Dalį „Suvalkiečio“ žinių ir naujienų galima skaityti naujienų dalijimosi platformoje etaplius.lt, pasirinkus Marijampolės regioną.

 


Jokia paslaptis

Pažinimo laboratorija

Sekite mus:

 

M. K. Čiurlionio fondo nominantė O. Miliauskienė: „Gegnė – mūsų kūdikis“

Ona Miliauskienė sako, kad „Gegnėje“ dirbs tol, kol pajėgs. Beje, jau numačiusi ir savo įpėdinę, tik ją dar turi daug ko išmokyti.

Ona Miliauskienė sako, kad „Gegnėje“ dirbs tol, kol pajėgs. Beje, jau numačiusi ir savo įpėdinę, tik ją dar turi daug ko išmokyti.

Klojimo teatrų istorija Lietuvoje prasidėjo dar prieš Pirmąjį pasaulinį karą. Tuomet, slapstydamiesi nuo rusų valdžios, lietuviai rengdavo lietuviškus vakarus, kurių metu šokdavo tautinius šokius, dainuodavo lietuviškas dainas, vaidindavo kluonuose ar kituose ūkinės paskirties pastatuose. Tai ir buvo klojimo teatrų idėjos gimimas Lietuvoje. 1918 m. Lietuvai paskelbus Nepriklausomybę klojimo teatrai išgyveno tikrą aukso amžių, tačiau sovietmečiu apmirė. Atkūrus Nepriklausomybę klojimo teatrai pradėjo atgimti – Suvalkijos krašte klojimo teatro idėją ėmė puoselėti Tautkaičių teatras, kuris šiandien yra vienintelis klojimo teatras Suvalkijoje.

Tautkaičių klojimo teatro priešistorė
Tautkaičių klojimo teatro istorija buvo pradėta rašyti 1950 m. liepą. Tuomet Tautkaičių kaimo jaunimą vaidinti subūrė Aldona Gudaitytė-Teiberienė. Ji su grupele aktyvaus kaimo jaunimo pastatė J. Baltušio spektaklį „Gieda gaideliai“, tačiau turimų patalpų spektaklio vaidinimui nepakako, todėl su visa grupe artistų moteris įsiprašė į ūkininko kluoną, kur tilpo ne tik aktoriai, bet ir gausus būrys žiūrovų. Kadangi grupė vaidinančio jaunimo jokios oficialios pastogės neturėjo, o patirties vaidinant kluone jau buvo įgavę, tai tuometės valdžios dėka įsikurdino Kazimiero Čepaičio kluone. 1956 m. pastačius pirmuosius kultūros namus Dženčialiaukos kaime, atsirado puikios sąlygos vystyti kultūrinį gyvenimą, tad čia įsikūrė ir jaunimo mėgėjų teatro grupė, vadovaujama Aldonos Gudaitytės-Teiberienės.
1975 metais su paskyrimu į kultūros namus atvyko dirbti Ona Miliauskienė. Moteris, pamačiusi naująją darbo vietą buvo ne visai maloniai nustebusi – kultūros namai buvo nualinti, jiems verkiant reikėjo remonto. Kadangi noras dirbti buvo didžiulis, atgyvenęs pastatas moters nesustabdė – užuot skundusis, kibo į darbus ir kiek pajėgė viską atnaujino. Kultūros namuose pradėjo dirbti nauji darbuotojai, atsirado naujos veik-los – kultūrinis gyvenimas ir vėl pradėjo žydėti. O. Miliauskienės vadovaujami meno kolektyvai kaskart pasiekdavo vis aukštesnius įvertinimus. Deja, pinigų nuolat trūko, tekdavo eiti, prašyti, lįsti, reikalauti, kad būtų skiriama lėšų kolektyvams paremti ar reikalingai įrangai įsigyti. Atlyginimai, pasak O. Miliauskienės, taip pat nebuvo įspūdingi. Moteris sako dirbusi daugiau iš idėjos…
Nepaisant to, Tautkaičių teatras, vadovaujamas O. Miliauskienės, kasmet pastatydavo po spektaklį, į teatro veiklą įsitraukdavo vis nauji žmonės. Anot teatro vadovės, teatro reikėjo ne tik patiems artistams, bet ir žiūrovams – jų niekada netrūkdavo per spektaklių premjeras.
Pakilimą keitė nuosmukis
Atkūrus Nepriklausomybę ne tik Lietuva, bet ir Onos Miliauskienės vadovaujamas teatras išgyveno atgimimo laikus. Kolektyvas buvo kviečiamas vaidinti ir į aplinkinius kaimus bei miestelius, ir į užsienį. 1994 metais teatro grupė buvo pakviesta vaidinti Lenkijoje, Punske. Tuo metu pasienyje esantis Punskas buvo tikrų tikriausias užsienis. O. Miliauskienė savo išleistoje knygoje „Tautkaičių kultūros kronika“ apie atsiminimus iš viešnagės Punske rašo:
„1994 metais mūsų kaimo teat-rui buvo pasiūlyta pasirodyti Punske. Tuo metu čia klestėjo lietuviški renginiai. Į Punską išvykome didelis būrys meno mylėtojų – iki šiol prisimename, kaip visą parą išlaukėme muitinėje, kol būsime patikrinti ir paleisti į Lenkijos pusę. Stebėjausi tada visų kantrybe: vykstantiems į Lenkiją pirmą kartą, aišku, buvo įdomu – užsienis gi. O Punske buvome labai gražiai priimti. Tris paras čia prabuvome ir per tą laiką pasirodėme ne tik Punske, bet ir Klevų kaime, Ožkiniuose. Teko vaidinti net trąšų sandėlyje, bet aplinka spektaklio personažams labai tiko“, – rašo O. Miliauskienė.
Nors Ona Miliauskienė, atvykusi dirbti į Tautkaičių kultūros namus, prikėlė juos antram gyvenimui, pastatas ir toliau nepastebimai seno, blogėjo jo eksploatacinė būklė. Pasak teatro vadovės, kultūros namuose dirbti tapo nebeįmanoma, nes pastatas, tiesiogine to žodžio prasme, smego žemėn. „Dirbti juose tapo nebeįmanoma, todėl repeticijos vykdavo kieme arba prie kultūros namų, medžių apsuptyje. A. Vilkutaičio-Keturakio pjesę „Prilips ožys liepto galą“ parodėme tarp krūmų ir medžių susistatę dekoracijas. Tada kreipėmės į tuometį vicemerą Juozą Vaičiulį, kuris tikrai pagelbėjo. Buvo nupirktas „alytukas“, kuriame įsikūrė medicinos punktas, biblio-teka ir pats teatras. Pagaliau vėl galėjome normaliai dirbti“, – rašo O. Miliauskienė.
„Alytuko“ nepakako – norėjo kluono
Pasak teatro vadovės, su artistais tekdavo važinėti po įvairias Lietuvos vietoves ir vaidinti klojimuose. Kadangi O. Miliauskienės vadovaujamas teatras atitiko visus klojimo teatro principus – teatro komandą sudarė mėgėjai, specialaus vaidybinio išsilavinimo neturintys žmonės, norėjosi turėti savo klojimo teatrą. Ironiška, tačiau klojimo teatras neturėjo kluono. „Daug kur važinėdavome, matydavome kokius klojimo teatrus turi kiti rajonai, o mes nieko panašaus neturėjome. O taip norėdavosi tam klojime vaidinti, todėl 1997 metais įsiprašėme į Kisielių kluoną ir čia surengėme Sekmines. Buvome labai dėkingi ūkininkams, kad jie mus įsileido, tačiau viskas nebuvo taip paprasta – reikėjo šieną išvežti, sceną pasidaryti, suolus sudėti, o po renginio vėl viską atstatyti į pradinę padėti. Nepaisant to, šventė buvo puiki – ūkininkų kiemas buvo pilnas žmonių“, – pasakojo O. Miliauskienė.
Šitaip teatras ūkininkų kluonuose glaudėsi kelis metus. 2000-aisiais, minint Tautkaičių teatro 50 metų jubiliejų, artistai vis dar neturėjo savo kluono, tačiau Onai Miliauskienei ramybės nedavė mintis jį turėti. Tada ir prasidėjo teatro vadovės žygiai į Marijampolės savivaldybę. „Supratau, kad ilgiau taip negalime be vietos būti. Žinojau, kad Savivaldybė pardavė autobusų stotį ir turi pinigų, todėl ėjau su prašymu pastatyti mums kluoną. Meras Vidmantas Brazys išklausė ir, svarbiausia, išgirdo mano prašymą – 2002 metų ankstyvą pavasarį sužinojome, kad bus statomas klojimo teatras. Iš pradžių buvo sunku patikėti, kad tai vyksta, kad pagaliau turėsime klojimą. Ir ne bet kokį, o vienintelį naujos statybos klojimo teatrą iš naujo atgimusioje Lietuvoje“, – džiugiai pasakojo Ona Miliauskienė.
Kluonas pagaliau iškilo
Nors teatro vadovė sako, kad dėkoti už Tautkaičių klojimo teatrą labiausiai reikia merui Vidmantui Braziui, tačiau „Gegnė“ yra jos nuopelnas, jos kūdikis – tai moteris inicijavo jo atsiradimą. „Kad atsirado „Gegnė“ – nesididžiuoju, bet labai džiaugiuosi. Kovoti už tai, kad kaime būtų vystomas kultūrinis gyvenimas ir klojimo teatro tradicijos, skatino žmonės, tai ne mano vienos nuopelnas. Mano pačios sveikata tuo metu buvo sunki, galvojau, kad nebeturiu jėgų nei dirbti, nei kažko prašyti, bet žmonių palaikymas ir noras puoselėti kultūrinę veiklą buvo toks didžiulis, kad negalėjau sėdėti rankas sudėjusi. Todėl ėjau, prašiau, sakiau, kad reikia mums kultūros židinio, kad mums reikia kluono ir klojimo teatro“, – sakė moteris.
Kluonas buvo pastatytas greitai, vos per porą mėnesių. Klojimo atidarymo proga buvo rengiama didžiulė šventė – juk tai buvo labai ilgai laukta akimirka. Likus 5 dienoms iki visai Tautkaičių bendruomenei ilgai lauktos šventės, teatro siela Ona Miliauskienė pateko į ligoninę. „Prieš pat klojimo atidarymą mane ištiko priepuolis. Ligoninėje būdama galvojau, kad jokiu būdu negaliu praleisti šitiek ilgai lauktos akimirkos, todėl daktarui sakiau: turite 3 dienas mane pastatyti ant kojų, nes man reikia būtinai dalyvauti šventėje. Ir pastatė – sėkmingai dalyvavau šventėje. O kiek žmonių susirinko – pilnas ne tik kluonas, bet ir visas kiemas buvo. Tada iš karto supratome, kad kluonas yra tikrai reikalingas žmonėms, bet tuo pačiu ir per mažas. Jame telpa apie 300 žiūrovų, tačiau čia susirenka ir 600, ir 700 žmonių. Todėl teko pastatyti sceną lauke – koks ten spektaklis, jei jo normaliai nematai, – kalbėjo O. Miliauskienė.
„Gegnės“ atsiradimas
Su kluono atsiradimu Tautkaičių klojimo teatras gavo ir vardą. Gegnė – storas medžio tašas, kuris laiko stogo dangą. Išgirdusi, kad kluonas bus statomas gegnės principu, moteris pamanė, kad taip būtų galima pavadinti ir teatro grupę. Tai tarsi kluono ir teatro sąsajų įprasminimas, todėl atsiradus klojimui Tautkaičių teatras pasivadino „Gegnės“ vardu.
Šiandien „Gegnei“ jau 14 metų. Būtų sunku ir suskaičiuoti kiek čia spektaklių suvaidinta, kiek švenčių atšvęsta, kiek žmonių čia praėję. Per visus šiuos metus „Gegnė“ keitėsi, augo, plėtėsi. Teatro gyvavimo pradžioje aktoriais galėjo būti tik Tautkaičių gyventojai. Norinčių vaidinti būdavo daug, tačiau galimybę pasirodyti teatro scenoje gaudavo ne visi, tik patys gabiausi. Šiandien „Gegnėje“ vaidina ne tik Tautkaičių gyventojai, aktorių gyvenamoji teritorija išsiplėtusi, vaidina ir aplinkinių teritorijų gyventojai. Ona Miliauskienė sako, kad dabar norinčių vaidinti teatre trūksta. „Dabar viskas kitaip nei anuomet – nelaukia eilė norinčių tapti aktoriais, tenka pačiai ieškoti, siūlyti, prašyti, kad sutiktų vaidinti. Kadangi čia jau gyvenu daug metų, visus pažįstu, turiu šiokį tokį vardą užsitarnavusi, todėl man paprašius žmonių sutikti vaidinti, jie neturi kur dėtis, todėl sutinka. Nedrįsta man pasakyti ne“, – juokavo „Gegnės“ vadovė.
„Gegnės“ palikti neketina
Kol kas moteris vadovauja ne tik „Gegnei“, bet ir visai kultūrinei, bendruomeninei veiklai Tautkaičiuose. „Kultūrinė Tautkaičių veikla mano žinioje jau daugiau nei 40 metų. Atėjo laikas ir kitiems pasireikšti, vietą naujai kartai užleisti. Nuo kitų metų planuoju nebevadovauti – pasiliksiu tik prie teatro vairo. Visi klausia, ką aš veiksiu, kai išeisiu iš darbo, o aš atsakau, kad dirbsiu toliau „Gegnėje“. Man patinka dirbti su teatru, kadangi čia nuolat sužinai ką nors naujo. Pavyzdžiui, neseniai prie teatro veiklos prisijungusi moteris, kuri gyvena kaimynystėje, pasirodo, turi užslėptą talentą vaidinti. Dabar statome spektaklį „Plutelė ir pelės“, jame yra personažas, bjauri ūkininkė tokia. Tai ta mano artistė kaip įlekia į sceną, tai visa jausmų puokštė rodos trykšta iš jos tiesiog. Ji – žmogus asmenybė: su charizma, charakteriu, puikiu balsu, iškalba. Tokie žmonės įkvepia dirbti toliau, jie užveda. Be to, „Gegnėje“ daug darbo ne tik su vaidinimais – čia daugybė gėlių, kiekvieną reikia sužiūrėti, pačiupinėti, palaistyti. Kas be manęs jas sužiūrės? Reikalinga ir aš „Gegnei“, ir ji man, todėl kol pajėgsiu, tol dirbsiu“, – sakė O. Miliauskienė.
Moteris sako rūpinsis teatru tiek, kiek galės, tačiau nerimauja, kas čia bus, kai jos nebebus. „Ar bus kam vaidinti, kam vadovauti? Jaunimas jaunimo sunkiai klauso. Vyresniam žmogui tai jaučia pagarbą, lengviau paklūsta, o jaunam žmogui sunkiau suvaldyti grupę žmonių. Esant aktorių trūkumui, priprašau žmones vaidinti. Tėvų prašau, kad vaikus leistų vaidinti, o kaip jie man atsakys – liepia tiems vaikams ateiti. Kaime vyrauja požiūris, tokia tradicija, kad reikia į klojimą eiti, teatrą palaikyti. Jei tėvai, seneliai ėjo, tai jie patys ir jų vaikai turi eiti. Rodos, kitaip ir būti juk negali. Iš pradžių gal nenoriai eina, bet paskui pradeda patikti. Pas mane jau ketvirta karta vaidina – pradėjusi dirbti sutikau vyriausiuosius, tuomet atėjo jų vaikai, paskui anūkai, o šiuo metu jau ir proanūkiai pirmųjų mano auklėtinių vaidina. Džiaugiuosi, kad pavyko sukurti tokią klojimo teatro tradiciją ir požiūrį, kad teatras tai – šventas reikalas. Jei neprisidėsime prie jo veiklos, jis gali ir išnykti. Tikiuosi, taip nenutiks, kad ir be manęs atsiras tokių entuziastų, kurie ne tik norės, bet ir galės dirbti“, – svarstė kultūrininkė.
Jau žino, kam paliktų „Gegnę“
Savo įpėdine O. Miliauskienė mato vieną teatre vaidinančią ir šokų kolektyvui vadovaujančią merginą. Vadovė sako, kad ji galėtų imtis tokio darbą, nes dirba nuoširdžiai. Norėdama padėti jai dar daug ko išmokti, O. Miliauskienė planuoja kartu su mergina statyti spektaklį ir vienai leisti pavadovauti visai aktorių komandai. „Rugpjūčio 6 dieną esame suplanavę vykti į Žemaitkiemį, kur vaidinsime spektaklį „Plutelė ir pelės“. Ketinu išleisti ją vieną su jais visais kartu važiuoti – tegul mokosi, išbando save, pamato, ką reiškia toks darbas. Ji gali ir nori dirbti tokį darbą, tik kad tas entuziazmas neišnyktų. Juk dabar kultūros darbuotojų atlyginimai tokie maži“, – apgailestavo O. Miliauskienė.
Nuopelnais nesididžiuoja
Nors O. Miliauskienė ir kuklinasi, prie klojimo teatrų tradicijos Suvalkijoje ji prisidėjusi didele dalimi. Juk „Gegnė“ – vienintelis klojimo teatras Suvalkijoje ir jei ne ji, situacija su klojimais mūsų krašte būtų liūdna. O. Miliauskienės indėlis į kultūrinę ir teatrinę veiklą Suvalkijoje yra didelis, ji ne kartą buvo įvertinta. 2014 metais O. Miliauskienė tapo M. K. Čiurlionio fondo laureate ir gavo „Lietuvos šviesuolio“ apdovanojimą. „Kas mane tam apdovanojimui nominavo – nežinau. Buvo labai netikėta, kai sužinojau, jog esu kviečiama atsiimti tokį apdovanojimą. Tiesą pasakius, nemėgstu tų didelių iškilmių. Man jau geriau juodai dirbti ir matyti rezultatą, laimingus, besišypsančius žmones. Nemėgstu, kai pradeda eiti su visokiais vazonais, gėlėmis ir statulėlėmis“, – juokavo O. Miliauskienė.

O. Miliauskienė be galo džiaugiasi, kad teatras po ilgų blaškymųsi pagaliau surado savo namus Savivaldybės dėka ir jos iniciatyva. Vis dėlto, pasak vadovės, klojimas galėtų būti ir didesnis – visi norintys pamatyti spektaklius čia netelpa.„Gegnėje“ ne tik vaidinama, bet ir šokama, dainuojama ir visaip kaip įmanoma linksminamasi.„Gegnės“ kiemo vartai buvo pripažinti gražiausiais kiemo vartais Europoje.Vietos trūkumą kluone kompensuoja lauke pastatyta scena – kieme telpa visi norintys žiūrėti spektaklius.

Komentarai baigti.

Naujausia informacija

  • Atsigręžiant į tuos, kurių dažnai net nepastebime

    2021-11-17Atsigręžiant į tuos, kurių dažnai net nepastebime
    Marijampolės kultūros centro fojė praėjusį penktadienį atidaryta paroda „Tarp“. Ir pati paroda, ir jos atidarymo renginys gerokai skyrėsi nuo įprastų renginių – išvydome originalią keramikos, fotografijos ir garsų sintezę. O parodos „Tarp“ tikslas – pasitelkiant meninę kūrybą skatinti dialogą tarp visuomenės ir negalių, sunkumų turinčių asmenų. Paroda surengta Marijampolės kultūros centro savanorių komandai įgyvendinant Europos solidarumo korpuso programos finansuojamą projektą „Kultūra visur“. Ta komanda norėjo sužinoti ir gilinosi į problemas, egzistuojančias aplink mums, kurių dažnai net nepastebime arba neįsivaizduojame. Pasak šių savanorių, tam tikrose situacijose nesame užtikrinti, kaip elgtis su sunkumų turinčiu asmeniu, kaip paklausti, kaip prieiti prie žmogaus, kaip jį ...
  • Apskrities merų darbotvarkėje – mokesčio už atliekų tvarkymą didinimas

    2021-11-12Apskrities merų darbotvarkėje – mokesčio už atliekų tvarkymą didinimas
    Į Marijampolės savivaldybę susirinkę apskrities savivaldybių merai – Marijampolės savivaldybės meras Povilas Isoda, Vilkaviškio rajono savivaldybės meras Algirdas Neiberka, Šakių rajono savivaldybės meras Edgaras Pilypaitis, Kazlų Rūdos savivaldybės meras Mantas Varaška ir Kalvarijos savivaldybės meras Vincas Plikaitis , kiti savivaldybių administracijų vadovai, UAB Marijampolės apskrities atliekų tvarkymo centro (MAATC) vadovai aptarė mokesčio už atliekų tvarkymą didinimo būtinybę. MAATC direktoriaus pavaduotojas Tautvydas Zaveckas sakė, kad bendrovė visoje apskrityje administruoja atliekų tvarkymo sistemą. Nuo 2011 metų buvo patvirtinti mokesčio už atliekų tvarkymą dydžiai (vienam asmeniui – 7 litai 36 centai), 2016 metais jie buvo perskaičiuoti į 2 eurus11 centų ir tokie yra iki ...
  • Peržengti slenkstį. Vienas juokas ar?..

    2021-11-10Peržengti slenkstį. Vienas juokas ar?..
    Birželio pradžioje Marijampolės kultūros centre prasidėjęs ir spalį pasibaigęs teatrų festivalis „Perženk slenkstį“ intrigavo keletu dalykų. Tuo, kad šio žanro ir tokios apimties renginių (projektų) čia nebūta, programa, kuri siūlė daug įdomybių, skambėjo garsiomis pavardėmis bei solidžiais pavadinimais ir, žinoma, galimybe visur dalyvauti nemokamai. Bet ar daug kas susimąstė, kas užkoduota pavadinime – ir kas iš tiesų yra slenkstis? Tarsi aišku, nors pastaruoju metu tradicinių slenksčių naujuose pastatuose beveik ir neliko… Tai kodėl jis, kaip daugiareikšmis simbolis, figūruoja ne tik tautosakoje? Nes jau šimtmečius ir dar seniau slenkstis – tai riba tarp išorinio ir vidaus (namų, dvasios) pasaulio, tarp savo ...
  • Parodoje – praėjusios vasaros prisiminimai, įamžinti pastele

    2021-11-10Parodoje – praėjusios vasaros prisiminimai, įamžinti pastele
    „Šviesa“ – taip paprastai ir kartu labai talpiai pavadinta lapkričio 4-ąją Marijampolės kultūros centre atidaryta Kybartų kultūros centro menų studijos „Smiltys“ jau devintojo tapybos plenero darbų paroda. Joje galima pasigrožėti pastele šių metų vasarą Nidoje sukurtais studijos narių darbais. Algis VAŠKEVIČIUS Parodos atidaryme Marijampolės kultūros centro parodų organizatorė Onutė Surdokienė džiaugėsi, kad „Smiltyse“ susibūrusios labai kūrybingos asmenybės ir kūrėjai nuolat pradžiugina meno mylėtojus savo darbų parodomis. Ir devintojo plenero metu gimė daug įspūdingų, įsimenančių meno kūrinių, kuriuose įamžinti Nidos vaizdai, aplinka. „Smilčių“ vadovė, Marijampolės kultūros centre dirbanti Aušrinė Dubauskienė, pristatydama patį plenerą ir jo metu gimusius kūrinius jautriai ir įtaigiai kalbėjo, kiek daug ...
  • „Per ilgai apie juos nežinojome…“

    2021-11-10„Per ilgai apie juos nežinojome...“
    Marijampolės krašto ir Prezidento Kazio Griniaus muziejaus padalinys Tauro apygardos partizanų ir tremties muziejus marijampoliečius pakvietė į knygos „Traukinio į mirtį pėdsakais. Kazimieras Skučas istorijos akivaruose“ pristatymą, vykusį Bulotų namuose. Jos autorė žurnalistė Virginija Skučaitė atvyko su žmonėmis, kurie jai, tris dešimtmečius rinkusiai medžiagą apie savo dėdės tragišką likimą, daug padėjo vykdant šią misiją. Tai LGGRTC Specialiųjų tyrimų skyriaus vedėjas istorikas Rytas Narvydas, režisierius Virgilijus Kubilius, viena knygos redaktorių, žurnalistė Regina Pupalaigytė. Etnografinio ansamblio „Žibinyčia“(vadovas Žydrūnas Rutkauskas) dainomis perpintas renginys atskleidė nežinomų, skausmingų faktų, sukėlė minčių spiečius ir pravėrė emocijų klodus – jam pasibaigus norėjosi tik patylėti ir pamąstyti… Nijolė LINIONIENĖ Kazimieras ...
  • Parama padės įgyvendinti seną svajonę

    2021-11-10Parama padės įgyvendinti seną svajonę
    Daugiau kaip dešimtmetį mėsinius galvijus auginanti Ingrida Gulbinienė iš Šiaulių rajono visuomet svajojo dirbti nepriklausomai nuo supirkėjų. Ji norėjo pati, o ne per tarpininkus, tiekti galutinį produktą klientams. Dabar, gavusi Nacionalinės mokėjimo agentūros (NMA) paramą, ūkininkė pagaliau galės įgyvendinti seną svajonę. Patirties sėmėsi Vokietijoje Mintis užsiimti mėsine galvijininkyste I. Gulbinienei ir jos vyrui kilo dar 2008-aisiais. „Ieškojome alternatyvų verslui. Suradome išmanantį žmogų, kelis kartus važiavome į Vokietiją, aplankėme nemažai vietinių ūkių. Domėjomės ir sprendėme, kas mums geriau: ar auginti galvijus veislei, ar mėsai. Pasirinkome pastarąjį variantą, nes Lietuvos rinkai jis yra kur kas tinkamesnis“, – pasakoja moteris. Vokietijoje ūkininkai įsigijo ir savo pirmuosius ...
  • Pagalba prieinama – svarbu išdrįsti kreiptis

    2021-11-10Pagalba prieinama – svarbu išdrįsti kreiptis
    Dėl pandemijos sukeltų išbandymų daugeliui dabar sunkiau nei įprastai, todėl svarbu žinoti, jog kreipimasis pagalbos į specialistus – ne gėdingas, o pagirtinas žingsnis. Respublikinės Vilniaus psichiatrijos ligoninės specialistės – psichologė Sonata Marčėnienė ir medicinos psichologė Kristina Engesser – pažymi, kokias nemokamas psichologinės pagalbos ir emocinės paramos galimybes šalyje turi kiekvienas pilietis. Pirmojo kreipimosi baimė – natūrali Anot S. Marčėnienės, neretai vizitą pas bet kurį gydytoją, ypač pirmąjį, žmonės atidėlioja, tikisi, jog problema susitvarkys savaime, pirmiausia ieško informacijos internete, pokalbių forumuose, „googlina“ simptomus, tikėdamiesi kažkokių universalių, stebuklingų sprendimų. „Lygiai taip pat nutinka ir prieš kreipiantis į psichikos sveikatos specialistus. Galbūt netgi dar dažniau ...
  • Marijampolietis skulptorius savo darbu įamžino pirmąjį lietuvišką filmą

    2021-11-06Marijampolietis skulptorius savo darbu įamžino pirmąjį lietuvišką filmą
    Gerai žinomas Marijampolės skulptorius Kęstutis Balčiūnas, kurio sukurti darbai puošia ne vieną Lietuvos miestą, baigia įgyvendinti naujausią savo sumanymą – dar šiemet Kaune atsiras jo sukurta skulptūra, skirta pirmajam lietuviškam filmui. Tai bus jau trečias šio skulptoriaus darbas Laikinojoje sostinėje.K. Balčiūno skulptūra „Pirmas filmas“ šiuo metu yra liejama Lenkijoje ir jau netrukus bus parvežta į Lietuvą. Ji bus pastatyta Kauno Laisvės alėjoje, šalia ten jau penkerius metus rekonstruojamo kino teatro „Romuva“, kuris duris pagaliau turėtų atverti ateinančių metų pradžioje. Algis VAŠKEVIČIUS Ekspertai pripažino geriausiu – Apie konkursą sukurti skulptūrą, kuri įamžintų pirmąjį lietuvišką filmą „Onytė ir Jonelis“, sukurtą lygiai prieš 90 metų, sužinojau ...
  • Poezijos knygos pristatymas

    2021-11-06Poezijos knygos pristatymas
    Saulėtą rudens popietę daukšiečiai buvo pakviesti į Janinos Kižienės poezijos knygos „Saulutei besileidžiant“ pristatymą bibliotekoje. Knyga išleista šiemet. Ne vienam klausytojui suspaudė širdį klausant jos eilių – mintimis tarsi nuklysdavome į savo tėviškę, nes kiekvienam artimi išgyvenimai, meilė, ilgesys, pakilimai, nuopuoliai… Eilėse visa tai harmoningai susipina su gamtos ritmu, kiek-vienas eilėraštis – pačios autorės išgyvenimas. – Įdomus jausmas pristatyti knygą tuomet, kai ji jau pradėjusi kelionę. Savo pirmąja knygele noriu paduoti ranką skaitytojui, linkėdama bent minutei sustoti prie eiliuotu žodžiu sukurto įvykio, vaizdo, – sakė Janina Kižienė. Tą dieną buvo daug poezijos, kurią dovanojo Janina, o dainas pagal jos žodžius atliko ansamb-lis „Šypsena“, ...
  • Marijampolės kolegijoje atidarytas Marijampolės regioninis STEAM atviros prieigos centras

    2021-11-03Marijampolės kolegijoje atidarytas Marijampolės regioninis STEAM atviros prieigos centras
    Marijampolės kolegija, šiais metais minėdama įkūrimo 20-metį, atveria naujas, plačias perspektyvas Sūduvos regiono jaunajai kartai, atidarydama Marijampolės regioninį STEAM atviros prieigos centrą. Tai vieta, kurioje bus taikomas – integralus, į kompleksišką tikrovės reiškinių pažinimą, pritaikymą ir problemų sprendimą kreipiantis mokinių gebėjimų ugdymas gamtos mokslų, technologijų, inžinerijos, menų ir matematikos kontekste. Regioninis STEAM centras – puiki galimybė mūsų krašto mokymosi įstaigoms, pažinti ir taikyti STEAM ugdymą 7–12 klasių moksleiviams bei patiems mokytojams kelti profesinę kvalifikaciją pedagogams skirtuose mokymuose, kurie planuojami organizuoti atviros prieigos centre. Šių metų spalio 27 dieną įvyko Respublikinis STEAM atviros prieigos centrų tinklo Lietuvoje atidarymas, skelbiantis oficialią STEAM (gamtos ...
  • „Jo protas visada veikė kaip kompiuteris“

    2021-11-03
    Eina trečias mėnuo, kai Anapilin iškeliavo A. Linkus, dažniau vadinamas Audriumi, o ne pase įrašytu Andriaus vardu. Žmogus, kuris buvo žinomas turbūt kiekvienam marijampoliečiui ir net tik. Kai kurie su juo susidūrė asmeniškai – verslo reikalais ar bėdos ištikti, su kitais jis ilgus metus dirbo jo įkurtoje įmonių grupėje. Kokių gyvenimo pamokų paliko šis žmogus, kokių avantiūrų kartais tekdavo imtis, kad verslas augtų ir žmonės laiku gautų algas? Ir koks buvo jis – Audrius Linkus, koncerno ALGA prezidentas? Artėjant Vėlinėms, kalbiname koncerno ALGA valdybos narį Kostą JANKAUSKĄ, kuris su A. Linkumi dirbo 20, o pažįstamas bemaž 35-erius metus. Daiva KLIMAVIČIENĖ – Kaip jūs ...
  • Paukščių pasaulis – spalvingas ir stebinantis

    2021-11-03Paukščių pasaulis – spalvingas ir stebinantis
    Marijampolietė fotografė ir gamtos mylėtoja Irena Segevičiūtė-Tamulynienė jau prieš kurį laiką išleido spalvotą ir labai patrauklią knygą „Pašešupio paukščiai ir juos supanti aplinka“. „Suvalkietyje“ apie ją rašėme dar pavasarį, bet tik dabar knyga pagaliau pristatyta skaitytojams Marijampolės Petro Kriaučiūno viešojoje bibliotekoje. Tai buvo puiki proga dar kartą pasigėrėti šiuo autorės pomėgiu ir kartu pakeliauti po paukščių namus, kurie yra visai šalia mūsų. Algis VAŠKEVIČIUS Bibliotekoje dideliame ekrane galėjome dar kartą pamatyti beveik 80 autorės užfiksuotų paukščių, kuriuos ji stebėjo ir fotoaparatu fiksavo gerą dešimtmetį, o vaizdą ekrane papildė garso įrašas. Taigi bibliotekoje kukavo, čirpė ir gražiausias melodijas skleidė Pašešupio paukščiai. I. Tamulynienę ...
  • Tarptautinėje konferencijoje – dėmesys Kristijonui Donelaičiui

    2021-11-03Tarptautinėje konferencijoje – dėmesys Kristijonui Donelaičiui
    Spalio 27 dieną Marijampolėje surengta tarptautinė konferencija-skaitymai „Tolminkiemis – Lietuva, Marijampolė – šimtmečių iššūkiai“, skirti lietuvių grožinės literatūros pradininkui, poemos „Metai“ autoriui Kristijonui Donelaičiui. Renginys šiemet pasižymėjo itin įdomiais pranešimais ir turininga diskusija. Algis VAŠKEVIČIUS Iš pradžių rinktasi Marijampolės evangelikų liuteronų bažnyčioje, kur atminties pamaldas aukojo svečias iš Vilniaus evangelikų liuteronų vyskupas Mindaugas Sabutis kartu su klebonu Vaidu Klesevičiumi. Po pamaldų poeto atminimas pagerbtas prie jo paminklo – čia padėta gėlių, uždegtos žvakės, o Marijampolės Kristijono Donelaičio draugijos pirmininkė Vida Mickuvienė prisiminė, kad šis renginys – kartu ir draugijos 10-mečio veiklos minėjimas, kurio pernai nebuvo galimybių suorganizuoti dėl koronaviruso pandemijos. Konferencija vyko Marijampolės ...
  • „Ir dykynėj dobilas išdygsta…“

    2021-11-03„Ir dykynėj dobilas išdygsta...“
    • Naujos knygos • Čia – eilutė iš Česlovos Jakštytės eilėraščio „Įkvėpimui atėjus“, o eilėraštis yra jos eilėraščių knygoje „Ir dykumos žydi…“. Nematėte, nežinote? Nieko keisto, nes „Piko valandos“ išleistas rinkinys tik prieš dieną kitą, kaip tradiciškai sakoma, „išvydo šviesą“, o tiksliau – papildė ir taip jau netrumpą šios autorės knygų lentynėlę. Tai vienuoliktoji Lietuvos rašytojų sąjungos narės Č. Jakštytės knyga, pasirodžiusi jubiliejiniais autorės metais ir, tikėkimės, pirmoji iš antrosios dešimties būsimų leidinių (eilių, o gal – prozos ar filosofinių įžvalgų) būrelio… Nijolė LINIONIENĖ Nedidelio formato subtiliai ir lakoniškai apipavidalinta knyga (dailininkas Artūras Kaminskas, dizainerė maketuotoja Birutė Strolytė, viršeliui panaudota Aldonos Ruseckaitės nuotrauka) ...
  • Iš ruošiamo rinkinio „VIRŠ LAIKO. Autopoezė“

    2021-11-03Iš ruošiamo rinkinio  „VIRŠ LAIKO. Autopoezė“
    Ana LU (Luana MASIENĖ) Ligos istorija eilės dėliojosi kai žiauriai skaudėjorimą ir ritmą kančia auginomintys spėresnės už rankos judėjimąkas užrašyta – tas jau užgijo…viskas sudeginta, sutrypta, paliktaaistros, jausmai, emocijos, noraiir ta trapi krištolinė taurelėvirto briaunuota stikline artojuivãgos gyvenimo gilios ir lygios———————————tęsiasi tiek, kiek akys užmatonet nesvarbu ar ten braškės ar ligosaš jau seniai ne išalkus – apakus Likimas siūlų kamuolio vidujegaliu rasti sulankstytą„Primos“ pakelio gabalėlį, ananasinį saldainį, „karvutę“ ar irisiuką ten jį įdėdavo senelis arba tėtukasvis mezgu gyvenimo keliąmezgu geromis ir blogomis akimis+ – + – + – + – + – + – + – + – +jau be mamostik jos išmokytus raštus ...

 

Jau galite užsiprenumeruoti „Suvalkietį“ neišeidami iš namų.

Taip pat galite užsakyti skelbimą, sveikinimą ar užuojautą.