Be muzikos, dainos Laimutė Vilčinskienė neįsivaizdavo savo gyvenimo. Kai labai trokšti – tai ir pasieki.Besišnekučiuojant apie tai, kaip žmogus atsiduria toje ar kitoje vietoje, kokiu keliu (ar šunkeliu) pasuka, kas valdo jo mintį ir norus ir dar apie daug kitų dalykų, šiuos žodžius ištarė Plutiškių kultūros namus antraisiais savo namais vadinanti Laimutė Vilčinskienė. Kultūrinio darbo organizatorė, „Vabalkšnės“ folkloro ansamblio vadovė, Kazlų Rūdos kultūros centro kapelos „Rudnia“ dalyvė – ir viena iš giedotojų. Nežinia, kaip būtų susiklostęs jos gyvenimas ir darbai, kur skambėtų jos balsas, jei prieš keletą dešimtmečių kai kurie dalykai būtų susidėlioję kitaip. Jei būtų buvę lemta išsipildyti svajonei – mokytis chorinio dirigavimo – gal likimo sparnai būtų nunešę į kitą Lietuvos kraštą, o ten… Tačiau gausioje šeimoje (šešetas vaikų) pertekliaus nebuvo ir svajones apie mokslus tolimuose miestuose teko koreguoti. Bet vienas noras – kas bebūtų, gyventi su muzika – nesikeitė. Nes ji lydėjo nuo lopšio, visi šeimoje buvo muzikalūs: tėvelis Petras Liutvaitis smuikavo, turėjo gražų balsą (baritoną), broliai ir seserys grojo kas gitara, kas akordeonu ar triūba… Pati akordeonu groti išmokusi šeštoje klasėje, kaip sakoma, „per save“. Vėliau daug davė mokslas tuometėje Marijampolės pedagoginėje mokykloje, paskui įvaldė dar keletą instrumentų. Sako, kad dalyvaudama Virginijos Junevičienės vadovaujamame „Suvalkijos“ chore, kurį lankė aštuonetą metų (dirbo Subačiškių kultūros namuose, į repeticijas ir koncertus važinėjo…) gavo neįkainojamos vertės pamokas, kurios labai pravertė, kai pati ėmė vadovauti kolektyvui.
Natūraliai, tarsi savaime Laimutės gyvenimo dalimi tapo ir bažnytinis giedojimas – laidotuvėse taip pat. „Mūsų giminėje jei kas mirdavo, buvo priimta ir vaikus vežtis, visi sėdėdavome. Anksčiau be trijų dienų nelaidodavo, todėl ir apeigos tęsėsi ilgai. Kai tik pasitaikydavo proga, taikydavau sėsti prie giedančiųjų, prie Aldonos Račaitienės – soprano. Ir jau užtraukdavau – norėjau, kad mane visi girdėtų, net tildydavo. Viskas ateina su laiku, patirtimi, imi suprasti, kad ne garsumas, ne išlįsti į priekį svarbiausia, o visai kiti dalykai… Džiaugiuosi, kad pas mus visi giedotojai supratingi, santūrūs, ne tik vienas kitą girdi, bet ir jaučia aplinkinius. Tikrai ne darbą dirba, o iš tiesų dalyvauja apeigose. Iš tikrųjų tai juk gyvenime viskas kartu, susimaišę: čia linksmybės, čia, žiūrėk, jau ašaros, vargas. Visi čia mes savi. Kai bėda ištinka ansamblietį ar jo šeimą, visi skuba, bėga padėti – kad būtų kitaip nė neįsivaizduojame. Ir palydėdami giedame jau visi.“
Prieš porą metų tradiciškai giedamas Plutiškių krašto Švč. Jėzaus širdies rožančius (trys dalys), litanija ir šermenų giesmės buvo įrašyta į dvi kompaktines plokšteles. Giedojo Romualdas Večerskas, Leonas Janušauskas, Ona Janušauskienė, Laimutė Vilčinskienė ir Rasa Kalinauskienė. Tam, žinoma, prireikė rašyti projektą, neapsieita be Kazlų Rūdos kultūros centro darbuotojų pagalbos. Pasidomėjus, kiek ilgai buvo tam ruoštasi, L. Vilčinskienė atsakė, kad „viskas buvo atvirkščiai, negu kitais kartais. Apie plokšteles ar projektą negalvojome: tiesiog kartą kilo mintis, kad mūsų giedojimą reikia užfiksuoti, o būdas tik vienas, nes nei dainos, nei giesmės lentynoje ar skrynioje nepadėsi, neišsaugosi. Tai irgi kaip likimo skirta – susėdome ir susikaupę viską atlikome be jokių pertraukų ar „kitų kartų“. Viskas gerai pavyko, įrašo garso kokybė gera, nereikėjo jokių specialių studijų. Jau paskui, kai parodėme, ką turime, gavome paramos. Dabar kai kas šį įrašą naudoja ir per laidotuves…“