Dalį „Suvalkiečio“ žinių ir naujienų galima skaityti naujienų dalijimosi platformoje etaplius.lt, pasirinkus Marijampolės regioną.

 


Jokia paslaptis

Pažinimo laboratorija

Sekite mus:

 

M. K. Čiurlionio fondo nominantė O. Miliauskienė: „Gegnė – mūsų kūdikis“

Ona Miliauskienė sako, kad „Gegnėje“ dirbs tol, kol pajėgs. Beje, jau numačiusi ir savo įpėdinę, tik ją dar turi daug ko išmokyti.

Ona Miliauskienė sako, kad „Gegnėje“ dirbs tol, kol pajėgs. Beje, jau numačiusi ir savo įpėdinę, tik ją dar turi daug ko išmokyti.

Klojimo teatrų istorija Lietuvoje prasidėjo dar prieš Pirmąjį pasaulinį karą. Tuomet, slapstydamiesi nuo rusų valdžios, lietuviai rengdavo lietuviškus vakarus, kurių metu šokdavo tautinius šokius, dainuodavo lietuviškas dainas, vaidindavo kluonuose ar kituose ūkinės paskirties pastatuose. Tai ir buvo klojimo teatrų idėjos gimimas Lietuvoje. 1918 m. Lietuvai paskelbus Nepriklausomybę klojimo teatrai išgyveno tikrą aukso amžių, tačiau sovietmečiu apmirė. Atkūrus Nepriklausomybę klojimo teatrai pradėjo atgimti – Suvalkijos krašte klojimo teatro idėją ėmė puoselėti Tautkaičių teatras, kuris šiandien yra vienintelis klojimo teatras Suvalkijoje.

Tautkaičių klojimo teatro priešistorė
Tautkaičių klojimo teatro istorija buvo pradėta rašyti 1950 m. liepą. Tuomet Tautkaičių kaimo jaunimą vaidinti subūrė Aldona Gudaitytė-Teiberienė. Ji su grupele aktyvaus kaimo jaunimo pastatė J. Baltušio spektaklį „Gieda gaideliai“, tačiau turimų patalpų spektaklio vaidinimui nepakako, todėl su visa grupe artistų moteris įsiprašė į ūkininko kluoną, kur tilpo ne tik aktoriai, bet ir gausus būrys žiūrovų. Kadangi grupė vaidinančio jaunimo jokios oficialios pastogės neturėjo, o patirties vaidinant kluone jau buvo įgavę, tai tuometės valdžios dėka įsikurdino Kazimiero Čepaičio kluone. 1956 m. pastačius pirmuosius kultūros namus Dženčialiaukos kaime, atsirado puikios sąlygos vystyti kultūrinį gyvenimą, tad čia įsikūrė ir jaunimo mėgėjų teatro grupė, vadovaujama Aldonos Gudaitytės-Teiberienės.
1975 metais su paskyrimu į kultūros namus atvyko dirbti Ona Miliauskienė. Moteris, pamačiusi naująją darbo vietą buvo ne visai maloniai nustebusi – kultūros namai buvo nualinti, jiems verkiant reikėjo remonto. Kadangi noras dirbti buvo didžiulis, atgyvenęs pastatas moters nesustabdė – užuot skundusis, kibo į darbus ir kiek pajėgė viską atnaujino. Kultūros namuose pradėjo dirbti nauji darbuotojai, atsirado naujos veik-los – kultūrinis gyvenimas ir vėl pradėjo žydėti. O. Miliauskienės vadovaujami meno kolektyvai kaskart pasiekdavo vis aukštesnius įvertinimus. Deja, pinigų nuolat trūko, tekdavo eiti, prašyti, lįsti, reikalauti, kad būtų skiriama lėšų kolektyvams paremti ar reikalingai įrangai įsigyti. Atlyginimai, pasak O. Miliauskienės, taip pat nebuvo įspūdingi. Moteris sako dirbusi daugiau iš idėjos…
Nepaisant to, Tautkaičių teatras, vadovaujamas O. Miliauskienės, kasmet pastatydavo po spektaklį, į teatro veiklą įsitraukdavo vis nauji žmonės. Anot teatro vadovės, teatro reikėjo ne tik patiems artistams, bet ir žiūrovams – jų niekada netrūkdavo per spektaklių premjeras.
Pakilimą keitė nuosmukis
Atkūrus Nepriklausomybę ne tik Lietuva, bet ir Onos Miliauskienės vadovaujamas teatras išgyveno atgimimo laikus. Kolektyvas buvo kviečiamas vaidinti ir į aplinkinius kaimus bei miestelius, ir į užsienį. 1994 metais teatro grupė buvo pakviesta vaidinti Lenkijoje, Punske. Tuo metu pasienyje esantis Punskas buvo tikrų tikriausias užsienis. O. Miliauskienė savo išleistoje knygoje „Tautkaičių kultūros kronika“ apie atsiminimus iš viešnagės Punske rašo:
„1994 metais mūsų kaimo teat-rui buvo pasiūlyta pasirodyti Punske. Tuo metu čia klestėjo lietuviški renginiai. Į Punską išvykome didelis būrys meno mylėtojų – iki šiol prisimename, kaip visą parą išlaukėme muitinėje, kol būsime patikrinti ir paleisti į Lenkijos pusę. Stebėjausi tada visų kantrybe: vykstantiems į Lenkiją pirmą kartą, aišku, buvo įdomu – užsienis gi. O Punske buvome labai gražiai priimti. Tris paras čia prabuvome ir per tą laiką pasirodėme ne tik Punske, bet ir Klevų kaime, Ožkiniuose. Teko vaidinti net trąšų sandėlyje, bet aplinka spektaklio personažams labai tiko“, – rašo O. Miliauskienė.
Nors Ona Miliauskienė, atvykusi dirbti į Tautkaičių kultūros namus, prikėlė juos antram gyvenimui, pastatas ir toliau nepastebimai seno, blogėjo jo eksploatacinė būklė. Pasak teatro vadovės, kultūros namuose dirbti tapo nebeįmanoma, nes pastatas, tiesiogine to žodžio prasme, smego žemėn. „Dirbti juose tapo nebeįmanoma, todėl repeticijos vykdavo kieme arba prie kultūros namų, medžių apsuptyje. A. Vilkutaičio-Keturakio pjesę „Prilips ožys liepto galą“ parodėme tarp krūmų ir medžių susistatę dekoracijas. Tada kreipėmės į tuometį vicemerą Juozą Vaičiulį, kuris tikrai pagelbėjo. Buvo nupirktas „alytukas“, kuriame įsikūrė medicinos punktas, biblio-teka ir pats teatras. Pagaliau vėl galėjome normaliai dirbti“, – rašo O. Miliauskienė.
„Alytuko“ nepakako – norėjo kluono
Pasak teatro vadovės, su artistais tekdavo važinėti po įvairias Lietuvos vietoves ir vaidinti klojimuose. Kadangi O. Miliauskienės vadovaujamas teatras atitiko visus klojimo teatro principus – teatro komandą sudarė mėgėjai, specialaus vaidybinio išsilavinimo neturintys žmonės, norėjosi turėti savo klojimo teatrą. Ironiška, tačiau klojimo teatras neturėjo kluono. „Daug kur važinėdavome, matydavome kokius klojimo teatrus turi kiti rajonai, o mes nieko panašaus neturėjome. O taip norėdavosi tam klojime vaidinti, todėl 1997 metais įsiprašėme į Kisielių kluoną ir čia surengėme Sekmines. Buvome labai dėkingi ūkininkams, kad jie mus įsileido, tačiau viskas nebuvo taip paprasta – reikėjo šieną išvežti, sceną pasidaryti, suolus sudėti, o po renginio vėl viską atstatyti į pradinę padėti. Nepaisant to, šventė buvo puiki – ūkininkų kiemas buvo pilnas žmonių“, – pasakojo O. Miliauskienė.
Šitaip teatras ūkininkų kluonuose glaudėsi kelis metus. 2000-aisiais, minint Tautkaičių teatro 50 metų jubiliejų, artistai vis dar neturėjo savo kluono, tačiau Onai Miliauskienei ramybės nedavė mintis jį turėti. Tada ir prasidėjo teatro vadovės žygiai į Marijampolės savivaldybę. „Supratau, kad ilgiau taip negalime be vietos būti. Žinojau, kad Savivaldybė pardavė autobusų stotį ir turi pinigų, todėl ėjau su prašymu pastatyti mums kluoną. Meras Vidmantas Brazys išklausė ir, svarbiausia, išgirdo mano prašymą – 2002 metų ankstyvą pavasarį sužinojome, kad bus statomas klojimo teatras. Iš pradžių buvo sunku patikėti, kad tai vyksta, kad pagaliau turėsime klojimą. Ir ne bet kokį, o vienintelį naujos statybos klojimo teatrą iš naujo atgimusioje Lietuvoje“, – džiugiai pasakojo Ona Miliauskienė.
Kluonas pagaliau iškilo
Nors teatro vadovė sako, kad dėkoti už Tautkaičių klojimo teatrą labiausiai reikia merui Vidmantui Braziui, tačiau „Gegnė“ yra jos nuopelnas, jos kūdikis – tai moteris inicijavo jo atsiradimą. „Kad atsirado „Gegnė“ – nesididžiuoju, bet labai džiaugiuosi. Kovoti už tai, kad kaime būtų vystomas kultūrinis gyvenimas ir klojimo teatro tradicijos, skatino žmonės, tai ne mano vienos nuopelnas. Mano pačios sveikata tuo metu buvo sunki, galvojau, kad nebeturiu jėgų nei dirbti, nei kažko prašyti, bet žmonių palaikymas ir noras puoselėti kultūrinę veiklą buvo toks didžiulis, kad negalėjau sėdėti rankas sudėjusi. Todėl ėjau, prašiau, sakiau, kad reikia mums kultūros židinio, kad mums reikia kluono ir klojimo teatro“, – sakė moteris.
Kluonas buvo pastatytas greitai, vos per porą mėnesių. Klojimo atidarymo proga buvo rengiama didžiulė šventė – juk tai buvo labai ilgai laukta akimirka. Likus 5 dienoms iki visai Tautkaičių bendruomenei ilgai lauktos šventės, teatro siela Ona Miliauskienė pateko į ligoninę. „Prieš pat klojimo atidarymą mane ištiko priepuolis. Ligoninėje būdama galvojau, kad jokiu būdu negaliu praleisti šitiek ilgai lauktos akimirkos, todėl daktarui sakiau: turite 3 dienas mane pastatyti ant kojų, nes man reikia būtinai dalyvauti šventėje. Ir pastatė – sėkmingai dalyvavau šventėje. O kiek žmonių susirinko – pilnas ne tik kluonas, bet ir visas kiemas buvo. Tada iš karto supratome, kad kluonas yra tikrai reikalingas žmonėms, bet tuo pačiu ir per mažas. Jame telpa apie 300 žiūrovų, tačiau čia susirenka ir 600, ir 700 žmonių. Todėl teko pastatyti sceną lauke – koks ten spektaklis, jei jo normaliai nematai, – kalbėjo O. Miliauskienė.
„Gegnės“ atsiradimas
Su kluono atsiradimu Tautkaičių klojimo teatras gavo ir vardą. Gegnė – storas medžio tašas, kuris laiko stogo dangą. Išgirdusi, kad kluonas bus statomas gegnės principu, moteris pamanė, kad taip būtų galima pavadinti ir teatro grupę. Tai tarsi kluono ir teatro sąsajų įprasminimas, todėl atsiradus klojimui Tautkaičių teatras pasivadino „Gegnės“ vardu.
Šiandien „Gegnei“ jau 14 metų. Būtų sunku ir suskaičiuoti kiek čia spektaklių suvaidinta, kiek švenčių atšvęsta, kiek žmonių čia praėję. Per visus šiuos metus „Gegnė“ keitėsi, augo, plėtėsi. Teatro gyvavimo pradžioje aktoriais galėjo būti tik Tautkaičių gyventojai. Norinčių vaidinti būdavo daug, tačiau galimybę pasirodyti teatro scenoje gaudavo ne visi, tik patys gabiausi. Šiandien „Gegnėje“ vaidina ne tik Tautkaičių gyventojai, aktorių gyvenamoji teritorija išsiplėtusi, vaidina ir aplinkinių teritorijų gyventojai. Ona Miliauskienė sako, kad dabar norinčių vaidinti teatre trūksta. „Dabar viskas kitaip nei anuomet – nelaukia eilė norinčių tapti aktoriais, tenka pačiai ieškoti, siūlyti, prašyti, kad sutiktų vaidinti. Kadangi čia jau gyvenu daug metų, visus pažįstu, turiu šiokį tokį vardą užsitarnavusi, todėl man paprašius žmonių sutikti vaidinti, jie neturi kur dėtis, todėl sutinka. Nedrįsta man pasakyti ne“, – juokavo „Gegnės“ vadovė.
„Gegnės“ palikti neketina
Kol kas moteris vadovauja ne tik „Gegnei“, bet ir visai kultūrinei, bendruomeninei veiklai Tautkaičiuose. „Kultūrinė Tautkaičių veikla mano žinioje jau daugiau nei 40 metų. Atėjo laikas ir kitiems pasireikšti, vietą naujai kartai užleisti. Nuo kitų metų planuoju nebevadovauti – pasiliksiu tik prie teatro vairo. Visi klausia, ką aš veiksiu, kai išeisiu iš darbo, o aš atsakau, kad dirbsiu toliau „Gegnėje“. Man patinka dirbti su teatru, kadangi čia nuolat sužinai ką nors naujo. Pavyzdžiui, neseniai prie teatro veiklos prisijungusi moteris, kuri gyvena kaimynystėje, pasirodo, turi užslėptą talentą vaidinti. Dabar statome spektaklį „Plutelė ir pelės“, jame yra personažas, bjauri ūkininkė tokia. Tai ta mano artistė kaip įlekia į sceną, tai visa jausmų puokštė rodos trykšta iš jos tiesiog. Ji – žmogus asmenybė: su charizma, charakteriu, puikiu balsu, iškalba. Tokie žmonės įkvepia dirbti toliau, jie užveda. Be to, „Gegnėje“ daug darbo ne tik su vaidinimais – čia daugybė gėlių, kiekvieną reikia sužiūrėti, pačiupinėti, palaistyti. Kas be manęs jas sužiūrės? Reikalinga ir aš „Gegnei“, ir ji man, todėl kol pajėgsiu, tol dirbsiu“, – sakė O. Miliauskienė.
Moteris sako rūpinsis teatru tiek, kiek galės, tačiau nerimauja, kas čia bus, kai jos nebebus. „Ar bus kam vaidinti, kam vadovauti? Jaunimas jaunimo sunkiai klauso. Vyresniam žmogui tai jaučia pagarbą, lengviau paklūsta, o jaunam žmogui sunkiau suvaldyti grupę žmonių. Esant aktorių trūkumui, priprašau žmones vaidinti. Tėvų prašau, kad vaikus leistų vaidinti, o kaip jie man atsakys – liepia tiems vaikams ateiti. Kaime vyrauja požiūris, tokia tradicija, kad reikia į klojimą eiti, teatrą palaikyti. Jei tėvai, seneliai ėjo, tai jie patys ir jų vaikai turi eiti. Rodos, kitaip ir būti juk negali. Iš pradžių gal nenoriai eina, bet paskui pradeda patikti. Pas mane jau ketvirta karta vaidina – pradėjusi dirbti sutikau vyriausiuosius, tuomet atėjo jų vaikai, paskui anūkai, o šiuo metu jau ir proanūkiai pirmųjų mano auklėtinių vaidina. Džiaugiuosi, kad pavyko sukurti tokią klojimo teatro tradiciją ir požiūrį, kad teatras tai – šventas reikalas. Jei neprisidėsime prie jo veiklos, jis gali ir išnykti. Tikiuosi, taip nenutiks, kad ir be manęs atsiras tokių entuziastų, kurie ne tik norės, bet ir galės dirbti“, – svarstė kultūrininkė.
Jau žino, kam paliktų „Gegnę“
Savo įpėdine O. Miliauskienė mato vieną teatre vaidinančią ir šokų kolektyvui vadovaujančią merginą. Vadovė sako, kad ji galėtų imtis tokio darbą, nes dirba nuoširdžiai. Norėdama padėti jai dar daug ko išmokti, O. Miliauskienė planuoja kartu su mergina statyti spektaklį ir vienai leisti pavadovauti visai aktorių komandai. „Rugpjūčio 6 dieną esame suplanavę vykti į Žemaitkiemį, kur vaidinsime spektaklį „Plutelė ir pelės“. Ketinu išleisti ją vieną su jais visais kartu važiuoti – tegul mokosi, išbando save, pamato, ką reiškia toks darbas. Ji gali ir nori dirbti tokį darbą, tik kad tas entuziazmas neišnyktų. Juk dabar kultūros darbuotojų atlyginimai tokie maži“, – apgailestavo O. Miliauskienė.
Nuopelnais nesididžiuoja
Nors O. Miliauskienė ir kuklinasi, prie klojimo teatrų tradicijos Suvalkijoje ji prisidėjusi didele dalimi. Juk „Gegnė“ – vienintelis klojimo teatras Suvalkijoje ir jei ne ji, situacija su klojimais mūsų krašte būtų liūdna. O. Miliauskienės indėlis į kultūrinę ir teatrinę veiklą Suvalkijoje yra didelis, ji ne kartą buvo įvertinta. 2014 metais O. Miliauskienė tapo M. K. Čiurlionio fondo laureate ir gavo „Lietuvos šviesuolio“ apdovanojimą. „Kas mane tam apdovanojimui nominavo – nežinau. Buvo labai netikėta, kai sužinojau, jog esu kviečiama atsiimti tokį apdovanojimą. Tiesą pasakius, nemėgstu tų didelių iškilmių. Man jau geriau juodai dirbti ir matyti rezultatą, laimingus, besišypsančius žmones. Nemėgstu, kai pradeda eiti su visokiais vazonais, gėlėmis ir statulėlėmis“, – juokavo O. Miliauskienė.

O. Miliauskienė be galo džiaugiasi, kad teatras po ilgų blaškymųsi pagaliau surado savo namus Savivaldybės dėka ir jos iniciatyva. Vis dėlto, pasak vadovės, klojimas galėtų būti ir didesnis – visi norintys pamatyti spektaklius čia netelpa.„Gegnėje“ ne tik vaidinama, bet ir šokama, dainuojama ir visaip kaip įmanoma linksminamasi.„Gegnės“ kiemo vartai buvo pripažinti gražiausiais kiemo vartais Europoje.Vietos trūkumą kluone kompensuoja lauke pastatyta scena – kieme telpa visi norintys žiūrėti spektaklius.

Komentarai baigti.

Naujausia informacija

  • Pedagogai A. ir L. Šepkai – lituanistų šeima iš buvusios pedagoginės mokyklos

    2016-09-26Pedagogai A. ir L. Šepkai – lituanistų šeima iš buvusios pedagoginės mokyklos
    Aleksandra ir Lionginas Šepkai – du lituanistai, kurie pusę amžiaus dirbo pedagoginėje mokykloje – pradžioje Kapsuko, paskui Marijampolės. Aleksandra dėstė lietuvių kalbos dalykus (dirbo iki 1994 m., 50 metų stažas), o Lionginas (dirbo iki 1996 m., 52 m. stažas) dėstė literatūrą, vaikų literatūrą, pedagoginę praktiką ir kt.   „Normalioje laisvoje valstybėje, kuriai niekas negrasina, nereikia įrodinėti savo tautinių ir valstybingumo teisių, todėl patriotizmo (išorinio, matomo) nedaug. Tie patriotiniai šūkiai suskamba, kai atsiranda priešų“, – tai L. Šepkaus mintis. A. Šepkienė prisimena: „Kai čia pradėjau dirbti, buvo bendra dvasia, aš tik įsiliejau. Nejutau jokios įtampos, tvyrojo draugiškumas, meilė mokiniams, ryšys su jais, bendras rūpestis. ...
  • Išdalinti apdovanojimai konkurso „Vasara su fotoaparatu“ nugalėtojams

    2016-09-16Išdalinti apdovanojimai konkurso „Vasara su fotoaparatu“ nugalėtojams
    Iš viso šiemet jau tradiciniu tapusiame konkurse sulaukėme 450 nuotraukų. Pirmą kartą jas visas publikavome laikraščio feisbuko paskyroje. Taigi ir nugalėtojai buvo išrinkti du – vieną rinko visi feisbuko lankytojai, kitą – mūsų redakcijos sudaryta komisija.   Antradienį buvo paskelbti nugalėtojai ir įteikti redakcijos įsteigti prizai. Plačiosios visuomenės favorite, feisbuke surinkusi 1665 balsus, tapo Audronės Mikulionienės nuotrauka – paežerės peizažas. Mūsų komisija nugalėtoja išrinko Karolinos Giraitytės nuotrauką, kurioje užfiksuota varliuko ir vaikinuko draugystė. Redakcijos komisijos dar išrinkti šie nominantai: Vaidas Karpavičius, Aldona Rauluševičienė, Viktorija Burinskaitė, Vaida Kelerytė-Burokienė, Neringa Lesetė, Austėja Kuršvietytė, Vilma Grinevičienė, Akvelina Paškauskienė, kurių darbai išsiskyrė iš kitų savo kokybe ...
  • Ir šiemet mokamus būrelius kompensuos krepšelis

    2016-09-15Ir šiemet mokamus būrelius kompensuos krepšelis
    Prasidėjus naujiems mokslo metams tėvams pravartu pagalvoti, kuo jų atžala užsiims po pamokų – lankys šokio užsiėmimus, patriotinio ugdymo būrelį, o gal lavins viešojo kalbėjimo įgūdžius. Šiemet, kaip ir pernai, būreliams skiriamas neformaliojo vaikų švietimo krepšelis, o pasirinkimas – dar gausesnis. Tik norintiems pasinaudoti krepšeliu reikėtų suskubti – pasirašyti sutartis su finansuojamų būrelių organizatoriais reikia iki savivaldybės nustatytos datos.     Išaugo pasirinkimas  Neformaliojo vaikų švietimo veikloms nuo 2015 m. spalio 1 d. skiriamas tikslinis valstybės finansavimas bus tęsiamas ir šiais mokslo metais. Pernai krepšeliu naudojosi 58 tūkst. šalies mokinių, buvo finansuojama per 2000 būrelių. „Krepšelis ypač pateisino lūkesčius regionuose, kur iki tol nebuvo didelės ...
  • Sasnavos aerodrome – lakūnai, skraidyklininkai, parašiutininkai, aviamodeliuotojai…

    2016-08-29Sasnavos aerodrome – lakūnai, skraidyklininkai, parašiutininkai, aviamodeliuotojai...
    Kasmet prieš Vėlines simbolinį generolo A. Gustaičio kapą senosiose Marijampolės kapinėse aplanko Lietuvos kariuomenės karinių oro pajėgų atstovai, padeda gėlių, uždega žvakę, nes tikrojo generolo kapo neturima.   Artėjant aviacijos šimtmečiui Lietuvos kariuomenės Karinių oro pajėgų viešųjų ryšių vyr. specialistas Gintautas Deksnys ruošiasi išleisti knygą apie aviacijos istoriją „Praeities laiškai“. Joje bus laiškas ir generolui Antanui Gustaičiui. „Marijampolė turėtų dar daugiau dėmesio skirti aviacijai, nes šis kraštas padovanojo daugiausia lakūnų. Tai didelis indėlis besivystančiai aviacijai“, – sakė Gintautas Deksnys. Iš tiesų Marijampolėje aviacijos tradicijos gilios, pasekėjų ir šiandien daug. Lakūno bandytojo, kosmonauto tyrėjo Rimanto Stankevičiaus vardą šiandien žino daugelis marijampoliečių. Jis – vienintelis ...
  • Atgaivino tėviškę

    2016-08-29Atgaivino tėviškę
    Maisto pramonės automatų gamykloje „Fasa“ susikūrusios iniciatyvinės grupės, kuri rūpinosi Antano Gustaičio tėviškės sutvarkymu ir atstatymu, entuziastas Vidmantas Kačergis ir šiandien prisimena, kaip prasidėjo jo pažintis su Antano Gustaičio gyvenimo istorija. „1980 metais Obelinėje dalino sklypus kolektyviniams sodams. Gavo sklypą ir mūsų šeima. Apie tai, kad netoliese yra Antano Gustaičio tėviškė, apie jį patį, nieko nežinojome. Tik to sklypo niekam neskyrė. Buvo likę medžiai ir sodas“, – pasakojo Marijampolėje gyvenantis Vidmantas Kačergis. Tuo metu jis dirbo maisto pramonės automatų gamykloje „Fasa“. 1987 metais, vienos komandiruotės Maskvoje metu, jis susipažino su Alytuje gyvenančiu kolega Vytu Burinsku, kuris kilęs iš Padovinio. Draugystė nenutrūko. V. ...
  • Antanas Gustaitis – pirmojo lietuviško lėktuvo ANBO kūrėjas

    2016-08-29Antanas Gustaitis – pirmojo lietuviško lėktuvo ANBO kūrėjas
    Marijampolės regiono gyventojai pagrįstai didžiuojasi iš jos apylinkių kilusiais ne tik meno, kultūros veikėjais, kalbininkais, bet ir aviatoriais. Sasnavos seniūnijoje gimęs ypatingų gabumų ir reto konstruktoriaus talento žmogus, palikęs gilius savo darbo pėdsakus prieškario Lietuvos karo aviacijoje – lėktuvų ANBO konstruktorius Antanas Gustaitis. Lietuvos karo aviacijos vadas, brigados generolas, aviakonstruktorius, 9 lėktuvų ANBO projektų autorius, aukštojo aviacijos mokslo Lietuvoje iniciatorius. Karo aviacijos mokyklos, Vytauto Didžiojo universiteto aviacijos katedros dėstytojas. Tai tik keletas eilučių iš Antano Gustaičio biografijos. Iš tiesų jo vaidmuo Lietuvos aviacijoje neišmatuojamas. Iškilios asmenybės žmogui teko tragiškas likimas: ketinęs pasitraukti iš okupuotos Lietuvos į Vakarus, Antanas Gustaitis Lietuvos–Vokietijos ...
  • Sodybos tuščios nestovi

    2016-08-29
    Tai – irgi apie Plutiškes. Paklausti apie situaciją miestelyje pašnekovai pasidžiaugė, kad čia, skirtingai nei daugelyje kitų panašių vietų, vyksmo ir gyvybės daug. „Pas mus sodybos tuščios nestovi: jei tik atsiranda kokia, jau, žiūrėk, kas nors kuriasi. Tai kieno vaikai grįžta į tėvų ar senelių namus – vieni visam laikui, kiti labiau tik vasaromis gyvena, kitus namus nuperka kas iš šalies, ir laukuose naujus namus statosi… Žiūrėkite: įsikūrė du operos solistai – irgi pavyzdys. Žmonės kiemus, aplinką gražiai tvarko, bendruomenė aktyviai dirba.“ Pliusas ir tai, kad čia yra ir gerą vardą turi gimnazija, su kurios kolektyvu visada randama bendra kalba. Moksleivių ...
  • „Vabalkšnė – tai mažas upelis…“

    2016-08-29
      Tai pirmoji eilutė iš dainos (himno), kuris lydi Plutiškių folk­loro ansamblį jau daug metų. Tiesą sakant, paminėjus šį įdomiai skambantį pavadinimą daugumai pirmoji mintis ir būna, kad kalbama apie kolektyvą – ne tik pačiose Plutiškėse ar Kazlų Rūdos savivaldybėje, kuriai gražiai atstovauja, žinomą, bet ir prestižiniuose Lietuvos renginiuose Sūduvos kraštą jau ketvirtį amžiaus reprezentuojantį… Beje, kolektyvo „krikštynos“ įvyko ne iš karto: tik minint veiklos dešimtmetį, 2000-aisiais, kai jau patys pasijuto tvirtesni, kai dainų skambėjimą, šokius, senovines poringes ėmė girti visur, kur tik Plutiškių žmonės pasirodydavo, imta svarstyti, kad kolektyvui reikia vardo. Vabalkšnė – per seniūnijos teritoriją tekantis upelis (beje, oficialiuose ...
  • „Gal čia likimas kiekvienam parašo…“

    2016-08-29„Gal čia likimas kiekvienam parašo...“
    Be muzikos, dainos Laimutė Vilčinskienė neįsivaizdavo savo gyvenimo. Kai labai trokšti – tai ir pasieki.Besišnekučiuojant apie tai, kaip žmogus atsiduria toje ar kitoje vietoje, kokiu keliu (ar šunkeliu) pasuka, kas valdo jo mintį ir norus ir dar apie daug kitų dalykų, šiuos žodžius ištarė Plutiškių kultūros namus antraisiais savo namais vadinanti Laimutė Vilčinskienė. Kultūrinio darbo organizatorė, „Vabalkšnės“ folkloro ansamblio vadovė, Kazlų Rūdos kultūros cent­ro kapelos „Rudnia“ dalyvė – ir viena iš giedotojų. Nežinia, kaip būtų susiklostęs jos gyvenimas ir darbai, kur skambėtų jos balsas, jei prieš keletą dešimtmečių kai kurie dalykai būtų susidėlioję kitaip. Jei būtų buvę lemta išsipildyti svajonei ...
  • Ir sovietmečiu palydėdavo su giesmėmis…

    2016-08-29Ir sovietmečiu palydėdavo su giesmėmis...
    Tradicija palydėti mirusįjį su giesmėmis, muzika, skambant varpams labai sena. Kai kuriose tautose tai mušamieji, kitur – pučiamieji instrumentai, matome ir ritualinių šokių, ir, mūsų supratimu, kitų, visai negedulingų, papročių. Kiekviename krašte ar žemyne šie dalykai šimtmečių ar net tūkstant­mečių senumo ir tai vertinama kaip nematerialusis kultūros paveldas. Faktų apie giedojimo tradicijas Suvalkijoje aptikti buvo sunku: etnologų labiau užfiksuoti, nagrinėti dzūkų ar žemaičių papročiai. Nemažą darbą šia tema yra parengusi Šunskų laisvalaikio salės kultūrinio darbo organizatorė Eglė Alenskaitė: ji ne tik nagrinėja savo krašto tradicijas, bet ir pati dalyvauja giedant tradicinį rožinį… Pastaruoju metu apsižiūrėta, kad kartu su tradiciškai giedančiais, senąsias ...
  • „Kol gyvi būsime, vieni kitiems padėsime…“

    2016-08-29„Kol gyvi būsime, vieni kitiems padėsime...“
    Taip sakė visi: ir Romualdas Večerskas, ir drauge su juo giedantys Onutė ir Leonas Janušauskai, dažnai prie jų prisidedanti Rasa Kalinauskienė – jauniausia iš visų ir, žinoma, ilgametė kultūros darbuotoja, folkloro ansamblio vadovė Laimutė Vilčinskienė. Tai ir yra ta grupelė, tradiciškai giedanti Plutiškių krašto Švč. Jėzaus širdies rožančių, litaniją ir šermenines giesmes. Visi šie žmonės nuoširdžiai dalyvauja ir „Vabalkšnės“ ansamblio veik­loje, o giedojimas, išreiškiantis pagarbą Anapilin iškeliaujančiam bei atsisveikinimą su juo, visiems pažįstamas, nes atėjęs iš vaikystės, iš šeimų – iš ten atsinešto gilaus, nesuvaidinto tikėjimo. „Mūsų giesmės yra tikra malda, o dabar per šermenis giesmėje dažnai viską nustelbia melodijos, ...
  • Romualdas Večerskas: „Dabar daugiausia giedame keturiese…“

    2016-08-29Romualdas Večerskas: „Dabar daugiausia giedame keturiese...“
    (Plutiškių krašto šermenų giesmės – išskirtinis reiškinys puoselėjant nematerialųjį paveldą) Kazlų Rūdos savivaldybės kultūros centre keletą metų vyko projektas „Etnokultūros versmės“: jo rezultatas – ne tik jau gerai žinomų, ne vienerius metus viešumoje pasirodančių pavienių muzikantų, dainininkų, pasakorių, etnografinių ansamblių bei tautodailininkų koncertai ir parodos, bet ir nauji atradimai. Jie organizatoriams buvo itin malonūs. Išryškėjo nemažai unikalų paveldą (senąsias, dar iš senelių išmoktas dainas, senųjų kaimo muzikantų melodijas, išskirtinį atlikimo būdą) iš atminties lobynų prikėlusių ir jį puoselėjančių naujų žmonių. O vienoje tokių švenčių Plutiškių kultūros namų folkloro ansamblis „Vabalkšnė“ nustebino šį kolektyvą gerai žinančius ir mėgstančius kraštiečius. Grupelė jo narių ...
  • Priešmokyklinis ugdymas – kad vaikai mokyklose jaustųsi drąsiai

    2016-08-29
    Rugsėjo 1-ąją visi šešiamečiai susirinks į priešmokyklines grupes darželiuose ir mokyklose. Šiemet priešmokyklinis ugdymas tapo privalomas visiems vaikams, kuriems liko metai iki mokyklos. Jau praėjusiais metais priešmokyklines grupes lankė beveik 98 proc. šešiamečių. Specialistai pabrėžia, kad prieš pirmąją klasę vaikams svarbiausia – ne išmokti rašyti ar skaityti, bet pasirengti psichologiškai. Būsimiesiems mokinukams svarbu įprasti būti kolektyve kartu su bendraamžiais ir suaugusiais, išmokti klausytis ir išgirsti, išreikšti savo nuomonę, sutarti su kitais. Tyrimais įrodyta, kad prieš mokyklą grupes lankę vaikai vėliau pasiekia geresnių rezultatų. Sėkmingas  startas visiems Švietimo ir mokslo ministerijos Ikimokyklinio ir pradinio ugdymo skyriaus vedėja Laima Jankauskienė sako, kad privalomas priešmokyklinis ugdymas ...
  • Nuo rugsėjo 1 d. – papildomos lėšos mokytojų algoms didinti

    2016-08-22
    Švietimo ir mokslo ministerija mokytojų algoms didinti papildomai skyrė 8 mln. eurų. „Radome lėšų pagerinti mažiausiai uždirbančių mokytojų padėtį. Iki šiol visų pedagogų atlyginimai buvo skaičiuojami pagal tris skirtingus koeficientus: minimalų, vidutinį ir maksimalų. Nuo rugsėjo 1 d., skyrus papildomų lėšų, minimalių koeficientų neliks, visi bus pakelti bent iki vidurkio. Pokytį pajus tie pedagogai, kurių algos iki šiol buvo skaičiuojamos pagal mažesnį nei vidutinį koeficientą“, – sako švietimo ir mokslo ministrė Audronė Pitrėnienė. Minimalūs koeficientai didės ne tik mokytojams, bet ir auklėtojams, priešmokyklinio ugdymo pedagogams, specialiesiems pedagogams, socialiniams darbuotojams, švietimo įstaigose ir psichologinėse pedagoginėse tarnybose dirbantiems psichologams, specialiesiems ir socialiniams pedagogams. Skaičiuojama, kad ...
  • Įgytą specialybę realizavo bendruomenės teatro veikloje

    2016-08-16Įgytą specialybę realizavo bendruomenės teatro veikloje
    Marijampolės apylinkėse, be „Gegnės“ ir Onos Miliauskienės, yra ir daugiau žmonių, puoselėjančių mėgėjiško teatro tradicijas. „Sūduvos“ bendruomenės pirmininkė Daiva Krampienė – viena iš jų. Moteris yra baigusi režisūros studijas, tačiau šiuo metu dirba su tuo visai nesusijusį darbą. Vis dėlto noras kurti niekur nedingęs, todėl kūrybines idėjas Daiva Krampienė realizuoja pačios suburtame „Sūduvos“ bendruomenės teatre. Teatro grupę subūrė noras kurti Daiva Krampienė atlieka ne tik „Sūduvos“ bendruomenės pirmininkės pareigas, ji taip pat dirba kasdienį darbą, kuris ne visai susijęs su jos išsilavinimu. Kadaise darbas pagal įgytą režisierės specialybę jai patiko, tačiau aplinkybės pasisuko taip, kad teko palikti režisūrą. Nors režisierės pareigų teko ...

 

Jau galite užsiprenumeruoti „Suvalkietį“ neišeidami iš namų.

Taip pat galite užsakyti skelbimą, sveikinimą ar užuojautą.