(Plutiškių krašto šermenų giesmės – išskirtinis reiškinys puoselėjant nematerialųjį paveldą)
Kazlų Rūdos savivaldybės kultūros centre keletą metų vyko projektas „Etnokultūros versmės“: jo rezultatas – ne tik jau gerai žinomų, ne vienerius metus viešumoje pasirodančių pavienių muzikantų, dainininkų, pasakorių, etnografinių ansamblių bei tautodailininkų koncertai ir parodos, bet ir nauji atradimai. Jie organizatoriams buvo itin malonūs. Išryškėjo nemažai unikalų paveldą (senąsias, dar iš senelių išmoktas dainas, senųjų kaimo muzikantų melodijas, išskirtinį atlikimo būdą) iš atminties lobynų prikėlusių ir jį puoselėjančių naujų žmonių. O vienoje tokių švenčių Plutiškių kultūros namų folkloro ansamblis „Vabalkšnė“ nustebino šį kolektyvą gerai žinančius ir mėgstančius kraštiečius. Grupelė jo narių pateikė tradicinio šermeninio giedojimo pavyzdį… Pasirodo, tai nebuvo tik tam kartui skirtas specialus pasirodymas: ši sena, retai kur begyvuojanti, todėl dar labiau unikali, tradicija čia giliai įsišaknijusi ir vis puoselėjama.
Romualdas Večerskas (kairėje) giedoti išmokęs iš tėvo, vyresnių žmonių, saviveikloje nedalyvavo, į ansamblį atėjo vėliau. O abu Janušauskai visą laiką ne tik giedojo, bet ir dainavo vokaliniuose ansambliuose.
„Giminėje be dainų ir dabar neapsieiname“
Taip išsitarė Romualdas Večerskas, kuris, nors pats kuklinasi, vadinamas pagrindiniu, „vedančiuoju“ giedotojų grupelės nariu. Jaukioje Plutiškių kultūros namų salėje su juo ir kitais bendraminčiais prisėdome pakalbėti ne tik apie šią dieną – juk į ją visų eita jau netrumpai, nelengvai, bet – visada semiantis jėgų ir stiprybės ir iš aplink esančių žmonių, ir iš dainų bei giesmių… Romualdo Večersko giminėje – visą laiką.
Augo jis gausioje draugiškoje šeimoje, buvo jaunėlis, septintasis: turėjo tris brolius ir tris seseris. Tėvai ūkininkai (12 hektarų), iš to ūkio ir vertėsi. Tėvas Juozas turėjo gerą balsą – buvo ir dainininkas, ir giesmininkas, be to, apsiskaitęs, suprato kelias kalbas, esant reikalui ir susikalbėti galėjo. „Ir mama buvo dainininkė – kaip ir visi giminėje. Nereikėdavo nė kokios progos: būdavo kas nors pradeda, užveda, kad ir prie darbo ar šventą dieną, kiti prisijungia – ir skamba namai. Dabar visi tik dejuoja, kad visko mažai, visiems visko trūksta. O anksčiau užteko – gyvenome ir išgyvenome. Pyrago, žinoma, kasdien nevalgėme, tik per šventes. Žmogui, galvoju, svarbiausia dvasingumas… Tėtė aštuonis metus atbuvo lageryje, o mama su mumis visais likusi turėjo verstis kaip išmano. Visiems nebuvo lengva“.
Septynias klases pašnekovas baigė Plutiškių mokykloje, vidurinį išsilavinimą, kaip tais laikais ne vienas, dirbti anksti pradėjęs, įgijo vakarinėje. Iš gimtojo krašto laimės ieškoti ponas Romualdas nebuvo išvykęs (išskyrus trejetą privalomų metų kariuomenėje), beveik trisdešimt metų kolūkyje dirbo traktorininku. „Kad taip dabar – tai nors gražia technika pavažinėčiau, – pajuokauja, nes ir ano meto technika, ir kaimo darbai vyresniems žmonėms kelia nemažai prisiminimų. – Daug dirbome: kai darbymetis, nebūdavo nei šeštadienių ar sekmadienių, nei švenčių. Rugius dar dalgiais kirto, paskui jau atsirado kombainai. Javapjūtė – grūdus reikia skubiai vežti, o dar – tai trąšas atvežė, tai vėl kas, tik spėk… Čia mes toli nuo Marijampolės, kelių gerų taigi nebuvo, net žvyrkelio – užklimpusią mašiną reikėdavo traktoriumi traukti.“ O namie vėl darbai – karvė, „savi“ 60 arų, kurie netrumpą laiką kaimo žmogui buvo didžiausias ramstis.
Vis dėlto tai, kas buvo prigimtyje, kas atsinešta iš vaikystės namų, niekur nedingo. Muzika, dainos tebegyveno širdyje: kai tik giminė susieidavo – skambėjo visi pašaliai. „Jau pasenome, ir giminės būrelis sumažėjo, bet kai susirenkame – be dainų niekada neapsieiname“. Beje, ir Romualdo žmona Ona Ramutė – dainininkė ir šokėja, folkloro ansamblio dalyvė, kaip ir jo sesuo Janina Šermukšnienė. Dukra Žibutė kremta visais laikais nelabai skalsią kultūrininko duoną (Večerskų sūnus gyvena Vilniuje, su šiais dalykais mažiau susijęs).
Laimutės Vilčinskienės išsaugota seniai dovanų gauta giesmių knygelė – ne tik brangus prisiminimas.
Apie Plutiškių ansamblį dar kalbėsime – jis turėjo daug įtakos tam, ką šiandien regime šio miestelio kultūriniame gyvenime, bet – „jei net ansamblio ir nebūtų buvę, vis tiek būtume giedoję – aš pirmiau giedojau, į ansamblį atėjau vėliau…“
…Romualdas sako nuo mažumės „pamačydavęs“ tėvams giedant per šermenis – tėvas būdavo ir už vadovą. „Bet seniau visi giedojo: renkasi į šermenis visas kaimas, kas atėjo – tas ir gieda, prisijungia, visi moka. Jaunesni tai nelabai ir drįsdavo labiau reikštis. Aš irgi kurį laiką kamputyje tupėjau, buvo kam vadovauti. O senąjį rožančių giedoti ir visus skaitymus išmokau iš Miko Dobilo – jį visi Mikučiu vadino… Dabar jau tų žmonių vis mažėja: mes dažniausiai giedame keturiese, penkiese, kartais prisėda kas nors ir iš šalies. O būdavo bent penkiolika giesmininkų, nemažai vyrų – dabar jų jau vis mažiau. Ir ne tik pas mus. Keičiasi ir žmonių norai, ir mados, dabar viskas kad tik kuo greičiau…“
