Virginija JUNEVIČIENĖ – chorvedė, „Suvalkijos“ ir Šv. Cecilijos gimnazijos berniukų choro vadovė:
Su K. Knoru, savo vyresniuoju kolega, bendrauti pradėjome, kai aš buvau visai dar „žalia“ chorvedė – tik ką baigusi studijas atvykau dirbti. Tai – nepaprastai geranoriškas žmogus, suteikęs man labai daug vertingų patarimų. Ne paslaptis, į jaunus specialistus daug kas žiūri kaip į būsimus konkurentus, galinčius vėliau užimti jų vietą ir neskuba dalintis savo patirtimi. Tačiau Maestro Knorui tai netiko. Sulaukiau nepaprastai daug vertingų, nuoširdžių patarimų kaip organizuoti chorą, kaip pasirinkti repertuarą; pasidalijo ir neįkainojamomis žiniomis apie vokalą. Be to, tai buvo labai taktiška, kitus suprantanti asmenybė, mokėjo gražiai bendrauti. Beje, vėliau teko dirbti ir su jo dukra, kuri ilgokai buvo „Suvalkijos“ choro koncertmeisterė.
Kai imdavomės mokytis Maestro parašytų kūrinių, visuomet sulaukdavome patarimų dėl vokalo technikos. K. Knoro kūriniai patinka ir klausytojams, ir choristams – jie melodingi, lengvai atliekami. Su „Suvalkijos“ choru iki šiol dainuojame K. Knoro „Suvalkiją“, „Neliūdėk“, kitus kūrinius, o su Šv. Cecilijos gimnazijos berniukais – „Rugsėjo varpelį“. Kūriniai – labai jautrūs. Tiesa, nemažai jų parašyti vyrų chorui, tad aš (arba pats Maestro) pritaikėme juos mišriam chorui. Tebeturiu pluoštelį jo kūrinių, taip pat padovanotas natų rinktines.
Ši asmenybė buvo iš tų, kuri lėmė ir mano kūrybos kelią. Galiu drąsiai sakyti – pastūmėjo mane ir visą chorą link sakralinės muzikos. Pakviestas vargoninkauti Šv. Vincento bažnyčioje, prikalbino mūsų chorą giedoti šią bažnyčią šventinant (atidarant). Nuo to karto mūsų susidomėjimas sakraline muzika tik augo, o „Suvalkija“ Šv. Vincento bažnyčioje gieda iki šiol. Tai tapo tradicija.
Manau, K. Knoras bent iš dalies nulėmė ir tradicinio festivalio „Džiūgaukim, aleliuja“ atsiradimą. Vis pagalvoju: jeigu tuomet nebūtų pakvietęs choro giedoti bažnyčioje, gal būtume ir nenuėję tuo sakralinės muzikos keliu… Taigi prisimenu jį su didžiule pagarba ir dėkingumu. Esame K. Knorui paskyrę keletą sakralinės muzikos vakarų. Taip pat buvo surengtas ir respublikinis jam skirtas konkursas, kurį inicijavo, atrodo, kultūros centras.
Ankstesnis įrašas
Kitas įrašas