Tai pirmoji eilutė iš dainos (himno), kuris lydi Plutiškių folkloro ansamblį jau daug metų. Tiesą sakant, paminėjus šį įdomiai skambantį pavadinimą daugumai pirmoji mintis ir būna, kad kalbama apie kolektyvą – ne tik pačiose Plutiškėse ar Kazlų Rūdos savivaldybėje, kuriai gražiai atstovauja, žinomą, bet ir prestižiniuose Lietuvos renginiuose Sūduvos kraštą jau ketvirtį amžiaus reprezentuojantį… Beje, kolektyvo „krikštynos“ įvyko ne iš karto: tik minint veiklos dešimtmetį, 2000-aisiais, kai jau patys pasijuto tvirtesni, kai dainų skambėjimą, šokius, senovines poringes ėmė girti visur, kur tik Plutiškių žmonės pasirodydavo, imta svarstyti, kad kolektyvui reikia vardo. Vabalkšnė – per seniūnijos teritoriją tekantis upelis (beje, oficialiuose šaltiniuose vadinama upe), kuris visą laiką gyvas, nenugalėtas ūkinių reformų ir permainų, linksmai raibuliuodamas vis skuba pirmyn. Ansamblio nariai, o ypač vadovė, ties pirmojo jubiliejaus slenksčiu irgi neketino sustoti…
…Pradžią būtų galima apibūdinti žodžiais „kol įsisiūbuota, įsidainuota…“ Nes nesuėjo iš karto dešimtys, norinčių dainuoti savo krašto dainas, juo labiau – šokti. Nesuplūdo jaunimo būriai, iš šalies ilgokai tai, kas vyksta kultūros namuose, stebėjo ir vyrai… Kaip visada, aktyviausios buvo moterys, ypač tos, kurios iš savo namų buvo atsinešusios meilę dainai ir daug dainų mokėjo. Ir metus, ir kitus kolektyvas buvo moteriškas: dainavo Zuzanos Rastauskienės, Anelės Ratkelienės dainas, paskui išdrįsusių pasiūlyti savo „kraitinių“ dainų atsirado daugiau. Dar vėliau išdrąsėjo ir vyrai, tarp pirmųjų – Romualdas Večerskas ir Leonas Janušauskas. Į repeticijas kai kas atsivesdavo ir vaikus: taip ėmė formuotis šeimų, giminių – besikeičiančių kartų kolektyvas. Mažieji jau užaugo, kai kas su savo vaikais ateina (dabar vaikų ansamblyje devynetas). Daug kas kito: ne vienas, deja, palydėtas Anapus, kai kas nebeturi sveikatos dalyvauti repeticijose, koncertuose, bet visada saviškius palaiko. Visų jų vardai įrašyti ansamblio metraščio puslapiuose, o stori albumai saugo įvairiausių renginių, susitikimų, jaukių kolektyvo švenčių akimirkas.
Rasa Kalinauskienė, ir ansamblietė, ir giedotoja, sako, kad svarbiausia, kas atsinešama iš namų, šeimos, tik paskui norus ir veiksmus lemia aplinka, besiklostančios aplinkybės. Ji pradėjo dainuoti su mama Danute Deltuviene, paskui atsivedė savo dukras. Jos dabar studijuoja, bet kai grįžta į Plutiškes – ir šoka, ir dainuoja. Ansamblyje ir Rasos brolienė Rima Deltuvienė. Dar minimos ir Anelė, ir Stasė Deltuvienės, ir kitų, besikartojančių, pavardžių, panagrinėję dalyvių sąrašus per pustrečio dešimtmečio rastume ne vieną. Nebūtinai visi giminės, tačiau „Vabalkšnės“ vadovė sako, kad per šitiek metų nebe taip jau ir svarbu, giminė ar ne: visi susieti tais pačiais ryšiais, kurie kartais dar tvirtesni nei giminystė…
Jei sumanytume išvardinti vien tik svarbiausius renginius, kuriuose ansamblis per pustrečio dešimtmečio dalyvavo, prireiktų daug laiko ir nemažai popieriaus. Nemažai jų – tradiciniai, pačių organizuojami ar vykstantys kitur Lietuvoje. Vienas savičiausių, originaliausių – Oninių šventė, šią vasarą vykusi jau 20-ąjį kartą. Amerikoje gyvenantis ir gimtinėje viešėjęs profesorius Stasys Goštautas, paskaitęs apie ją mūsų laikraštyje, buvo maloniai nustebęs. Sakė, nebuvo girdėjęs, kad kas kur nors dar tokia gražia proga šventes organizuotų – ir dar šitiek metų. „Labai jau sumanūs ir išradingi, matyt, ten gyvenantys žmonės…“ Visokių būta Oninių – saulėtų ir lietingų, savo jėgomis rengtų ir paremtų supratingų rėmėjų, su žirgais, prašmatniais atlikėjais ir savų dainininkų apdainuotų. Bet kiekvienu atveju svarbiausia prisiminti ir priminti senąsias tradicijas ir pagerbti Onas – jų balsai skamba ir ansamblyje.
2009 metais Lietuvos vardo paminėjimo tūkstantmečio šventėje Plutiškių kolektyvas pasirodė su programa „Patalkiai“, pasipuošę naujais, Sūduvos regioną atspindinčiais, tautiniais kostiumais… Daug kartų Sūduvai atstovauta Lietuvos liaudies buities muziejuje Rumšiškėse kasmet vykstančiose Užgavėnių bei Velykų šventėse, dalyvauta keliose „Suvalkijos dienų“ šventėse – jos taip pat vyko šiame muziejuje. O apie savo savivaldybėje vykstančius renginius nėra ko nė kalbėti – jie neįsivaizduojami be „Vabalkšnės“. Pradėjus antrąjį veiklos dešimtmetį išskirtiniais tapo 2003 metai, kai kolektyvas vyko į koncertinę kelionę Olandijoje. Su olandų labdaros fondu „Pagalba Lietuvai“ bendraujama seniai. Šioje šalyje vyko tarptautinis folkoloro festivalis, jame koncertavo net trijų kartų atstovai, po koncerto televizijoje buvo išleista kompaktinė plokštelė…
„Mes viską darome taip, kaip žinome buvus iš senovės: dainuojame dainas, atgaiviname melodijas, stengiamės atkurti ir parodyti papročius – tegul tai jau teatralizuota, nes su kiekviena diena daug gražių, dvasingų dalykų nueina į praeitį, – sako Laimutė Vilčinskienė. – Kartais iš šalies pasigirsta nuomonių, kad gal jau reikėtų ką daryti moderniau, atseit, kažkam neįdomu, bet dirbtinis modernumas – ne mūsų kelias. Juk nuo paprastos liaudiškos (sakyčiau – kaimiškos) dainos prasidėjo ir tai, kas modernu.
Esame paruošę įvairių programų: kai viską sustyguoji, kai viskas daroma iš širdies – ir patiems smagu, ir beklausantį, žiūrintį veikia. Štai vienai savo ansamblio narei surengėme mergvakarį su visomis apeigomis – virpuliukai per kūną ėjo…“ Be teminių programų, kur viskas „pagal eilę, pagal tvarką“, koncertą ansamblis gali suburti ir gana greitai (nereta atvejų, kai kas nors pakviečia likus tik dienai kitai iki renginio): juk dirbama nuosekliai, repertuaras labai platus.
„Džiaugiuosi savo žmonėmis, neįsivaizduoju, kaip gyvenčiau be jų, – sako Laimutė Vilčinskienė. – Nuotaikingi, nepavargsta: tuoj po Oninių išvažiavome į kelionę po Panemunės pilis, pirmą kartą apsilankėme Zyplių dvare. Sutiko mus Vidas Cikana, viską aprodė, apvedžiojo – visi juo ir nuveiktais darbais tikrai susižavėjome. Tokie dalykai įkvepia.“