Dalį „Suvalkiečio“ žinių ir naujienų galima skaityti naujienų dalijimosi platformoje etaplius.lt, pasirinkus Marijampolės regioną.

 


Jokia paslaptis

Pažinimo laboratorija

Sekite mus:

 

M. K. Čiurlionio fondo nominantė O. Miliauskienė: „Gegnė – mūsų kūdikis“

Ona Miliauskienė sako, kad „Gegnėje“ dirbs tol, kol pajėgs. Beje, jau numačiusi ir savo įpėdinę, tik ją dar turi daug ko išmokyti.

Ona Miliauskienė sako, kad „Gegnėje“ dirbs tol, kol pajėgs. Beje, jau numačiusi ir savo įpėdinę, tik ją dar turi daug ko išmokyti.

Klojimo teatrų istorija Lietuvoje prasidėjo dar prieš Pirmąjį pasaulinį karą. Tuomet, slapstydamiesi nuo rusų valdžios, lietuviai rengdavo lietuviškus vakarus, kurių metu šokdavo tautinius šokius, dainuodavo lietuviškas dainas, vaidindavo kluonuose ar kituose ūkinės paskirties pastatuose. Tai ir buvo klojimo teatrų idėjos gimimas Lietuvoje. 1918 m. Lietuvai paskelbus Nepriklausomybę klojimo teatrai išgyveno tikrą aukso amžių, tačiau sovietmečiu apmirė. Atkūrus Nepriklausomybę klojimo teatrai pradėjo atgimti – Suvalkijos krašte klojimo teatro idėją ėmė puoselėti Tautkaičių teatras, kuris šiandien yra vienintelis klojimo teatras Suvalkijoje.

Tautkaičių klojimo teatro priešistorė
Tautkaičių klojimo teatro istorija buvo pradėta rašyti 1950 m. liepą. Tuomet Tautkaičių kaimo jaunimą vaidinti subūrė Aldona Gudaitytė-Teiberienė. Ji su grupele aktyvaus kaimo jaunimo pastatė J. Baltušio spektaklį „Gieda gaideliai“, tačiau turimų patalpų spektaklio vaidinimui nepakako, todėl su visa grupe artistų moteris įsiprašė į ūkininko kluoną, kur tilpo ne tik aktoriai, bet ir gausus būrys žiūrovų. Kadangi grupė vaidinančio jaunimo jokios oficialios pastogės neturėjo, o patirties vaidinant kluone jau buvo įgavę, tai tuometės valdžios dėka įsikurdino Kazimiero Čepaičio kluone. 1956 m. pastačius pirmuosius kultūros namus Dženčialiaukos kaime, atsirado puikios sąlygos vystyti kultūrinį gyvenimą, tad čia įsikūrė ir jaunimo mėgėjų teatro grupė, vadovaujama Aldonos Gudaitytės-Teiberienės.
1975 metais su paskyrimu į kultūros namus atvyko dirbti Ona Miliauskienė. Moteris, pamačiusi naująją darbo vietą buvo ne visai maloniai nustebusi – kultūros namai buvo nualinti, jiems verkiant reikėjo remonto. Kadangi noras dirbti buvo didžiulis, atgyvenęs pastatas moters nesustabdė – užuot skundusis, kibo į darbus ir kiek pajėgė viską atnaujino. Kultūros namuose pradėjo dirbti nauji darbuotojai, atsirado naujos veik-los – kultūrinis gyvenimas ir vėl pradėjo žydėti. O. Miliauskienės vadovaujami meno kolektyvai kaskart pasiekdavo vis aukštesnius įvertinimus. Deja, pinigų nuolat trūko, tekdavo eiti, prašyti, lįsti, reikalauti, kad būtų skiriama lėšų kolektyvams paremti ar reikalingai įrangai įsigyti. Atlyginimai, pasak O. Miliauskienės, taip pat nebuvo įspūdingi. Moteris sako dirbusi daugiau iš idėjos…
Nepaisant to, Tautkaičių teatras, vadovaujamas O. Miliauskienės, kasmet pastatydavo po spektaklį, į teatro veiklą įsitraukdavo vis nauji žmonės. Anot teatro vadovės, teatro reikėjo ne tik patiems artistams, bet ir žiūrovams – jų niekada netrūkdavo per spektaklių premjeras.
Pakilimą keitė nuosmukis
Atkūrus Nepriklausomybę ne tik Lietuva, bet ir Onos Miliauskienės vadovaujamas teatras išgyveno atgimimo laikus. Kolektyvas buvo kviečiamas vaidinti ir į aplinkinius kaimus bei miestelius, ir į užsienį. 1994 metais teatro grupė buvo pakviesta vaidinti Lenkijoje, Punske. Tuo metu pasienyje esantis Punskas buvo tikrų tikriausias užsienis. O. Miliauskienė savo išleistoje knygoje „Tautkaičių kultūros kronika“ apie atsiminimus iš viešnagės Punske rašo:
„1994 metais mūsų kaimo teat-rui buvo pasiūlyta pasirodyti Punske. Tuo metu čia klestėjo lietuviški renginiai. Į Punską išvykome didelis būrys meno mylėtojų – iki šiol prisimename, kaip visą parą išlaukėme muitinėje, kol būsime patikrinti ir paleisti į Lenkijos pusę. Stebėjausi tada visų kantrybe: vykstantiems į Lenkiją pirmą kartą, aišku, buvo įdomu – užsienis gi. O Punske buvome labai gražiai priimti. Tris paras čia prabuvome ir per tą laiką pasirodėme ne tik Punske, bet ir Klevų kaime, Ožkiniuose. Teko vaidinti net trąšų sandėlyje, bet aplinka spektaklio personažams labai tiko“, – rašo O. Miliauskienė.
Nors Ona Miliauskienė, atvykusi dirbti į Tautkaičių kultūros namus, prikėlė juos antram gyvenimui, pastatas ir toliau nepastebimai seno, blogėjo jo eksploatacinė būklė. Pasak teatro vadovės, kultūros namuose dirbti tapo nebeįmanoma, nes pastatas, tiesiogine to žodžio prasme, smego žemėn. „Dirbti juose tapo nebeįmanoma, todėl repeticijos vykdavo kieme arba prie kultūros namų, medžių apsuptyje. A. Vilkutaičio-Keturakio pjesę „Prilips ožys liepto galą“ parodėme tarp krūmų ir medžių susistatę dekoracijas. Tada kreipėmės į tuometį vicemerą Juozą Vaičiulį, kuris tikrai pagelbėjo. Buvo nupirktas „alytukas“, kuriame įsikūrė medicinos punktas, biblio-teka ir pats teatras. Pagaliau vėl galėjome normaliai dirbti“, – rašo O. Miliauskienė.
„Alytuko“ nepakako – norėjo kluono
Pasak teatro vadovės, su artistais tekdavo važinėti po įvairias Lietuvos vietoves ir vaidinti klojimuose. Kadangi O. Miliauskienės vadovaujamas teatras atitiko visus klojimo teatro principus – teatro komandą sudarė mėgėjai, specialaus vaidybinio išsilavinimo neturintys žmonės, norėjosi turėti savo klojimo teatrą. Ironiška, tačiau klojimo teatras neturėjo kluono. „Daug kur važinėdavome, matydavome kokius klojimo teatrus turi kiti rajonai, o mes nieko panašaus neturėjome. O taip norėdavosi tam klojime vaidinti, todėl 1997 metais įsiprašėme į Kisielių kluoną ir čia surengėme Sekmines. Buvome labai dėkingi ūkininkams, kad jie mus įsileido, tačiau viskas nebuvo taip paprasta – reikėjo šieną išvežti, sceną pasidaryti, suolus sudėti, o po renginio vėl viską atstatyti į pradinę padėti. Nepaisant to, šventė buvo puiki – ūkininkų kiemas buvo pilnas žmonių“, – pasakojo O. Miliauskienė.
Šitaip teatras ūkininkų kluonuose glaudėsi kelis metus. 2000-aisiais, minint Tautkaičių teatro 50 metų jubiliejų, artistai vis dar neturėjo savo kluono, tačiau Onai Miliauskienei ramybės nedavė mintis jį turėti. Tada ir prasidėjo teatro vadovės žygiai į Marijampolės savivaldybę. „Supratau, kad ilgiau taip negalime be vietos būti. Žinojau, kad Savivaldybė pardavė autobusų stotį ir turi pinigų, todėl ėjau su prašymu pastatyti mums kluoną. Meras Vidmantas Brazys išklausė ir, svarbiausia, išgirdo mano prašymą – 2002 metų ankstyvą pavasarį sužinojome, kad bus statomas klojimo teatras. Iš pradžių buvo sunku patikėti, kad tai vyksta, kad pagaliau turėsime klojimą. Ir ne bet kokį, o vienintelį naujos statybos klojimo teatrą iš naujo atgimusioje Lietuvoje“, – džiugiai pasakojo Ona Miliauskienė.
Kluonas pagaliau iškilo
Nors teatro vadovė sako, kad dėkoti už Tautkaičių klojimo teatrą labiausiai reikia merui Vidmantui Braziui, tačiau „Gegnė“ yra jos nuopelnas, jos kūdikis – tai moteris inicijavo jo atsiradimą. „Kad atsirado „Gegnė“ – nesididžiuoju, bet labai džiaugiuosi. Kovoti už tai, kad kaime būtų vystomas kultūrinis gyvenimas ir klojimo teatro tradicijos, skatino žmonės, tai ne mano vienos nuopelnas. Mano pačios sveikata tuo metu buvo sunki, galvojau, kad nebeturiu jėgų nei dirbti, nei kažko prašyti, bet žmonių palaikymas ir noras puoselėti kultūrinę veiklą buvo toks didžiulis, kad negalėjau sėdėti rankas sudėjusi. Todėl ėjau, prašiau, sakiau, kad reikia mums kultūros židinio, kad mums reikia kluono ir klojimo teatro“, – sakė moteris.
Kluonas buvo pastatytas greitai, vos per porą mėnesių. Klojimo atidarymo proga buvo rengiama didžiulė šventė – juk tai buvo labai ilgai laukta akimirka. Likus 5 dienoms iki visai Tautkaičių bendruomenei ilgai lauktos šventės, teatro siela Ona Miliauskienė pateko į ligoninę. „Prieš pat klojimo atidarymą mane ištiko priepuolis. Ligoninėje būdama galvojau, kad jokiu būdu negaliu praleisti šitiek ilgai lauktos akimirkos, todėl daktarui sakiau: turite 3 dienas mane pastatyti ant kojų, nes man reikia būtinai dalyvauti šventėje. Ir pastatė – sėkmingai dalyvavau šventėje. O kiek žmonių susirinko – pilnas ne tik kluonas, bet ir visas kiemas buvo. Tada iš karto supratome, kad kluonas yra tikrai reikalingas žmonėms, bet tuo pačiu ir per mažas. Jame telpa apie 300 žiūrovų, tačiau čia susirenka ir 600, ir 700 žmonių. Todėl teko pastatyti sceną lauke – koks ten spektaklis, jei jo normaliai nematai, – kalbėjo O. Miliauskienė.
„Gegnės“ atsiradimas
Su kluono atsiradimu Tautkaičių klojimo teatras gavo ir vardą. Gegnė – storas medžio tašas, kuris laiko stogo dangą. Išgirdusi, kad kluonas bus statomas gegnės principu, moteris pamanė, kad taip būtų galima pavadinti ir teatro grupę. Tai tarsi kluono ir teatro sąsajų įprasminimas, todėl atsiradus klojimui Tautkaičių teatras pasivadino „Gegnės“ vardu.
Šiandien „Gegnei“ jau 14 metų. Būtų sunku ir suskaičiuoti kiek čia spektaklių suvaidinta, kiek švenčių atšvęsta, kiek žmonių čia praėję. Per visus šiuos metus „Gegnė“ keitėsi, augo, plėtėsi. Teatro gyvavimo pradžioje aktoriais galėjo būti tik Tautkaičių gyventojai. Norinčių vaidinti būdavo daug, tačiau galimybę pasirodyti teatro scenoje gaudavo ne visi, tik patys gabiausi. Šiandien „Gegnėje“ vaidina ne tik Tautkaičių gyventojai, aktorių gyvenamoji teritorija išsiplėtusi, vaidina ir aplinkinių teritorijų gyventojai. Ona Miliauskienė sako, kad dabar norinčių vaidinti teatre trūksta. „Dabar viskas kitaip nei anuomet – nelaukia eilė norinčių tapti aktoriais, tenka pačiai ieškoti, siūlyti, prašyti, kad sutiktų vaidinti. Kadangi čia jau gyvenu daug metų, visus pažįstu, turiu šiokį tokį vardą užsitarnavusi, todėl man paprašius žmonių sutikti vaidinti, jie neturi kur dėtis, todėl sutinka. Nedrįsta man pasakyti ne“, – juokavo „Gegnės“ vadovė.
„Gegnės“ palikti neketina
Kol kas moteris vadovauja ne tik „Gegnei“, bet ir visai kultūrinei, bendruomeninei veiklai Tautkaičiuose. „Kultūrinė Tautkaičių veikla mano žinioje jau daugiau nei 40 metų. Atėjo laikas ir kitiems pasireikšti, vietą naujai kartai užleisti. Nuo kitų metų planuoju nebevadovauti – pasiliksiu tik prie teatro vairo. Visi klausia, ką aš veiksiu, kai išeisiu iš darbo, o aš atsakau, kad dirbsiu toliau „Gegnėje“. Man patinka dirbti su teatru, kadangi čia nuolat sužinai ką nors naujo. Pavyzdžiui, neseniai prie teatro veiklos prisijungusi moteris, kuri gyvena kaimynystėje, pasirodo, turi užslėptą talentą vaidinti. Dabar statome spektaklį „Plutelė ir pelės“, jame yra personažas, bjauri ūkininkė tokia. Tai ta mano artistė kaip įlekia į sceną, tai visa jausmų puokštė rodos trykšta iš jos tiesiog. Ji – žmogus asmenybė: su charizma, charakteriu, puikiu balsu, iškalba. Tokie žmonės įkvepia dirbti toliau, jie užveda. Be to, „Gegnėje“ daug darbo ne tik su vaidinimais – čia daugybė gėlių, kiekvieną reikia sužiūrėti, pačiupinėti, palaistyti. Kas be manęs jas sužiūrės? Reikalinga ir aš „Gegnei“, ir ji man, todėl kol pajėgsiu, tol dirbsiu“, – sakė O. Miliauskienė.
Moteris sako rūpinsis teatru tiek, kiek galės, tačiau nerimauja, kas čia bus, kai jos nebebus. „Ar bus kam vaidinti, kam vadovauti? Jaunimas jaunimo sunkiai klauso. Vyresniam žmogui tai jaučia pagarbą, lengviau paklūsta, o jaunam žmogui sunkiau suvaldyti grupę žmonių. Esant aktorių trūkumui, priprašau žmones vaidinti. Tėvų prašau, kad vaikus leistų vaidinti, o kaip jie man atsakys – liepia tiems vaikams ateiti. Kaime vyrauja požiūris, tokia tradicija, kad reikia į klojimą eiti, teatrą palaikyti. Jei tėvai, seneliai ėjo, tai jie patys ir jų vaikai turi eiti. Rodos, kitaip ir būti juk negali. Iš pradžių gal nenoriai eina, bet paskui pradeda patikti. Pas mane jau ketvirta karta vaidina – pradėjusi dirbti sutikau vyriausiuosius, tuomet atėjo jų vaikai, paskui anūkai, o šiuo metu jau ir proanūkiai pirmųjų mano auklėtinių vaidina. Džiaugiuosi, kad pavyko sukurti tokią klojimo teatro tradiciją ir požiūrį, kad teatras tai – šventas reikalas. Jei neprisidėsime prie jo veiklos, jis gali ir išnykti. Tikiuosi, taip nenutiks, kad ir be manęs atsiras tokių entuziastų, kurie ne tik norės, bet ir galės dirbti“, – svarstė kultūrininkė.
Jau žino, kam paliktų „Gegnę“
Savo įpėdine O. Miliauskienė mato vieną teatre vaidinančią ir šokų kolektyvui vadovaujančią merginą. Vadovė sako, kad ji galėtų imtis tokio darbą, nes dirba nuoširdžiai. Norėdama padėti jai dar daug ko išmokti, O. Miliauskienė planuoja kartu su mergina statyti spektaklį ir vienai leisti pavadovauti visai aktorių komandai. „Rugpjūčio 6 dieną esame suplanavę vykti į Žemaitkiemį, kur vaidinsime spektaklį „Plutelė ir pelės“. Ketinu išleisti ją vieną su jais visais kartu važiuoti – tegul mokosi, išbando save, pamato, ką reiškia toks darbas. Ji gali ir nori dirbti tokį darbą, tik kad tas entuziazmas neišnyktų. Juk dabar kultūros darbuotojų atlyginimai tokie maži“, – apgailestavo O. Miliauskienė.
Nuopelnais nesididžiuoja
Nors O. Miliauskienė ir kuklinasi, prie klojimo teatrų tradicijos Suvalkijoje ji prisidėjusi didele dalimi. Juk „Gegnė“ – vienintelis klojimo teatras Suvalkijoje ir jei ne ji, situacija su klojimais mūsų krašte būtų liūdna. O. Miliauskienės indėlis į kultūrinę ir teatrinę veiklą Suvalkijoje yra didelis, ji ne kartą buvo įvertinta. 2014 metais O. Miliauskienė tapo M. K. Čiurlionio fondo laureate ir gavo „Lietuvos šviesuolio“ apdovanojimą. „Kas mane tam apdovanojimui nominavo – nežinau. Buvo labai netikėta, kai sužinojau, jog esu kviečiama atsiimti tokį apdovanojimą. Tiesą pasakius, nemėgstu tų didelių iškilmių. Man jau geriau juodai dirbti ir matyti rezultatą, laimingus, besišypsančius žmones. Nemėgstu, kai pradeda eiti su visokiais vazonais, gėlėmis ir statulėlėmis“, – juokavo O. Miliauskienė.

O. Miliauskienė be galo džiaugiasi, kad teatras po ilgų blaškymųsi pagaliau surado savo namus Savivaldybės dėka ir jos iniciatyva. Vis dėlto, pasak vadovės, klojimas galėtų būti ir didesnis – visi norintys pamatyti spektaklius čia netelpa.„Gegnėje“ ne tik vaidinama, bet ir šokama, dainuojama ir visaip kaip įmanoma linksminamasi.„Gegnės“ kiemo vartai buvo pripažinti gražiausiais kiemo vartais Europoje.Vietos trūkumą kluone kompensuoja lauke pastatyta scena – kieme telpa visi norintys žiūrėti spektaklius.

Komentarai baigti.

Naujausia informacija

  • Žemaitės fenomenas: tebeintriguoja ir asmenybė, ir darbai

    2021-12-15Žemaitės fenomenas: tebeintriguoja ir asmenybė, ir darbai
    Gruodžio 7-ąją sukako šimtas metų, kai Marijampolėje, advokato Andriaus Bulotos ir jo žmonos Aleksandros namuose, mirė Žemaitė – rašytoja, publicistė, visuomenės veikėja, dabar įvardijama ir kaip viena feminizmo idėjų pradininkių. Šios dienos vidurdienį dešimties Lietuvos vietovių, kur gyveno ar kitaip su jomis buvo susijusi Žemaitė, bažnyčių varpai skambėjo po dešimtį kartų… O Marijampolės Jono Basanavičiaus aikštėje prie didžiosios parodos „Aleksandra ir Andrius Bulotai – rašytojos Žemaitės globėjai“ prasidėjo minėjimas, kuris yra Marijampolės krašto ir Prezidento Kazio Griniaus muziejaus projekto, vykusio visus šiuos metus, baigiamasis akcentas. Prie informatyvių stendų, kuriuose ir nuotraukos, ir dokumentų, tekstų faksimilės, gausiai susirinkusius marijampoliečius, svečius – tarp ...
  • „Margai skamba“ aidas ne tik Marijampolėje…

    2021-12-11„Margai skamba“ aidas ne tik Marijampolėje...
    Pernai Marijampolės kultūros centre (KC) vyko daug įvairių renginių, kuriuos vienijo intriguojantis pavadinimas „Margai skamba“, tarsi skėtis apgaubęs atrodytų skirtingas, bet turinčias tą patį tikslą veiklas. Šiemet modernaus folkloro projektas „Margai skamba“ vyko jau antrą kartą. Kaip sako jo vadovė, KC vyr. specialistė etnokultūrai Dalia Venckienė, pagrindinis tikslas – populiarinti lietuvių liaudies muziką. Bet svarbiausias klausimas, etnokultūros puoselėtojams rūpintis jau seniai – kaip? Į tą „kaip“ ir stengtasi atsakyti: skatinant kūrybinę raišką, ieškant ir atrandant naujų, šiuolaikiškų įprastų kūrinių pateikimo formų, ugdant improvizacijos įgūdžius. Dar vienas tikslų – plėtoti bendradarbiavimą neprofesionalių atlikėjų ir profesionalų, ugdyti bendruomeniškumą. Dalia Venckienė pasidžiaugė, kad ...
  • „Balti vėjai“ – jauni, gabūs ir ambicingi

    2021-12-11„Balti vėjai“ – jauni, gabūs ir ambicingi
    Antradienį Marijampolės kultūros centre surengtas adventinis vakaras „Pabūkim laukime“, kurio metu koncertavo modernaus folkloro grupė „Balti vėjai“ ir vyrų vokalinis ansamblis „Sūduvietis“. Jaukaus renginio metu degant dviem advento vainiko žvakėms netrūko gerai žinomų melodijų, žiūrovai šiltai sutiko atlikėjus ir negailėjo plojimų. Sūduviečio“ vardas Marijampolėje gerai žinomas, ir tai nenuostabu – ansamblis gyvuoja jau šeštą dešimtmetį, yra surengęs daugybę koncertų ir Lietuvoje, ir užsienyje, o „Balti vėjai“ – dar jaunas Marijampolės kultūros centro kolektyvas, susikūręs 2019 metais, bet vis dažniau matomas įvairiuose renginiuose, šventėse. „Baltų vėjų“ vadovas Artūras Pet­raška pasakoja, kad idėja susiburti ir groti modernaus folkloro kūrinius jo galvoje kirbėjo jau kurį ...
  • Artėjant šventėms VMVT primena: gyvūnas – ne dovana, o didžiulė atsakomybė

    2021-12-10Artėjant šventėms VMVT primena: gyvūnas – ne dovana, o didžiulė atsakomybė
    Paklauskite elfų, kiek Kalėdų Senelis gauna vaikų laiškų su prašymais švenčių proga padovanoti gyvūną – augintinį. Turbūt kiekvienas yra bent kartą svajojęs turėti šalia savęs keturkojį draugą, tačiau Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba (VMT) primena, kad pagauti šventinės euforijos dažnai pamirštame, jog gyvybė – ne tik aukščiausia vertybė bei didžiausia dovana, bet kartu ir didžiulis įsipareigojimas bei atsakomybė. Švenčių išvakarėse kalbėjomės su aktoriumi ir televizijos laidų vedėju, Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Gyvūno ir žmogaus sąveikos trečio kurso studentu, Kinologijos centro Profesionalios kaniterapijos tarnybos asistentu Mindaugu Sėjūnu, kuris perspėjo tėvelius ir vaikus nepasiduoti spontaniškiems sprendimams ir gerai pagalvoti prieš apsisprendžiant namuose ...
  • Kaip pasirinkti tinkamiausią krautuvą sandėliavimo darbams?

    2021-12-08Kaip pasirinkti tinkamiausią krautuvą sandėliavimo darbams?
    Tinkamo krautuvo sandėliavimo darbams pasirinkimas yra kur kas rimtesnis darbas nei kada nors teko pagalvoti. Labai svarbu įvertinti daugelį smulkmenų, kadangi jos lemia galutinį rezultatą. Tokį, kokios reikia daugeliui, ir tokį, kuris atitinka sandėliuojamų prekių poreikius. Galiausiai, šiuo metu rinkoje siūlomi krautuvai yra labai įvairūs, tad tartis su pardavėjais – verta. Tai gali Jums padėti ne tik sutaupyti daug laiko, tačiau taip pat ir kur kas greičiau rasti įrengimą darbų atlikimui. Galingumo rodikliai Svarbus aspektas yra galingumas, kadangi jis dažniausiai lemia ne tik krautuvo judėjimo greitį, tačiau taip pat ir išlaikomą svorį. Juk sveria ne tik krovinys, tačiau taip pat ir paletė, kurią ...
  • Kaip pagerinti būsto energetinę klasę?

    2021-12-08Kaip pagerinti būsto energetinę klasę?
    Norite gyventi tokiuose namuose, kurie yra draugiški Jūsų piniginei ir tuo pačiu gamtai? Tokiu atveju labai svarbus pastatų sertifikavimas, kuris padeda gana tiksliai numatyti savo namo arba buto energetinę vertę. Žinoma, sužinojus vertinimą daugelis suskubsta ieškoti priemonių, kurios gali būstą padaryti sandaresniu ir tai yra labai sveikintina. Pateiksime Jums kelis patarimus, kurie pagerina sunaudojamos energijos kiekius, jie tampa mažesni, tad žmogui tuo pačiu kur kas mažiau kainuoja. Specialistų pateikti patarimai Po atlikto sertifikavimo specialistai pateikia gaires – kaip galima pagerinti būklę. Dažniausiai pastatų sertifikavimas apima labai detalius rodmenis, patarimus. Tačiau ne visada, tad reikia atsakingai rinktis specialistus. Jų paieškoms siūlome skirti laiko. Svarbiausia yra ...
  • Juosmens kompiuterinė tomografija: poreikis ir rezultatas

    2021-12-08Juosmens kompiuterinė tomografija: poreikis ir rezultatas
    Šiais laikais labai dažnai juosmens skausmais skundžiasi tie, kurie ne tik gyvena aktyviai, tačiau ir tie, kurie dienas leidžia prie kompiuterio. Gana dažnai tokie skausmai tampa lėtiniai, tad apsunkina gyvenimą. Ką daryti tokiu atveju? Kuo skubiau kreiptis į medikus, kurie po tyrimų gali patirti dėl labiausiai tinkamo gydymo būdo. Dažniausiai siūloma kompiuterinė tomografija, kuri gali padėti susitvarkyti ne tik su problemos židiniu. Tiksliau, ji padeda jį rasti, o kai žinoma problema – gydymas dažniausiai paskiriamas labai greitai. Ar reikalingas pasiruošimas? Daugelis žmonių bijo, kad tyrimas gali turėti kokių nors neigiamų pasekmių. Tačiau taip tikrai nebus. Pirmiausia atsiminkite, kad kompiuterinė tomografija yra ne tas ...
  • Kokios seniausios Marijampolės miesto pirmtakų paminėjimo datos?

    2021-12-08Kokios seniausios Marijampolės miesto pirmtakų paminėjimo datos?
    Romėnai sakė: „Homines historiarum ignari semper sunt pueri“ – žmonės, nežinantys savo istorijos, visada lieka vaikai. „Suvalkiečio“ žurnalistė Loreta Akelienė su istoriku Benjaminu MAŠALAIČIU pasikartojo Marijampolės miesto istorijos fragmentus. – XVII a. antroje pusėje Prienų seniūnas Aleksandras Butleris valdė žemes, į kurias po 1655–1560 metų švedų ir kazokų invazijos ėmė keltis ir slėptis naujakuriai iš Prienų ir dešiniojo Nemuno kranto. Tuomet Užnemunės viduryje ir įsikūrė nemažai kaimų. Dabar Marijampolės teritorijoje esantys kai kurie egzistavę kaimai buvo paminėti tuo laikotarpiu: Degučiai, Triobiškiai – 1677 ir 1682, Mokolai – 1683 metais. Deja, nerandama jokios patikimos XVII amžiaus datos, kurią būtų galima sieti su ...
  • Kaip skamba suvalkiečių kanklės?

    2021-12-08Kaip skamba suvalkiečių kanklės?
    Svajingai ir ilgesingai, linksmai ir kviečiančiai – ir valso, ir maršo ritmu… Ir tik jau nesakykite, kad visi šie instrumentai skamba vienodai! Tai būtų įžeidimas ir meistrams, ir kankliuotojams – juo labiau tokiam kanklių mylėtojui, žinovui, mokytojui ir tyrinėtojui, kaip Jaunius Vylius. Tai jis besibaigiančio lapkričio popietę sukvietė gražų būrį žmonių į Marijampolės kultūros centrą. Nijolė LINIONIENĖ Čia pristatyta jo knyga-katalogas „Skambančios suvalkiečių kanklės“ – tai antroji leidinio „Kankliavimas Suvalkijoje“ dalis. Pirmojoje (2017 metais) autorius pristatė kanklininkus, jų muzikavimo tradicijas, o šioje – šimto dvidešimties tebeskambančių kanklių nuotraukas ir aprašus (techninius duomenis), taip pat ir kankliuotojus, grojančius vieno ar kito meistro instrumentais. Yra ...
  • Pasaulį sužavėjęs pianistas A. Žlabys Marijampolėje gros pažįstamu instrumentu

    2021-12-07Pasaulį sužavėjęs pianistas A. Žlabys Marijampolėje gros pažįstamu instrumentu
    Svarbiose Niujorko, Tokijo, Buenos Airių, Europos sostinių salėse grojęs, Jungtinėse Amerikos Valstijose gyvenantis vienas žymiausių šiuolaikinių lietuvių pianistų Andrius ŽLABYS visada su džiaugsmu grįžta koncertuoti gimtinėje. Ne tik Filharmonijoje ar kitose svarbiose erdvėse – mažesnių miestų ir miestelių publika „Grammy“ nominuotam muzikantui lygiai tiek pat svarbi kiek didmiesčių. Tai gruodžio 8-ąją pajus jo paklausyti Marijampolės kultūros centre atėję muzikos mėgėjai. – Visada laukiu susitikimų su Lietuvos klausytojais. Jau daug kartų įsitikinau, kad muzika Lietuvoje turi tokias gilias genetines šaknis, kad ši per amžius sukaupta kultūrinė atmintis yra dar nesugadinta skaitmeninio pertekliaus infliacijos“, – sako pianistas, visuomet su džiaugsmu grįžtantis koncertuoti į ...
  • Nuo šiol diegiant trumpas tiekimo grandines – galimybė steigti regioninius logistikos centrus visoje Lietuvoje

    2021-12-04Nuo šiol diegiant trumpas tiekimo grandines – galimybė steigti regioninius logistikos centrus visoje Lietuvoje
    Šiemet kai kurių didžiųjų miestų savivaldybių – Kauno miesto ir Klaipėdos rajono – vadovai prakalbo apie regioninių logistikos centrų kūrimą. Deja, kol kas šios kalbos lieka tik kalbomis, o štai imtis realių veiksmų tokiems centrams kurti ir pasinaudoti tam skirta parama jau įmanoma. Nuo lapkričio 22 d. iki gruodžio 23 d. priimamos paraiškos pagal Lietuvos kaimo plėtros 2014–2020 m. programos (KPP) priemonės „Bendradarbiavimas“ veiklos sritį „Parama trumpoms tiekimo grandinėms ir vietos rinkoms skatinti vietos lygmeniu“. Antrajam šiemet paraiškų priėmimo etapui įsigaliojo tam tikri pakeitimai, susiję būtent su parama regioninio lygmens logistikos centrams kurti. Sveikas maistas – arčiau vartotojų Kaip sakė Žemės ūkio ministerijos ...
  • Medaliai – Lietuvai. O mėlynės užgyja!

    2021-12-03Medaliai – Lietuvai. O mėlynės užgyja!
    Marijampolietę Neilą Danilevičiūtę pokalbiui pakviečiau tik ką grįžusią iš Europos kiokušin karatė jaunučių, jaunių ir jaunimo čempionato, vykusio Rumunijoje. 18-metė Rygiškių Jono gimnazijos abiturientė, karatė klubo „Kariai“ sportininkė iš čempionato parsivežė du bronzos medalius ir mėlynę paakyje. Bet dėl mėlynės visai nesuko sau galvos – ji tik jos, Neilos. O va štai medaliai – Lietuvai, garbė – Marijampolei. Daiva KLIMAVIČIENĖ Dalyvavo dvejose varžybose Neila turėjo du kartus patekti į finalą Lietuvoje, kad galėtų vykti į varžybas Europoje. Kiokušin karatė katos varžybose Lietuvoje mergina yra daugkartinė čempionė, nugalėjusi varžoves šešis kartus ir tik šiemet pirmą kartą likusi antra. – Nedaug yra sportininkių, kurios dalyvauja abiejose ...
  • Italija. Čia net valgydami kalba apie maistą

    2021-12-03Italija. Čia net valgydami kalba apie maistą
    49-erių Leta Trajanauskaitė-Viggiani, buvusi marijampolietė, jau 15 metų gyvena Italijoje. Su vyru gydytoju Bruno Viggiani prieš dvejus metus nusipirko namus Manziana miestelyje Romos provincijoje. Dukra Jovita, kuriai 27-eri, baigė industrinio dizaino magistro studijas ir gyvena Romoje. Leta su kitomis bendramintėmis aktyviai dalyvauja miestelio moterų sambūrio veikloje – kuria rankdarbius ir juos parduoda, o už surinktas lėšas organizuoja renginius ir akcijas. „Dabar ruošiamės labai rimtam renginiui, skirtam smurto prieš moteris prevencijai“, – sakė mūsų pakalbinta Italijos lietuvė. O kalbinome Letą Viggiani apie Kalėdas (nes jos artėja nenumaldomai) – ką italai deda ant šventinio stalo ir ką jiems apskritai reiškia maistas. Na, žinoma, ...
  • 5 ORIGINALIOS IDĖJOS, KĄ DOVANOTI KALĖDŲ PROGA PORAI

    2021-12-015 ORIGINALIOS IDĖJOS, KĄ DOVANOTI KALĖDŲ PROGA PORAI
    Parduotuvių lentynos, besipildančios kalėdiniais papuošimais, skambanti kalėdinė muzika, mandarinių ir cinamono kvapas, pirmos krintančios snaigės primena, jog artėja gražiausios metų šventės. Tam, kad kalėdinių dovanų paieška nevirstų galvos skausmu, mes turime net 5 originalias idėjas, kurios nustebins ir pačius išrankiausius! Beliks tik išsirinkti pramogos pobūdį, o tai padaryti internetu tinklalapyje Beta.lt dabar itin paprasta. Vos keliais paspaudimais dovanų kuponas bus jūsų, todėl dovaną įsigysite ne tik greičiau, bet ir pigiau! POILSIS GAMTOJE Norintiems pabėgti nuo miesto šurmulio idealiai tiks gamtos apsuptyje įsikūrusios mini vilos ERDVĖS, o čia – šlamantys medžiai, tyvuoliuojantys vandens telkiniai, jaukumu ir ramybe kvepiantis kiemas. Skandinaviško stiliaus jaukumas, apgalvotos detalės, žvakių šviesa, ...
  • Palaidinė – kas ji tokia?

    2021-12-01Palaidinė - kas ji tokia?
    Palaidinės tai moteriški viršutiniai drabužiai, kurie dažniausiai būna panašūs į marškinius. Jos atsirado dar XIX a. pabaigoje, apie 1890 metus. Ypač išpopuliarėjo po Antrojo pasaulinio karo. Tad šio stiliaus drabužis skaičiuoja daugiau nei šimtmetį ir vis dar yra labai populiarus, todėl tikėtina, kad iš mados pasaulio taip pat ilgai ir nesitrauks. Pasirinkimo gausa kiekvienam skoniui Moterų apranga visais laikais žavėjo savo išradingumu bei subtilumu. Pasirinkimas labai platus, o kalbant apie kiekvieną drabužį atskirai galima juos klasifikuoti į dar kelis tipus. Palaidinės taip pat būna kelių tipų. Jos būna vienspalvės arba įvairių atspalvių, su raštais ar kitokiais piešiniais, dažniausiai su plastikinėmis ar metalinėmis ...

 

Jau galite užsiprenumeruoti „Suvalkietį“ neišeidami iš namų.

Taip pat galite užsakyti skelbimą, sveikinimą ar užuojautą.