Dalį „Suvalkiečio“ žinių ir naujienų galima skaityti naujienų dalijimosi platformoje etaplius.lt, pasirinkus Marijampolės regioną.

 


Jokia paslaptis

Pažinimo laboratorija

Sekite mus:

 

M. K. Čiurlionio fondo nominantė O. Miliauskienė: „Gegnė – mūsų kūdikis“

Ona Miliauskienė sako, kad „Gegnėje“ dirbs tol, kol pajėgs. Beje, jau numačiusi ir savo įpėdinę, tik ją dar turi daug ko išmokyti.

Ona Miliauskienė sako, kad „Gegnėje“ dirbs tol, kol pajėgs. Beje, jau numačiusi ir savo įpėdinę, tik ją dar turi daug ko išmokyti.

Klojimo teatrų istorija Lietuvoje prasidėjo dar prieš Pirmąjį pasaulinį karą. Tuomet, slapstydamiesi nuo rusų valdžios, lietuviai rengdavo lietuviškus vakarus, kurių metu šokdavo tautinius šokius, dainuodavo lietuviškas dainas, vaidindavo kluonuose ar kituose ūkinės paskirties pastatuose. Tai ir buvo klojimo teatrų idėjos gimimas Lietuvoje. 1918 m. Lietuvai paskelbus Nepriklausomybę klojimo teatrai išgyveno tikrą aukso amžių, tačiau sovietmečiu apmirė. Atkūrus Nepriklausomybę klojimo teatrai pradėjo atgimti – Suvalkijos krašte klojimo teatro idėją ėmė puoselėti Tautkaičių teatras, kuris šiandien yra vienintelis klojimo teatras Suvalkijoje.

Tautkaičių klojimo teatro priešistorė
Tautkaičių klojimo teatro istorija buvo pradėta rašyti 1950 m. liepą. Tuomet Tautkaičių kaimo jaunimą vaidinti subūrė Aldona Gudaitytė-Teiberienė. Ji su grupele aktyvaus kaimo jaunimo pastatė J. Baltušio spektaklį „Gieda gaideliai“, tačiau turimų patalpų spektaklio vaidinimui nepakako, todėl su visa grupe artistų moteris įsiprašė į ūkininko kluoną, kur tilpo ne tik aktoriai, bet ir gausus būrys žiūrovų. Kadangi grupė vaidinančio jaunimo jokios oficialios pastogės neturėjo, o patirties vaidinant kluone jau buvo įgavę, tai tuometės valdžios dėka įsikurdino Kazimiero Čepaičio kluone. 1956 m. pastačius pirmuosius kultūros namus Dženčialiaukos kaime, atsirado puikios sąlygos vystyti kultūrinį gyvenimą, tad čia įsikūrė ir jaunimo mėgėjų teatro grupė, vadovaujama Aldonos Gudaitytės-Teiberienės.
1975 metais su paskyrimu į kultūros namus atvyko dirbti Ona Miliauskienė. Moteris, pamačiusi naująją darbo vietą buvo ne visai maloniai nustebusi – kultūros namai buvo nualinti, jiems verkiant reikėjo remonto. Kadangi noras dirbti buvo didžiulis, atgyvenęs pastatas moters nesustabdė – užuot skundusis, kibo į darbus ir kiek pajėgė viską atnaujino. Kultūros namuose pradėjo dirbti nauji darbuotojai, atsirado naujos veik-los – kultūrinis gyvenimas ir vėl pradėjo žydėti. O. Miliauskienės vadovaujami meno kolektyvai kaskart pasiekdavo vis aukštesnius įvertinimus. Deja, pinigų nuolat trūko, tekdavo eiti, prašyti, lįsti, reikalauti, kad būtų skiriama lėšų kolektyvams paremti ar reikalingai įrangai įsigyti. Atlyginimai, pasak O. Miliauskienės, taip pat nebuvo įspūdingi. Moteris sako dirbusi daugiau iš idėjos…
Nepaisant to, Tautkaičių teatras, vadovaujamas O. Miliauskienės, kasmet pastatydavo po spektaklį, į teatro veiklą įsitraukdavo vis nauji žmonės. Anot teatro vadovės, teatro reikėjo ne tik patiems artistams, bet ir žiūrovams – jų niekada netrūkdavo per spektaklių premjeras.
Pakilimą keitė nuosmukis
Atkūrus Nepriklausomybę ne tik Lietuva, bet ir Onos Miliauskienės vadovaujamas teatras išgyveno atgimimo laikus. Kolektyvas buvo kviečiamas vaidinti ir į aplinkinius kaimus bei miestelius, ir į užsienį. 1994 metais teatro grupė buvo pakviesta vaidinti Lenkijoje, Punske. Tuo metu pasienyje esantis Punskas buvo tikrų tikriausias užsienis. O. Miliauskienė savo išleistoje knygoje „Tautkaičių kultūros kronika“ apie atsiminimus iš viešnagės Punske rašo:
„1994 metais mūsų kaimo teat-rui buvo pasiūlyta pasirodyti Punske. Tuo metu čia klestėjo lietuviški renginiai. Į Punską išvykome didelis būrys meno mylėtojų – iki šiol prisimename, kaip visą parą išlaukėme muitinėje, kol būsime patikrinti ir paleisti į Lenkijos pusę. Stebėjausi tada visų kantrybe: vykstantiems į Lenkiją pirmą kartą, aišku, buvo įdomu – užsienis gi. O Punske buvome labai gražiai priimti. Tris paras čia prabuvome ir per tą laiką pasirodėme ne tik Punske, bet ir Klevų kaime, Ožkiniuose. Teko vaidinti net trąšų sandėlyje, bet aplinka spektaklio personažams labai tiko“, – rašo O. Miliauskienė.
Nors Ona Miliauskienė, atvykusi dirbti į Tautkaičių kultūros namus, prikėlė juos antram gyvenimui, pastatas ir toliau nepastebimai seno, blogėjo jo eksploatacinė būklė. Pasak teatro vadovės, kultūros namuose dirbti tapo nebeįmanoma, nes pastatas, tiesiogine to žodžio prasme, smego žemėn. „Dirbti juose tapo nebeįmanoma, todėl repeticijos vykdavo kieme arba prie kultūros namų, medžių apsuptyje. A. Vilkutaičio-Keturakio pjesę „Prilips ožys liepto galą“ parodėme tarp krūmų ir medžių susistatę dekoracijas. Tada kreipėmės į tuometį vicemerą Juozą Vaičiulį, kuris tikrai pagelbėjo. Buvo nupirktas „alytukas“, kuriame įsikūrė medicinos punktas, biblio-teka ir pats teatras. Pagaliau vėl galėjome normaliai dirbti“, – rašo O. Miliauskienė.
„Alytuko“ nepakako – norėjo kluono
Pasak teatro vadovės, su artistais tekdavo važinėti po įvairias Lietuvos vietoves ir vaidinti klojimuose. Kadangi O. Miliauskienės vadovaujamas teatras atitiko visus klojimo teatro principus – teatro komandą sudarė mėgėjai, specialaus vaidybinio išsilavinimo neturintys žmonės, norėjosi turėti savo klojimo teatrą. Ironiška, tačiau klojimo teatras neturėjo kluono. „Daug kur važinėdavome, matydavome kokius klojimo teatrus turi kiti rajonai, o mes nieko panašaus neturėjome. O taip norėdavosi tam klojime vaidinti, todėl 1997 metais įsiprašėme į Kisielių kluoną ir čia surengėme Sekmines. Buvome labai dėkingi ūkininkams, kad jie mus įsileido, tačiau viskas nebuvo taip paprasta – reikėjo šieną išvežti, sceną pasidaryti, suolus sudėti, o po renginio vėl viską atstatyti į pradinę padėti. Nepaisant to, šventė buvo puiki – ūkininkų kiemas buvo pilnas žmonių“, – pasakojo O. Miliauskienė.
Šitaip teatras ūkininkų kluonuose glaudėsi kelis metus. 2000-aisiais, minint Tautkaičių teatro 50 metų jubiliejų, artistai vis dar neturėjo savo kluono, tačiau Onai Miliauskienei ramybės nedavė mintis jį turėti. Tada ir prasidėjo teatro vadovės žygiai į Marijampolės savivaldybę. „Supratau, kad ilgiau taip negalime be vietos būti. Žinojau, kad Savivaldybė pardavė autobusų stotį ir turi pinigų, todėl ėjau su prašymu pastatyti mums kluoną. Meras Vidmantas Brazys išklausė ir, svarbiausia, išgirdo mano prašymą – 2002 metų ankstyvą pavasarį sužinojome, kad bus statomas klojimo teatras. Iš pradžių buvo sunku patikėti, kad tai vyksta, kad pagaliau turėsime klojimą. Ir ne bet kokį, o vienintelį naujos statybos klojimo teatrą iš naujo atgimusioje Lietuvoje“, – džiugiai pasakojo Ona Miliauskienė.
Kluonas pagaliau iškilo
Nors teatro vadovė sako, kad dėkoti už Tautkaičių klojimo teatrą labiausiai reikia merui Vidmantui Braziui, tačiau „Gegnė“ yra jos nuopelnas, jos kūdikis – tai moteris inicijavo jo atsiradimą. „Kad atsirado „Gegnė“ – nesididžiuoju, bet labai džiaugiuosi. Kovoti už tai, kad kaime būtų vystomas kultūrinis gyvenimas ir klojimo teatro tradicijos, skatino žmonės, tai ne mano vienos nuopelnas. Mano pačios sveikata tuo metu buvo sunki, galvojau, kad nebeturiu jėgų nei dirbti, nei kažko prašyti, bet žmonių palaikymas ir noras puoselėti kultūrinę veiklą buvo toks didžiulis, kad negalėjau sėdėti rankas sudėjusi. Todėl ėjau, prašiau, sakiau, kad reikia mums kultūros židinio, kad mums reikia kluono ir klojimo teatro“, – sakė moteris.
Kluonas buvo pastatytas greitai, vos per porą mėnesių. Klojimo atidarymo proga buvo rengiama didžiulė šventė – juk tai buvo labai ilgai laukta akimirka. Likus 5 dienoms iki visai Tautkaičių bendruomenei ilgai lauktos šventės, teatro siela Ona Miliauskienė pateko į ligoninę. „Prieš pat klojimo atidarymą mane ištiko priepuolis. Ligoninėje būdama galvojau, kad jokiu būdu negaliu praleisti šitiek ilgai lauktos akimirkos, todėl daktarui sakiau: turite 3 dienas mane pastatyti ant kojų, nes man reikia būtinai dalyvauti šventėje. Ir pastatė – sėkmingai dalyvavau šventėje. O kiek žmonių susirinko – pilnas ne tik kluonas, bet ir visas kiemas buvo. Tada iš karto supratome, kad kluonas yra tikrai reikalingas žmonėms, bet tuo pačiu ir per mažas. Jame telpa apie 300 žiūrovų, tačiau čia susirenka ir 600, ir 700 žmonių. Todėl teko pastatyti sceną lauke – koks ten spektaklis, jei jo normaliai nematai, – kalbėjo O. Miliauskienė.
„Gegnės“ atsiradimas
Su kluono atsiradimu Tautkaičių klojimo teatras gavo ir vardą. Gegnė – storas medžio tašas, kuris laiko stogo dangą. Išgirdusi, kad kluonas bus statomas gegnės principu, moteris pamanė, kad taip būtų galima pavadinti ir teatro grupę. Tai tarsi kluono ir teatro sąsajų įprasminimas, todėl atsiradus klojimui Tautkaičių teatras pasivadino „Gegnės“ vardu.
Šiandien „Gegnei“ jau 14 metų. Būtų sunku ir suskaičiuoti kiek čia spektaklių suvaidinta, kiek švenčių atšvęsta, kiek žmonių čia praėję. Per visus šiuos metus „Gegnė“ keitėsi, augo, plėtėsi. Teatro gyvavimo pradžioje aktoriais galėjo būti tik Tautkaičių gyventojai. Norinčių vaidinti būdavo daug, tačiau galimybę pasirodyti teatro scenoje gaudavo ne visi, tik patys gabiausi. Šiandien „Gegnėje“ vaidina ne tik Tautkaičių gyventojai, aktorių gyvenamoji teritorija išsiplėtusi, vaidina ir aplinkinių teritorijų gyventojai. Ona Miliauskienė sako, kad dabar norinčių vaidinti teatre trūksta. „Dabar viskas kitaip nei anuomet – nelaukia eilė norinčių tapti aktoriais, tenka pačiai ieškoti, siūlyti, prašyti, kad sutiktų vaidinti. Kadangi čia jau gyvenu daug metų, visus pažįstu, turiu šiokį tokį vardą užsitarnavusi, todėl man paprašius žmonių sutikti vaidinti, jie neturi kur dėtis, todėl sutinka. Nedrįsta man pasakyti ne“, – juokavo „Gegnės“ vadovė.
„Gegnės“ palikti neketina
Kol kas moteris vadovauja ne tik „Gegnei“, bet ir visai kultūrinei, bendruomeninei veiklai Tautkaičiuose. „Kultūrinė Tautkaičių veikla mano žinioje jau daugiau nei 40 metų. Atėjo laikas ir kitiems pasireikšti, vietą naujai kartai užleisti. Nuo kitų metų planuoju nebevadovauti – pasiliksiu tik prie teatro vairo. Visi klausia, ką aš veiksiu, kai išeisiu iš darbo, o aš atsakau, kad dirbsiu toliau „Gegnėje“. Man patinka dirbti su teatru, kadangi čia nuolat sužinai ką nors naujo. Pavyzdžiui, neseniai prie teatro veiklos prisijungusi moteris, kuri gyvena kaimynystėje, pasirodo, turi užslėptą talentą vaidinti. Dabar statome spektaklį „Plutelė ir pelės“, jame yra personažas, bjauri ūkininkė tokia. Tai ta mano artistė kaip įlekia į sceną, tai visa jausmų puokštė rodos trykšta iš jos tiesiog. Ji – žmogus asmenybė: su charizma, charakteriu, puikiu balsu, iškalba. Tokie žmonės įkvepia dirbti toliau, jie užveda. Be to, „Gegnėje“ daug darbo ne tik su vaidinimais – čia daugybė gėlių, kiekvieną reikia sužiūrėti, pačiupinėti, palaistyti. Kas be manęs jas sužiūrės? Reikalinga ir aš „Gegnei“, ir ji man, todėl kol pajėgsiu, tol dirbsiu“, – sakė O. Miliauskienė.
Moteris sako rūpinsis teatru tiek, kiek galės, tačiau nerimauja, kas čia bus, kai jos nebebus. „Ar bus kam vaidinti, kam vadovauti? Jaunimas jaunimo sunkiai klauso. Vyresniam žmogui tai jaučia pagarbą, lengviau paklūsta, o jaunam žmogui sunkiau suvaldyti grupę žmonių. Esant aktorių trūkumui, priprašau žmones vaidinti. Tėvų prašau, kad vaikus leistų vaidinti, o kaip jie man atsakys – liepia tiems vaikams ateiti. Kaime vyrauja požiūris, tokia tradicija, kad reikia į klojimą eiti, teatrą palaikyti. Jei tėvai, seneliai ėjo, tai jie patys ir jų vaikai turi eiti. Rodos, kitaip ir būti juk negali. Iš pradžių gal nenoriai eina, bet paskui pradeda patikti. Pas mane jau ketvirta karta vaidina – pradėjusi dirbti sutikau vyriausiuosius, tuomet atėjo jų vaikai, paskui anūkai, o šiuo metu jau ir proanūkiai pirmųjų mano auklėtinių vaidina. Džiaugiuosi, kad pavyko sukurti tokią klojimo teatro tradiciją ir požiūrį, kad teatras tai – šventas reikalas. Jei neprisidėsime prie jo veiklos, jis gali ir išnykti. Tikiuosi, taip nenutiks, kad ir be manęs atsiras tokių entuziastų, kurie ne tik norės, bet ir galės dirbti“, – svarstė kultūrininkė.
Jau žino, kam paliktų „Gegnę“
Savo įpėdine O. Miliauskienė mato vieną teatre vaidinančią ir šokų kolektyvui vadovaujančią merginą. Vadovė sako, kad ji galėtų imtis tokio darbą, nes dirba nuoširdžiai. Norėdama padėti jai dar daug ko išmokti, O. Miliauskienė planuoja kartu su mergina statyti spektaklį ir vienai leisti pavadovauti visai aktorių komandai. „Rugpjūčio 6 dieną esame suplanavę vykti į Žemaitkiemį, kur vaidinsime spektaklį „Plutelė ir pelės“. Ketinu išleisti ją vieną su jais visais kartu važiuoti – tegul mokosi, išbando save, pamato, ką reiškia toks darbas. Ji gali ir nori dirbti tokį darbą, tik kad tas entuziazmas neišnyktų. Juk dabar kultūros darbuotojų atlyginimai tokie maži“, – apgailestavo O. Miliauskienė.
Nuopelnais nesididžiuoja
Nors O. Miliauskienė ir kuklinasi, prie klojimo teatrų tradicijos Suvalkijoje ji prisidėjusi didele dalimi. Juk „Gegnė“ – vienintelis klojimo teatras Suvalkijoje ir jei ne ji, situacija su klojimais mūsų krašte būtų liūdna. O. Miliauskienės indėlis į kultūrinę ir teatrinę veiklą Suvalkijoje yra didelis, ji ne kartą buvo įvertinta. 2014 metais O. Miliauskienė tapo M. K. Čiurlionio fondo laureate ir gavo „Lietuvos šviesuolio“ apdovanojimą. „Kas mane tam apdovanojimui nominavo – nežinau. Buvo labai netikėta, kai sužinojau, jog esu kviečiama atsiimti tokį apdovanojimą. Tiesą pasakius, nemėgstu tų didelių iškilmių. Man jau geriau juodai dirbti ir matyti rezultatą, laimingus, besišypsančius žmones. Nemėgstu, kai pradeda eiti su visokiais vazonais, gėlėmis ir statulėlėmis“, – juokavo O. Miliauskienė.

O. Miliauskienė be galo džiaugiasi, kad teatras po ilgų blaškymųsi pagaliau surado savo namus Savivaldybės dėka ir jos iniciatyva. Vis dėlto, pasak vadovės, klojimas galėtų būti ir didesnis – visi norintys pamatyti spektaklius čia netelpa.„Gegnėje“ ne tik vaidinama, bet ir šokama, dainuojama ir visaip kaip įmanoma linksminamasi.„Gegnės“ kiemo vartai buvo pripažinti gražiausiais kiemo vartais Europoje.Vietos trūkumą kluone kompensuoja lauke pastatyta scena – kieme telpa visi norintys žiūrėti spektaklius.

Komentarai baigti.

Naujausia informacija

  • Literatūriniai pietūs su kraštiečiu

    2021-08-28Literatūriniai pietūs su kraštiečiu
    Rugpjūtį užplūdusi vasariška šiluma, saulė, dangaus žydrynė dar labiau skatino norą ištrūkti iš karantino ir virtualios erdvės į tikrą, visais pojūčiais patiriamą pasaulį. Daukšiečiai buvo pakviesti į bibliotekos kiemelį pasimėgauti literatūriniais pietumis su kraštiečiu, dvylikos knygų autoriumi, aistringu gamtininku, kolekcininku, medžiotoju, ichtiologu ir gausybės titulų savininku Algimantu Zubavičiumi, šiuo metu gyvenančiu Dauguose. Kraštietis visus pradžiugino ne tik „desertu“ – unikalia trofėjų ir daiktų iš tolimosios Afrikos kolekcija, bet ir nuoširdžiu, atviru bendravimu, kuris pakylėjo ir užliejo šviesiausiomis, gražiausiomis emocijomis! Kalbėdamas dažnai pabrėždavo, kad gyvenimas ir kūryba nėra du skirtingi pasauliai, jų santykis labai glaudus – kūryba kyla iš gyvenimo ir yra ...
  • Želsva kvietė į širdis vasaros žydėjimą

    2021-08-28Želsva kvietė į širdis  vasaros žydėjimą
    Marijampolės Petro Kriaučiūno viešoji biblioteka šiais metais švenčia bibliotekos šimtmetį. Vienas iš renginių, skirtų šiam jubiliejui, „Pakviesk į širdį vasaros žydėjimą“ vyko Želsvos bibliotekoje. Jis skirtas lietuvių poetui Vytautui Mačerniui paminėti. Šiais metais sukanka 100 metų nuo kūrėjo gimimo (1921–1944). Jaunas poetas paliko žymų pėdsaką lietuvių poezijos kloduose. Apie jo talentą ir poeziją kalbėjo aktorė ir režisierė Virginija Kochanskytė, pristačiusi poezijos almanachą „Apnuogintos širdies vizijos“, skirtą Vytautui Mačerniui. Poetui savo eiles skyrė Lietuvos nepriklausomų rašytojų sąjungos poetai atvykę iš Kauno, Šakių, Vilkaviškio, Marijampolės. Jų pirmininkė, poetė gydytoja Dalia Milukaitė-Buragienė, dėkojo už galimybę supažindinti poezijos mėgėjus su Rašytojų sąjungos poetais ir ...
  • Trūko Kazlų Rūdos „Maximos“ darbuotojų kantrybė: tokiomis sąlygomis nedirbsime

    2021-08-27Trūko Kazlų Rūdos „Maximos“ darbuotojų kantrybė: tokiomis sąlygomis nedirbsime
    Kol šalies žiniasklaidoje skaitome, kad vis gerėja sąlygos prekybos centrų darbuotojams ir sparčiai kyla jų atlyginimai bei gerėja darbo sąlygos, tikrovė kartais parodo kitą pusę – nepakėlę sunkių darbo sąlygų ir pasipiktinę dėl mažų atlyginimų ketvirtadienį į darbą Kazlų rūdoje neišėjo visa „Maximos“ parduotuvės darbuotojų pamaina – dvylika žmonių. Vienas vyriškis bei vienuolika moterų būriavosi lauke prie parduotuvės ir sakė, kad kantrybės taurę perpildė prieš kelias dienas gauti atlyginimai – žmonės nesitikėjo, kad už sunkias darbo sąlygas, ilgas darbo valandas gaus tiek mažai pinigų. Nepasitenkinimas atlyginimu ir darbo sąlygomis brendo ilgą laiką – Ši mūsų akcija nėra spontaniška, ji brendo jau kurį ...
  • Kokio tipo veidrodį dėti vonios kambaryje?

    2021-08-26Kokio tipo veidrodį dėti vonios kambaryje?
    Jeigu bet kuriame kitame kambaryje mes galime gyventi be veidrodžio, tai vonios veidrodžiai – neatsiejama vonios kambario detalė. Jie gali būti įvairių dydžių, montuojami atskirai arba integruoti kartu su pakabinama vonios spintele. Taip pat gali būti įrėminti arba be rėmų – viskas priklauso tiek nuo jūsų pasirinkimo, tiek ir nuo vyraujančio vonios kambario interjero. Kaip pasirinkti tinkamą veidrodį vonios kambariui? Net jeigu ir atrodo labai paprasta, išsirinkti veidrodį voniai gali pasirodyti nelengva. Renkantis vonios veidrodį reikia atsižvelgti į tam tikrus aspektus ir laikytis keleto taisyklių. Labai svarbu išlaikyti proporcijas atsižvelgiant į vonioje esančius baldus bei keramiką, todėl reikėtų vengti pernelyg didelių ar ...
  • Paroda apie žmones ir apie bėgantį laiką

    2021-08-25Paroda apie žmones ir apie bėgantį laiką
    Rugpjūčio 19-ąją Marijampolės kultūros centre buvo atidaryta šio miesto metraštininku vadinamo fotografo Romo Linionio fotografijų paroda „Mano miesto žmonės“, kurioje – 1976–2021 metais užfiksuoti Sūduvos sostinės daugiau ar mažiau žinomi, daugeliui pažįstami žmonės. Algis VAŠKEVIČIUS Parodą lydi nemažai sutapimų – ji ir jubiliejinė, nes šį pirmadienį fotografui R. Linioniui sukako 70 metų, ji buvo surengta tą dieną, kai minima Pasaulinė fotografijos diena ir tą pačią dieną savo 80-ąjį gimtadienį minėjo vienas žinomiausių ir R. Linionio labai vertinamų Lietuvos fotografų Romualdas Rakauskas. Be to, jau penkiasdešimt metų, kai Romas dirba šį darbą. Pasaulinė fotografijos diena pasirinkta neatsitiktinai – 1837 metais prancūzai Lui Dageras (Louis ...
  • Kurti grožį ir dalintis juo su kitais

    2021-08-25Kurti grožį ir dalintis juo su kitais
    Netoli Marijampolės esančioje rezidencijoje „Grįžulo ratai“ veikia Šakių rajone, Kudirkos Naumiestyje gyvenančios dailininkės Birutės Jakštienės-Šniaukštienės dailės darbų paroda. Jos atidarymas į šią rezidenciją priviliojo gausų būrį menininkės talento gerbėjų. Didelė jo dalis atvyko iš Zanavykų krašto. Algis VAŠKEVIČIUS B.Jakštienė-Šniaukštienė – gerai žinoma šio krašto menininkė, o jos spalvingi, šviesūs, optimizmu alsuojantys darbai eksponuoti jau daugelyje parodų, ji ne kartą yra dalyvavusi respublikinėse liaudies meno parodose „Aukso vainikas“. Menininkės karjeroje buvo labai kūrybingas laikotarpis, buvo ir pauzių, o šiuo metu ji vėl liejasi puikiose drobėse, kur kiekviena detalė, kiekvienas paukštelis rūpestingai ir širdingai ištapyti ir turi savo vietą. Būtent dėl tų paukštelių menininkė ...
  • Parodoje – paveikslai iš vinių ir siūlų

    2021-08-25Parodoje – paveikslai iš vinių ir siūlų
    Praėjusią savaitę Petro Kriaučiūno viešosios bibliotekos mažojoje salėje savo kurtus originalius paveikslus, „nutapytus“ su vinimis ir siūlais, pristatė marijampolietė Jovita Dabašinskienė. Marija BURBIENĖ „Styginių menu“ vadinamais paveikslais J. Dabašinskienė susidomėjo tik prieš metus, pernai pavasarį užklupus pirmajam koronaviruso pandemijos karantinui. – Prieš Motinos dieną susirūpinau, kuo galėčiau nudžiuginti savo močiutę ir vyro mamą. Benaršydama internete aptikau nematyta technika sukurtus paveikslus ir pabandžiau pati tokius padaryti. Pirmi paveikslėliai – kavos puodelis ir gėlių vaza – patiko močiutei ir anytai, o mane „užkabino“ kūrybai, – susirinkusiems į parodos pristatymą gerbėjams pasakojo Jovita. Begalinė Jovitos kantrybė ir kūrybinė fantazija, pasak pristatyme dalyvavusios pirmosios mokytojos, ją lydėjo visą ...
  • Gražiosios Kazlų Rūdos sodybos (2)

    2021-08-25Gražiosios Kazlų Rūdos sodybos (2)
    Tik netingėkime pavaikščioti mūsų miestelio gatvėmis ir pasigėrėti gražiai tvarkomomis sodybomis. Visos jos turi vieną bruožą: rūpestingai, išmaniai tvarkomos, įdedant ne tik daug laiko, darbo, pastangų, bet ir lėšų. Nors visos ir labai skirtingos… Miestelio pradžioje esanti nedidelė, jauki Miško gatvelė pagaliau išasfaltuota, nutiesti šaligatviai, tačiau pirmieji jos gyventojai naujakuriai to jau nesulaukė… Šioje gatvėje beveik prieš 30 metų įsikūrė darbšti ir draugiška Nijolės ir Sauliaus Dagių šeima. Nijolė labai mėgsta gėles, įvairius augalus, krūmus, gyvūnus, o turėdama dailininko talentą juos realistiškai atvaizduoja. Šiemet žiemą aliejumi tapyti nuostabūs paveikslai – natiurmortai kabo svetainėje. Nijolė turi gabumų ne tik tapyti, bet ir ...
  • Augančios šildymo kainos – ar sulauksime daugiabučių renovacijos apimčių padidėjimo?

    2021-08-25Augančios šildymo kainos – ar sulauksime daugiabučių renovacijos apimčių padidėjimo?
    Artėjantis šildymo sezonas kainomis nebeprimins prieš tai buvusių – biokuro ir dujų kainų šuolis lems didesnius mokesčius už šildymą. Deja, bet tai labiausiai pajaus energetiškai neefektyvių daugiabučių gyventojai – šiuose pastatuose didžioji dalis brangstančios energijos išgaruoja per nesandarius langus, neapšiltintą stogą bei sienas. Tai gali lemti išaugusį visuomenės susidomėjimą daugiabučių modernizacija. Svarbu paminėti, jog net 75 proc. šilumai naudojamo kuro sudaro biokuras, 17 proc. dujos ir 4 proc. – komunalinės atliekos. Lyginant su pernai metų šildymo sezonu, biokuro kainos išaugo net 30–40 proc., gamtinių dujų – du kartus, būtent šie faktoriai lems sąskaitų už šildymą padidėjimą. Prognozuojamas nuoseklus šildymo kainų augimas Prieš kelerius ...
  • „Galiu pakartoti: nesijaučiu emigrantė“ (Sugrįžimai)

    2021-08-21„Galiu pakartoti: nesijaučiu emigrantė“ (Sugrįžimai)
    Taip kažkada įvardintą būseną (nuostatą) vėl patvirtino Gintarė Baltuškaitė. Muzikė – atlikėja ir pedagogė – jau seniai gyvenanti Italijoje, šio sugrįžimo metu kartu su Arnoldu Jasevičiumi padovanojusi marijampoliečiams puikų fortepijoninį koncertą, dalyvavusi ir akcijos „Atrakink kultūrą“ koncerte Kalvarijoje. Nesijaučia nutolusi nuo Lietuvos ar susvetimėjusi, nes nuolat bendrauja su Liudvinave gyvenančiais tėvais, sese Jurga Jasevičiene, palaiko ryšius su buvusiais bendramoksliais, kai tik gali, atvyksta. Kuo per devynetą metų po praėjusio pokalbio gyveno, kuo šiandien džiaugiasi mūsų kraštietė Gintarė iš Florencijos? Nijolė LINIONIENĖ Apie koncertą Kai praėjusį kartą kalbėjome, pašnekovė sakė nesanti tikra, kada išgirsime ją Lietuvoje, Marijampolėje, nes atvažiuoti ir „pagroti tik šiaip sau“, ...
  • Festivalyje „Marijampolė Music Park“ – „Jauni ir talentingi“

    2021-08-21
    Rugpjūčio 25–29 dienomis tradicinis klasikinės ir džiazo muzikos vasaros festivalis „Marijampolė Music Park“, nepaisant pandemijos iššūkių, vėl džiugins ir stebins muzikos mylėtojus koncertais ypatinga, smalsumą žadinančia tema „Jauni ir talentingi“. Jau aštuntą kartą įvairiais muzikiniais akordais skambėsiantis festivalis, tapęs neatsiejama vasaros kultūrinio gyvenimo dalimi Marijampolėje, vėl kviečia patirti nepamirštamų įspūdžių. Festivalio sumanytoja ir organizatorė Eglė Kasteckaitė, pristatydama programą akcentavo, kad išskirtiniai koncertai vyks ne tik tradicinėse vietose – miesto parkuose, skambančiose muzikos erdvėse po atviru dangumi, bet ir netikėtose, naujai atrastose vietose, tokiose, kaip „Spindulio“ kino teatro stogo terasa. Savivaldybė prisideda prie miestelėnus ir svečius džiuginančio festivalio renginių, tad klausytojai kaip ...
  • Saugokime save ir kitus!

    2021-08-21Saugokime save ir kitus!
    Šis tebesitęsiantis pandeminis laikotarpis, nerimas dėl ateities ir nesibaigiančios diskusijos vargina visuomenę, išsiilgusią buvusio gyvenimo ritmo. Tačiau visa tai ir toliau tęsis, jei nepasitikėsime vieninteliu įmanomu ir mokslu grįstu virusų suvaldymo keliu – vakcinacija. Šiandien kalbinami piliečiai iš skirtingų šalies rajonų pasakoja, kokiomis mintimis jie gyvena ir kodėl nusprendė vakcinuotis. „Nenoriu jausti suvaržymų ir apribojimų“ Santa, kilusi iš Daugų, sako, kad koronavirusu užsikrėtusi nebuvo, tačiau iš jos artimiausiųjų rato sirgo keturių asmenų brolio šeima. „Gerai, kad jie prasirgo gan lengvai ir jokių didesnių nesklandumų nebuvo“, – komentuoja moteris. Santa, nuo mažens skiepijama visais rekomenduojamais skiepais, teigia, kad kasmet skiepijasi ir nuo gripo, o sprendimą ...
  • Neteisėti darbai kaimynystėje pavogė vasarą

    2021-08-20Neteisėti darbai kaimynystėje pavogė vasarą
    „Apkartusi“ vasara – štai toks galėtų būti K. Donelaičio gatvės, Kazlų Rūdoje, gyventojų patirtų nemalonumų reziumė. Nuo ryto iki vakaro važiuojančios sunkiasvorės mašinos, be atvangos kylančios dulkės ir sunkiai pakeliamas triukšmas – su visu tuo Kazlų Rūdos žmonėms teko taikytis beveik visą karščiausią šių metų mėnesį – liepą. Jų pagalbos prašymai liko neišgirsti, o kai kam netgi sukėlė juoką. Eglė BURBAITĖ Apie darbų pradžią niekas neinformavo Nors nuo nemalonių įvykių kulminacijos spėjo prabėgti kelios savaitės, Regina ir Jaronimas Sazanskiai, sako vis dar negalintys atsigauti. Vieną, atrodytų, niekuo neįprastą vasaros rytą visai prie pat jų kiemo esančiu keliu, vedančiu link didmeninės ir mažmeninės prekybos ...
  • Negydomos kataraktos pasekmė – prarastas regėjimas

    2021-08-19Negydomos kataraktos pasekmė – prarastas regėjimas
    Pastebėjote silpstantį regėjimą, nebeįžiūrite daiktų kontūrų, vaizdai tapo išplaukę, matomi tarsi pro rūką – reiktų nedelsiant pasikonsultuoti su gydytoju. Visi šie požymiai būdingi vienai pagrindinių regėjimo netekimo priežasčių pasaulyje – kataraktai. Kas tai per liga, kokios susirgimo priežastys, kaip gydytis? Katarakta – akių liga, kai akies lęšiukas drumstėja. Pagrindinė priežastis – amžius. Katarakta gali keliauti iš kartos į kartą, gali būti įgimta ar įgyta po traumos ar ligos, tačiau dažniausia ligos pasireiškimo priežastis – amžius. Su metais vyksta akies lęšiuko pokyčiai, formuojasi drumstys trukdančios gerai matyti. Pradinėse stadijose katarakta gali nesukelti regėjimo problemų, tačiau bėgant metams drumstys ryškėja, plečiasi, kas lemia ...
  • Didžiausia dovana, kurią padovanojo gyvenimas

    2021-08-18Didžiausia dovana, kurią padovanojo gyvenimas
    Nesėkmingus bandymus pastoti lemia begalė priežasčių – nuo įvairių sveikatos sutrikimų iki netinkamo gyvenimo būdo, patiriamo streso. Svarbu žinoti, kaip tinkamai kovoti su liūdnomis mintimis ir emocijomis, kad visa tai netaptų skyrybų priežastimi. Apie tai, su kokiais sunkumais susidūrė, norėdama susilaukti vaikelio, ir kaip visa tai galiausiai pavyko įveikti, atvirai pasakoja Greta Liolienė. Kankinantis dvejų metų laikotarpis Šiandien Greta su vyru yra neapsakomai laimingi, sūpuodami savo sūnų ant rankų, tačiau kelionė iki šio stebuklo buvo nelengva. „Kai 2017 m. pradėjome planuoti vaikutį, dar gyvenome Jungtinėje Karalystėje. Buvome įsitikinę, jog pastoti yra lengva ir paprasta, ir nesitikėjome, kad mūsų laukia kažkokie sunkumai. Po pusmečio nuo ...

 

Jau galite užsiprenumeruoti „Suvalkietį“ neišeidami iš namų.

Taip pat galite užsakyti skelbimą, sveikinimą ar užuojautą.