plutelė ir pelės“, jame yra personažas, bjauri ūkininkė tokia. Tai ta mano artistė kaip įlekia į sceną, tai visa jausmų puokštė rodos trykšta iš jos tiesiog. Ji – žmogus asmenybė: su charizma, charakteriu, puikiu balsu, iškalba. Tokie žmonės įkvepia dirbti toliau, jie užveda. Be to, „Gegnėje“ daug darbo ne tik su vaidinimais – čia daugybė gėlių, kiekvieną reikia sužiūrėti, pačiupinėti, palaistyti. Kas be manęs jas sužiūrės? Reikalinga ir aš „Gegnei“, ir ji man, todėl kol pajėgsiu, tol dirbsiu“, – sakė O. Miliauskienė.
Moteris sako rūpinsis teatru tiek, kiek galės, tačiau nerimauja, kas čia bus, kai jos nebebus. „Ar bus kam vaidinti, kam vadovauti? Jaunimas jaunimo sunkiai klauso. Vyresniam žmogui tai jaučia pagarbą, lengviau paklūsta, o jaunam žmogui sunkiau suvaldyti grupę žmonių. Esant aktorių trūkumui, priprašau žmones vaidinti. Tėvų prašau, kad vaikus leistų vaidinti, o kaip jie man atsakys – liepia tiems vaikams ateiti. Kaime vyrauja požiūris, tokia tradicija, kad reikia į klojimą eiti, teatrą palaikyti. Jei tėvai, seneliai ėjo, tai jie patys ir jų vaikai turi eiti. Rodos, kitaip ir būti juk negali. Iš pradžių gal nenoriai eina, bet paskui pradeda patikti. Pas mane jau ketvirta karta vaidina – pradėjusi dirbti sutikau vyriausiuosius, tuomet atėjo jų vaikai, paskui anūkai, o šiuo metu jau ir proanūkiai pirmųjų mano auklėtinių vaidina. Džiaugiuosi, kad pavyko sukurti tokią klojimo teatro tradiciją ir požiūrį, kad teatras tai – šventas reikalas. Jei neprisidėsime prie jo veiklos, jis gali ir išnykti. Tikiuosi, taip nenutiks, kad ir be manęs atsiras tokių entuziastų, kurie ne tik norės, bet ir galės dirbti“, – svarstė kultūrininkė.
Jau žino, kam paliktų „Gegnę“
Savo įpėdine O. Miliauskienė mato vieną teatre vaidinančią ir šokų kolektyvui vadovaujančią merginą. Vadovė sako, kad ji galėtų imtis tokio darbą, nes dirba nuoširdžiai. Norėdama padėti jai dar daug ko išmokti, O. Miliauskienė planuoja kartu su mergina statyti spektaklį ir vienai leisti pavadovauti visai aktorių komandai. „Rugpjūčio 6 dieną esame suplanavę vykti į Žemaitkiemį, kur vaidinsime spektaklį „Plutelė ir pelės“. Ketinu išleisti ją vieną su jais visais kartu važiuoti – tegul mokosi, išbando save, pamato, ką reiškia toks darbas. Ji gali ir nori dirbti tokį darbą, tik kad tas entuziazmas neišnyktų. Juk dabar kultūros darbuotojų atlyginimai tokie maži“, – apgailestavo O. Miliauskienė.
Nuopelnais nesididžiuoja
Nors O. Miliauskienė ir kuklinasi, prie klojimo teatrų tradicijos Suvalkijoje ji prisidėjusi didele dalimi. Juk „Gegnė“ – vienintelis klojimo teatras Suvalkijoje ir jei ne ji, situacija su klojimais mūsų krašte būtų liūdna. O. Miliauskienės indėlis į kultūrinę ir teatrinę veiklą Suvalkijoje yra didelis, ji ne kartą buvo įvertinta. 2014 metais O. Miliauskienė tapo M. K. Čiurlionio fondo laureate ir gavo „Lietuvos šviesuolio“ apdovanojimą. „Kas mane tam apdovanojimui nominavo – nežinau. Buvo labai netikėta, kai sužinojau, jog esu kviečiama atsiimti tokį apdovanojimą. Tiesą pasakius, nemėgstu tų didelių iškilmių. Man jau geriau juodai dirbti ir matyti rezultatą, laimingus, besišypsančius žmones. Nemėgstu, kai pradeda eiti su visokiais vazonais, gėlėmis ir statulėlėmis“, – juokavo O. Miliauskienė.

O. Miliauskienė be galo džiaugiasi, kad teatras po ilgų blaškymųsi pagaliau surado savo namus Savivaldybės dėka ir jos iniciatyva. Vis dėlto, pasak vadovės, klojimas galėtų būti ir didesnis – visi norintys pamatyti spektaklius čia netelpa.„Gegnėje“ ne tik vaidinama, bet ir šokama, dainuojama ir visaip kaip įmanoma linksminamasi.„Gegnės“ kiemo vartai buvo pripažinti gražiausiais kiemo vartais Europoje.Vietos trūkumą kluone kompensuoja lauke pastatyta scena – kieme telpa visi norintys žiūrėti spektaklius.

Komentarai baigti.

Naujausia informacija

  • Mediko kelią parodė mama

    2022-01-24Mediko kelią parodė mama
    Praėjusių metų gruodį vykusiame Marijampolės savivaldybės mero padėkos vakare buvo pagerbti Marijampolės ligoninės medikai, pasiaukojančiai gydę ligonius nuo pasaulį užpuolusios COVID-19 ligos, organizavę darbą taip, kad gydymo paslaugos būtų kiek įmanoma prieinamos visiems, kad kuo mažiau žmonių užsikrėstų šia sunkia liga. Dviem ligoninės darbuotojoms buvo įteikti Šv. Jurgio, Marijampolės globėjo, medaliai. Apie Vidaus ligų gydytoją Nelią Radzevičiūtę jau pasakojome „Suvalkiečio“ skaitytojams. Šiandien kalbamės su ligoninės Priėmimo ir skubios pagalbos skyriaus vyresniąja slaugos administratore Inga Ragaišiene, kuri Šv. Jurgio medaliu apdovanota už darbo organizavimą įveikiant COVID-19 iššūkius. Priėmimo skyrius – ligoninės veidrodis Priėmimo ir skubios pagalbos skyrius – tarsi ligoninės veidrodis. Būtent pabuvojęs jame ...
  • Augant susirgimams COVID-19 mobiliuose punktuose daugėja darbo

    2022-01-24Augant susirgimams COVID-19 mobiliuose punktuose daugėja darbo
    Sparčiai šalyje daugėjant užsikrėtimų koronavirusu, sumušti visi sergamumo rekordai. Statistikos departamentas vakar pranešė , kad ketvirtadienį Lietuvoje naujų COVID-19 atvejų registruota 7057. Tai didžiausias naujų susirgimo atvejų per parą skaičius Lietuvoje nuo pandemijos pradžios. Keturiolikos dienų naujų susirgimų koronavirusu skaičius 100 tūkst. gyventojų toliau auga ir siekia 2005 atvejus. Automatiškai išaugo ir darbo mobiliuose punktuose, laboratorijose. Dėl to ilgiau tenka laukti eilės tyrimui ir atsakymo. Loreta TUMELIENĖ Pasak Marijampolės savivaldybės mobilaus punkto koordinatorės Ilmos Lementauskienės, jau nuo sausio pradžios stebimas smarkiai išaugęs PGR tyrimų poreikis. Punkte atsirado daugiau darbo, gali būti ir eilių, kada galima gauti tyrimą, gali tekti palaukti ir iki ...
  • Už lenkimą ties sankryža su šalutiniu keliu neteko teisės vairuoti

    2022-01-24Už lenkimą ties sankryža su šalutiniu keliu neteko teisės vairuoti
    Per 2021-uosius Marijampolės savivaldybės teritorijoje nustatyta 170 transporto priemonių lenkimo taisyklių pažeidimų, o Marijampolės apskrities VPK aptarnaujamoje teritorijoje – 241. Per šių metų dvi sausio savaites Marijampolės savivaldybėje – jau 21 toks atvejis. Šią informaciją pateikęs Marijampolės AVPK Kelių policijos skyriaus viršininkas Rolandas Gylys sako, kad dažnas tokį pažeidimą padaręs vairuotojas nemaloniai nustemba sužinojęs, kad jam gresia ne tik bauda, bet ir vairuotojo pažymėjimo atėmimas mažiausiai trims mėnesiams. Vairuotojai negali patikėti, kad toje vietoje lenkti buvo draudžiama, kad už tai taip skaudžiai baudžiama. Dirbtinai provokavo situaciją Sausio pradžioje į tokią situaciją patekęs marijampolietis Arvydas savo istorija pasidalijo su skaitytojais, kad jie žinotų, ...
  • Pernai netekome daugiau kaip 1000 gyventojų (2021-ųjų apžvalga)

    2022-01-24Pernai netekome daugiau kaip 1000 gyventojų (2021-ųjų apžvalga)
    Marijampolės, Kalvarijos, Kazlų Rūdos savivaldybių Civilinės metrikacijos skyrių vadovės apžvelgė 2021-uosius metus: kiek gimimų, santuokų ir ištuokų, mirčių per metus įregistruota skyriuose, kokie populiariausi buvo vaikų vardai. Loreta TUMELIENĖ Marijampolės savivaldybėje Pasak Marijampolės savivaldybės Civilinės metrikacijos skyriaus vedėjos Romos Grigienės, praėjusiais metais Marijampolės savivaldybėje gimė 482 vaikučiai: 226 mergaitės ir 256 berniukai. Praėjusiais metais sulaukta šešių porų dvynių: vienos mergaičių poros ir penkių berniukų porų. Į Civilinės metrikacijos skyriaus apskaitą įtraukti 92 naujagimiai, gimę užsienyje. Mūsų kraštiečiai daugiausia vaikų susilaukė Jungtinėje Karalystėje – 30, Vokietijoje – 14, Norvegijoje – 11, Airijoje – 7, Danijoje – 8, Švedijoje – 3, Nyderlanduose – 4, Rusijoje – ...
  • Dovana gimtinei – dvasios kilnumo išraiška

    2022-01-19Dovana gimtinei – dvasios kilnumo išraiška
    Marijampolės kultūros centro antrajame aukšte, liaudies menui ir laisviesiems kūrėjams skirtoje parodų erdvėje, pirmoji šių metų paroda – Viktorijos Rūtos Jurgutienės paveikslų ekspozicija. Jos darbų per pastarąjį dešimtmetį esame matę porą kartų, bet šį kartą tai ypatinga paroda: visa, ką pamatysite joje, yra padovanota Marijampolės kultūros centro dailės galerijos fondui. Deja, trečiosios parodos mūsų mieste atidarymas – jau be pačios autorės… Viktorija Jurgutienė gimė 1936 metais Marijampolėje ir nors likimas susiklostė taip, jog augo Alytuje, vėliau gyveno Kaune, save visada priskyrė ne dzūkams, o suvalkiečiams… Vasaromis dažnai lankydavosi Kermušinės kaime netoli Igliškėlių – gal ir iš šių įspūdžių po dešimtmečių gimė ...
  • Basomis per žarijas – skauda, bet kartu ir malonu

    2022-01-19Basomis per žarijas – skauda, bet kartu ir malonu
    Neseniai, sausio 6 d., buvo minimos rašytojo Vinco Mykolaičio-Putino 129-osios gimimo metinės. Marijampolės ir Prienų rajono savivaldybių paribyje esančiame Pilotiškių kaime gimęs rašytojas buvo prisimintas ir jo gimtinėje esančiame muziejuje, o po ten vykusio renginio į Marijampolę atvyko rašytoja, buvusi ilgametė Maironio lietuvių literatūros muziejaus direktorė Aldona Ruseckaitė. Įsimintinų, įdomių ir daugelio pamėgtų knygų apie Žemaitę, Maironį, Salomėją Nėrį, Vytautą Mačernį autorė A. Ruseckaitė susitikimo Bulotų namuose metu pradžiugino literatūros mėgėjus – naujasis jos romanas „Vilko plaukas“ yra būtent apie V. Mykolaitį-Putiną, ir jis, tikimasi, skaitytojus pasieks 130-ųjų rašytojo gimimo metinių proga. Visas gyvenimas – viename muziejuje Renginys Bulotų namuose prasidėjo V. ...
  • Spalvotos istorijos

    2022-01-19Spalvotos istorijos
    Patašinės bibliotekoje veikia Saliomijos Sabaliauskienės rankdarbių paroda „Spalvotos istorijos“. Šalia Patašinės, mažame Kuktų kaimelyje, gyvenančios kūrėjos darbai jau pirmąją parodos dieną nepaliko abejingų. Neįtikėtinas kruopštumas! Pavydėtina talentų puokštė! Stipri motyvacija ieškantiems savo kūrybinių galių! Ilgai kūrusi tik sau ir artimiesiems talentinga, bet labai kukli moteris 2021-aisiais mažuosius Patašinės bibliotekos lankytojus ryžosi pradžiuginti savo modeliuotų rūbų paroda lėlėms. Visą birželį antram gyvenimui prikeltos lėlės džiugino Patašinės vaikus. Ypač paroda domėjosi mergaitės, svajojančios tapti modeliais bei kurti išskirtinius (gal net princesėms skirtus…) drabužius. Keletą puošnių lėlių Saliomija Sabaliauskienė tada padovanojo Patašinės universalaus daugiafunkcio centro ugdytiniams. Tai buvo nedrąsus debiutinis žingsnelis, supažindinant bendruomenę su ...
  • Iš tamsos į šviesą – ir vėl iš pradžios…

    2022-01-15Iš tamsos į šviesą – ir vėl iš pradžios...
    Gyvenime daug matę ir visokiausių patirčių turintys žmonės vis dažniau pripažįsta, kad šiandienos šurmuliuojančiame, skubančiame, konkuruojančiame ir į technologijas panirusiame pasaulyje yra dvi tikros vertybės: laikas ir tyla… Na, tylą dar galima susikurti dirbtinai, o laiko nei užtversi aptvarais – lyg avių pulką, kad neišsisklaidytų, nei sulaikysi galingiausiomis užtvankomis – kaip galingą upės srovę, nors trumpam. Jis kažkur čia, mes esame jame to nejausdami – tačiau kas atsakys į klausimą „O kas yra laikas?“ „Trumpalaikiškumas“ – taip savo darbų parodą pavadino Kalvarijos savivaldybės viešojoje bibliotekoje dirbanti Nijolė Skroblienė. Paroda pristatyta visuomenei pačioje praėjusių metų pabaigoje, tačiau tie, kas buvo po renovacijos ...
  • Marijampolietė Viktorija dalyvauja „Eurovizijos 2022“ atrankoje

    2022-01-15Marijampolietė Viktorija dalyvauja „Eurovizijos 2022“ atrankoje
    Šiandien „Eurovizijos“ nacionalinės atrankos laidoje per LRT pamatysime marijampolietę Viktoriją KAJOKAITĘ. Ji atliks savo kūrybos dainą „Visatos dalelė“ („Piece of Universe“). Atidesni žiūrovai, ko gero, prisimena ją iš dalyvavimo prieš trejetą metų „Lietuvos balse“. Svajoja patekti į pusfinalį „Eurovizijos“ atrankoje Viktorija dalyvauja pirmą kartą, nors seniai buvo toks noras, bet vis nesiryždavo. Šiemet pagaliau nutarė pabandyti, kaip sakė, juk nieko nepraras. Muzika jos gyvenime yra labai svarbi, mergina ne tik puikiai dainuoja, bet ir pati kuria dainas, taigi norisi dalintis savo kūryba.„Eurovizijos“ atrankos dainai ji parašė ir žodžius, ir muziką, o aranžavo kitas žmogus. „Nematau prasmės eiti į konkursą be savo kūrinio, ...
  • Žadino, budino – nepaisant iššūkių…

    2022-01-12Žadino, budino – nepaisant iššūkių...
    Penktasis etnokultūros projektas – daug ar mažai? Viena vertus – kasmet įgaunama daugiau patirties, mokomasi iš klaidų ar nesėkmių, iš kitos pusės – ką prie pagrindinių temų vis naujo, nebūto kasmet sugalvoti, kuria kryptimi eiti, kad visiems būtų ne tik įdomu, bet ir naudinga? Galimybė tęsti, plėtoti pasirinktas temas, „kapstyti vis giliau“ yra tęstinių projektų privalumas, tad jų rengėjai visada neramiai laukia – gaus rėmimą ar ne… 2021-aisiais Marijampolės kultūros centras (MKC), gavęs Lietuvos kultūros tarybos ir savivaldybės finansavimą, penktus metus įgyvendino daugelio pamėgtą projektą „Sūduvių ugnys – budinam svietą“. Baltų kultūrinis paveldas, jo pažinimas ir bandymas prisiliesti prie to, kas ...
  • Prie apskrito stalo…

    2022-01-12Prie apskrito stalo...
    Sunku ir patikėti – kasmet, jau penkioliktą kartą! Ir visai nesvarbu, kad tas stalas galėtų būti tik menamas (nors taip ir nėra), o susirenka prie jo ar penkiolika, ar penketas, ar visos penkios dešimtys žmonių. Visokių: vieni apsilanko beveik kasmet, kiti – kai kada, būna svečių, kurie kaip tik tą dieną čia patenka kartais pakviesti, kartais – atsitiktinai… Būtent jie ir būna maloniai nustebę, kad tokia, „kitokia“, tradicija neužgęsta tiek laiko. Jau supratote: tai – apie tradicinius „apskrito stalo“ susitikimus Marijampolės kultūros centre, dažniausiai per Tris karalius (dienele anksčiau ar vėliau), skirtus mecenatės Magdalenos Birutės Stankūnienės gimtadieniui paminėti. Šiemet susirinkus to, ...
  • Nemari Romano Krasninkevičiaus kūrybos dvasia

    2022-01-12Nemari Romano Krasninkevičiaus kūrybos dvasia
    Praėjusiais metais turėjau garbės dalyvauti Marijampolės kultūros centre vykusiuose renginiuose, skirtuose originalaus kūrėjo, grafiko Romano Krasninkevičiaus 95-osioms gimimo metinėms. Noriu pasidalinti keletu minčių apie patirtus įspūdžius. Lapkritį (gimė šio mėnesio 18 d.) marijampoliečiai Kultūros centre surengtoje mokslinėje konferencijoje „Nemari Romano Krasninkevičiaus kūryba“ prisiminė savo miesto legendą – Romaną Krasninkevičių, kurį talentu ir gyvenimo būdo neįprastumu drąsiai galėčiau prilyginti rokiškėnų Lionginui Šepkai. Tik rokiškėnai, regis, labiau savo kraštiečio talentą pripažįsta ir juo didžiuojasi: ne tik atminimo lenta Pandėlyje pasirūpinę, bet ir solidų leidinį apie didįjį meistrą yra išleidę, ir nuolatine ekspozicija Rokiškio dvare pasirūpinę, ir L. Šepkos vardu pavadintą bei jo atminimui ...
  • Kokybiškos ir stilingos slidinėjimo kelnės moterims

    2022-01-10Kokybiškos ir stilingos slidinėjimo kelnės moterims
      Ruošiatės slidinėti kalnuose, o gal tiesiog reikalinga patogi ir šilta žieminė apranga laisvalaikio leidimui gamtoje? Slidinėjimo kelnės moterims, kurias pristato specializuoti tiekėjai, yra pritaikytos pačioms atšiauriausioms gamtos sąlygoms, tuo pačiu jas patogu dėvėti. Skaitykite toliau ir sužinosite viską apie žieminių slidinėjimo kelnių pasirinkimą. Aukšta kokybė ir patogumas Slidinėjimo kelnės yra specialiai sukurtos taip, kad būtų patogios, nevaržytų judesių, tačiau tuo pačiu suteiktų pakankamai didelę apsaugą net nuo paties žvarbiausio šalčio. Su jomis galėsite patogiai slidinėti, vaikščioti po miškus šaltos žiemos metu, naudoti visiems laisvalaikio poreikiams lauke. Pagamintos iš kokybiškų medžiagų žieminės kelnės užtikrina atsparumą nuo drėgmės, vėjo ir šalčio, yra pašiltintos ir maloniai ...
  • Apskaitos paslaugos lydi nuo įmonės „gimimo“ iki „mirties“

    2022-01-10Apskaitos paslaugos lydi nuo įmonės „gimimo“ iki „mirties“
    Nusprendus „sukti“ vieną ar kitą verslą, potencialiai geros idėjos, deja, neužteks. Jau pačioje pradžioje, kai tvarkomi su įmonės steigimu susiję reikalai, dažnas ima piktintis dėl bereikalingos biurokratijos. Deja, legaliame verslo pasaulyje kiekvienai įmonei yra taikomos vienodos taisyklės ir reikalavimai. Vienas pirmųjų darbų – nuspręsti, kokio juridinio asmens pavadinimo santrumpa puikuosis greta įmonės vardo. Vienas dažniausių pasirinkimų, o tiksliau – sprendimų, priimtų įvertinus atitinkamus niuansus – uždaroji akcinė bendrovė. Svarbu pabrėžti, jog, be kitų ypatybių, UAB – ribotos civilinės atsakomybės privatus asmuo, kai šios nariai už įsipareigojimų nevykdymą atsako tik įmonės, o ne asmeniniu turtu. Žinant, koks „֧slidus“ reikalas yra tas ...
  • Kur įsigyti pramoninius padėklus?

    2022-01-10Kur įsigyti pramoninius padėklus?
    Jeigu Jums reikalingi pramoniniai padėklai – labai svarbu suprasti, kad tai yra sertifikuoti gaminiai, kurie yra kuriami pagal tam tikrą standartą. Štai todėl norėdami sutaupyti galite rasti pigesnius, tačiau ne specialiai standartą atitinkančius gaminius, kurie, deja, ir trumpiau tarnauja, ir tuo pačiu kelia pavojų darbo vietoje. Pramoniniai padėklai siūlomi daugelyje vietų. Juos siūlo alsena.lt ir kitos žinomos įmonės. Kad rasti būtų galima paprasčiau – pateiksime kelias gaires, kurios pagreitins paieškas. Kaina. Natūralu, kad norisi nesumokėti labai daug, tačiau gauti gerą kokybę. Tai tikrai yra įmanoma. Tik reikia sekti akcijas bei kitus pasiūlymus. Svarbiausia nepirkti klastočių, kurie kainuoja pigiau, tačiau savo kokybe, deja, labai ...

 

Jau galite užsiprenumeruoti „Suvalkietį“ neišeidami iš namų.

Taip pat galite užsakyti skelbimą, sveikinimą ar užuojautą.