Taip sakė visi: ir Romualdas Večerskas, ir drauge su juo giedantys Onutė ir Leonas Janušauskai, dažnai prie jų prisidedanti Rasa Kalinauskienė – jauniausia iš visų ir, žinoma, ilgametė kultūros darbuotoja, folkloro ansamblio vadovė Laimutė Vilčinskienė. Tai ir yra ta grupelė, tradiciškai giedanti Plutiškių krašto Švč. Jėzaus širdies rožančių, litaniją ir šermenines giesmes. Visi šie žmonės nuoširdžiai dalyvauja ir „Vabalkšnės“ ansamblio veikloje, o giedojimas, išreiškiantis pagarbą Anapilin iškeliaujančiam bei atsisveikinimą su juo, visiems pažįstamas, nes atėjęs iš vaikystės, iš šeimų – iš ten atsinešto gilaus, nesuvaidinto tikėjimo. „Mūsų giesmės yra tikra malda, o dabar per šermenis giesmėje dažnai viską nustelbia melodijos, o žodžiai neturi sakralinės prasmės“, – įsitikinusi Rasa. Jai pritaria ir kiti, matantys, kaip keičiasi tradicijos, papročiai ir… šermenų bei laidotuvių mados. Ir ne tik. Per šv. Mišias savo bažnyčioje pamato vaizdų, kai vaikams įduodama planšetė, leidžiama elgtis kaip tik jiems patinka…
Onutė Janušauskienė į šiuos kraštus atvyko su paskyrimu po mokslų, o kilimo ji iš Dzūkijos. Ištekėjo už vietinio ir liko visam laikui. Tad nors dzūkiškas dainas bei giesmes prisimena, tačiau abu su vyru Leonu ir dainuoja, ir gieda taip, kaip šiame krašte priimta. Jau daug metų: dar kol nebuvo folkloro ansamblio dainavo vokaliniuose ansambliuose. O giedoti taip pat abu pradėjo jau labai seniai. Atrodo, kad turint tiek visokios patirties giesmininkams viskas seniai žinoma ir aišku, nes juk ir koncertai, buvimas scenoje padeda, užgrūdina. Bet pašnekovai vienbalsiai prieštarauja: kiekvienas kartas reikalauja susitelkimo ir ištvermės. „Tos daugiau nei dvi valandos be atodūsio tikrai nelengvos, – sako ponia Onutė. – Scenoje tai kad ir ilgas koncertas, bet yra pertraukėlių: viena daina baigiasi, kita prasideda, dar koks tekstas… O čia burna išdžiūva ir susikaupimo reikia, negali nė kiek į šoną nukrypti, nes viskas pairs. O juk palydime dažnai pažįstamus žmones, apie juos daug prisiminimų – negali nesijaudinti. Kitą kartą koks išskirtinis atvejis – jauną ar mažą, be laiko išėjusį palydime – pačiai ašaros tvenkiasi, negali būti abejinga kitų skausmui. Būna ir kitokio nerimo – jauti, kad gali užkimti…“
Visi giedotojai daugybę metų stebėjo, kaip kinta tradicijos, žmonių norai. Jaunesnieji neturi kantrybės, nori, kad viskas vyktų greitai, o vyresnieji vadovaujasi per ilgus metus sukaupta išmintimi, kad „niekur tu, žmogau, nenuskubėsi…“ Ir laidotuvių nori tradicinių, ir į šarvojimą ne namuose (dabar jau yra Plutiškėse bendruomenės salė) žiūri atsargiai, nors šis požiūris keičiasi. O apie palaikų kremavimą nenori nė girdėti. Pašnekovai mano, kad kiekvieno valia rinktis, tačiau netinkamo elgesio prie karsto, juo labiau giedant, kaip ir bažnyčioje, jie netoleruoja. „Mikutis, kuris ir mane išmokė, būdavo ima ir nutyla kone pusėje žodžio… Visi sukrunta, sužiūra: kas čia yra, kas atsitiko? O jis patyli ir sako: „Kai visi pasišnekėsite, tada mes vėl giedosime“, – ilgus metus mokytojo neužmiršta R. Večerskas. Beje, ne vienam iš mūsų yra tekę būti liudininku, kai nenuoramas vaikus ar pernelyg įsijautusias į pokalbį moteriškes bažnyčioje tramdo mišias aukojantis kunigas…